Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ KULTŪROS TARPSNIAI PDF Spausdinti El. paštas
 

I. LIETUVIŲ KULTŪROS PRADMENS


Tautos kultūros negalima tinkamai suprasti, jeigu nėra atsekama pati šios kultūros pradžia. Reikia atskleisti jos sudedamieji pradai, anie pirmykščiai elementai, kurie sukūrė kultūros užuomazgas ir kurie paskiau vienokiu ar kitokiu pavidalu išeina aikštėn ir aukštosios kultūros kūriniuose. Tie pradiniai sudedamieji kultūros elementai yra tarytum tos neregimos gijos, kurios neša visą audinį ir suteikia jam savotiškai originalaus pobūdžio. Šituos tad elementus atskleisti ir tuo pačiu visam tautinės kultūros išsivystymui duoti aiškesnį vaizdą ir yra kultūros istorijos pradinis uždavinys. Jį turi atlikti ne tik kultūros istorija apskritai, bet ir kiekvienos tautos kultūros istorija skyrium.

Lietuviškosios kultūros priešistorinei pradžiai, aišku, neturime jokių rašytų dokumentų. Tačiau ji yra išlikusi gyva mūsų tautos dvasioje, jos papročiuose, jos meno nuotaikose ir visoje mūsų santykių formoj. Mūsų lietuviškosios kultūros pradžia yra raktas visai mūsų kultūrai suprasti. Apie šitą tad pradžią, ne jos išsivystymo, bet jos esmės ir sąrangos atžvilgiu, ir reikia kalbėti.


1. Nomadinės ir matriarchatinės kultūros charakteristika. - Lietuvių tauta yra vienas didelės indoeuropiečių šeimos narys. Indoeuropiečiams ji priklauso ir savo kalba, ir savo kilme, ir savo etnologine struktūra. Indoeuropiečių pirmykštėje kultūroje yra ryškiai atsekama nomadinių arba klajoklinių elementų. Šitas kultūros tipas pasižymi tokiomis savybėmis, kurios jį išskiria iš kitų kultūros tipų, pvz., iš matriarchatinio ar totemistinio, ir padaro jį būdingą visoje pirmykštės kultūros sąrangoje.

Religijoj šio tipo žmonės paprastai yra monoteistai arba bent vieno vyriausiojo dievo išpažinėjai. Jų tikėjimas yra daugiau abstraktus. Jų dievas dažniausiai yra dangaus skliauto personifikacija. Stabų jie vengia. Šeimoje yra ryški tėvo persvara, tačiau motina yra labai gerbiama. Užgauti motiną, ar ją paniekinti, nomadinėse tautose yra vienas iš didžiausių nusikaltimų, neretai baudžiamas mirtimi. Pirmgimis sūnus paveldi tėvo turtą ir tėvo teises. Vedusieji sūnūs ligi tėvo mirties paprastai pasilieka toje pat šeimoje. Šitas paprotys sukūrė nomadinėse tautose didšeimes po keliasdešimt asmenų. Dukterų nekaltybė yra nomadinėse tautose labai saugojama ir gerbiama, ir nekaltybės nustojusi mergaitė dažnai yra baudžiama mirtimi. Ūkyje aiškią persvarą turi gyvulių auginimas, nes nomadai yra klajokliai. Kadangi jie pastovios gyvenamos vietos neturi, žemės nedirba; tad pagrindinis jų maistas yra pienas ir mėsa. Arklys nomadinės kultūros išsivystyme, vad. stepių kultūros tarpsnyje (O. Menghin), turi ypatingos reikšmės. Jis todėl įeina į nomadų gyvenimo papročius, mitus ir dainas. Apskritai nomadinės kultūros tipo žmonių nuotaika pasižymi karingumu. Nomadai yra nuolatiniai užpuolikai. Tačiau iš kitos pusės jie yra nežiaurūs ir kilnaus bei garbingo elgesio su nukariautais gyventojais. Su jais jie lengvai sutaria, jų nenaikina, net prisiima jų papročius ir gyvenimo būdą. Nomadai turi didelių gabumų didelėms valstybėms kurti (pvz., totoriai) ir joms tvarkyti. Jie yra plačių užsimojimų žmonės. Todėl iš nomadinių tautų yra išaugę didelių visuomeninių ir teisinių institucijų. Nomadai yra kodeksų, luomų, parlamentų kūrėjai, užtat jie neturi skonio menui, ypač vaizduojamam.
Prasidėję vidurinėje ir pietryčių Europoje, indoeuropiečiai pamažu plito po visą Europą ir čia rado gyvenančius jau visai kitokio kultūros tipo žmones. Tai buvo šiaurės ir vidurio Europos matriarchatinės tautos, kurias indoeuropiečiai nukariavo ir su kuriomis susimaišė.

Matriarchatinis tipas yra būdingas moters persvara visame gyvenimo plote. Nors moteris šioje kultūroje pati tiesioginiu būdu gyvenimui nevadovauja, pavesdama tai savo broliui, tačiau jos dvasia bei nuotaika visur jaučiama. Matriarchatinėje kultūroje šeima yra visiškoje moters - motinos persvaroj. Vyras čia yra tiktai vaikų tėvas. Pirmykščiame matriarchatiniame tarpsnyje jis atiteka į moters namus. Vaikai vadinasi motinos pavarde. Jie paveldi ne iš savo tėvo, bet iš savo dėdės, iš motinos brolio pavardę. Monogamija yra vienintelė forma, kurią žino matriarchatinės tautos. Antrajame matriarchatinės kultūros tarpsnyje vyras lanko moterį jos namuose. Trečiajame tarpsny jis atsiperka ją ir parsigabena ją į savo namus. Iš čia pirktinės vestuvės. Bet šis tarpsnis jau reiškia matriarchatinės kultūros išsigimimą. Matriarchatinė religija yra perdėm gamtinė religija, neatskiriama nuo visos gamtos. Į pasaulį žiūrima, kaip į nuolat atsinaujinantį reiškinį. Ypač ryškiai atsekamas vaisingumo kultas, kuriam viskas pajungiama.

