Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUODOJO LAIVO PRIESAIKA GINTARO ŽEMEI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALGIS ŠIMKUS   
Vytauto Marijošiaus opera "Priesaika". Švitrigaila prisiekia ginti Lietuvą. Kardą įsmeigęs, dainuoja Stasys Baras. Už jo matyti deganti žvakė, o gilumoje Vytauto Didžiojo karstas. Kairėje prie laiptų Vytauto našlė Julijona — Danutė Stankaitytė ir karalius senelis Jogaila — Bronius Jančys; dešinėje vysk. Zbignievas — Jonas Vaznelis. Visos dekoracijos — dail. Adolfo Valeškos. Nuotraukos — V. Jasinevičiaus

JUODOJO LAIVO PRIESAIKA GINTARO ŽEMEI ALGIS ŠIMKUS

Kaip šio straipsnio iš trijų paskirų pavadinimų sulipdyta antraštė sudaro gramatiškai tei-syklingą sakinį, taip ir šiemet Chicagos Lietuvių Operos pastatytos trys naujos ir skirtingos vienaveiksmės lietuviškos operos tapo vieningu įnašu į mūsų kultūrinį gyvenimą. Nežiūrint šių operų dramatinių bei muzikinių skirtumų, jas visas jungė viena lietuviška gija — Lietuvos laisvės idėja. Gaidelio/Kairio "Gintaro žemėje" ji išreikšta mitologinės pasakos formoje. Marijošiaus/Sruo-gos/Santvaro "Priesaikoje" tautinės nepriklausomybės geismas pavaizduotas istorinės dramos rėmuose. O Kačinsko/Landsbergio "Juodajame laive" asmeninės laisvės vertingumas iškeltas panaudojant abstraktesnes poetines bei muzikines priemones.

Toks pirmaujantis tautinis šių operų pobūdis buvo reikšmingai, nors ir neigiamu būdu, patvirtintas ir šiaip naujiems meniniams pasireiškimams atidžios Chicagos didžiosios amerikinės spaudos. Ji lietuviškųjų operų premjeros, nors ir paženklintos Amerikos "Bicentennial" minėjimo etikete, nepaminėjo nei vienu žodžiu. Gal šių laikraščių naujenybių ištroškusių muzikos vertintojų dėl to ir nereikėtų perdaug kaltinti. Jų akimis žiūrint, tokie grynai etniško pobūdžio darbai, nebojant dabar madingo jų liaupsinimo, į Amerikos muzikinį gyvenimą daug naujo neįnešė. Šios operos buvo sukurtos lietuvių lietuviams. Taigi ir vertinti jas tenka iš grynai lietuviško kampo. Jei mūsų kūrėjai savo operas būtų skyrę tarptautinei auditorijai, vargu ar jie būtų pasirinkę dabartinius libretus ar net ir muzikines idėjas.

Lietuviai į šių operų spektaklius suėjo ne pamatyti dar neregėtų modernios muzikos eksperimentų, bet pasidžiaugti savų menininkų gajumu ir pasisemti tautinės atgaivos.

Opera nėra vienos kurios meno šakos kūrinys. Tai junginys visos eilės paskirų menų, kaip dramaturgijos, įvairių muzikos disciplinų, dailės, vaidybos, baleto ir kitų. Tradiciniai operą yra įprasta pirmoje eilėje laikyti muzikiniu veikalu, nors puristai su tuo tik dalinai sutinka. Muzika operoje jiems yra tik pagrindiniu elementu įvairių kitų menų grandinėje. Todėl daugelyje Amerikos ir kitų kraštų aukštųjų muzikos mokslo institucijų operos klasės yra dėstomos prie pritaikomųjų menų katedrų.

Tokie teoretiniai samprotavimai apie operą čia primenami ne siekiant juos pateisinti ar užginčyti, bet norint pabrėžti visų meno šakų svarbą operoje. Meniniai tobulai operai nepakanka vien geros muzikos, joje ir kitų menų įnašai privalo būti bent minimaliai priimtino lygio. Todėl vertinant operą, o ypatingai pirmą kartą pastatytą, nebūtų tikslu suversti visą kaltę už pastebėtus trūkumus vien kompozitoriui, nors ir žinoma kad pasisekimo atveju jo vardas bus, be abejonės, plačiausiai linksniuojamas. Ne viena dabar visuotinai pripažintų populiarių operų iš karto buvo publikos nušvilptos, kadangi dirigentai, dainininkai ar režisieriai jų nesuprato ir nesugebėjo tinkamai pastatyti.
*
Kompozitorius Jeronimas Kačinskas savo darbais reiškiasi jau virš 40 metų — nuo pat sugrįžimo iš muzikos studijų Čekoslovakijoje pas tais laikais pagarsėjusios muzikos inovatorius, pro f. Alois Haba, J. Krička ir kitus. Jis netrukus buvo apkarūnuotas paslaptinga, Lietuvoje tada dar mažai kam suprantama, "atonalinio", "ate-matinio", "dvylikatonio" ir "ketvirtatonio" modernisto aureole. Jau šie neiginiais charakteringi modernios muzikos terminai to laiko eiliniam muzikos mėgėjui grasinančiai teigė, kad Kačinsko muzikos paprastam mirtingajam tikrai nėra lemta suprasti, kad ji turinti būti pilna ausį rėžiančių disonansų ir privalo visiems nepatikti. Tokios muzikos kūrėjai tada, kaip ir dabar, plačiosios publikos buvo laikomi intelektualiniais "kiaušingal-viais", gyvenančiais savo disonansų dausose ir su normaliais žmonėmis nedaug ką bendro turinčiais, jų nesuprantančiais ir nesiekiančiais būti suprastais. Panašų įspūdį apie šį aukštai pašukuotais gausiais plaukais iš pažangių užsienių grįžusį modernios muzikos pašventintą apaštalą buvau susidaręs ir aš pats, tada jaunas muzikos studentas. Dabar pagalvojus betgi atrodo, kad Kačinskas, kaip ir antrasis mūsų tų laikų moderniosios muzikos atstovas — Vytautas Bacevičius, tokios reputacijos visiškai nesibaidė, o priešingai — ją dar skatino. Matomai, toks "pabaisų" vardas jiems neblogai pasitarnavo, išskirdamas jų švelnias ir draugiškas asmenybes iš "normalių" muzikų minios.

Šiandieną, kada įvairiausių pakraipų atonaliz-mai ir atematikos ne tik muzikos studentų, bet ir bent kiek išprususio klausytojo jau nebehip-notizuoja, kada šiuos skambius vardus visi lengvai permatome kaip vien rutinišką atsisakymą griežtai laikytis sustingusių klasikinių centrinių tonacijų ar temų vystymo dėsniu, į Kačinsko tolygią muziką žvelgiame jau be baimės. O iš antros pusės, šiandien jau taip pat žinome, kad kraštutinės dirbtinės ir bejausmės dvylikato-nės sistemos net ir jos išradėjas Arnold Schoen-berg savo gyvenimo pabaigoje bent dalinai atsisakė. Tokia muzika plačiau niekur neprigijo, nes ji neišvengiamai skambėdavo nemaloniai dirbtinai ir net atstumiančiai. Į dvylikatonę sistemą dabar težiūrima kaip į istorinį eksperimentą, reikšmingą vien tuo, kad jis padėjo sugriauti teoretinių klasikinės muzikos įstatymų tvirtovę ir įpi-lietino vakarų pasaulio muzikoje disonansą.

Kačinskas savo kompozicijose naudojasi visomis naujųjų muzikos teorijų duodamomis laisvėmis, tačiau jo lyriška lietuviška prigimtis šiurkščios dvylikatonės sistemos niekada pilnai neprisiėmė, nors jis ją ir yra panaudojęs keletoje savo kūrinių. Todėl Kačinsko muzika, nors visada turėdama neginčytiną "šių laikų" skambesį, kartu būna daugeliui suprantama ir gali būti su pasigėrėjimu klausoma.

"Juodojo laivo" muzikos negalėtume priskirti prie dabartinių inovatoriškųjų stilių. Joje aiškiai pirmauja Kačinskui tipingas melodinis išradingumas ir neužslopinamas lyrinis elementas. Kačinsko disonansiniai sąskambiai ir atonalinės gudrybės visada palieka vien technikinėmis priemonėmis. Jos netampa pačios sau tikslu, ko, deja, labai dažnai negalima pasakyti apie daugelį net ir tarptautiniai pagarsėjusių dabartinių kompozitorių. Muzikiniai "Juodasis laivas" yra išskirtinai vientisas ir su įkvėpimu parašytas kūrinys, savo simfonine struktūra pilnai prilygstąs ar net ir prašokąs ankstesnius Kačinsko veikalus.

Simo Kudirkos šuolio laisvės įkvėptas A. Land-bergio šios operos libretas matomai buvo parašytas, ar bent užsimotas, dar prieš Simo išleidimą Amerikon. Abejoju, ar rašytojas šios temos imtųsi šiandien. Atrodo, kad nuosaiki taisyklė, nepatarianti statyti bronzinių ar akmeninių paminklų gyviems didvyriams, lygiai tiktų ir rašytojams bei kompozitoriams.

Tarptautinių įvykių eigai nudildžius šio incidento politinį aštrumą (kuris esmėje vien mums išeivijos lietuviams ir tebuvo aktualus), Landsbergio tekstui išliekančios meninės vertės tegalėtų suteikti vien universaliai intriguojantis laisvės ir priespaudos priešingybių apipavidalinimas. Kiek autoriui tokią temą pavyko apdoroti į meninį, o ne vien propagandinį kūrinį, nežiūrint gana poetiško ir sklandaus libreto veiksmo ir aiškaus vengimo įvykius konkretizuoti, tenka palikti atviru klausimu. Šio neaiškumo viena pagrindinių priežasčių yra "Juodojo laivo" pastatyme likę neišspręstos režisūrinės problemos.

Opera scenoje pateikta perdaug statiškai: beveik visi veikėjai išstovi scenoje per visą veiksmą ir pasitenkina vien minimaline vaidyba. Visos trys choro dalys, jūrą vaizduojančios moterys ir baltieji bei raudonieji jūreiviai, visą laiką trinasi ant savo "laivų", belaukdami dirigento ženklo prabilti. Motina ir žmona, kodėl tai jau pačioje veiksmo pradžioje perėjusios baltųjų scenos pusėn, be perstojo nesuprantamai reaguoja į Simo bėdas ant juodojo laivo, o jam nušokus (šiame pastatyme — nušliaužus) į baltąjį — iš viso pasimeta savo rolėse. Gavosi įspūdis, kad šis muzikiniai nuoseklus veikalas būtų gal palikęs gilesnį įspūdį atliktas koncertinėje formoje, neblaškant klausytojo operinio pastatymo pretenzijomis. Tada gal bent lietuviškame tekste būtų buvę galima geriau susigaudyti. Dabar gi, paradoksiškai, tarp išblaškytų choristų bei solistų vien Stefan Wicik,ą ir čia gimusį A. Brazį tebuvo galima bent dalinai suprasti. Suversti visą kaltę už šį nemalonų trūkumą vien orkestrui ar, kaip pas mus įprasta, orkestracijai nebūtų teisinga, nors vietomis ir norėjosi kiek švelnesnio bei švaresnio jo skambesio, ypatingai premjeroje. Mūsų solistams ir chorams jau senai būtų laikas atkreipti daugiau dėmesio į dikciją, bent gimtosios kalbos.

Juliaus Gaidelio "Gintaro žemei" Anatolijaus Kairio parašytas libretas seka liaudies pasakos giją apie mičologinę karalaitę, mieliau pavirtusią lakštingala, kaip ištekėjusią už nemylimo žiauraus valdovo. Kairys sceniniuose kūriniuose, net ir librete, jau ne naujokas. Šį kartą tačiau neįprastas vienaveiksmės operos formatas jam sunkiau davėsi apdorojamas. Trumpokame operos veiksme negaudamas progos veikėjų išjudinti sau artimesniu komišku elementu, rašytojas įklimpo pasakai charakteringame pasyviame pasakojimo stiliuje ir nepajėgė įkvėpti operos veikėjams gyvybės. Klausytojas šioje operoje pasijunta ne stebįs aistrų ar jausmų kurstomą gyvybės ir mirties dramą, o greičiau beklausąs neperdaug tais įvykiais besidominčio trečiojo asmens lyriškai eiliuoto pasakojimo.

Toks libretas dar nereiškia, kad jis visai netiktų operai. Literatūroje randame visą eilę plačiai žinomų operų, kuriose muzika atsveria neveiksmingo ar naivaus libreto trūkumus ir išlaiko šias operas ilgus metus tautinių ar net pasaulinių teatrų scenose. Deja, "Gintaro žemei" vargu ar bus skirta patekti į tokių tarpą.
J. Gaidelis, be prieš keletą metų Chicagoje pastatytos "Danos" operos, yra sukūręs visą eilę svarių vokalinių ir instrumentalinių veikalų. Choriniuose savo kūriniuose jis, matomai, taikydamasis prie lietuviškųjų chorų pajėgumo, įprato į "dviejų lygių'' kompozicinę techniką. Jis rašo choro partijas paprastesnėje faktūroje, paįvairindamas lengvesniais disonansais bei tradicinėje harmonijoje nepageidaujamomis kvartos intervalo ar uždraustų kvintų ilgokomis slinktimis. Akompanimente ir instrumentalinėse interliudijose gi Gaidelis duoda sau žymiai daugiau kūrybinės laisvės. Čia jis tirštai kloja skvarbiai disonuojančius sąskambius ir nedvejodamas naudoja kitas naujesnių kompozicijų technikų priemones.
Gaidelis ir "Gintaro žemėje" pasiliko prie sau įprasto stiliaus. Šį kartą tačiau kompozitoriaus įkvėpimas nepajėgė išjudinti Kairio libreto veikėjų ir pasidavė jo epinio pasakojimo būdui. Rezultate sulaukėme dar vieno daugiau kantatai, kaip operai, artimo Gaidelio veikalo. Tokį įspūdį, kaip ir "Juodajame laive", dar sustiprino pasyvi ir neišradinga operos režisūra. Ir "Gintaro žemėje" choras bei dauguma solistų praleido beveik visą veiksmą scenoje, trukdydami žiūrovui susikaupti į paskirų veikėjų pergyvenimus ir neleisdami
iškelti esminių veiksmo momentų.
*
Jau pirmosios Vytauto Marijošiaus "Priesaikos" chorinės frazės, gūdžių vargonų ir orkestro garsų fone, scenon įnešė elektrifikuojančios nuotaikos^ Iš karto susidarė įspūdis, kad šios operos autoriai supranta scenos reikalavimus ir sugeba juos įgyvendinti. Operai besitęsiant šis įspūdis dar sustiprėjo. "Priesaikos" veikėjai pasirodydavo scenoje su aiškiom, iš operos veiksmo natūraliai išplaukiančiom, užduotim ir, jas atlikę, logiškai pasitraukdavo, užleisdami dėmesio centrą sekantiems. Dramatiniai efektingi, nors ir trumpi, šių išėjimų epizodai spektaklį vedė vis augančia įtampa iki paties kulminacinio Švitrigailos (Stasio Baro) pasirodymo ir jo įspūdingos, operai vardą davusios, priesaikos.

Ši opera yra bene pirmasis platesnis Vytauto Marijošiaus kūrybinis užsimojimas. Anksčiau težinojome jo vien keletą, dar studijų laikais parašytų, romantinio pobūdžio dainų, kuriose jau tada buvo pastebimos muzikinio kūrybingumo kibirkštys. Savo operoje Marijošius pasinaudojo spalvingais Balio Sruogos "Milžino paunksmės" charakteriais, Stasio Santvaro sklandžiai pristatytais vieno trumpoko veiksmo rėmuose, ir sukūrė atmintiną muzikinės dramos vaizdą iš vieno ryškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių.

Marijošiaus muzikos stilius yra daug artimesnis neo-romantiniam ekspresionizmui, kaip Gaidelio "disonansizmui" ar Kačinsko atonalizmui, nors ir "Priesaikoje" platokai panaudojami naujesni sąskambiai. Marijošiaus savitumas glūdi ne muzikinių priemonių naujoviškume, bet jo patrauklioje melodikoje, kurioje greta originalių temų daugelyje vietų labai sėkmingai suderinama tipingas gregorianiškas bažnytinis giedojimas su liaudies melodijomis. Visa tai pateikiama savotiškame senovinių modalinių dermių bei polifonijos elementų mezginyje.

Nors tokios muzikos kai kurios vietos gal šimtaprocentiniai ir neišlaikytų knislaus pašalinių įtakų egzamino, ji priimtinai derinosi su istoriniai realiu operos turiniu ir buvo maloni atvanga po ausiai malonesnio skambesio vengusių pirmesnių operų. Panašios muzikos kūrėjai šiandien vis dažniau susilaukia net ir rafinuoto skonio klausytojų pripažinimo.

Dar vienas pažymėtinas šios operos bruožas buvo netikėtas joje choro ir solistų pragy-dimas suprantama lietuvių kalba. Šią staigią metamorfozę kritikams teks bandyti įvairiausiais būdais aiškinti. Gal tai pasėka vietomis rečitatyvui artimos Marijošiaus muzikos; gal rūpestingas dirigentas nuosavoje operoje griežčiau pareikalavo suprantamiau dainuoti; gal čia nuopelnas operos pasaulyje patyrusio kompozitoriaus, mokėjusio veikalą tinkamai suorkestruoti; ar gal patys dainininkai, susidūrę su dramatiškai turiningesnių ir tikslingesniu tekstu, patys pradėjo jį aiškiau tarti. O gal visi šie faktoriai dalinai susidėjo į klausytojui malonią simbiozę?
*
Neatsižvelgiant į visus sunkiai išvengiamus nesklandumus, sukūrimas eilės originalių, nors ir vienaveiksmių, operų ir jų pastatymas scenoje būtų neeilinis įvykis bet kurios kultūringos tautos gyvenime. Jo švystelėjimas mūsų visais atžvilgiais ribotoje išeivijos bendruomenėje yra ypatingai brangintinas. Tai įspūdingas įrodymas mūsų dar neišblėsusio kultūrinio aktyvumo ir kūrybingumo. Net ir daug kartų gausesnės ir finansiniai pajėgesnės JAV tautinės mažumos nepajėgia panašios veiklos suorganizuoti.

Už šią lietuviškosios dvasios puotą nuopelnas pirmiausia priklauso naujųjų operų sumanytojui ir vyriausiam jų pastatymo vadovui dirigentui-kompozitoriui Vytautui Marijošiui ir kasdienybės darbų neišsekintiems mūsų kompozitoriams bei libretistams. Tačiau negalima čia pamiršti ir Lietuvių Operos kolektyvo, nepabūgusio sunkios finansinės bei organizacinės naštos, solistų, nepatingėjusių išmokti nelengvas partijas, kurias jie tikriausiai niekur kitur nebepanaudos, ir galiausiai, nors tikrai ne mažiausiai, operos choro dainininkų-dainininkių, pašventusių ilgas valandas besiruošiant neįprastoms operoms. Be jų visų bendrų pastangų šių spektaklių nebūtume turėję.

Kol dar bus tokių muzikos bei dainos entuziastų ir mecenatų, išgalinčių prisidėti sutelkiant panašiems žygiams reikalingas šiais infliaciniais laikais nemažas lėšas, galime viltis, kad lietuviškoji išeivija dar nepraras savo kultūrinės tapatybės ir neištirps amerikoniškojo katilo televizijos reklamų užkerėtų masių pilkumoje.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai