Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Žvilgsnis į Čiurlionį PDF Spausdinti El. paštas

Daugiausia tautinio charakterio bruožų, neskaitant tautosakos arba tautodailės, kur pilnai atsiskleidžia mūsų tautos siela, yra išreikšta mūsų žodinėje kūryboje. Prisiminkime tiktai, neminint jau vėlesnės poetų kartos, Donelaitį, Maironį, Krėve, arba Baranauską bei Žemaitę, bet visų pirmiausia Vaižgantą, tą lietuviškąjį Gogolį ir jo „Pragiedrulius“, kurie yra ne kas kita, kaip lietuvių tautos sielos praktiškosios (Gondingos kraštas) ir mistiškosios (Vaduvų Kraštas) pusių gyvas nuorašas. Antrasis „Pragiedrulių“ autorius dailės srity ir muzikoj neginčytinai yra Mykolas Konstantinas Čiurlionis. Šis didysis ne vien tik mūsų tautos, bet ir apskritai ano meto kūrėjas yra tikrasis lietuvių tautos sielos liudytojas ir jos pranašas. Kūrybiškai brendęs ir augęs nelietuviškoje aplinkoje (net lietuviškai kalbėti pilnai pramokęs tik savo amžiaus gale), Čiurlionis savo kūryboje daugiau parodė lietuviškumo už tuos, kurie nuo lopšio ligi karsto mito lietuviška duona. Jis pirmasis atidengė ir iškėlė aikštėn Lietuvos pakelių rūpintojėlio mistiką ir pirmasis sąmoningai atsigręžė į lietuvių tautodailę bei tautosaką ir liaudies melodijas, atverdamas čionai neišsemiamus kūrybos šaltinius.

Lietuvis yra lyrikas, ir tas jo lyrizmas sutinkamas tiek pakelės rūpintojėlyje, tiek dainoje bei audinių raštuose, tiek pačiame jo santyky su gamta. Toks lietuvio sielos bruožas turi daugiau estetinio, arba dar daugiau - mistinio charakterio. Lietuvis žiūri į aplinką ir gamtą ne objektyviu praktiko žvilgsniu, bet poeto mistiko, net panteisto akimis. Iš kitos pusės lietuvis yra sintetikas, jungiąs į nedalomą vienumą empirinę tikrovę su transcendentine. Ir kaip tik ši lietuvio dvasios lyrika, mistika bei dviejų pasaulių sintetika yra gyva, kondensuotai išreikšta Čiurlionio kūryboje. Čiurlionis yra praaugęs visus vadovėlinio meno klasifikavimo rėmus. Jis gali būti romantikas, pritaikant jo vizijoms anuos romantizmo bruožus, kaip tolių ir pirmykščio peizažo ilgesys, mistika ir fantastiškumas; Valerijan Ciudovskij laiko jį realistu, nors abejotina, ar iš viso realizmo sąvokoje gali tilpti toji nuostabi gamtos misterija, arba tikriau sakant, pati gamta, kokią Čiurlionis matė ir išgyveno savo kūrybinės ekstazės metu. Galima jį net pavadinti surrealistu, tačiau jokiu būdu ne prancūziškojo surrealizmo prasme. Lietuviškoji ano meto Šviesuomenė Čiurlionio kūrybos nesuprato, bet juo labiau ji buvo suprantamesnė ir artimesnė Liet vos liaudies žmogui, kurioje jis atrado savo paties išgyvenimus. Prisiminkime tiktai N. Vorobjovo aprašytąjį nuotykį paties Čiurlionio surengtoje meno parodoje Kaune, į kurią atsitiktinai atklydo atvykęs į turgų vienas Kauno apylinkės kaimietis. Apžiūrinėdamas kitų dailininkų išstatytuosius darbus, jis piktinosi, jų nesuprasdamas, ir klausė, kuriam galui iš viso tokie dalykai piešiami. Ir tik patekęs į Čiurlionio skyrių jis susižavėjęs pasakė, jog šie paveikslai nereikalingi jokių aiškinimų ir patys už save kalba.