Matriarchalizmas visada yra sietinas su žemdirbystės užuomazgomis, nes tik moteris pradėjo žemės darbą. Matriarchatinės kultūros žmonių nuotaika yra rami: karo jie nemėgsta, kitų neužpuldinėja. Todėl jie yra lengvai užkariaujami, tačiau neišnaikinami dėl nepaprasto prisirišimo prie savo žemės ir prie savo papročių. Matriarchatinė kultūra pasineša daugiau į vidinį gyvenimą. Valstybinių visuomeninių formų, išdirbtų santykių bei luomų ji nemėgsta ir neturi. Žmonės ten gyvena daugiau masės gyvenimu. Šitokius tad žmones surado nomadai, pradėję iš stepių plisti vidurio ir šiaurės Europon. Ar Lietuvoje jie matriarchatinės tautas rado ir su jomis ten susimaišė, ar jau susimaišę atėjo, atsakyti šiandien dar labai sunku. Tačiau vienas dalykas yra aiškus, kad lietuviškosios kultūros pagrinduose glūdi matriarchatinės ir nomadinės kultūros mišinys. Net ir probėkšmiais peržvelgę lietuvių kultūros plotą, rasime visą eilę bruožų, kurie yra būdingi nomadinės kultūros tipui, ir gausokai duomenų, kuriuos sutinkame tiktai matriarchatinės kultūros tautose.

2. Pirmykščių pradmenų susikryžiavimas. - Lietuvių religijoj iš vienos pusės turime savotišką monoteizmą, mažių mažiausia vieno vyriausiojo dievo Perkūno pavidalu. Pats Perkūnas yra aiškus dangaus skliauto ir jo reiškinių suasmeninimas. Ar lietuviai yra dar turėję kitų mažesnių dievų, yra įdomus ir aiškintinas dalykas. Daugybė jų vardų, kuriuos paduoda, ypač rašytieji, 16-17 amž. šaltiniai, neturi kritiško pagrindo. Ligi šiol archeologams taip pat nėra pavykę rasti dievų statulų; o tai aiškiai rodo nomadinį senosios mūsų religijos pobūdį, nes nomadai savo dievo nevaizduoja. Vaidilučių buvimas taip pat nėra įrodytas, nors jis galimas. Jeigu jos būtų buvusios, tai būtų aiški matriarchatinės kultūros liekana. Apie Birutę kalba tik abejotina Bychovco kronika, bet jau Dusburgas mini Prūsuose (Galinduose) labai autoritetingą kulte ir apskritai gyvenime moterį, kurios įsakymų buvę klausoma. Įdomu, kad 10 amž. Ibrahim-ibn-Jakub buvo kalbėjęs apie „moterų karalystę“. Jį papildė Adomas Bremenietis sakydamas, kad ji esanti rusų kaimynystėj ir siekianti Estijos. Kadangi niekur Adomas Br. nebemini baltų vardo (o juos jis turėjo minėti), tai yra vienintelė galimybė, kad „moterų karalystės“ vardu jis minėjo baltus. Latgalijos moterys - rašo Eilėtoji Livonijos kronika, jodinėjančios „kaip ir jų tėvai“. Kitoje vietoje vėl sakoma: „Pagal paprotį moterys mėgsta jodinėti kaip ir vyrai“. Neanalizuojant tų atskirų faktų, reikia tarti, kad moters vaidmuo bus buvęs reikšmingas. Jį primena mums laumės, moteriškosios dievybės, deivės. Paminėtina taip pat ir mūsų tautosakoje dar stipriai išsilaikiusi Žemyna-Žemynėlė (Dr. J. Balys, Lietuvių Tautosaka, II, 17), kuri gal sietina su paeito „Mater deorum“. Ji yra įrodymas matriarchatinės kultūros (Dr. J. Balys, Scholar Nr. 1).

Mirusiųjų gerbimas, laidojimo papročiai, kuriuos atskleidžia Lietuvos priešistoriniai kapai, yra aiškiai charakteringi matriarchatinei kultūrai, nes nomadai tokios pagarbos mirusiems neturi. Apskritai nomadizmo pėdsakai pas mus labiausiai ryškūs socialinėj struktūroj. Tuo. tarpu religijoje, mene ir šeimos, santykiuose sutiksime daugiau matriarchato žymių. Sakysim, motinos pagarba lietuvių šeimoje jau prašoksta nomadų jai reiškiamą pagarbą. Juk lietuviui motina yra ne tik gerbtinas, bet tiesiog šventas dalykas. Pirktinės vedybos, einančios iš trečiojo matriarchatinės kultūros tarpsnio, pas mus taip pat yra žinomos. Tai patvirtina kronistas Dusburgas ir dar du šaltiniai. Brolio vaidmuo, kaip matyti iš liaudies dainų, yra buvęs gana žymus.

Iš kitos pusės šeimos santykiuose maišosi ir nomadinių bruožų. Pavyzdžiui, paveldėjimas tenka vyriausiajam sūnui. Tėvas yra šeimos galva. Vedęs sūnus ne kartą senovėje pasilikdavo po vienu stogu ir sudarydavo kažką panašaus į patriarchatinę šeimą. Tačiau griežta lietuviškos šeimos monogamija yra matriarchatinis bruožas, nes nomadai paprastai turi ne vieną tiktai žmoną. Bet vėl sūnaus didesnis vertinimas negu dukters ir savotiška negarbė, lydinti moterį, gimdančią tiktai mergaites, atskleidžia lietuviuose nomadinės sąmonės bruožą. Taip pat už tai kalbėtų mažų vaikų, ypač mergaičių, žudymas, patvirtintas lietuvius liečiančiuose 13 amž. šaltiniuose. Mergaičių nekaltybės saugojimas ir ją praradusiųjų ujimas taip pat yra nomadinis bruožas. Turbūt daug ką apie mūsų pirmykštės kultūros sąmonę galėtų paaiškinti gilus vedybinių papročių ir dainų išanalizavimas. Tik metus į juos pirmą žvilgsnį, tuoj į akis krinta motinos reikšmė, o ne tėvo. Juk motina perduoda nuotaką jaunajam, o ne tėvas.

Menas lietuvių tautoje yra išsilaikęs beveik grynai matriarchatinis. Jis yra susijęs su žemdirbyste. Su ja drauge išsivystė simbolika. Nors į ją įjungiamos gamtinės formos, »bet jos yra traktuojamos simboliškai. Vyrauja geometriniai arba sugeometrinti augaliniai ir gyvuliniai motyvai, kurie rodo į naują pasaulėvaizdį, naują žmogaus dvasią, naują religinį gyvenimą, labai skirtingą nuo ankstyvesnio, kuris rodė visai kitą pasaulėvaizdį su medžioklės magija, su natūralistiniu menu (Dr. M. Gimbutienė). Tad mūsų menas nomadinės dvasios beveik visiškai nėra patyręs. Čia yra jo savotiškumas, bet drauge ir jo tragiką, nes kaip tik dėl šitos vienašališkos dvasios mūsų menas ligi šiol neišaugino nei didelės dramos, nei didelio epo, ypač karžyginio epo. Mes pasilikome lyrikai ligi kaulų. Mūsų tautosakoje vyrauja daina ir pasaka. Mūsų dainos yra simbolinės išraiškos, nors dažnai jos kalba apie labai kasdieninius dalykus: mergelė praranda vainikėlį, jį nupučiant vėjui, miglelei užkrintant ir t.t. Šitas simbolizmas ir šitas drovumas sako, kad mūsų dainos yra kilusios moteriškos dvasios įtakoj, nes vyriškoji dvasia apie tokius dalykus dainuoja daug aiškiau ir grubiau.

Žemės ūkis savo persvarą taip pat yra gavęs iš matriarchatinio prado. Lietuvių protėviai jau nuo neolito laikų yra žemdirbiai. Būdinga, kad šiame darbe, kurį moteris pradėjo ir išvystė, dar ligi pat pastarųjų laikų didelę dalį turėjo moteris. Linų rovimas, seniau net rugių kirtimas piautuvu, buvo moters pareiga. Visuomeninė santvarka tačiau buvo daugiau apspręsta nomadinio prado. Savo istorinio tarpsnio pradžioje lietuviai kaip tik pasižymėjo dideliu savo valstybingumu, juridine sąmone ir sugebėjimu tinkamai tvarkyti užkariautus plotus. Šūkis „Omnis Russia debet ad Litwinos simpliciter pertinere“ yra specifiškai nomadinis. Lietuvos valstybės galybė Vytauto laikais buvo tikrai nomadinės dvasios išsiveržimas. Taip pat tik vyrų kunigaikščių buvimas, jų tarpusavės kovos bei nesutarimai, Statuto sukūrimas, sugebėjimas atsispirti šimtmečius trukusiam ordino puolimui - vis tai rodo didelį visuomeninį lietuvių genijų, kaip nomadinės kultūros susikristalizavimą.

Be abejo, reikėtų daug išsamesnės lietuviškosios kultūros analizės, panaudojant šiam reikalui iškasenas, tautosaką, papročius, tautodailę. Tačiau jau šitie keli pavyzdžiai aiškiai sako, kad vienu kuriuo etnologiniu tipu lietuviškosios kultūros mes negalime išaiškinti. Taip pat čia suminėti mūsų kultūros bruožai rodo, kad jie negali būti skolinti iš kitų. Jie yra perdaug savi ir perdaug jų yra, kad skolinimo hipotezė galėtų būti priimta. Be to, jeigu jie būtų skolinti, jie primintų tautas, iš kurių jie būtų pas mus atėję. Tuo tarpu ir papročiuose, ir mene, ir religijoj mes esame originalūs, nes jie yra kilę iš pačių sudedamųjų mūsų kultūros pradų, nomadinio ir matriarchatinio. Šios teorijos lietuviškosios kultūros aiškinimuose laikosi Dr. A. Maceina, Dr. J. Balys, Dr. M. Gimbutienė, A. Mažiulis. Žinoma, mūsų archajiškai-matriarchatinės kultūros išlikimą yra labai stipriai veikusios istorinės aplinkybės. Mes, kaip sakyta, neatitrūkome nuo savo žemės, visą laiką pasilikome tame pat plote, neišgyvenome tautų kraustymosi ir t.t.

3. Kultūrinės raidos charakteristika iki krikšto. - Atsekus dviejų pradų susikryžiavimą lietuvių kultūroje, reikėtų nuosekliai kalbėti apie priešistorinius laikus ir jų ryšį su lietuvių liaudies kultūra, kaip tai savo disertacijoje (Lietuvių laidosena priešistoriniais laikais) ir atskirame strp. „Aidų“ Nr. 2 (1947) bandė Dr. M. Gimbutienė. Tačiau viena proistorija daug kp nepajėgia išaiškinti. Jau žinomasis Menghin'as, labai įdomiai sujungdamas proistorija ir etnologiją, davė savo didįjį veikalą „Weltgeschichte der Steinzeit“. Ir vienas ir kitas mokslas čia gali mums tarnauti tik padedamuoju dalyku. Proistorija tiekia labiau medžiagą apie materialinę kultūrą, o etnologija - apie dvasinį gyvenimą.

Medžiaginės kultūros palikimas Lietuvos plotui yra gana didelis. Nuo mezolito (8000-3600 pr. Kr.) smėlynuose ir durpynuose aptinkama daug titnago ir kaulo dirbinių. Kultūra turtėjo, kai neolito laikais imta ne tik vartoti apzulinti darbo įrankiai, bet kai atsiranda keramika (puodas). O kada žmogus išvystė žemės darbą, jis turėjo pasidaryti sėslus. Pirmykštė žemdirbystė buvo grynai lysvinė, daugiau panaši į šių dienų daržų ūkį, kuris irgi liaudyje yra moters rūpestis. Dabar ūkininkas vienu javu užsėja ištisą lauką. Tada, moters dirbamoje žemėje, lyg lysvių daržovėse, maišėsi drauge įvairūs augalai. Iš indoeuropiečių prokalbei bendrų žodžių, kurių kai kuriuos patiekė Dr. P. Skardžius („Tremties metai“, ir „Aidai“ Nr. 8, 1947) matyti, kad mūsų protėviai tada bus buvę jau aktyvūs gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Proistorikai taip pat nustato, kad Sukinės keramikos pasikeitimas į virvelinę reikia sieti su jau žemę dirbančių baltų išsiplėtimu Baltijos pajūryje. Tada, beveik prieš 4000 metų, skaitant iki šiandien, yra įvykęs didžiulis kultūros lūžis. Žemdirbių kultūra jau turėjo naują charakterį, visai kitokį negu sukinės keramikos kultūra. Medžioklės magija pasitraukė iš dėmesio centro. Žmonių pasaulėžiūra, visi papročiai prisitaikė prie žemdirbio psichologijos. Iškilo prasmės klausimas. Pradėta aiškintis gimimo ir mirimo paslaptis, dangaus kūnų, metų laikų, derliaus, lietaus ir kitų reiškinių priežastis. Netrukus (apie 1800 pr. Kr.) naujoji indoeuropietiškoji kultūra, su senojo suomių ugrofinų protėvių kultūros palikimu, Baltijos jūros pakraštyje išsivysto į savotišką mišrią kultūrą. Ji laikytina mūsų protėvių baltų kultūros užuomazga.

Tai parodo žemės darbui vartojamas akmens kaplys, 9U skyle kotui įstatyti (gyvatgalvis kaplys). Tokie kapliai buvo vieninteliai įrankiai žemei pradrėksti ir purenti, nes gyvulio naudojimas traukiamajai jėgai yra labai vėlyvas. Kaplio pentis turėjo gyvatės galvos išvaizdą. Šitoks kaplis anksčiau moksle „lietuvišku kapliu“ („Litauische Hacke“) vadinamas, yra priskirtas tik baltų protautei. Ir metalo amžiuje tuose pačiuose plotuose baltų kultūra reiškiasi nenutrūkstamai jai charakteringomis medžiaginės kultūros formomis. Jau bronzos laikais atsekami prekybiniai santykiai, kurie pasiekė aukšto laipsnio pokristiniame geležies amžiuje (apie 2-3 šmt.), nes romėnų importas Pabaltijy gana gausus. Nuo 9-10 amž., kai baltų giminės jau išsidiferencijavo, lietuvių medžiaginė kultūra vis daugiau atskleidžia karinius nusiteikimus. Tai liudija ne tik kapinynų lobiai (kalavijai, jietys, papuošti žirgai ...), bet ir gynimosi piliakalniai.

Autochtoniškosios arba prieškrikščioniškosios kultūros laikai yra nuoseklaus vystymosi laikai, kur nebuvo didesnio lūžio, bet tam tikri bangavimai. Viena svarbiausių datų, nuo kurios prasidėjo naujas kultūros posūkis, buvo apie 2000 pr. Kr. Tai buvo riba tarp klajoklinio ir sėslaus gyvenimo būdo Lietuvoje. Nuo to laiko jau atsekame tiesioginę savo protėvių šaknį ir su tokiu gyvenimo būdu, socialiniais santykiais bei dvasios gyvenimo reiškiniais, kokius nenutrūkstamai pastebime besivystančius visais vėlesniais laikais. Proistorikai randa didesnius kultūrinius pakilimus 2-3 amž. ir 10-13 amž. po Kr. Bet ano meto medžiaginė kultūra rodo lietuvius neatsitvėrusius nuo pietų ir vakarų pasaulio, o gyvai santykiaujančius su įvairiais kraštais. Lietuvos ir Rytprūsių plotai, t, y., lietuviai ir senprūsiai, priešistoriniais laikais yra sudarę Baltijos pajūryje stiprų kultūros centrą, skatindami kultūriškai kilti ir suomių-ugrų ir slavų sritis. Nuo šitų sričių, kaip iškasenos rodo, baltai skyrėsi savo kultūriniu pajėgumu, savarankiškomis formomis ir jų turtingumu (Dr. J. Puzinas, Dr. M. Gimbutienė).

Nuosekliai reikėtų duoti pagoniškųjų laikų kultūros apybraižą, kai prasideda istoriniai laikai, kai vietoj iškasenų atsiranda naujos lietuvių kultūros pažinimo versmės, t. y., rašytiniai šaltiniai. Jie rodo, kad gana ilgai lietuvių kultūra nesikeičia, bet pamažu auga. Ji kinta tik krikšto poveiky. Iš lietuvių tautai pavojingos kultūrinės kryžkelės, nelemtų aplinkybių sudarytos, ji nepaprastai vėlai tepasuka krikščionybės link. Bet ji laimingai pasuka į lotynų krikštą, tuo būdu įvesdama lietuvius į tos kultūros orbitą ir apsaugodama nuo paskendimo slavų jūroje. Kai gyvenimas vienoje valstybėje su stačiatikiais tebuvo palikęs lietuvių tautai, palyginti, labai silpnų pėdsakų, ji daug labiau sutapo su Vakarais. Šituo būdu ateina Vakarų kultūros epochos. Šitam tik penkių amžių periodui reikėtų išskirti tris pagrindinius laikotarpius: 1. sinkretizmą, 2. baroko bei dvaro bajoriškosios kultūros išsiskleidimą ir 3. tautinės kultūros vystymąsi.

II. SINKRETIZMAS


Lietuvos (1387) ir Žemaičių (1413-1417) krikšto progomis pravėrimas durų į Vakarus pradžioj dar nedaug tereiškė. Žinoma, lietuvių kultūros istorijoje reikia skirti du ryškiu elementu: liaudį (valstiečius) ir bajoriją. Tik paskutinioji nuo 15 amž. tesudarė Lietuvos visuomenę. Jau 15-16 amž. didikų rūmai ir iš dalies bajorų dvarai buvo naujosios kultūros nešėjai, ar bent šiek tiek jau Vakarų paliesti. Tuo tarpu valstiečio sąmonė, lygiai kaip ir jo kiemas, tepažino tik labai atsitiktines tos kultūros apraiškas, arba dar iš viso su jomis nebuvo susidūrusi.

Vargu kurioje kitoje tautoje galėjo taip labai išsiskirti bajoriškoji ir liaudies kultūra. Tą išsiskyrimą dar labiau išryškino kalbinis skirtumas, kai bajorui, šalia kitų bajoriškumo žymių, atskira - skirtinga nuo liaudies - kalba pasidarė bajorystės požymiu. Tad ir buvo per amžius du skirtingi kultūriniai pasauliai, gyveną ne tik socialiniame ekonomiškame, bet ir kultūriniame antagonizme. Tie du pasauliai taip skyrėsi, kad būtų galima pravesti dvi skirtingas lietuvių kultūros istorijos sistemas, vieną besirikiuojančią pagal liaudį ir jos socialinius santykius, o kitą - pagal bajorų ir magnatų istoriją. Jei liaudis buvo palaikytoja ir saugotoja viso, kas paveldėta, kas autochtoniška, kas sava, jei toji liaudis dar porą šimtmečių išsaugojo pagoniškąją kultūrą, tai bajorija-magnatai buvo įkūnytojai naujovių, viso to, kas ėjo iš Vakarų ar tai lotyniško krikšto, ar tai liuteriškos bei kalvinistiškos reformacijos, ar tai lenkiškų „auksinių laisvių“ pavidale. Bet tas dvi veikiančias jėgas (liaudį ir bajoriją), kaip lietuvių kultūros nešėjus, reikia ne išskirti, o sutalpinti krūvon, nes jos abi priklauso lietuvių tautai.

Pirmasis Vakarų kultūros laikotarpis pavadintas sinkretizmu, t. y., mišiniu pagonybės ir ant jos užslinkstančios krikščionybės. Žmogaus psichikoje tada vyksta evoliucija. Pirmykštė pagonybė nyksta, o vėlybesnėje pagonybėje, kuri ypač Žemaičiuose grubiai gyva išsilaikė dar iki 16 amž. galo, vyksta pamažu motyvų keitimasis. Tie du amžiai (15 ir 16) yra tikro sinkretizmo laikai, nes senoji kultūra, kuri buvo perdėm suaugusi su pagoniškuoju kultu, užleido vietą naujajai religijai labai pamažu. Gyvos pagonybės reminiscencijos žmogelio galvoje maišėsi dažnai su Naujo Mokslo sukonkretintomis sąvokomis, su neseniai gauta ikonografija (žr. plačiau „Soter“ 1939-40 m. ir „Aidai“ Nr. 18, 1948). Šalia naujai įgytų krikščioniškų elementų ilgai dar laikėsi pagoniškieji, vieni kitiems nekliudydami. Tas sinkretinis laikotarpis, kada pagonybė - nors jau ir nebepirmykštėje formoje - gyveno šalia krikščionybės, yra vienas įdomiausių lietuvių kultūrinio gyvenimo reiškinių. Žinoma, iki tam tikro laipsnio to būta ir pas kaimynus. Štai 16 amž. Livonijos rašytojas Paulius Einhornas įdomiai kalba apie latvių „confusum chaos“. Pagal jį latviai maldas į šventuosius visai suderindavo su savo kreipimuisi į dievus ir deives. O Šv. Panelė, jėzuitų sėkmingųjų misijų metu, buvo susiliejusi ar supanašėjusi su populiariąja senojo tikėjimo „Lopumate“ (gyvulių dievybė) ir Laima (laimės dievybė). Ji buvo laikoma gimdyvių ir našlaičių globėja. Pavyzdžiui, analizuodams Perkūno gerbimą amžių bėgyje, Dr. J. Balys randa eilę raidos tarpsnių, kol vieno Dievo sąvoka priartėja prie krikščionių Dievo (Liet. Taut. II 13-15). Daug įdomių pavyzdžių patiekia A. Mažiulis savo studijoje „Lietuviškoji krikščionybė“, prieidamas išvados, kad „po šv. Jono kultu pas mus slypi dar ir nekrikščioniškasis pagrindas“ ir t.t. Ta „dvilytė“ tikyba labiausiai buvo žinoma Žemaičiuose, iš dalies net iki 18 amž. Tiesa, per tuos sinkretizmo 200 metų (15-16 amž.) pagonybė iš viešojo gyvenimo tapo išvaryta. Senieji tikėjimai laikėsi tik kaimo žmonių gryčiose. Čia jie maišėsi su naujai nugirstomis krikščioniškomis sąvokomis: įvairios blogos dvasios-dievybės pynėsi su velniais, šventieji buvo siejami su įvairių apribotų funkcijų dievybėmis. Išsiaiškinti šitą pamažu vykstantį motyvų keitimąsi ir perėjimą į naujas religines formas kaip tik ir būtų to laikotarpio tyrinėjimų uždavinys. (Jį įdomiai yra pradėjęs A. Mažiulis.)
Lietuvių dvasios gyvenime vyko kitimas, bet jis tada ėjo pamažu, iš lėto, nes laiko įvykių ratas nesisuko dabartiniu greičiu. Todėl reikia būti labai atsargiems ir skirti pagonybę, kurią aprašo 14 amž. šaltiniai, nuo tų tikėjimų bei burtų, apie -kuriuos kalba 16 amž. versmės. Šie pastarieji šaltiniai jokiu būdu nebegali atvaizduoti pirmykštės dvasinės kultūros, nes tada pagoniškąją kultūrą stipriai veikė krikščionybė. Štai kodėl nuo 14 amž. galo sinkretizmą vedame iki pat 16-tojo pabaigos, kada kovos su senąja pagonybe ėmėsi Žemaičių vysk. Merkelis Giedraitis ir jėzuitai, pradėdami organizuoti krikščionybės atgaivinimą, kurį galima pavadinti antruoju Žemaičių krikštu.

III. BAROKO BEI DVARO KULTŪROS IŠSISKLEIDIMAS


Čia tik prabėkšmiais tegalėsime padaryti pastabų, kurios, toli gražu, nepalies visos eilės barokinės epochos klausimų Lietuvoj. Tų pastabų tikslas - parodyti, kodėl tas laikotarpis šitaip charakterizuojamas. Todėl imsime dėmesin ne tik bažnyčias, bet ir aristokratų palocius bei bajorų dvarus. Nuošaly paliksime valstiečių-liaudies kultūrą, nes joj žymių pasikeitimų neįvyksta. Net tas pats pagoniškai krikščioniškas sinkretizmas ten nevisai praranda Savo veidą ir stovi šalia dvaro kultūros iki 19 amž., nors ir gavęs katalikišką ikonografiją.

Tuo tarpu nuo 16-jo amž. pabaigos dvaro kultūroje pradeda reikštis naujovių, nes protestantizmą nugalinti katalikybė atneša į Lietuvą naują stilių. Anksčiau atėjusios vidurinių amžių kuitūrinės apraiškos buvo labai silpnos. Jų nedaug tesimatė ne tik santvarkoj, bet ir gyvenimo stiliuje. Benediktinai, be kurių viduriniai, amžiai neįsivaizduojami, nebuvo palikę Lietuvoj savo aiškaus antspaudo, nors pirmąjį jų vienuolyną jau buvo įkūręs pats Vytautas. Gotikinių architektūros paminklų, kurie labiausia išreiškia vidurinių amžių dvasią, Lietuvoj taip pat maža. Juos būtų galima suskaityti ant rankų pirštų.

1. Barokas įvairiose srityse. - Barokas Lietuvoj buvo žymiai gajesnis. Juk ir patys vertingiausi Lietuvos architektūros paminklai yra barokiniai. Jie pastatyti didžiulio politinio susmukimo ir ekonominio suskurdimo laikotarpy, t. y. 17-18 amž. po didžiosios švedų invazijos, po Maskvos karų, po labai valstybę nusilpninusių kazokų maištų. Įdomu čia pastebėti, kad kaip tik tuo metu žmogus, nors ir labai ekonomiškai suskurdęs, aukojo didžiausias vertybes Dievo garbei. Todėl tada šalia žinomųjų meno šedevrų buvo pastatytos Vilniuje, pavz. šv. Teresės, Aušros Vartų, šv. Ignoto, šv. Kotrynos, Misijonierių, Visų Šventųjų ir kitos bažnyčios. Periferijos, pavyzdžiui, Telšiai, Kretinga ir .kiti miestai, buvo taip pat aprūpinamos puošniomis mūrinėmis bažnyčiomis. Be abejo, tas šventovių statymas Dievo garbei taip pat sutapo su diduomenės linkimu didingais pastatais Įamžinti savo vardą, o save patį matyti atvaizduotą portretuose.

Naują stilių statybai į Lietuvą atnešė jėzuitai. Jų pastatyti Vilniaus Akademijos triobėsiai jau turi barokinių formų. Tačiau naujoji dvasia visu pilnumu tepasireiškė jėzuitų bažnyčiose. „Jie pirmą tokią bažnyčią pastatė uoliojo kataliko, Radvilos Našlaitėlio lėšomis Nesvyžiuje (1584 m.). Antrasis jų barokinis paminklas buvo šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje (1596-1604). Abu tiedu pastatai ėjo pavyzdžiu beveik visoms kitoms 17 amž. Lietuvoje statytoms bažnyčioms, vis tiek ar žvelgsim į Kauną (Karmelitai - 1685), ar į Gardiną (katedros bažnyčia - 1647-67), ar į tą patį Vilnių, kuris tapo baroko centru. Jis tokiu pasidarė po 1610 m. gaisro, kuris buvo sunaikinęs apie 10 bažnyčių, po 1655 m rusų antplūdžio, palydėto baisių sunaikinimų ir gaisrų.

Po tų nelaimių, Vilnius buvo taisomas, perstatomas, q dauguma bažnyčių apsivilko barokiniais drabužiais. Kai miestai Lietuvoje skurdo, kai miestiečiai nebepajėgė prasimušti į turtą, aktyviais kultūros palaikytojais pasirodė Lietuvos didikai, stambiausieji jos žemvaldžiai. Daugelis jų atgailavo savo nuklydimą į protestantizmą, o tą atgailą reikšdavo, pastatydami Dievui namus, vienuolyną, arba abu drauge. Šitaip Pacų lėšomis atsirado šv. Teresės ir Antakalnyje šv. Petro ir Povilo bažnyčia (1668-76); ten pat Sapiegų pastangomis - Jėzaus vardo bažnyčia ir prie jos vienuolynas (1694-1717); vėl Pacų turtais pastatyta Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas (1664-1719).
Su protestantizmo nugalėjimu ir katalikybės atgijimu Lietuvoje ėjo ir kitoks religinis uolumas su iškilmingomis pamaldomis, su puošniomis procesijomis, dažnomis komunijomis, devocionalijomis ir t.t. Šitokis barokas, kurio nešėjai Lietuvoje buvo vienuoliai, ypač jėzuitai (Vakaruose daug kur buvo benediktinai), o rėmėjai didikai-bajorai, uždėjo Lietuvos kultūrai naują antspaudą. Baroko epocha (17 ir 18 amž.). Lietuvoje apėmė įvairias sritis.

Čia barokas, kaip ir Vakaruose, taip pat pasižymėjo religinėmis kovomis tarp katalikų ir protestantų. Tik tos kovos Lietuvoje nebuvo tokios aštrios. Tas judesio ir bangavimo stilius, kilęs iš antikinės-pagoniškos ir krikščioniškos dvasios rungtyniavimo, gyvai paveikė ir magnato rūmus, ir bajoro dvarą. Jis palietė net lietuvio valstiečio sąmonę. Iškilmingai ir su dažnomis procesijomis organizuojamos pamaldos, atlaidai, relikvijų kultas, bažnytinės brolijos ir t.t. į bažnyčias sutraukdavo daug kaimo žmonių. Bavarijoje ir Tirolyje, pvz., barokas padarė įtakos į liaudies rūbus, liaudies šokius ir dainas. Todėl ten kalbama apie „Bauernbarock“. Lietuvoje dar reikėtų šituo atžvilgiu ištirti baroko įtaką mūsų kaimui, bet, rodos, galima nujausti ją buvus ribotą, nors p. Galaunė yra pabrėžęs, kad mūsų bažnyčių barokinė skulptūra yra buvusi „milžiniškas akstinas liaudies kultūrai“. (Ar mūsų moterų tautiniuose drabužiuose nėra baroko įtakos? Red.)

Savo dvasia barokas labiausiai atitiko mūsų didikų-bajorų puošnumui ir ceremoningumui. Jie tai išreiškė ne tik statyboje, bet ir namų apyvokoje, ir visame gyvenimo stiliuj. Ar imsime kalvinistus biržiečius Radvilas, iki 17 amž. pusės vadovavusius Lietuvos gyvenimui, ar žvelgsime į penkis katalikus, žymius Pacus, ar juos pakeitusius Sapiegas, ar stebėsime eilę kitų, didesnio vaidmens politikoje neturėjusių, didikų šeimų, vis matysime, kad jų rūmuose ir stambesnių bajorų dvaruose sužysta barokinė kultūra. Barokas Lietuvoje tad reiškė ne vien tik bažnytinius paminklus. Šalia jų atsirado laicistinių barokinių pastatų, pvz., Sluškų (1690) ir Sapiegų (1691) rūmai Vilniuje, Pacų palocius Jėzne, rotušė Kaune ir t.t. Sapiegų rūmai Antakalnyje traukė visų dėmesį nepaprastai turtingomis architektūrinėmis formomis. Abiejų šonų fasadai turėjo galerejas. Kai kurių salių sienos (o tada norėta stebinti, statant daug ir didelių salių!), buvo dengtos olandiškų koklių plytelėmis. Kiekvienoje jų buvo išpiešti reginiai pilių, bažnyčių, herbai ir t.t. Buvo puikūs įvažiavimo vartai. O pačius rūmus supo baroko stiliaus parkas su plačiomis alėjomis, fontanais. (Šiaip parkų kultūra su altanomis, fontanais, statulomis ir t.t. išsivystė Lietuvoje ir Lenkijoje tik paskutiniais 18 amž. dešimtmečiais.)

Apie Pacų palocių Jėzne buvo kalbama, kad jis turėjęs tiek įvažiavimų, kiek metai turi mėnesių, tiek durų, kiek metai turi savaičių, ir tiek langų, kiek metuose - dienų. Ne be reikalo Žygimantas Vaza Jėzne viešėdamas pasakęs: „Pac warty palaca, a palac Pacą.“ Bet iš tų rūmų liko tik griuvėsių krūva, kaip ir iš Radvilų rūmų Biržuose ar puošnaus palociaus Nesvyžiuje ...

Patys palociai būdavo nepaprastai puošiami ir dekoruojami. Štai apie Jono Radvilos palocių Vilniuje yra žinoma, kad jis turėjo septynis paauksuotus bokštelius. Kolonų galereja (perestilius) buvo irgi iš paauksuotų marmuro stulpų, kurie, užėmus rusams Vilnių (1655), nukeliavo į Maskvą, kaip karo grobis ... Įmantrus fasadas, stebiną bastijonai, aukšti bokštai turėjo atkreipti praeivio akį. Šitaip didikai savo statybomis norėjo pademonstruoti savo galybę, nustebinti didingumu, statybinės medžiagos brangumu ir puošnumu. Visa tai turėjo pavaldiniuose sukelti daugiau pagarbos ir baimės.

Vidaus įrengimuose prabanga turėjo lietis per kraštus. Šalia marmuro, alebastro, menininkai savo fantazijai laisvės duodavo visokiais auksinimais. Jiems talkindavo brokatai, šilkai, flamandų ir italų audiniai, vėliau mahagoni medis. Jonušo Radvilos inventoriaus sąrašai atskleidžia didelį skaičių brangiausios rūšies gobelenų (Arazzi). O juose buvo reikšmingos Radvilų šeimos gyvenimo scenos. Viename jų buvo atvaizduotas visas hetmono Nikalojaus Radvilos kariuomenės paradas. Beveik legendas pasakoja apie Radvilų 12-kos apaštalų statulėles. Jos buvusios nulietos Nesvyžiuj iš gryno aukso ir turėjusios po dvi pėdas aukščio. Apie gausius sidabro indus, vazas, žibintus ir t.t., ką ir bekalbėti! Vienos salės beveik visi baldai buvę išmušti sidabru. Hetmanas Kristupas Radvila Nesvyžiuj buvo įrengęs ištisą muziejų. Ten buvo ir paveikslų galereja, ir rinkinys gražiausių šarvų, ir gamtos muziejus, ir kita. Meno paveikslai, turtingi ginklų rinkiniai (orientališkų ginklų, peilių), reti muzikos instrumentai (arfos), laikrodžiai, kristalai, įvairūs automatai ir t.t., savo retumu, egzotiškumu turėjo nustebinti, sukelti efektą. Tačiau tuoj pat reikia pridurti, kad bibliotekos inventoriuose paprastai surašytos paskutinėj vietoje. Pa vyzdžiu j, Baltstogėje žinomos Branickių rezidencijos arklidėse Jonas Klemensas Branickis laikė 200 žirgų, bet rūmų bibliotekoje tebuvo 170 knygų. Retą išimtį čia sudaro Vilniaus vaivada Jonas Tiškevičius, kurio bibliotekoje, kaip paaiškėjo iš 1658 m. bylos, buvę knygų bent už 30.000 auksinų.

2. Blizgesys ir paviršutiniškumas. - Baroko epocha Lietuvoje ir Lenkijoj charakteringa, kaip sakyta, puošnumu, tiesiog operetišku gyvenimo stiliumi, pompastiškumu. Išlaikyti dvarui ir šimtams tarnų, sargybinių, karių etc. magnatai išleisdavo šiandien nebeįtikimas sumas. Didžiosioms šventėms ir pokyliams daromi perdėtai gausūs užsakymai užsienio vynų, pietų vaisių, prieskonių. Šalia gausių savo tarnų kiekvienas magnatas iš neturtingųjų pavieto bajorų suburia apie save būrius palydovų, patarnautojų, garbintojų. Iš vienos pusės stebime nužemintą bajoro serviliškumą, nes aristokratas teikė jam ne tik kardą, pinigus, bet ir sąžinę. Iš kitos pusės atsistoja nesveika aristokratų megalomanija, kuri pratino didikus į korupciją, ir, akivaizdoje jų pataikūnų, vėlė į savitarpio kovas ir net formalius karus. Šitie du tragikomiški reiškiniai (serviliškumas ir megalomanija) vienas šalia kito išsilaiko viešajame gyvenime per ištisus tris šimtmečius. Apie tai galima užtikti pastabų ir memuaruose. Štai Matusevičius savo atsiminimuose (18 amž. vid.) pasakoja, kaip bajorija pataikavusi ir garbinusi Vilniaus vaivadą Radvilą. Kai tokie didikai mirdavo, jiems būdavo suruošiamos labai pompastiškos laidotuvės, o pamoksluose, kurių daugelis yra išspausdinti, jie būdavo be saiko išgiriami.

Tad puošnumo pamėgimas, noras būti pataikaujančių bajorų apsuptam, ir davė visą gyvenimo stilių. Tiesa, rūmai bei dvaras mokė gražių apsiėjimo formų, bet nemažiau lavino žmones pataikauti. Apskritai yra bendra ano meto žymė, kad jieškant išorinės elegancijos ir puošnumo, dvasios kultūra buvo pamirštama. Viskas efektui! Štai, pavyzdžiui, jau Steponas Batoras piktinosi, kad didiko šalme ir skyde būdavo daugiau sidabro ir aukso negu geležies. Tad ir kariuomenės žygis atrodydavo, lyg maskaradas, su nepaprastai išpuoštais šalmais, išgražintais kardais. Nemažiau dabinamas pats žirgas ir jo balnas, pakinktai. Per iškilmes efektui padidinti arkliai būdavo nudažomi keistomis, gamtoje nesutinkamomis spalvomis. Pvz., delegacijų žirgai kartais būdavo dažomi raudonai, o pasagos -pasidabrintos arba sidabrinės. O ant šitokio puošnaus žirgo sėdįs raitelis būtinai turėjo būti užsimetęs liūto, leopardo ar tigro kailį, nes kitaip apdaras nebūtų derinęsis prie rubinais nusagstytų pakinktų.

Iki pat 19 amž. Lietuvos diduomenę, jos rūmus ir bajoro dvarą buvo užvaldę barokiniai papročiai ir mados drauge su maskaradais, vaidinimais, šokiais, puotomis. Atsirado net operos ir ypač baletai (jų turėjo Lietuvos hetmanas Oginskis Slanime, Lietuvos kancleris Sapiega). Teatrinės formos ir papročiai, atėję per Lenkiją, plito net už didikų ir bajorų dvarų. Pavyzdžiui, kovodami su reformacija, veiklieji jėzuitai buvo panaudoję įvairiausias vaizdingumo priemones: viešus dialogus, disputus, vaidinimus. Pačiose barokinio amžiaus pamaldose būdavo ir neliturginių maldų, daug retorikos, orkestro muzikos, gyvųjų paveikslų. Labai puošniai būdavo įruošiamos Betliejaus prakartėlės, Didž. Savaitės Kristaus grabas ir t.t. Visa tai labai atitiko teatrališko baroko amžiaus vaidybinius bruožus. Kiek daug tada Vilniuje ir kitose vietose, net neseniai buvusiuose dar pagoniškuose Kražiuose, būdavo statoma pamokančių religinių vaidinimų! Jų lotyniškame audiny netrukdavo dialogų su lietuviškais, žemaitiškais intarpais („intermedijomis“). Šitoks baroko teatrališkumas stūmė diduomenę ir bajorus nuo tikrosios kultūros į pseudokultūrą. O su šia buvo susieta daug tuštybės ir puikybės.
Išlaikyti tuštybės lenktyn ė m s , kokiam nors egzotiškam daiktui įsigyti, kuris turėjo per puotas nustebinti svečius, juk buvo reikėję Nemunu į Dancigą nuplukdyti daug Lietuvos miško, eksportuoti ne maža kailių ar javų. Tos lengvabūdiškos tuščio blizgesio lenktynės yra aštrus kontrastas valstybės dramatiškam smukimui ir daugumos žmonių skurdui. Juk tada ne tik baudžiauninkai, bet ir paprasti bajorai gyveno šiaudinėse pastogėse, o kraštą, vis dažniau ištikdavo didelės nelaimės - švedų ir Maskvos antplūdžiai, konfederacijų civiliniai karai, didysis maras ir kitos epidemijos. Užuot šitas krašto žaizdas gydę, didikai švaistėsi krašto turtais, norėdami pasekti ir gal net pralenkti prašmatnumu Vakarus. Bet tas sekimas, deja, telietė daugiau išviršinę gyvenimo pusę. Tik pamažu vyko persilaužimas. Tik 18 amž. nevienam didikui atsidarė akys į tikrąją kultūrą. Pvz., kancleris Dominykas Radvila skiria 60.000 auksinų bibliotekai ir gamtos muziejui, o Didž. Lietuvos Kunigaikštystės „didysis virėjas“ (garbės titulas) Bielhorskis parduoda savo brilijantus ir perkasi knygų Paryžiuje. Šitaip yra gavusios pradžią ir Lenkijoje žinomos Čartoriskių (Pulavucse), Dzialynskių, Osolinskių bibliotekos.

Lietuvos barokas yra Vakarų padaras. Vakaruose (Ispanijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Pietų Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje) barokas reiškė protestantizmą įveikusios Bažnyčios kultūrą. Tai buvo triumfuojančios Bažnyčios menas akivaizdoje renesanso pastangų prikelti stabmeldybę. Todėl, pavyzdžiui, pietų Vokietijoj ir Austrijoj barokinė kultūra plito iš dalies ir kaime. Lietuvoje ji išsiskleidė tik bajorijoj. Aristokratų-magnatų pavyzdžiu sekė bajorų dvaras. Net medžio statiniuose bajorų dvarai išvystė atskirą statybos stilių. Dažnai vieno aukšto dvaro rūmai su kokliniais pečiais, su kilimais, karo trofėjais ir t.t. turėjo būti didžiūnų palocių imitacija. Vidutiniais bajorais sekė mažesnieji, stengdamiesi ir savo biednuose statiniuose pabrėžti bajoriškumą.

Bajorija Lietuvos politiniame gyvenime buvo pasidariusi visagalis ir vienintelis luomas, kuris viską tvarkė, viską sprendė. Ji buvo niekeno nevaržoma valstybės šeimininkė, kai tuo tarpu kunigaikščio ar grafo titulas nedavė jokių formalių pirmenybių. Ji sukūrė savo kultūrą, kuri jau reiškęs 17 amž. t. y., „bajoriškų aukso laisvių“ šimtmetyje. Bet toji kultūra labiausiai išsiskleidė Lietuvoje paskutiniajame Žečpospolitos amžiuje (18 šimtmetyje). Nors ana bajoriškoji kultūra buvo lietuvių liaudžiai svetima, nors ji Lietuvoje neišsilaikė pastoviai ir vėliau dėl visos eilės politinių ir kitokių aplinkybių žlugo, tačiau jos negalima paneigti. Ji buvo mūsų, lietuvių bajorų padaras.

Tai, kas 18 amž. buvo tik reta išimtis, 19 amž. vis labiau imta vertinti. Ir magnatas, ir paprastas bajoras ėmė labiau domėtis mokslu, savo kraštu, jo praeitimi. Daugelyje dvarų buvo rūpestingai sudarytos bibliotekos, tik jos paprastai nuo 19 amž. galo tebuvo menkai bepapildomos.
19 amž. pradžioje Žečpospolitos dvaro kultūra ėmė nykti. Ir A. Mickevičiaus „Ponas Tadas“ vaizduoja jau tokią nykstančią dvaro kultūrą. Lietuvos bajorų epigonuose sustingusi, ji dar laikosi beveik visą šimtmetį, nors po 1863 m. ji išgyvena sukrėtimų.
3. Senųjų pagrindų pratęsimas. - Šalia jos 19 amž. gale, kai atsirado šviesuolių iš liaudies, kai valstiečiai po baudžiavos panaikinimo sutvirtėjo ekonomiškai, viešajame gyvenime vis labiau sau ėmė teisių reikalauti lietuviškoji kultūra. Tuo prasidėjo atgimimo kultūros arba nacionalinės kultūros laikotarpis. Šitaip ryškūs socialiniai pasikeitimai paskandino Žečpospolitos praeitį, lyg kokią ežero salą. Bet Lietuvos bajorija liko užsikonservavusi ir prisirišusi prie tos senojo dvaro romantikos. Ji pasiliko tolima naujos kultūros pastangoms.
 
Kai baroko ir dvaro kultūra buvo aptraukusi Lietuvą svetima pluta, nes ji savo paskatus beveik išimtinai buvo gavusi iš svetur, tai atgimimo kultūros laikotarpis, besitęsiąs iki dabar, reiškė pačios liaudies kultūros užakcentavimą, jos gerbimą, suteikimą jai reikiamos vietos. Tai reiškė grąžinimą teisių liaudies kultūrai, kuri sinkretizmo laikais buvo siejama su pagonybe, o baroko amžiuje buvo užguita, ir iš viešo gyvenimo lyg ir pasitraukus.
Bet atgimimo laikotarpis nereiškia tik autochtoninės, prieškrikščioniškosios kultūros renesanso; jis nereiškia vien įvairių senosios pagonybės reiškinių idealizavimo, kaip tai darė kai kurie mūsų romantikai. Atgimimo kultūra reiškia naujas pastangas, ji reiškia jieškojimą kelio į sintetinės lietuviškos kultūros kūrybą, išeinant iš lietuviškojo charakterio ir atsiremiant į lietuviškosios individualybės turinį (žr. „Aidai“ nr. 22). Atgimimo kultūra reiškia pozityvių etninių lietuvių tautos ypatybių skatinimą, surandant jai jos tikrąjį tautinį pašaukimą ir tinkamą vietą Europos tautų kultūroj.

Schw. Gmūnd, 1949. V. 22.


Liaudies skulptorius. Foto nuotrauka

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai