Aidai.eu Apžvalga

PRANAS DIELININKAITIS NAUMIESTYJE

Parašė PETRONĖLĖ ORINTAITĖ

Naumiestis — senas, Įspūdingas miestas, ilgokai buvęs plačiom apylinkėm kultūros židinys, o spaudos draudimo ir tautinio atgijimo laiku net ypatingo veiklumo lietuviška vietovė.

Tai Zanavykų didžioji ir pagrindinė parapija. Tai Vinco Kudirkos pasiaukojimo tautai paskutinė stotis. Ir ligi šiol istoriniu Šešupės tiltu tebeaidi jo testamentiniai žodžiai, įpareigoja vėlesnes kartas: "Kelkitės! . . Kol jaunas, o broli! . . Kad ženklą paliktum, jog žmogumi buvęs . . Ir šie šūkiai anuomet, Lietuvą atstatant, čia jautriai atsišaukė daugelio širdyse, nes Naumiestis — paprūsės lietuvių veiklos centras, su himno autoriaus ne-dylamu pėdsaku — buvo kupinai pritvinęs laisvės idėjom bei šviesesnės ateities viltim ir idealistiniu kovingumu. Sąmoningų žmonių gretos čia sparčiai gausėjo, kolei galop 1918 m. pasiekta nepriklausomybė.

Čionai augdamas jaunimas mito V. Kudirkos pasėta sėkla: ne sau turtų ar garbės godėtis ir ne "trupiniu aukso, gardaus valgio šaukštu" ma-sintis, bet — dvasios lobiais žavėtis ir besąlygiškai tarnauti tautai, savo žmonėm. Laisvės Varpo gausmas tartum vis tebešnarėjo niekad neišsenkančios Šešupės sraunume, irgi dvasios didžiūno varpininko kapas su despotų žiauriai iškapotom tautos himno eilutėm tebeliudijo mūsų kovų kietumą ir skaudžias aukas.

Netgi po I pas. karo, jau laisvę atgavus, V. Kudirkos bendradarbis, luošas knygnešys Antanėlis (Baltrušaitis), tebesėdėjo centriniame kryž-gatvyje — knygų, maldaknygių ir rašto priemonių krautuvėje: gyvas simbolis anojo heroizmo, viską aukojusio dvasios gėrio idealui. Buvo čia ir daugiau knygnešių, "Aušros" ir "Varpo" drąsių skleidėjų, savojo rašto mylėtojų. Todėl, ir savai valstybei atsikūrus, kultūros ilgesio ryšys nebuvo nutrūkęs, o idealizmo pasėliai vėl dygo ir tarpo jaunose sielose.

Vienas tokių Šešupės augintinių yra Dieli-ninkų Pranas (Zanavykų krašte šeimoj augančiam jaunimui pavardė vis vartota kilmininku — tartum tai pabrėžė glaudžią priklausomybę darniai šeimai, pvz., Šukių Jonas, Skinkių Agutė; ir tiktai vedę ar bent suaugę, subrendę ir atskirai gyveną, taipgi oficialiuose pažymėjimuose — įgaudavo nuosavą pavardę: Šukys, Skinkytė. Taip pat kasdienos vartosenoj pavardžių per ilgos uodegos vis buvo atmetamos, pvz., Naujokaitį vadino Naujoku, Meš-kevičią — Meškum, Lydekaitį — Lydeka).

Pranas Dielininkaitis gimė 1902 m. gegužės 5 d. iš neturtingų tėvų Juškų kaime, netoli Žaliosios. Tai tėviškė motinos Magdalenos Pra-puolenytės, o tėvas Antanas iš kitapus upės, Miknaičių kaimo. Netrukus šeima nukilo į Naumiestį, apsistojo Bažnyčios gatvėje. Tas medinis namelis su sklypuku daržui, regis, buvo pirkinys Prano tetos, o Dielininkai vargu pajėgė daug prisidėti, gal tik giminiškai prisiglaudė. O gal buvo kiek susitaupę arba kieno iš šalies paremti.

Apie ankstyvą vaikystę dabar (laiškas 1974. VII.22) rašo jaunesnioji Prano sesuo Petrė:
"Jaunystė prabėgo sunkiais I-jo pokario metais. Prieš karą mažai ką prisimenu, sirgau šiltine, buvau sunykusi, o broliukas, gyvas ir energingas, vis tampydavo mane šokti, žaisdavo su vaikais karą, sužiūrėdavo;, kur vištos padeda kiaušinius, ir mokydavo gaidžius peštis. Na, o per karą gyvenome atskirai kaime, nes mieste nebuvo ko valgyti, Buvo toki geri giminės Prapuoleniai Žvirgždaičiuose, bevaikiai, nedidelis ūkelis, bet labai sugyveno, tai pas juos buvome mudvi su Pranute (vyresniąja seserim — Red.) ir mama, o Lauckaimy ant Širvintos kranto pas kitus gimines, Ramanauskus, gyveno tėtis su broliu. Pasibaigus karui, vėl grįžome ir pradėjome mokytis. Pirmieji pokario metai buvo taip sunkūs, nesuprantu, kaip mes toki sveiki užaugom. Gal todėl, kad netrūko entuziazmo, po vargo ir karo baisumų viskas teikė didelį džiaugsmą. Namuose buvo jauku, tėtukas tikrai buvo švelnus, ramus, santūrus (tai į mano pasiteiravimą — kokio būdo tėvas? — P. O.). Mama gyvesnė, daugiau humoro. Pranas visuomet buvo linksmas, didelis viskam entuziastas. Norėjo savanoriu stoti, bet nepriėmė — per jaunas. Vis deklamuodavosi Vaičaičio "Oi, ūžia, švilpia blogas oras" arba Janonio "Atsitrauk, nekliudyk". O pragyvenimo pagrindas buvo vis tas kaimas, gerieji giminės — tai vieni, tai kiti apdovanodavo duona, bulvėm, lašinių paltim, pienu .. . Tėtukas dirbti jau negalėjo, o mamai užteko triūso namuose, daržas, kiaulė, vištos, vaikai (keturi mirė dar prieš Praną). Lengviau pasidarė, kai Pranutė ėmė dirbti parapijos vaikų darželyje ir — mes paaugome. Visa gatvė buvo geri pažįstami, draugiški kaimynai, tai pavasariais išeidavom į Kataučiznos mišką gegužinėn. Bet greitai prabėgo tie keli gražūs metai, Pranas jau būdavo tik svečias namuose per atostogas, aš išvažiavau mokytojauti, Pranutė ištekėjo, tėvelis mirė, liko tik mama. O po to viso vėl II pas. karas, Naumiesty visa mūsų gatvė išdegė. Pranutės, jau našlės, ūkis sudegė, ją su mama frontas nubloškė toliau į kaimą; jos vaikus aš paėmiau į Kauną, čia mokėsi ir visi šį tą baigė. Dabar Pranutė jau 80 metų. Savo laiku viską skaudžiai pergyveno, ypač karo pasekmes; vėliau gyveno pas vaikus . . .
Dabar su broliene (Pr. Dielininkaičio žmona — Red.) nesusitinku ir nesusi-rašinėju, o Danutė (Pr. Dielininkaičio duktė — Red.) zražiai gyvena".

Pranas, iš mažens augius ir sveikai vikrus berniukas, jau prieš I pas. karą buvo leidžiamas mokytis — baigia rusų mokyklos keturis skyrius. Karui ištikus, pasieninis Naumiestis tuoj atsidūrė fronto ugny ir daug nukentėjo, kurį laiką visai izoliuotas, gyventojai išblaškyti, daug namų sudeginta.

Vos Lietuvai atsistatant, Pranas, jau raštingas ir veržlus, o kaip dauguma vietos žmonių — sąmoningas patriotas, tuoj išėjo kaiman mokytojauti, 1918-1919 m. žiemos sezone padirbėjo Skir-kiškės ir Višakio Rūdos mokyklose (girininkuose). Darbas sekėsi, galėjo užtikrintai pedagoginės karjeros siekti, bet jo žvilgsnis nerimu virė — troško daugiau lavintis. Ir vos Naumiesty įsteigta gimnazija, jis, savo gabumais ir didžiu godumu mokslui praprusęs, dar kiek pasiruošęs, stoja tiesiai į trečią klasę. Laisvės žvaigždei švystelėjus ir šaukiant tėvynės ginti, daugelis jaunimo gyvai atsiliepė į kvietimą. Pranas vienas pirmųjų buvo pasinešęs savanoriu į naujai steigiamą savą kariuomenę, tik dėl per jauno amžiaus — vos 16 metų — nebuvo priimtas. Todėl, kiek pamokytojavęs, pats uoliai kibo į mokslus.
Zanavykuose ligi pat Nemuno jaunąją kartą itin veikė dviejų dvasios didžiūnų kūrėjų čia išlikę gyvi pavyzdžiai ir taiklios poezijos žodis. Tai tautos apaštalai, per anksti džiovos pakirsti — V. Kudirka ir P. Vaičaitis. Nors šios apylinkės buvo apsčiai turtingos žymių inteligentų — kunigų, teisininkų, gydytojų, mokytojų, bet, atrodo, dailaus žodžio kūrėjų įtaka giliausiai sminga ir karščiausiai uždega naujai pakylančias kartas. Todėl Novos ir Šešupės padangėse, plačioje paprūsėje, retas kas nemokėjo atmintinai čia gyvenusių poetų posmų, taip artimai atliepiančių ir dabarties tautinius reikalus bei idealizmo nuotaikas.

— Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grudej! . .
— tai kėlė energiją ir skatino idėjiniam darbui.
— Ne tas yra didis, prieš ką milijonai žemyn galvas lenkia ... — tai stiprino pasitikėjimą savo menkom jėgom prieš svetimus galiūnus skriaudėjus — dvasios viršenybė prieš smurto galią.
— O eik, vaike, balnok žirgelį... ir muški priešus plėšikus! ... — aiškus įsakas savanorių žygiams.

Sintautiškio Vaičaičio lyrika (Yra šalis, kur upės teka . . .) atitiko jaunimo jausmingą meilę savam kraštui, o jo tautinės odės apie Vytautą, Algirdą, Kęstutį, knygnešį tremtinį ugningai kurstė žengti didvyrių keliu, idant būtum vertas praeities karžygių įpėdinio vardo.Toji poezija anuomet mums nebuvo vien gražūs žodžiai, bet tikro gyvenimo evangelija. Taip ir jaunutis Pranas abiejų poetų posmais žavėjosi, jų kilniu lakumu audrinosi.

Dabar vėlesnėm kartom tikrai sunku suprasti ano istorinio momento karštą idealizmą ligi visuotinio aukojimosi, kai vyrai, viską metę, skubėjo savon kariuomenėn ir mielai kentė nepriteklius (pusbasiai, be tinkamos aprangos ir maisto, be ginklų), o kiti, bent kiek apšviestesnieji, bėgo steigti mokyklų, kad svetimųjų užguiti varguoliai broliai sparčiau šviestųsi ir visa šalis kultūrėtų, aukštyn pakiltų. Treti ėmėsi nelengvos pareigos — kurti savivaldą, nors be patyrimo ir be išteklių, kai karui baigiantis visa liko chaose ir skurde, kraštas okupacijų ir frontų baisiai nuniokotas. Teko ne vien jėgas, bet ir nuosavas lėšas eikvoti ir dvigubu uolumu plušti, vien įsitikėjus į svajotą idealą: laisva Lietuva! Taip tuomet vargingas lietuvis, po ilgo vergavimo rusams, priespaudos prigniužintas — valstietis artojas ar amatininkas, beturtis juodadarbis ir jaunas moksleivis — bemaž visi suprato momento svarbą ir be sąlygų skubėjo aukotis tautiniam tikslui, pasitarnauti laisvės vėliavai: laimėti sau ir broliam gražų, žmonišką gyvenimą! Nes jei šis mirksnis bus pražiopsotas — vėl ilgam laikui užguls svetima letena ir gal — jau mirtinai uždusins . . .

Tokios nuotaikos urmu apgėrė anuometinį vietos jaunimą, ir Pranas buvo tipiškas jo atstovas. Iš beturčių tėvų, vien įgimtais gabumais, savy susikurstytom jėgom ir jaunystės sparnuotais norais išsiveržia į mokslus su viltim kuo daugiau šviesos ir visapusiškos gerovės atnešti savajai, vos pakylančiai tėvynei.

Naumiesty pradinė ir keturios gimnazijos klasės, o vėliau su Marijampolės mokytojų seminarijos atestatu Kauno universitete per ketvertą metų baigia sociologiją, nors kartu pragyvenimui ir mokytojauja; greta to, dar veržlus visuomenininkas, vis valdybose, vis veiklus vadovas, greitas ir gabiai karštas, šviesiai optimistiškas. Visur nuoširdus ir bičiuliškas, bemaž jokių pareigų nesi-kratąs, be pasigyrimų daug pavežąs ir nepailstas. Ir jokio garbės atlygio nei padėkos nelaukiąs, vien pakilia energija ir vis naujom idėjom liepsnojąs.

Jau nuo jaunumes ryškėjo pažymėtina Prano savybė: visuomet konkretus, gyvenimiškas, nuo žemiškos realybės ne atitrūkstąs, tuščiom teorijom nesiviliojąs. Ir vis paprastas, demokratiškas, be jokių puikybės įsivaizdinimų, be savęs pervertinimo. Toks gryno idealizmo ir apčiuopiamos tikrovės darnus sandėris pažymi jo psichologinį paveikslą. Gal būt, tai yra esminis jo asmens vertės bei darbų sėkmės pagrindas. Net vėliau, jau moksle aukštai įsisiekęs, jau žymus veikėjas, išlaiko tą dvasinių polių pusiausvyrą: greta knyginės erudicijos ir intelektualinių teorijų bei universitetinių pareigų — nenutolsta nuo žemiškos kasdienybės nuovokos ir išvengia perdėtų savigarbos ambicijų. Taip jis išsistiebia aukštyn kaip visapusiškai teigiamas, pilnutinis žmogus, inteligentas. Ir todėl Pranas pelnytai tiesiai įžengė į pirmaeiles pozicijas mokslo karjeroje, visuomenės veikloje, politikoje. Erudiciją sujungti su gyvu praktikos pajautimu, su buities problemų, s a šiandienos žmonių reikalų bei santykių realiu pulsu — tai vedė jį į teisingus sociologinius sprendimus dabarties uždavinių platformose. Čia, regis, jam pelną nešė ir skurdžių juodadarbių kilmė, nuo jos neatitrūkimas, glaudus bendravimas. Taip pat nemaža lėmė ir ankstyvas įsikinkymas į organizacines vadovo darbų pareigas moksleivijoje ir visuomenėje, jau nuo pat gimnazisto dienų. Deja, bolševikų kalėjimo iškankintas, jis mirė pačioje asmenybės pražydėjimo užuomazgoje. Kaip daugelį žymesniųjų lietuvių, bolševikai tuojau suėmė; beveik metus iškentėjęs jų žiaurų kalėjimą ir tardymus, tik karui prasidėjus išėjo į laisvę (ir tiesiog su Vincu Rasteniu, jo žmonos Emilijos Rastenienės žodžiais, "pusiau pėsti, pusiau važiuoti" iškeliavo į Šiaulius pas savo šeimas).

Pranui kelią į mokslus daug nulėmė vyresnioji sesuo Pranė, kuri savo jaunystę — jėgas, laiką ir uždarbį — atidavė savo tėvų šeimai, jokių savinaudos malonumų nesivaikydama, krikščionišku džiaugsmu saviesiems aukodamasi. Kitaip — būtų tekę Pranui, kaip vienintelei vyriškai galvai (tėvas jau nepajėgė pastoviai dirbti), anksti tapti duonpelniu ir aukštesnių studijų atsisakyti. Tiktai vėliau, kai jaunesnieji šeimos nariai, brolis ir sesuo, iš namų išėjo ir pajėgė patys verstis, Pranutė, jau subrendusi mergina, dar ištekėjo už našlio į ūkį. Patyrė daug vargo: anksti mirė vyras ir paliko su mažais vaikais; karo metu ir namų neteko, paskui ilgai sirgo, kol 1975.L 26 mirė, palaidota Naumiestyje greta vyro ir tėvo. Mama, karo nublokšta, palaidota Jankų valsčiuje, Pranas — Šiauliuose,

Pranas buvo šviesaus gymio, aukštokas ir dailiai nuaugęs, beveik stambaus stuomens. Veidas irgi nesmulkus, pilnokas ir gražiai pailgas, švelniai apvalių bruožų, bet — vyriškai ryžtingo, nors sykiu ir jaukaus, kultūringo įspūdžio. Kakta pakiliai erdvi, nosis tiesiai taisyklinga, o lūpos vis praviros šypsniu bei bičiulišku nuoširdumu. Išskirtinai visuomet linksmos, geru jausmu ir išmintim žiburiuojančios, smigliai judrios, viską varstančios akys! Sakoma, akyse matyti visas žmogus, ypač jo vidaus pasaulis. Pranas toks ir buvo: atvirai nuoširdus ir grynai tiesus, neužgaulus ir be piktų patyčių, be pasalingos ironijos, be pavydų ar kerštų. Vis atlaidus ir visa į gera lenkiąs, vis ko teigiamo ieškąs. Net ir iškilęs, jis likosi paprastas, be puikybės, visur lengvai pritampąs ir kitų nevaržąs, nieko neniekinąs. Žodžiu, simpatingas jaunuolis, socialumo pavyzdys. Net sunku patikėti, kad vis veiklos ir spaudos (irgi, mokslo kadrų) sūkuryje — vis netoli viršūnių besisukąs asmuo gali taip ligi minimumo suredukuoti savo žmogiškas silpnybes, socialines ydas. O tikrai, regis, Prano vardu niekur neiškilo jokių intrigų nei asmeninių kivirčų, jokių ambicinių skersavimų. Ir čia liūdnai dingte ia galvon senas priežodis: per gerą žmogų Dievą, visados anksti saviep pasišaukia . . . ★ ★ ★
Be abejo, Prano būdo ir polinkių šaltiniai glūdėjo iš tėvų įsigimtuose praduose.
Palinkimą į sociologiją, gal būt, daigino namų nuotaikos bei luominė būklė. Tai neturtinga, bet veržli šeima, uoliai siekianti vietos aplinkoje susikurti — vien doru būdu ir krikščionišku gyvenimu — padorią buitį ir gerbtiną vietą. O nedidelio miesto atmosfera, nors labai mišri ir sudėtinga, yra gana vientisa, kaip gyvas organizmas. Čia žmonės susiaudžia draugėn gyvais santykiais,
visuomenė tartum vienu kūnu gyvena ir pulsuoja. Čia luomai neatsiskiria kas sau į uždarus getus, kaip būna didmiesčiuose, bet trinasi gretom ir lyg bendroj šeimoj glaudžiai santykiauja, artimai pasipažįsta, — pradedant klebonu ir burmistru, daktaru, pirkliu, baigiant laiškanešiu, vežiku, vandens nešėja ar malkų kirtėju. Visi jaučiasi bendro li^mn ^nriai mažne kas rvts labs rvts susitinka, vienas kitu smalsiai besidomį ir viską ligi panagių žiną: kurio sėkmėje visi širdingai pasidžiaugia, o nelaimėje užjaučia ir šoka pagelbėti. Net įvairių tikybų galvos — klebonas, pastorius, rabinas — palaiko gerus ryšius ir bičiuliaujasi, reikale vienas kitą remia. Gal tik šventikas (popas), aiškus okupantų ramstis, patsai laikėsi atokiau, svetimu besijaučiąs.

Prano tėvų šeima buvo žinoma kaip labai katalikiška. Vyriausioji sesuo Pranė, parapijos darželio vedėja, vadovavo bažnyčioje vaikų procesijom su gėlių barstymais ir kt. Pranas ir Petrė nuo jaunumės ateitininkai. Namuose dažnai lankėsi kunigai, nes klebonija vos per gatvę priešpriešiais. Motina ir jos senyvos seserys, Prano tetos, čia pat gyvenančios, ar ne kas dieną ėjo prie Dievo stalo, bažnyčią puošė, siuvinėjo rūbus, vėliavas.

Tačiau žydų tautybės ilgametis miesto gydytojas Grosmanas šios skurdžios darbininkų šeimos vaiką, veiklųjį ateitininką, nuoširdžiai mėgo kaip gabų jaunuolį. Jo mokslais džiaugėsi ir laukdavo atostogų grįžtant, kvietė lankytis, mielai kalbino. O Pranui staiga mirus, skaudžiai pergyveno, lyg artimo giminės netekimą, ir kaip medikas svarstė vis, kalbėdamas su pažįstamais: kodėl turėjo mirti? kaip reikėjo gelbėti? . . Toksai jaunas, mokytas, vertingas žmogus, savas naumiestiškis . . . Senukas daktaras reiškė nuoširdžią užuojautą šeimos nariams ir patsai labai liūdėjo.

Dar anksčiau prieš karą, pamenu, kartą Prano seseriai mokytojai grįžus atostogų pas tėvus ir su bičiule pas jį apsilankant, žilagalvis gydytojas nukiūtino su žirklėmis į savo kiemo darželį ir — abiem įteikė po kvapiausią rožę, taip širdingą kaimynystę pabrėždamas. Tokia gili buvo tolerancija ir gražus sugyvenimas Naumiesčio tradicijose, kur žmoniškumo didysis šauklys V. Kudirka savo gyvybės kaina buvo šaukęs visus žengti šviesos ir tiesos — tikros kultūros keliu.
Prano prigimty tvyrojo plačių horizontų aprėpimo talentas. Gal būt, todėl jis nuo jaunystės pajėgė lengvai išvengti smulkių kivirčų su draugais klasėse ir bet kur veikloje, susirinkimuose, vadovybėse, spaudoje. Jo sąmonė tarsi savaime gebėjo atsijoti nereikšmingas mažmenas nuo esminių dalykų, ir jis dėmesį skyrė vien tiems pagrindiniams. Pvz., jis galėjo daug ir karštai ginčytis, stambia ranka aukštyn mosikuodamas, dėl principų, dėl idėjų linkmės ar praktiško jų vykdymo, tačiau niekad nenuklimpdavo gaišliose detalėse nei siauruose asmeniškumuose, smulkmenų kliuviniuose arba užsispyrime dėl raidės arba žodžio. Todėl jam sunku buvo įsigyti priešų savo bendramokslių ir bendradarbių tarpe. Taip nuo pat pradžių jame lengvai ugdėsi plataus masto sociologas: įžvalgus ir pakantus, vis jautrus ir atviras viskam, mokslui imlus ir veiklus; labai realus, o idėjų vagose tvirtai išlaikąs esminę kryptį, pašalių įtakomis nei miglotomis fantazijomis ar menkomis smulkmenomis nenusiklaidinąs. Ogi idėjiniai priešininkai jį laikė itin kultūringu krikščioniu, tikru tolerantu, ne fanatiku.

Jo glaudus sąlytis su tikrove, jo dalykiškai blaivi faktų tyrinėjimo linkmė, nesitenkinant vien knyginėm žiniom, o dar itin šviesus į viską požiūris, o juoba ir objektyvus įvairybių aprėpimas — darė jį išmintingą ir naudingą savo laiko ir savos specialybės uždaviniams; darė jį pakantų skirtingom pažiūrom bei nuomonėm, net kitų žmonių silpnybėm. Jis labai sklandžiai bendravo su kitų ideologijų žmonėmis. Per krikščionišką — artimo meilės — pasaulėžiūrą jis savyje įgyvendino vidinę santarvę su visu daugialypiu pasauliu. Tos skirtybės ir įvairybės jį net džiugino — tarsi padėjo pačiam sau išsiryškinti savo socialinių tikslų uždavinius bei metodus. Taip jis patapo vienu pirmūnų naujoje Lietuvos inteligentijoje, kai laisvės metais ėmė kurtis kultūringų santykių pradmenys tarp įvairių partijų, ideologijų, skirtingų kultūrų atstovų.

Būdo polinkiais ir veiklos formom Pranas buvo tikras miestietis. Tai ypač ryšku Zanavykų krašte, kur kaimo žmogus įpratęs labai lėtai — vien žingine — pėsčiuoti ir sėsliai, neišjudinamai, laikytis savo senovės. Bemaž kūdikiu atvežtas Nau-miestin, Pranas čia išaugo ir vaikystę praleido, čia išėjo pradžios mokslą ir gimnazijos keturias klases — įgavo pačius jautriausius ir esminius jaunuolio įspūdžius bei būdo pradus, lemtingus asmenybės susiformavimui.

Caro laikais Naumiesčio būta žymaus miesto — apskrities centro (Vladislavovskij ujiezd). Pasienyje, o dailioje vietoje ir istoriškai reikšmingas, anuomet jis buvo svaresnis ir daug garsesnis už Vilkaviškį, o Šakiai — tik menkutis užkampio lūšnamiestis. Čionai buvo senas, dar XVII a. įkurtas karmelitų vienuolijos židinys, išugdęs didelę ir turtingą parapiją. Itin gražioje Šešupės ir Širvintos santakoje stovėjo puiki, stilinga mūro bažnyčia su savo dideliu kvartalu: nemaža mūro klebonija, ūkiškų trobesių ilgas kiemas, dailūs sodai ligi paupio, vešlios pašešupio pakrantės. Pačiame mieste — akmenim grįstos pagrindinės gatvės ir didžiulė aikštė, o aplink ją 2-3 aukštų mūro namai su gausia krautuvių prekyba. Šiaurės pusėje vaizdžiai pakilus tiltas įspūdingai puošė tą medžiais ir daržais apklėstą vietovę, o už tilto — garsus Meištų priemiestis su seno dvaro likučiais, retų medžių sodu, įvairiom įmonėm. Linkui paprūsės, atkampioje smėlio kalvoje, prie Šešupės, medžiais ošia gražiai sutvarkytos kapinės. Už Meištų tuoj ir Miknaičiai, Prano tėvo tėviškė. Ties rytiniu upės vingiu, priešais salas, aukštame kalnelyje, žvilga kitas priemiestis — Baltkalnis, iš kurio į pamaldas reikia jau laiveliu plukdytis arba toli aplinkui žygiuoti per Meištus pašešupio slyvynais apžėlusiu baltu takeliu. Į pietryčius link Kapsų sostinių vedė plentas. Pakeliui paplentėje mūrais raudonavo Kataučiznos dvaras (ten buvo kažkoks fabrikas) su gretimai žaliuojančiu didoku mišku ligi Šešupės, kur naumiestiškiai pavėsiaudavo, o gimnazistai šaunias gegužines rengdavo (kartą gailiai taip nusvaigino — netoli tuzino moksleivių teko gulsčiom namo pargabenti vežimais). Pietų pusėje, link Lauckaimio, tęsėsi ilgos lankos, drėgnai žolingos ganyklos, kur vasarą mito gausi miesto gyventojų pieningų karvių kaimenė.

Jaunesnioji Frano sesuo dabar rašo apie Naumiestį, ką tik vyresniajai seseriai mirus:
"Mirė Pranutė 81 metų, pasibaigė jos kančios. Laidoti išvežėm į Naumiestį. Jis pasikeitęs neatpažįstamai. Kariis nupūtė pirmykštį veidą. Ypač apylinkės, pažiūrėjus į Širvintos pusę — tik tušti laukai, o buvo čia taip jauku. Pranas, kai grįždavo atostogų, tai ap-lakstydavome kelių kilometrų spinduliu — kad vėl susilietų su tuo gimtuoju kampeliu, taip jį mylėjo. Dabar viskas kitaip. Bet vis norisi grįžti, nors ir mirus" (laiškas 1975.111.16). ^ # ^
Anuomet Rusijai ilgokai valdant, Naumiestis priplūdo svetimų gaivalų. V. Kudirka vaizdžiai aprašė rusų valdininkus "kruglodurovus". Mūsų inteligentija kiek aplenkėjo. Tačiau gausi darbininkija, paprasti žmoneliai — liko grynai lietuviški. Ypač kad didelėj parapijoj dominavo ūki-ninkija, labai sveikai išsilaikiusi: kaimuose niekas nė žodžio nemokėjo lenkiškai! Mat, zanavykuose bemaž visai nebūta dvarų — viduryje vien Zypliai, o kiti tik pakraščiais, panemunių, už didokų girių. Dvarininkus čia atstojo praturtę šimtamargiai, grynai lietuviško nusistatymo, baudžiavai žlugus ir ypač tautinio atbudimo metu itin daug leidę vaikų į mokslus ir greitai išsiugdę savą inteligentiją.

Naumiestis (oficialiai Vladislavov, bet to svetimo vardo žmonėse visai nevartota) nuo seno garsėjo nemaža garbe: turėjo Magdeburgo teises, rotušę, renkamą burmistrą. Buvo ir herbas — šakota elnio galva su trim žvaigždėm tarpuragy. Būta ir amatininkų cechų, malūnas, degtinės ir alaus varyklos, o mugės trissyk metuose trukdavo net po ištisą savaitę.

Caro laikmečiu, gal būt, pati svarbioji įstaiga čia buvo muitinė, nes per sieną su Vokietija ėjo didelė prekyba, ypač kontrabanda, taipogi draudžiamų lietuviškų knygų gabenimas. Čia buvo ir tautos veikėjų slaptų ryšių mazgai, susitikimai bei knygnešių sandėliai; todėl ir užsibuvo lig mirties V. Kudirka. Tai akylai budrus maskolių valdžios lizdas su sienos seklių žandarų ir zemskių būriais, su apskrities ir muitinės valdininkų maskolių gausa — tuomet tai buvo itin opus punktas. Žmonės čia labiau nei kitur jautė ruso slegiančią leteną, betgi sykiu kurstėsi atoveikis, daiginosi tautinės atsparos bei drąsaus kovingumo dvasia.

Didžiulėje, apvalais akmenim grįstoje aikštėje nuo seno vyko dažni turgai ir garsios mugės, o šv. Petro ir kiti atlaidai sutraukdavo tūkstantines minias. Daug reiškė ir dažnas lankymasis anapus sienos, Širvintos mieste: buvo būtina mada bet ką, net smulkmenas, ten pirktis (sakydavo, vokiškos prekės geresnės). Ir kaimiečiai sekmadienį mėgo lauktuves vaikam, saldainius ar žaislus, tenai pasirinkti — vis lyg kas ypatingesnio. Bent kitoniškam pasauly pabuvoji. Nelyginant platesnio akiračio pramoga: pereini Širvintos tiltelį ir jau esi užsienio valstybėje, gali pasižmonėti visiškai skirtingoje aplinkoje.

Naumiesčio gyventojų sudėtis buvo net labai mišri — ankštai tarpusavy glaustėsi daug tautybių ir tikybų. Gausiausi, tur būt, buvo žydai, galingiausi (pribijomi ir nemėgiami) rusai, vienas kitas poniškesnis katalikas jau lenkavo, o kaip pasieny — maišėsi gana ir vokiškų šeimų, pirklių ir amatininkų. Bet šiaip miestas buvo labai lietuviškas, nes jo veidą nusvėrė plačios apylinkės turtinga ir savigarbi valstietija, stiprios tautinės sąmonės, daug inteligentų, ypač kunigų, išugdžiusi (zanavykuose sulenkėjusių tuomet nė su žiburiu nerastum). Ogi net ir toji miesto mišruma neliko be naudos, t. y. veikė teigiamai: ugdėsi erdvesni akiračiai ir daugiapusis požiūris į viską, savaiminė pakanta įvairiom tautom ir religijom. O Naumiesčio vaikai nuo mažens įaugdavo į 3 ar 4, net 5 prigimtas kalbas (lietuvių, žydų, rusų, vokiečių ir lenkų).

Pranas nuo vaikystės į save godžiai įsiurbė šio nepaprastai judraus ir spalvingo, įdomaus ir prieštarybių kupino miesto atmosferą. Ir jis patapo budriai akylas bei praktiškai įžvalgus, veiklus ir sparčiai skubus, be lėto delsimo, kuris pažymi zanavyką kaimietį. Jis tapo imlus įvairybėm ir naujovėm ir nuolatos jų ieškąs: greitai su kuo susipažįstąs ir susidraugaująs, nuolat alkstąs ką neregėta išvysti ir patirti, nauja išmokti, sena su nauja derinti. O viskam atviras ir pasitikįs, optimistiškas, ne kaimietiškai baugštus ar atokus, ne įtarus ar atsargumu be lūkuriuojąs. Miestiškam bruožui priklauso ir jo didis pakantumas žmonių nuomonių skirtybėm, sugebėjimas lengvai vai-ruotis po mišrią visuomenės minią, lyg po margą Naumiesčio turgų — nepasimesti ir neapsi-gauti, viską bemat aprėpti ir pavojų bei apgavysčių išvengti, o nedorybėm valingai atsispirti. Taip jis anksti išmoko būti stiprus savo nusistatymuose, įžvalgus faktuose ir atsparus pašalių įtaigom. Jokiame konservatyvume neįstingo, išaugo lankstus savo elgesiu, nuomonėm ir darbais: veikiai pritampąs ir paslaugus, nuoširdus santykiuose su kitaip galvojančiais, betgi — užgrūdintas savo kelio tiksluose ir linkmėse. Miestiško judrumo įakstin-tas, jo protas nestygo, vis žvalgėsi ir siekė dar kuo savo žinyną praturtinti, kaip naudingiau tolyn žengti, vietoje nesustojant, nesustabarėjant. Tuo būdu prasmingai jame susilydė valstiečio kilmė su miestine patirtimi. Taip pat iš tėvų įsigimtas sveikos nuovokos gyvenimiškas realumas, dar istorinio momento įdiegtas dvasinis idealizmas, drauge su taip savitos Naumiesčio atmosferos turtingais priedais — suformavo jame nemenką dvasios galių kompleksą.

Prano povyza — lakiai judri, vidiniu nerimu ir veiklumu pakurta, nuoširdumu patraukianti. Gestai, nors vyriškai, kone artojiškai platūs ir sunkoki, tarsi juodadarbio prigimties, bet — jau pakankamai kultūros nugludinti ir tikslingai apvaldyti. O žvilgsnis ir judesys vis skubumu, amžinu kažko naujo siekimu nuspalvintas: juk tiek darbų atgimusioj Lietuvoj, tiek "piktžolėm apžėlusių pūdymų" — pareiga vyte veja ir sykiu džiugina, kad yra kas veikti.
Bendra išvaizda visuomet padoriai tvarkinga ir visuomeniškai jauki, bet ne puošeiviškai elegantiška, jokių rėžiančių "originalumų" nedemonstruojanti. Pagal optimistišką nusiteikimą ir geraširdišką būdą — jis net drabužį mėgo šviesių spalvų, švelniai gelsvą arba pilkšvą (tai jo augių stotą dar lyg pastambindavo).
Tokio gyvo, draugiškai saulėto charakterio, vis nemeluotu širdingumu ir žmogiška šiluma spinduliuojąs, Pranas karštai mėgo ir pramogas, įvairius pažmonius. Studentas — būtinai dalyvaudavo Kačerginėj, Kretkampy ir kitur suruoštose gegužinėse — dainas plėšė pilnu balsu, nes gimnazijoj ir chore dainavo. Mitriai sukosi rateliuose ir šokiuose, skambiai juokavo bendrame jaunimo sūkury. O žiemos baliuose, Metropoly ir kitur, mielai šokdino grakščias studentes. Kurį laiką buvo spėjama jį artimiau draugaujant su gražiąja rimtuole J. Paltarokaite (vėliau St. Šalkauskio žmona), būta ir daugiau sugretinimų. Sau žmoną įsižavėjo (gal ten ir susipažino?), regis, kažkuriame baliuje — buvo itin įdomi gražiai savita laikysena, skoninga apranga, ilgom pirštinėm lig peties ... Ir vedęs, kūdikio susilaukęs, jau profesūroje ir kt. darbais užgultas, jis betgi lankė kavines — nuo kasdienybės ir eilinės buities pulso neatitolti, teorinius mokslus vis konkrečia realybe pagaivinti. Jis mėgo žmones ir bendravimus, tai jam buvo, rodos, įgimta. Taip tas platus diapazonas, skirtingų polių jungimas ir derinimas, daugiapusis gyvenimo aprėpimas, o ypač savos dabarties tikrovinė atrama buvo jo asmenybės realaus, drauge ir pažangaus ugdymosi natūralus pagrindas bei paspirtis, gal ir kertinis vidinio branduolio daigmuo.

Ona Strimaitienė Bagdanavičiūtė, kaimyno vargonininko duktė, rašo apie Praną (laiškas 1975. IV.29):
"... su kuriuo daug malonių vasarų praleista, daug dainų išdainuota, Šešupėje valtele pasiirstyta. Nors buvau 10 metų jaunesnė ir jis buvo draugas su mano vyresniais broliais, bet nepraeidavo niekada nepajuokavęs su manim ar su mano jaunesne seserim Maryte. Kai mes atsikėlėm iš Slavikų 1918 m., jau radom juos kaimynystėje, Bažnyčios gatvėje. Namus perstatė ir atnaujino iš pagrindų vėliau iš Amerikos grįžusi Prano mamos sesuo Lukšienė. Kita mamos sesuo, kurią visas miestelis vadino Pode, buvo smarkaus būdo sena mergina, ir mes, vaikai, jos privengdavome.

Pranutė ištekėjo už ūkininko Juškų kaime, našlio Iešmantos, turėjo 3 vaikus. Pirmajam, Linui, dr. Pranas ir aš buvome krikšto tėvais 1933 m.
Prano sesuo Petrutė buvo labai graži, baigė mokytojų kursus, dirbo mokyklose ir 1934 m. ištekėjo už dr. M. Freido (karo metu vokiečių sušaudytas). Ištekėjusi ji baigė farmacininkų kursus, Kaune dirbo vaistinėse. Su ja dažnai susitikdavome vokiečių okupacijos metais. Tebegyvena Kaune.

Pranas 1936 m. vedė Mikaliną Meižiūtę iš Šiaulių, paskutinio kurso medicinos studentę. Jis mirė Šiauliuose 1942 m., liko dukrelė Danutė. Žmona po kelių metų ištekėjo už medicinos daktaro ir gyveno Šiauliuose.

Pranas buvo labai, labai geras žmogus, geras sūnus, principų žmogus. Dažnai lankydavo tėvus. Graudžiai pergyveno tėvo mirtį 1933 m. Motinėlė, palaidojusi sūnų, dar kelis metus išgyveno karui pasibaigus.
Jis buvo ir muzikalus, dainininkas. Labai patrauklus, jį įsimylėjusių netrūko. Jo mama labai norėjo, kad jis mane vestų, bet taip neišėjo".

Leokadijos Gailiušienės Bagdanavičiūtės (ne giminė Onai Strimaitienei Bagdanavičiūtei) žinio« iš laiško 1975.111.24:
"Turėjome laimės arti pažinti tą šeimą. Vienu laiku mes — aš, sesuo Aldona ir patėvio Dargio sūnus Jonas, — lankydami Žiburio gimnaziją, gyvenome pas Prano tetą, jo mamos seserį Prancišką (nesveikom kojom). Ji pirko tą namuką Bažnyčios gatvėje. Dielininkai ten gyveno, rodos, kieme, kitame namelyje. Ta amerikone ir gera siuvėja, siuvo ūkininkėms ir miesto poniutėms, nuo ūkininkių už darbą imdavo ir produktais. Man atrodo, kaip vyriausia, ji daug padėjo Pranui ir Petrei. Ta šeima buvo be galo mieli žmonės. Jie visi toki vieningi. Mano mamytė ypač su Pranute labai sugyveno, kaip draugės buvo. Su Petrute irgi gerai sutarėme, ji mums padėdavo pamokas ruošti, kol ten gyvenome. O jos kasos — nors aukšto ūgio — žemę siekė, graži moteris. Mes Naumiesty mokėmės tik tris metus. Kai keitėsi pinigai iš markių į litus, patėvis neturėjo iš ko sumokėti už gimnaziją ir visus tris parsivežė namo (mano dėdė dr. Bagdonas tuoj pasiėmė mane į Kauną ir įstatė į Aušros gimnaziją).

Kun. Pijus Dambrauskas, kurdamas Naumiesčio gimnaziją, surinko ūkininkų vaikų beveik be pradžios mokyklos (karo metu mokslai buvo labai susitrukdę), todėl paskui reikėjo daug pagelbėti. Pranas, rodos, net dvi vasaras atostogose važiuodavo dviračiu į kaimą jaunesnius moksleivius pataisų mokyti. Jis buvo ir mūsų mokytojas, man su Aldona padėjo stumtis iš klasės į klasę. Buvo puikus vyras. Labai gražiai elgėsi su darbininkais, jokio puikumo nerodė.

Atsimenu V. Stakišaitį ir daugiau jo draugų Naumiestyje, jie kūrė ateitininkus ir tvarkė mus, jaunus. Prano tėvas, rodos, kartais bažnyčiai tarnavo, motina šeimininkavo. Pranutė vėliau ištekėjo į nemažą ūkį. Juos visi vadino Dielininkais.
Nuo Naumiesčio į pietus link Lauckaimio buvo kažkokios pievos, tušti plotai. Toliau ėjo Stankūno laukai, taip pat Kavaliūno ir Ramanauskų — šie Die-lininkams giminė, jų du berniukai tada mokėsi Naumiestyje".

Gimnazijos mokymosi metu Prano tėvų šeima gyveno medinės trobos vakariniame gale. Priekyje buvo diktas kambarys — švari svetainė, kampe dailiai užtiesta lova (čia guldė ir dažnus svečius bei pakeleivius). Už sienos kiemo pusėn — siauresnis kambarys, pagrindinė visų darbų ir apyvokos bei miego vieta: valgiui, poilsiui, pamokom ruošti, praustis ir kt.; čia buvo tvirtas stalas ir kiti paprastučiai baldai, pašaliuose lovos, o žiemą ir virykla su puodais bei indais kampe prie durų. Tamsokoj priemenaitėj talpinosi sandėliukai, vasarą čia ir virimą iškeldavo. Vietos net labai ankšta, bet po karo vargų visi tuomet tenkinosi bet kuo, kad tiktai yra pastogė virš galvos.

Kieme tvartukai kiaulėm, vištom. Daržas, mamos kruopščiai prižiūrėtas, gausus vešlių daržovių — svarbus maisto šaltinis. Patvory pora vaismedžių. Gal tas mamos netingumas darže kapstytis, ta šviežių augmenų gausa, dar savo nušertos mėsos skerdiena, o ir giminių dovanojami priedai padėjo ir dideliame neturte vaikus išauginti taip gražiu ūgiu ir sveikus, protingus.

Vakarų pusėn ties trobos galu tvora — už jos artimieji, itin mėgiami kaimynai Bagdanavičiai. Tai vargonininko nemaža šeima, tik vaikai dar jaunesni; o žmona — vyskupo P. Bučio sesuo. Su jais gerai sugyventa, reikale bet kuo dalintasi.
Anuoju pokario sunkmečiu ir įvairių judrumų laiku, kai visa keitėsi, dygo naujos, lietuviškos įstaigos, o jauni ieškojo mokslo — pas Dielinin-kus pasidarė lyg užeigos vieta. Jie mielai pasitikdavo kiekvieną pakeleivį, poilsio atgaivos ar nakvynės reikalingą. Patys visai neturtingi, bet dalintis niekada nevengė. Tartum vykdė dėsnį, jog svečias — Dievo dovana. Taip realiai savo artimą mylinčių namų reta rasti. Kartą, pamenu, iš gimnazijos gegužinės buvo parvežtas gailiais nusvai-gusių būrys. Viena moksleivė paprašė vežti ne namo, nors gyveno tėvų ir seserų šeimoje, bet — į klasės draugės namus. Taip ji pas Dieli-ninkus išeiginėje svetainės lovoje prabuvo keletą dienų, kol pasitaisė.

Prano tėvas buvo paprastas darbininkas, atrodo, neperstiprios sveikatos ar gal jau sunkių darbų ir vargų nukamuotas. Labai tylus ir kuklus, švelnaus būdo ir nepaprastai geras. O išnašiai aukšto ūgio ir tiesus, beveik lieknas. Pailgo, gražaus veido. Lėtokas, mažakalbis. Itin maloniai minkšto žvilgsnio akys ir jaukiai glostantis balsas. Jis dar kai ką padirbėdavo šen ten, kam malkas sukirsdavo ar kitą laikinį triušelį atlikdavo. Arba kaime pas gimines pabūdavo ką veikdamas, o savaitgaly, šventadieniui grįžęs, šeimoje džiugiai atsigosdavo, tyliai nuošaliame kamputyje atsisėdęs. Niekada nerūstavo ir vaikų nebarė, balso nepakėlė.
O mama! Vidutinio augumo ir kresnai standaus stoto, apskritainio veido, daugiau apvalą, nei laiba, o guviai apsukri ir žvali, greita ir akylai rūpestinga, viską rikiuojanti ir išmananti. Jaunystėje galėjo būti ypatingai graži, iš kitų išsiskirianti mergina. Gana šneki, dažnai ir gudriau pajuokaujanti. Žmones ir pokalbius mėgstanti, o vis ką nors rimtai svarstanti, vis gilyn galvojanti. Viską jautriai širdin imanti, o prieš ką negero aštriai besispyriuojanti. Visados tiesi ir atvira. O nuolat ką nors triūsė, nė valandėlės dykom nežiopsojo.

Kasdieniame namų triūse dėl ko ginčijantis, kartais ji būdavo ir karštoka, staigesnį žodį tarti nevengė. Kietai gindavo, kas jai rodėsi teisinga ar būtina. O be griežtumo nė vaikų gerai ne-išauklėsi. Ypač nepakentė apsileidimo ir tingumo. Tai ji neišsenkama energija tartum savo delnais nešė šeimos gerovę ir šviesą. Ir, atrodo, namuose visi jos klausė — iš patirties aiški buvo jos praktinė išmintis ir visapusiškai nuoširdus atsidėjimas saviškiam. Ji tiksliausiai visad numanė, kas gera ir tinkama šeimai, o savanaudiškumo joje nebuvo nė lašo.

Tačiau Magdalena buvo ir natūraliai moteriška, kaip visos kitos. Mėgo gražų drabužį, dailius pirkinius, buvo pastabi žmonių tvarkingai išvaizdai ir mergų papuošalams. Žinoma, sau pačiai jau jokių dailybių netroško, nes maža-turčio siaurų išteklių vos pakako šeimai, vaikam.

Vieną kartą su pilnu glėbiu šviežių daržovių iš rasoto daržo grįžusi pakaišytu siionu ir išgirdusi kone pavydulingą pagyrimą, kad jos blauzdaitės dar taip grakščiai glotnios, tartum jauniklės, mama džiugiu pasitenkinimu prasijuokė: o, jūs, mergaitės, nežinote, kai jauna buvau, dar netekėjusi, visi gėrėjosi, kad mano kojos lengvai laibos, kad mikliai trypia šokiuose. Todėl ir gerą vyrą gavau . . .

Atrodo, Pranas išvaizdos standumu ir gestų skabrumu, net mintijimų skvarbumu — ar nebus į motiną atsigimęs. Bet ištekinis ūgis ir tas be galo šviesiu gerumu spindintis, pailgokas veidas, švelnus visakam atlaidumas, dar ir tos visuomet taikios, šypsningos akys — tikriausiai atliepia ir tėvą Antaną.

Ak, toji Dielininkų mamytė! Kokiu pareigos įsitikėjimu ir darbingu kruopštumu, kokiu uoliu mitrumu sulipdė savo kuklios gūžtelės gerovę ir jaukumą, net kitiem, pašaliniam, ryškiai pastebimą. Irgi tą minimumą medžiaginių gėrybių, kurios įgalino vaikus mokytis, dorai ugdytis ir į žmonišką ateitį žengti. Nors sąlygos buvo nepaprastai skurdžios, gal tik didelis pasitikėjimas Dievu teikė Magdalenai tiek optimizmo ir ištvermės.

Tiesa, panašių šeimai pasiaukojusių ir pareigingų, darbščių ir apsukrių motinų Lietuvoje daug būta. Bet Prano mama dar ryškėjo sodriu dvasiniu gaivumu. Bemokslė ir beturtė, varganais triūsais prispausta (septynetą vaikų gimdė, net keturis mažus numarino — caro laikais kūdikių mirtingumas buvo aplamai didelis), — ii vis tiek be paliovos domėjosi platesniais, kilnesniais dalykais, žmonių buities ir gyvenimo prasmės bei religijos klausimais. Kaip sakytume, ji mėgo filosofuoti: mintis gvaldyti, tiesos ieškoti. O religijos gyvumą sudarė jos kasdienybės reikšmingą dalį. Ką beveikdama, vis ypatingesnes mintis gromulavo, žinias, įvykius ar žmonių poelgius svarstė ir su kitais išvadom dalijosi — būtinai viską prie Dievo žodžio gretindama ir vis grynesnės tiesos siekdama.

Vaikus mylėjo, save visą aukojo šeimai, bet, kaip paprastučių žmonių luome, jokiais sentimentalumais neskystino nei nelepino (nebuvo nė iš ko). Meilę grindė realiai protinga išmone: valgiu, drabužiu ir pastoge tinkamai aprūpinti, į darbą ir į dorą kelią, į religiją palenkti, mokslo nuteikti. Kad išaugtų stiprūs ir sveiki, dar bent kiek pamokyti, kad nebijotų darbo, kad būtų padorūs žmonės. Sau pačiai iš jų nieko nereikalavo.

Vienturtį sūnų, be abejo, labai mylėjo. Tačiau giliau galvojanti moteris suprato, kad jaunuolio ateitis — Apvaizdos rankose. Tad savo norais nė vieno vaikų neprievartavo, davė laisvą valią — tegu patys renkasi mėgiamą luomą. Vien tik bažnyčioj dažnai būdama meldė Viešpatį pagalbos ir malonės.

Kad Pranas buvo linksmas ir net labai mėgo žmonėtis, nevengė pramogų nei merginų, motinėlė jau iš anksto pagalvodavo apie būsimą marčią, sūnaus vedybas.
— Kaip man patiktų, jei tave į marteles gaučiau, — pasakė sykį jaunesnės dukters draugei, dažnokai buvojančiai. — Bent artimai pažįstama, o nenupuikusi, tokia sava. Jau tu man dabar kaip duktė. — Bet valandėlę pamąsčiusi, tuojau vėl pratarė: — O man vis bus gerai, kokią begausiu, mylėsiu ir džiaugsiuos, kad tik jam bus prie širdies, kad pats laimingas būtų, gražiai sugyventų . . .

Gilus buvo jos religingumas. Ne tik į pamaldas noriai ir dažnai ėjo, bet ir kasdienos gyvenimą stengėsi remti bažnyčios įsakais. Tikėjimo dvasia persunkė visą jos būtybę — mintis, jausmus, darbus. Pamokslų žodžius parsinešdavo namo ir visą savaitę nuolat mąsliai kartojo balsu, dar savu protu aiškindavosi, prie nuosavų darbų gretino. Dievo įsakymais rėmėsi visur, o žmogaus ryšį su Aukščiausiuoju įvairiopai svarstė, nors ir neišlavintu i-manymu bandė visa aiškiau suvokti, savy religiją giliau išgyventi. Nesuprantamus kliuvinius ilgai gvaldė, su kitais aptarinėjo — tai dažnos jos užvestų pokalbių religinės temos. Bemokslės svarstymai, aišku bnvn gana kuklaus lvgio, bet stebino nuoširdus noras nuolat gilintis į dvasios versmes ir savo paprastutę buitį kilninti. Žavinga buvo ta sielos skaidruma, tas pastangų grynumas, kuriuo ji mėgino žengti doro žmogaus keliu. Iš kitų panašių savo luomo moterų ją skyrė tas vidaus dvasinis gyvumas — nuostabus dviejų polių derinys: varginga bemokslė juodadarbė, paprasta ir realiai praktiška šeimos moterėlė, o sykiu — taip tyros, taip veržlios pastangos į dvasines aukštumas, toks uolus noras savo skurdžią kasdienybę dieviško tobulumo taku vairuoti.

Kaip ją pradžiugino vienos pažįstamos dovanėlė — Romoje pirkta juoda skarelė, kuria buvo apsigobusi lankantis pas Šv. Tėvą!
Mama visam Naumiesty buvo žinoma kaip labai dora ir pavyzdinga katalikė — tikri Dievo žmonės, apie jų šeimą sakydavo. Tai viena inteligentiška, jau suaugusi mergina kartą paprašė:
— Teta, jūsų maldų tikriausiai Dievas išklauso. Pasimelskite ir mano intencija . . . Kad man būtų maloningas — lemtų gauti neblogą vyrą . . .
— Ką tu, vaikeli, mes visi nuodėmingi. O ir tu pati tokia rimta, dora mergina, melskis
— gal ir tavęs išklausys . . .
— Bet prašau, teta. . . Vis viena jūsų bus šventesnė malda . . .
— Gerai, dukrele, pasimelsiu, man nesunku, juk aš kone kasdien būnu bažnyčioj. Aš už visus meldžiuos, visiem Jo malonių reikia. O tavo gerumą patsai Dievas atlygins.
Už pusmečio ar gal už metų ta naumies-tiškė ištekėjo už mokytos profesijos nejauno vyro. Ir Dielininkų mamai nuoširdžiai dėkojo už pažadą melstis, bet ši, padėkos nepriimdama, gynėsi:
— Ką tu, vaikeli . . . Viskas yra Viešpaties valioje, ne mano ir ne tavo ... Aš tiktai širdingai džiaugiuos, kad tau vedybos pasisekė, tu buvai verta.

Mamos nuolatinį dvasinės tiesos ilgesį ir tyrą širdies grynumą, taip pat ir tvirtą tikėjimą žmogumi, kaip dieviškos sėklos nešėju pasaulyje, tikriausiai įsigimė ir Pranas. Net daugelis kitų jo savybių, kaip didi energija ir veržlus darbštumas, visiem atviras draugiškumas ir šiltas bendravimas, o ir toji išmintinga realios tikrovės atspara, vidinio kilnumo ir kasdieninio paprastumo gyvas sulydymas draugėn — paveldėta iš motinos.

Bendrai apžvelgdami ir giliau įsistebėję į namų ir aplinkos įtakas, o ypač į tėvų būdą ir jų elgseną, matome, jog — ir bemokslių, neturtingų darbininkų šeimoje gimsta ir išauga nepaprastai gabūs ir dori vaikai, jei tėvų namuose rusena santaikos šiluma, jei jų širdys bė paliovos dega tiesos ir artimo meilės liepsna, o mintys ir darbai vis kreipiasi į kilnius dalykus; jei stengiamasi gyventi krikščioniško šventumo pagrindais, nesitenkinant vien medžiaginių reikalų akiračiu.

Sukurta: Kretingos pranciškonai