Tačiau vargu, ar jis šiandie yra artimesnis ir mums negu ano meto mūsų inteligentijai. Gyvendami laisvą ir nepriklausomą gyvenimą ir niekieno netrukdomi mes galėjome Čiurlionį išpopuliarinti ne tik savųjų tarpe, bet ir plačiai užsieny, tačiau mes pasitenkinome jo paveikslų muziejiniu užkonservavimu ir tarėmės daug, nepaprastai daug jam pasitarnavę, sukraudami jo kūrinius muziejaus tyloje, tarytum užritę akmenį ant kapo. Jis yra mums miręs (ar gali kūrėjas numirti, jeigu jo kūriniai tebėra gyvi!), ir mes nieko, visiškai nieko nesame padarę, kad jį prikeltume, ir kad jis vėl būtų gyvas, kaip kad gyvas yra Botticelli, Dūrer, Rembrandt ir kiti. Pauliaus Galaunės rūpesčiu išleistoji Čiurlionio monografija yra he kas kita, kaip per anksti iš gyvenimo pasitraukusio kūrėjo nekrologas. Tačiau norisi tikėti, kad jis dar nėra miręs, kad jis, kaip legendarinis lietuvių tautos pranašas, vieną kartą dar prabils lietuviškai visam pasauliui, ir juo stebėsis daugelis, kaip kad stebėjosi savu laiku rusų dailininkai Petrapily, arba viešėdamas Kaune Romain Roland. Dar labiau liūdna, kad pačiu Čiurlioniu ir jo kūryba daugiau parodė susidomėjimo kaip tik svetimtaučiai, o ne mes, kuriems jis iš tikrųjų turėtų būti suprantamesnis ir artimesnis. Dar anuomet, pirmosios lietuvių meno parodos metu Vilniuje, svetimieji savo spaudos skiltyse Čiurlionio kūrybai daugiausiai skyrė vietos, parodydami juo nepaprastą susižavėjimą ir iškeldami jo nuostabų talentą, tuo tarpu lietuvių spaudoje apie jį tebuvo vos užsimenama, o dažniausiai ir visai nutylima. Šiandie jis tebėra mūsų tarpe lyg sfinksas, vienišas ir mįslingas savo didybėje, kaip kad R. M. Rilkes žodžiais yra vienišas savo garse A. Rodinas.

Pati gyvenamoji aplinka ir laikas Čiurlionį nužudė fiziškai ir dvasiškai. Štai dėl ko norėtume teigti, kad jis buvo aplinkybių numarintas, arba ne laiku, tikriau sakant, per anksti gimęs. Atsimenant ano meto (1905 —1911) gyvenimo sąlygas ir lietuvių tautos rezistencinę kovą su šimtmečius trukusia priespauda, mes perdaug nesistebime, kad Čiurlionis mūsuose liko ne vien tik nepopuliarus ir nesuprastas, bet net vėliau ir užmirštas. Tauta anuomet gyveno viena vienintele mintimi - laimėti laisvę, ir šiam tikslui buvo sukoncentruotas visas dėmesys ir mobilizuojamos visos pajėgos. Tiesa, į šį tautos likiminį sąjūdį buvo įtrauktas ir iš Varšuvos į Vilnių persikėlęs pats Čiurlionis, tačiau jis neįsijungė aktyviai į politinę kovą ir laikėsi nuošaliai. Daugiau jis rodė iniciatyvos ir aktyvumo kultūriniam gyvenime, rengdamas meno parodas ir organizuodamas chorus. Bet ir čia jam teko skaudžiai lietuviška visuomene nusivilti, kurios didesnė dalis šiai veiklai buvo priešingai nusistačiusi, įžiūrėdama mene tik nesveiką svaičiojimą arba brangiai kainuojančią prabangą. Jo lietuviškos dainos suorganizuotas Vilniuje choras buvo tos pačios siauru patriotizmu sergančios lietuvių visuomenės boikotuojamas, kadangi Čiurlionis, trūkstant moteriškų balsų ir nesant pakankamai lietuvaičių, pasivadino į chorą lenkaites. Sunkus tad buvo tokioje aplinkoje bet koks kultūrinis darbas. Toji pati lietuviškoji visuomenė Čiurlionį gerokai išjuokė, pavadindama jį nesveiku svajotoju, kada jis pasiūlė įsteigti Vilniuje tautos rūmus, kur būtų koncentruojama visas lietuvių kultūrinis ir meninis gyvenimas. Tokiu būdu nesuradęs savųjų tarpe pritarimo ir neturėdamas tinkamų sąlygų dirbti ir kurti, Čiurlionis iš Vilniaus pasitraukė, persikeldamas į Petrapilį, kur jį rusų sostinės menininkai sutiko šiltai ir su dideliu respektu, žiūrėdami į jį kaip į nepaprasto masto kūrėją, kaip į genijų.

Čiurlionis yra vienas iš tų retų kūrėjų ir menininkų, kurio kūryba be jokių svyravimų ir nukrypimų kyla įstriža linija aukštyn. Dar daugiau: jis nėra savo talento propaguotojas, bet, iškilęs aukščiau protinio ir juslinio pažinimo, vien tik vadovaudamasis savo intuityvine galia ir giliu, vizijiniu visos būties išgyvenimu, jis savo paveiksluose atskleidė tokią nuostabią tikrovę, kurioje ši realybė tevaidina vien tik tarpininko vaidmenį, atskleidžiant aną milžinišką vizijų pasaulį, kuriame viešpatauja neįvardijamasai ir žmogiškuoju pažinimu neaprėpiamasai R e x.

Daugelis Čiurlionio asmenyje ir jo kūryboje įžiūri dvilypumą, žvelgdami į jį iš vienos pusės kaip į muziką, iš kitos kaip į tapytoją. Nors ir ne visiškai, tačiau ir pats N. Vorobjovas .prisilaiko šios pažiūros. Iš tikrųjų Čiurlionis savo kūryboje yra vientisas ir nedalomas. Savo esmėje jis nėra atskirai nei muzikas, nei tapytojas. Tai yra vienas iš tų retų fenomenų, kurio dvasios gelmėje neįvardijamą meno rūšį sudarė garso ir spalvos sintezė. Negalint techniškai šios muzikos ir tapybos sintezės tuo pačiu metu regimai ir girdimai realizuoti, ji pirmiausiai prasiveržė muzikine srove, kuri vėliau išsiliejo į plačią vizijinės tapybos tėkmę. Minėtųjų meno rūšių sintezės Čiurlionis sąmoningai nesiekė: priešingai, jis tik intuityviai, vien tik vidinio jausmo verčiamas, iškeitė gaidą į teptuką. Iš tikro, Čiurlioniui šios dvi išraiškos techniškosios priemonės reiškė vieną ir tą patį tik su tuo skirtumu, kad pirmoji vaizdavo garsinę tapybą, o antroji - nebylią muziką. Atseit, Čiurlioniui pereinant iš muzikų į tapytojus, jo kūryba esmiškai paliko ta pati: keitėsi tik pačios išraiškos priemonės. Klausydamasis muzikos Čiurlionis ją priimdavo optiškai. Dar jam bebūnant Varšuvos konservatorijoje, jo mokslo draugai žiūrėjo į jį kaip į keistą fenomeną, turintį „spalvinę klausą“ (audition colorėe). Vadinasi, garsas ir melodija jo sąmonėje transformuodavusi į spalvą ir vaizdą, arba, kitais žodžiais, laiko menas (muzika) realizuodavosi erdvės mene (tapyboje). Tokia jo vidiniame išgyvenime skirtingų meno rūšių sintezė ir jų metamorfozė paskatino jį šauktis į pagalbą teptuko, nes jam vien gaidos neužteko išreikšti savo išgyvenimams ir kosminėms vizijoms. Šis jo staigus posūkis nuo gaidos prie teptuko visiškai nebuvo rafinuota dailininko maniera tyčiomis sukelti meno pasaulyje revoliuciją, bet grynai vidinis jo dvasios šauksmas padaryti pačią muziką matomą, spalvingą, žodžiu, tokią, kokią jis patsai išgyveno. N. Vorobjovo teigimu Čiurlionį griebtis tapybos vertusios vizijos. Tačiau kiekvienas menininkas turi turėti tam tikra prasme savo vizijinį pasaulį. Čiurlionio vizijos yra ne kas kita. kaip vaizdiniai pačios muzikos išgyvenimai. Ir tačiau tai dar nereiškia, kad Čiurlionis, apsiginklavęs palete ir teptuku, užmušė gaidą. Priešingai, jis ir po to rašė gaidas, bet ne penkių linijų rėmuose, bet jas rašė jau instrumentuotas, rašė melodijas teptuku ir spalvomis plokštumoje. Tokiu būdu ir jo visa tapybinė kūryba yra ne kas kita, kaip iš laiko į erdvę perkeltoji ir spalvomis bei linijomis atkurtoji muzika, atseit, kaip teisingai N. Vorobjovas išsireiškia, Čiurlionio paveikslai yra jo paties arba svetimųjų muzikinių kūrinių parafrazės.

Leidžiantis toliau į Čiurlionio kūrybinio pasaulio analizę, į akis krinta dar tas faktas, kad beveik visoje jo tapyboje nefigūruoja žmogus. Naivu būtų tikėti paskaloms, kad Čiurlionis iš viso nemokėjęs“ piešti žmogaus. Čia glūdi daug gilesnės priežastys. Kodėl jis vengė savo tapyboje žmogaus, pilnai neatsako ir pats Vorobjovas, aiškindamas, kad žmogus savo individualybe sudarkąs pirminio peizažo harmoniją. Tas tiesa. Bet Čiurlionis savo paveiksluose vengė žmogaus dar ir dėl to, kad žmogus, kaip labiausiai individualus ir savaimingas objektas, negali simbolizuoti nieko kito, išskyrus jį patį, t. y. žmogų. Pirmoj eilėj dailininkui rūpėjo, kad paveiksle girdėtųsi muzika, kuri tegalima regimai pavaizduoti vien judesiu ir simboliais. Pabandykime tik įsivaizduoti vienoje kurioje jo sonatų arba tam pačiam paveiksle R e x kokiu nors būdu įvestą žmogų. Tuomet ne tiktai kad dingtų toji nebyli simbolių melodija, bet pats paveikslas prarastų tą trapumą ir transparentiškumą, kas labai charakteringa visai Čiurlionio tapybai, jis netektų to vizijinio, šios tikrovės ribas peržengiančio peizažo charakterio ir anos mistinės nuotaikos, kas juos (t. y. paveikslus) išrauna iš šios realybės ir perkelia į aukštesnį, žmogaus dvasios pasaulį. Dar daugiau: jis vengė įvesti žmogų į savo tapybą dar ir dėlto, kad jis visiškai nesiderina su šia realybe, ir pagaliau, kad ši tikrovė tėra tik mažytė jo vidinio pasaulio dalelytė, su kuria žmogus gali santykiauti kaip visuma su dalimi. Šie visi daiktai tėra tik anos kūrėjo vizijinės realybės simboliai, turį nesuskaitomą daugybę prasmių. Todėl kaip tik jo paveiksluose viešpatauja begaliniai peizažai, niekieno nedrumsčiami, pirmykštėje savo rimtyje ir didybėje (M. K. Čiurlionio vengimą tapyti žmogų pirmame plane galima aiškinti ne tik muzikaliniais sumetimais bet ir tuo, kad M. K. Čiurlionis yra filosofas-metafizikas, žiūrįs visumos, siekiąs suvokti ir atskleisti esmę ir prasmę. Red.). Ir vis dėlto Čiurlionio paveiksluose, tame įrėmintame kosme nesijaučia tuštumos; bet yra kupina valdančios ir kuriančios dvasios.

Gamta su savo begaline simbolių giria yra vienintelė ir tikroji Čiurlionio kūrybos versmė. Gamtoje dailininkas jautėsi kaip nuostabioje šventovėje ir ją išgyveno ekstatiškai, kaip maldą, kaip regėjimą. Jis žiūrėjo į ją pirmą kartą praregėjusio žmogaus akimis ir jautė joje Dievo artumą ir jo apsireiškimą. Vaiku būdamas, tėviškės peizažuose jis mato kalvomis, miškais ir upių vingiais banguojančią melodiją ir ritmą. Nuvykęs į Krymą, prie Juodųjų jūrų jis gamtą išgyveno kaip begalinę dinamiką, o atsidūręs Kaukaze ir pamatęs svaigias viršūnes ir bedugnes prarajas, į kur perkūnišku trenksmu griūva kalnų upės ir uolos, gamta jam pasivaideno kaip chaosas. Šita, kaip sako Vorobjovas, jo sąmonėje dinamiško kosmiškojo pasaulio nuolatinė transformacija į ritmą ir melodiją buvo jo muzikinės ir tapybinės kūrybos plėtotei pagrindinė sąlyga. Intensyvusis gamtos išgyvenimas, kur kiekvienas daiktas, pajungtas kosminei didybei, praranda savo individualumą, tuo pačiu įgaudamas savo paskirtį ir metafizinę prasmę, patį kūrėją padarė gamtos mistiku, o visus daiktus pavertė už jų slypinčio ir nematomojo Rex šifrais. Tai gal dėlto Čiurlionis sąmoningai savo paveikslus pakrikštijo muzikiniais terminais, vengdamas duoti konkretų vardą, kad tuo nesugestijonuotų jiems konkrečios prasmės. Kaip tik dėlto tiesiog pasipiktinęs, rengiant meno parodas anuomet Vilniuje ir vėliau Kaune, jis atmetė ano meto lietuvių šviesuomenės reikalavimą parodų kataloguose duoti savo kūrinių komentarus. Pagaliau, kaip jis sakosi, net jam pačiam atrodė neįmanoma savo kūrinius apibūdinti žodžiais. Norint juos tiesiog išgyventi, kaip kad išgyvenama muzikinis kūrinys.

Dar vienas labai charakteringas Čiurlionio kūrybai bruožas - tai pamėgimas naktinio peizažo. Tai nėra joks atsitiktinumas arba dailininko maniera vaizduoti naktinį dangų, atseit, tai, „kas, N. Vorobjovo žodžiais, daugeliui tapytojų buvo neišsprendžiamu uždaviniu ir ką vos drįso bandyti didysis gamtos burtininkas Van Gogh“. Čiurlionis puikiai suprato kerinčią nakties galią ir jos tamprų ryšį su muzika. Kaip muzikoje nėra nė vienos gaidos, kuri būtų savaiminga ir kuri nebūtų subordinuota kūrinio visumai, taip ir Čiurlionio tapyboje nė vienas objektas negali išsiskirti savo individualybe, o privalo derintis prie kosminės paveikslo visumos. Šia prasme dailininkas ir šaukiasi nakties, kurios tamsoje daiktai darosi vieni kitiems giminingi, persunkti amžinybės ilgesiu. Tuo tarpu dienos metu tie patys daiktai yra vieni nuo kitų šviesos įzoliuoti, priešingi ir perdaug konkretūs. Čiurlioniui ir buvo svarbu pašalinti daiktų konkretybę, kad galėtų jais operuoti kaip gaidomis. Ir todėl jo paveiksluose kiekvienas daiktas gali jis būti lapas, medis, kalnas ar žvaigždynas buvo inkorporuojamas į kosminį orkestrą be pirmumą teisės. Štai dėl ko naktis jo kūryboje virsta būtinybe: ji daiktus „nuasmenina“ ir padeda paveiksle sukurti begalybės iliuziją bei amžinybės nuotaiką (Tam pačiam tikslui M. K. Čiurlionis paveiksluose griebiasi šviesos. Šviesos šaltinis kartais yra nesuvokiamas, bet paslaptingos šviesos yra prisisunkus ir naktis ir sutemos. Paslėpta šviesa neišryškina daiktų, bet ji taip pat, kaip naktis, įneša mistinės nuotaikos, pabrėžia šviesos-gėrio pradą ir atskleidžia dualistinę M. K. Čiurlionio pasaulėjautą. Red.).

Du pagrindiniai veiksniai yra lemtingi visai Čiurlionio kūrybai: nepaprastai intensyvus, tiesiog ekstatinis gamtos išgyvenimas ir lietuvio sielos mistiškumas. Šių abiejų veiksnių harmoningoje sintezėje ir gimė anos nuostabiosios vizijos, kurioms siužetų nereikėjo Čiurlioniui jieškoti egzotiniuose kraštuose arba erotiniuose bei avantiūriniuose išgyvenimuose. Didingos vizijos tęsiasi nenutrūkstama grandine nuo pirmojo reikšmingesnio jo muzikinio kūrinio „Miške“ ligi mįslingojo R e x. Bet visų svarbiausią vaidmenį čia turėjo lietuviškasis peizažas, kurio būtinumą kūrybinio proceso metu dailininkas jautė visa savo esybe. Druskininkuose jis sukūrė sau lygių neturinčią „Zodiako ženklų“ seriją ir pirmąsias sonatas; daug darbų jis padarė gyvendamas Plungėje. Varšuvoje ar Petrapily jis teužbaigdavo Lietuvoje pradėtuosius. Vilniuje piešti jam beveik neteko, nes čia, palyginus, gyveno jis gana trumpai ir, kaip minėta, per tą laiką darbavosi lietuvių kultūrinio gyvenimo srity.

Jo kūrybinis kelias yra gana tiesus, be jokių nukrypimų ir klaidžiojimų. Tiesa, pusiaukelėj jis šiek tiek stabteli, ne vien norėdamas atsikvėpti, kiek pakeisti savo kūrybos techniškąsias priemones. Ši techniškoji metamorfozė jam kainavo maždaug porą metų. Galbūt dėl to jis vėliau dirbo su dar didesniu intensyvumu, kad atidirbtų už sugaištą laiką, o gal, tik nujausdamas greitą mirtį, paspartino savo žingsnius. Tiksliai jo sukurtųjų paveikslų skaičių nustatyti neįmanoma. Mes nežinome, kokioje padėtyje yra šiandie Čiurlionio palikimas, bet prieš šį karą jo vardo galerijoje Kaune buvo maždaug du šimtai paveikslų ir apie aštuoniasdešimt piešinių ir grafinių darbų. Daugelį savo paveikslų jis dar pats išdalino privatiems asmenims, o dalis jų yra žuvę Didžio jo Karo ir revoliucijos metais. Įskaitant jo muzikinius veikalus, jo kūrybinis palikimas yra gana didelis. Atsiminkime, kad Čiurlionis gyveno tik 36 metus, o teptuką paėmė į rankas jau būdamas 31-rių metų!

Tragiškasis Čiurlionio gyvenimo galas neleido jam užbaigti visos eilės kūrinių. Jį ištiko toks pat likimas, kaip ir Schumann'ą, Hoelderlin'ą, Nietschę arba Van Gogh'ą. Visą gyvenimą būdamas daugiau užsidaręs ir vienišas, paskutiniais savo gyvenimo metais jis visiškai pasitraukė iš viešojo gyvenimo, pajutęs į save ištiestas beprotybės rankas. Jis su ja ir nekovojo: suklupęs prie jos kojų jis daugiau ir nepakilo. Mirė jis vienoje sanatorijoje netoli Varšuvos 1911 metais balandžio mėn. 11 dieną, turėdamas pilną sąmonę. Draugų rūpesčiu jo palaikai buvo iš Varšuvos pargabenti į Vilnių ir palaidoti Rasų kapinėse.

M.K. Čiurlionis    Mergelė

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai