Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VOKIŠKAI LIETUVIŠKAS ŽODYNAS PDF Spausdinti El. paštas
Viktoras Gailius. VOKIŠKAI LIETUVIŠKAS ŽODYNAS. Išleido „Patria“ Tubingene. 1918 m. 1118 psl. Kaina nepažymėta.

Lig šiol yra jau bent keli lietuvių ir svetimųjų kalbų žodynai pasirodę, bet nei vienas iš jų nepasižymi savo gerumu: jie yra arba skubotai paruošti, arba ruošti neturint geresnės medžiagos, arba jų autoriai yra neįstengę apdoroti ir turimosios. Tam tikrą išimtį sudaro šis V. Gailiaus žodynas, dabar jau trečią kartą išleistas. Pirmą kartą jis, to paties autoriaus drauge su M. Šlaža paruoštas, buvo Klaipėdos „Ryto“ b-vės išleistas 1932 m. Antrą šio žodyno leidimą yra parūpinęs dr. K. Alminas 1943 m. Dabartinis trečiasis leidimas yra jau vieno V, Gailiaus darbas.

Paėmęs į rankas, tuojau matai, kad lis žodynas yra visai solidus dalykas: išspausdintas gero balto popieriaus, dailiai aptaisytas kietais viršais, beveik dvigubai didesnis už ankstyvesnio leidimo žodyną, ruoštas žmogaus, gerai vokiškai mokančio, ir, be to, dar naudotasi bent penkių įvairių sričių specialistų pagalba: doc. G. Galvanauskas yra padėjęs tvarkyti ekonomikos ir komercijos, dr. inž. J. Gimbutas architektūros, dr. med. V. Gruzdys anatomijos, medicinos ir patologijos, dipl. fiz. A. Ignaitis astronomijos, aritmetikos, matematikos, chemijos, fizikos, technikos bei elektrotechnikos ir dr. jur. V. Šimaitis teisių srities terminus. Viso žodyno lietuvių kalbą yra žiūrėjęs kalbininkas L. Dambriūnas. Prakalboje autorius sakosi dar apsčiai įdėjęs dažniau vartojamų tarptautinių žodžių su lietuviškais atikmenimis ir vietomis net su tam tikrais paaiškinimais.
Galbūt pats žodynas būtų dar daugiau padidėjęs, jei autoriui būtų pasisekę gauti gausesnės naujos medžiagos; tuo tarpu jis galėjęs pasinaudoti tik šiais keturiais šaltiniais: 1934 m. Der Grosse Duden, 1944 m. Der Sprach-Brockhaus, Borutos, Čepėno bei Sirutytės Tarptautinių žodžių žodynu ir Fulsto, Šolco bei Talmanto „Lietuviškai vokiško žodyno“ pirmąja dalimi (A—N). M. Niedermanno, A. Senno ir F. Brenderio „Lietuvių rašomosios kalbos žodynu“ kurio jau išspausdinta ligi žodžio pagyringas, visai nesinaudota, nors jis ir nesunku gauti Heidelberge C. Winterio leidykloje. „Tačiau, nepaisant šito trūkumo, naujos ir aktualios medžiagos, ypač specialybinių terminų, duota vis dėlto gana daug ir, pasakysiu, nemaža gana vykusių. Štai keli pavyzdžiai: Abputz — gluodinys, Abschabsel — nuograndos, Aggregat — sankaupa, Ausloser — spustukas, Bergbau — kalnakasyba, Binder — (arch., tech.) santvara, Bohrwinde — s k v i r fotu vas (toks grąžtas), Dachtraufe — nuosvyra, Fachwerk — sandalinė siena, sandalainis, Fall-block — k a 1 t u v a s, Feilspane — brūženos, Hampelmann — pati m-p a (tai jau buvo ir ankstyvesniuose leidimuose), Libelle, Wasserwaage — gulsčiukas, Mutter — veržlė, Reck — verstukas (turnikas), ReiBverschluB — užtrauktukas, Spund — sąskroda, Trichter — (ugnikalnio ž i o m o, Uberbau — antstatas, Zeitzūnder — gaištukas, Zifferblatt — s k a i t m ė (apie tai jau buvo rašyta,, Kalbos kampelyje“) ir kt. Bet nevisiems specialiems vok. kalbos pavadinimams autorius arba jo padėjėjai galėjo rasti arba sudarydinti visai gerus atitikmenis: daug kur jie naudojosi aprašymais arba sunkiais naujadarais, pvz.: Abusus — vartojimas piktam; Adoptivkind — adoptuotas vaikas; Bandage — aprišimas; Befreiung — atleidimas (nuoprievolės dispensas; Beikost — priedas prievalgio; Brautfūhrer — jaunosios kavalierius; Brautjungfer — jaunosios draugė; Farce — faršas, kapota mėsa valgių į kamšoms; Fischfang — žuvų žvejojimas; Fischzug — vilkimas, užmetimas; Flachsroste — linų mirkyki a; Flugloch — i išlekiamoji skyle l“ė, landa, islandą; FluBbett — upės vaga; Frostrifi — šalčio plyšys; Gewindebohrer — graižtvagręžis, sriegiagraižis; Grimasse — iškraipytasis veidas, šaipymasis; Handelsucht — palinkimas jieškoti priekabių, kibumas, Holzstapel — malkų, medžių krūva; Kerbholz — nu rantytas medis, rančiuota lazda, rantaženklis; Kavalerist — kavaleristas, raitelis; Labetrunk — gaivinąs, gaivus gėrimas; Mitwissen — bendras žinojimas; Pfote— (gyvulio) koja, letena; Scharlach — š a r 1 i o t a s, šarlakas (raudoni dažai); Schweiger — tylėtojas, nešnekus žmogus; Scfwvesters^hn — sesers sūnus, s es ėraitis; Schwestertochter — sesers duktė, seseraitė; Schwungmoor - linguojanti pelkė; Sinnbild — reikšmiaženklis, simbolis; Sprūhregen — smulkus lietus, lietaus dulknojimas; Stirn-band, -binde — raištelis aplink kaktą; Tischgesellschaft — draugija, draugė prie stalo; Wechselwirkung — įtaka, veikimas į viens kitą, tarpusavinis v e i k i m a s i s; Wirrstroh - trumpi, sulaužyti šiaudai; Wischlappen — skuduras šluostyti, mazgotė; Wolkenbruch — debesų plyšimas (liūtis); Zahnlūcke — dantų spraga ir kt.

Šitos rūšies sąvokos gali būti daug aiškiau ir paprasčiau nusakomos gyvosios kalbos žodžiais arba lengvesniais naujadarais, būtent: p i k t n a ud a „Abusus, MiBbrauch“ šalia piktnaudis,-ė ,,MiBbraucher,-in“, piktnaudžiauti „miBbrauchen“ (vok. Misbrauch kitoj vietoj verčiamas į p i k t n a u d o j i m a s); įvaikis „Adoptivkind“ (plg. į s ū n i s „Adoptivsohn“, įdukterė „Adoptivtochter“, įvaikinti „adoptieren“ ir kt.); tvartis „bandažas“; atpareigojimas „atleidimas nuo pareigos, dispensas“ (pareiga „Amt, Pflicht“, skirtina nuo prievolė „Bedūrfnis, Pflicht“; prievalgis „priedas prie valgio“ (dėl darybos plg. priemolis „žemė prie molio“ ir kt.); v ėdy s arba vėdlys „Brautfūhrer“; pamergys-gė „Brautjungfer“; įdaras „kapota mėsa kimštiniams valgiams, Farce“; žveja, ž ū k 1 ė, ž v e j o n ėr ž v e j o t ė, žvejojimas, žūki avimas „Fischfang“ (žuvų žvejojimas yra tos pat rūšies tautologinis posakis, kaip grybų grybavimas ir kt.); valksmas, valksnis, valkšn a „Fischzug“ (vilkimas ir užmetimas yra perdaug bendro pobūdžio ir todėl nelabai tinka terminais); linamarka arba linmark a „Flachsroste“ (turint savo gražų ir trumpą pavadinimą, dirbtinė linų mirkyki a yra nebereikalinga; antra vertus, ir pats autorius kitoj vietoj vok. Roste verčia į marka); lakas, laka, landa, linda „Flugloch“ (išlekiamoji skylė, tėra tik aprašymas, ne terminas; netinka čia ir islandą, nes bitės pro avilio skylę ne tik išlenda, bet ir įlenda!); tėkmė „upės vaga, FluBbett“; sproklė, sprogymė, žiemospirgis arba šova, š ū v ė, , Frostris“ (šalčio plyšys tėra tik bendras nusakymas); sriegtuvas „Gewindebohrer“ (graižtvagręžis ar sriegiagraižis yra sunkoki dariniai); naira „Grimasse“ šalia n a i r y s - ė „kas grimasas daro“; priekabumas „Handelsucht“,-rietuvė „suskaldytų ar supjautų malkų eilė, Holzstapel“; randėti -n.is arba randuotinis „randuotas medis, randuota lazda, Kerbholz“; raitininkas „kavaleristas“ (labai senas žodis, gražiai dera šalia pėstininko) gaiva „gaivinamas gėrimas, Labetrunk“ (gana gražus žodis, tikriniu vardu jau Pienocentro vartotas); sąžinė „Mitwissen; Gewissen“ (pvz. vagių sąžinė „susižinojimas“, bet sąžinės graužimas); lopą „letena, Pfote“; rauda „raudoni dažai“; tyla, > tylūnas „tylus žmogus Schweiger“; seserėnas „sesers sūnus“, dukterėčia „sesers duktė“ (seseraitė terminu bendrinei kalbai nelabai tinka, nes daugelio ji daba: gali būti suprantama mažybine reikšme); linguoki ė „linguojanti pelkė Schwungmoor“; reikšmuo „reikšmės vaizduojamas ženklas, simbolis (plg. p r a s m u o „prasmes vaizduojamas ženklas“, rašmuo „rašytinis ženklas“ ir kt.); du Ik s m a s „smulkus lietus“; kaktoraištis „Stirnbandbinde“; apystale „vieta apie stalą; apie stalą susėdę svečiai stalo draugija“; sąveika „Wechsęlwirkung“; traknys, -ių „trakiu, sumaigyti, sulaužyti šiaudai“; šluostyklė „Wischlappen (mazgotė yra „Waschlappen“); liūtis arba bangas „Wolkenbruch, Platzregen“ (debesų plyšimas yra gremėzdiškas posakis); pradantė arba tarpudantė, tarpdantė, šverpla „Zahnlūcke“ (dantų spraga yra ne terminas) ir kt.

Iš šitų kelių pavyzdžių jau matyti, kad autorius arba jo padėjėjai vietomis yra kiek nutolę nuo gyvosios žmonių kalbos ir eina iš dalies dirbtiniu, aplinkiniu keliu. Kad jie neprisimena arba nežino vieno kito jau seniau sudaryto gražaus ir tinkamo naujadaro arba Specialesnio gyvosios kalbos žodžio, dabartinėse aplinkybėse yra visai suprantama. Bet kai jie vietomis nesinaudoja bendraisiais, visų lietuvių gerai pažįstamais polinkiais, jau sunkiau suprasti. Pvz. palinkimą į ką nors, pamėgimą, sugebėjimą ir kt. mes labai dažnai žymime būdvardine galūne -u s, kaip antai: graibus „kuris palinkęs griebti“, g v a 1 d u s „lengvai gvaldomas“, l a nd u s „kuris labai lenda“, matus „kuris gerai mato“, prašus „kuris vis ko prašo, moka prašyti“, skalus „gerai skyląs“, valgus „kuris gerai pavalgo, daug suvalgo“ ir t.t. Šitokiais arba panašiais pavyzdžiais visai lengvai galima pasakyti: apžvalgus „ūbersichtlich“, g am u s „zeugungsfahig“, lūžus „brechbar“, pašaipus „spottlustig“, pavaldus „erbfahig“, priekabus „handelsūchtig“, šoku s „tanzlustig“, trupus „brockelig“, vadus „ehefahig“, verslus „unternehmungslustig“ ir kt. Bet autorius panašios rūšies darinių vietoje rašo: „lengvai apžvelgiamas, aiškus“, „galįs gaminti, apvaisinti; vaisingas, lytiškai pajėgus“, „lūžius“ (neįprastas ir gana retas darinys), „mėgstąs pašiepti“, „galįs paveldėti, paveldingas“, „vaido“ jieškąs, kibus“, „mėgstąs šokti“, „tru-pąs, trapus“, „galįs-vesti, tuoktis, vė-dybingas“, „pasiryžęs ką daryti, ryžtus, kėslingas“ ir t.t.

Arba štai vėl pavidalui žymėti autorius labai dažnai mėgsta vartoti priesagą -iškas, Pvz.: ballformig —kamuolio pavidalo, k a m u o Ii š k a S; erbsenformig — žirnio pavidalo, ž i r-niška.s; fadenformig — kaip siūlas, s i ūl iškas; silberartig — sidabriškas; wurzelformig — šaknies pavidalo, šakn iškas ir kt. Bet mūsų žmonių kalboje, beveik visose tarmėse, tam reikalui gana dažnai vartojama priesaga -i n i s: burokinės (raudonos kaip burokai) bulvės, g a 1 v i n i s (galvos pavidalo) cukrus, kamuolinis (kamuolio pavidalo) žaibas, ledinis (šaltas kaip ledas) vėjas, obuolinė (obuolio pavidalo) spyna, sidabriniai (sidabro spalvos) plaukai, sidabrinė rasa, š i ū-linis (laibas kaip siūlas) kirminas, šuninės (rūgščiai aitrios) kriaušės, vyniniai obuoliai ir kt. Čia mūsų žmonės yra linkę daryti labai gražų skirtumą: paviršinį panašumą, pavidalą gana dažnai žymi priesaga -i n i s, o esminį vidaus panašumą — dažniau priesaga -iškas, pvz.: čigoniškas gudrumas, galvijiškas darbas, kiauliška daina, lepšiškas žmogus, poniškas šuo, veršiškas džiaugsmas ir kt. Kad būtų kur plačiai sakoma akmenišką, geležiška širdis, lediškas cukrus, sidabriška rasa, v y n i š k i obuoliai, man dar neteko girdėti. Todėl šitos būdingos mūsų kalbos ypatybės reikėjo ir šiame žodyne daugiau laikytis.

Toliau yra gerai žinoma, kad būdvardinėmis arba dalyvinėmis lietuvių kalbos priesagomis galima daug tiksliau ir aiškiau nusakyti daiktų arba dalykų ypatybes negu kitomis priemonėmis, bet autorius jomis nevisa-dos kaip reikiant naudojasi. Pvz. Užuot a i š k i n i s (laiškų) popierius (Briefpapier“, laiškinis vokas „Briefumschlag“, lentinis žaidimas „Brettspiel“, spiritinis virtuvas „Spirituskocher“, šviesinęs (šviečiamosios) dujos „Lichtgas“, vakarinis laikraštis „Abendblatt“, taip pat kepamoji krosnis „Backofen“, perinamasis narvas „Brutkafig", paleidžiamieji arba skiedžiamieji vaistai „Abfūhrungsmittel“, vemiamasis vaistas „Brechmittel“ ir kt. jis rašo: popierius laiškams, vokas laiškams (geriau jau būtų: vokas laiškui arba vokai laiškams, laiškų vokai), žaidimas ant lentos, spirito primusas, virtuvas, apšvietimui dujos, vakarais išeinąs laikraštis, krosnis kepimui, narvas perinimui, vidurius skiedžia vaistai, vėmą keliąs vaistas ir kt. Taip pat vok. a d a q u a t, anspruchsvoi, buchstablich, herrschsūchtig, korekt, naturalistisch, schrullenhaft, volksmaflig jis verčia į „lygios vertės“, „pilnas pretenzių, daug reikalaująs“, „raidė į raidę (atitinkąs)“, „valdžios trokštąs“, „korektiškas, taktingas, mandagus“ „n a t ū r a 1 i š k a s, natūralistinis“, „užgaidingas, kapriziškas“, „liaudį atitinkąs, populiarus“ ir kt. Daug trumpesniais ir specialesniais atitikmenimis tai visų pirma galima šiaip versti: tolygus „adekvatus“, pretenzingas „pilnas pretenzijų“ (priesagingas kaip tik reiškia ko nors turėjimą, gausumą), raidiškas „buch stablich“ (prv. raidiškai, paraidžiui; plg. žodiškas ,,wortlich“ prv. žodiškai, pažodžiui), vai dingas „trokštąs valdžios, linkęs i, valdžią“(plg. karingas „linkęs į karą, mėgstąs kariauti“, liežuvingas „mėgstąs liežuvauti“ ir kt.), ko rėktus (čia priesaga -iškas yra visai bereikšmė ir nereikalinga; plg lot. corectus: korektus, abs tractus: abstraktus, c o n ere tu s: kon kretus ir kt.), natūra 1 i s t i š k a s, -i s t i n i s (šalia n a t ū r a 1 u s yra nebereikalinga? natūrališkas, o vok. natūra listisch nėra lygus natūralu; natūralus yra „naturell, natūrlich“), aikštingas, nertin gas, užgaidus (-ingas), ka prizingas (čia priesaga — i š k a kaip tik reiškia atitikimą!) ir t.t. Tu pat būdu užuot v i s a ž i n ą s reiki vartoti v i.s a ž i n i s-ė „alhvissend“ plg. Visagalis -ė.

Reikiamo įprastumo ir pageidaujamo tikslumo vietomis trūksta ir daiktavardinių priesagų vartosenoje. Py: Brasilianer verčiamas į b r a z i lijietis, o I r a n i e r į irana arba U k r a i n e r į u k r a i n a s. Iš tikrųjų turėtų būti visai priešingai Brazilijos gyventoją reikėtų vadint brazilas (plg. brazilas — B r a zilija, bolivas — Bolivijf prancūzas — Prancūzija turkas — Turkija, rusas -Rusija, šveicaras — Š v e i c a rija, australas — Australij ir kt), o Irano bei Ukrainos gyvento jas turėtų būti vadinamas i r a n i e t i s ir u k r a i n i e t i s, nes mes paprastai nelinkstame visiškai sulieti gyventojo pavadinimo su krašto pa vadinimu; plg. Kuršas — kuršis, arba kuršininkas, Klaipėd a— klaipėdietis, Tilžė — tilžėnas, Raguva — raguvis, Baisogala — baisogalis arba b a isogalietis ir t.t. Kaip kad dabar šalia Amerika, Argentiną, Meksika sakome ne a m e r i k a s, argentinas, m e k s i k a s, bet amerikietis, argen.tinietis, meksikietis, taip ir šalia Ukraina turėtų toliau pasilikti lig šiol vartotasis ukrainietis. Kad Irano gyventojas galėtų būti iranas, neturime jokių įtikinamų pavyzdžių. O tas faktas, kad įsivaizduotinio Liliputo krašto gyventojas lietuviškai vadinamas liliputas, dar nieko neįrodo: viena, liliputu vadindami neūžaugą, mes paprastai jo visai nejungiame su Swifto „Gullivero kelionėse“ aprašomu pasakų kraštu Liliputas; antra, čia nuo krašto gyventojas galėjo būti mūsų kalboje pavadintas visai atsitiktinai, vien perkeltine reikšme; ir trečia, visos žymesnės Vak. Europos kalbos Liliputo kraštą ir gyventoją vadina skirtingai, plg. anglų Lilliputian, prc. L i 11 i p u t i e n, vok. Lilliputane ir šalia Lilliput (kraštas).

Vienur kitur, kad ir apyrečiai, yra nevisai tiksliai, o vietomis net ir klaidingai nusakomos ištisos sąvokos. Pvz. A b I a t i v autoriui yra įnagininko Ii n k s n i s, bet tai netiesa: tatai yra ne koks nors įnagio žymimasis linksnis (casus instrumentalis), bet atskirties, nuotolio linksnis, dabartinėj lietuvių kalboje sutapęs su kilmininku; jo pirmykštinė reikšmė dar tebežymu tokiuose posakiuose: ko saulužės atsiskyrei?, lenkis piktų žmonių (t. y. nuo piktų žmonių) ir t.t.

A b 1 a u t yra ne tik šaknies, kaip kad autorius mano, bet ir priesaginių bei galūninių balsių kaita,- pvz. i: i e: ai sutinkame priesagose - i n i s, -ienis ir -ainis: avižinis, a v i ž i e n i s, ir a v i ž a i n i s ir kt. Santykį u: a u randame lytyse s u n -u - m s ir s ū n - a u - s ir t.t.

A k u s t i k autoriui yra ,,girda; garsų mokslas“ (antrame leidime buvo ,,girda; girdomokslis“), bet jam taip pat ir Phonetik yra „garsų.moks-, las“, todėl šios dvi skirtingos sąvokos čia nėra kaip reikiant atskirtos. Iš tikrųjų akustika yra girdos, arba klausos, tonų, aidesių mokslas (Lehre vom Schall), o fonetika yra garsų mokslas, arba garsamokslis (Laut-lehre).

Akut autorius verčia į „dešininis kirtis“, Gravis į „kairinis kirtis“ ir Zirkumflex į „riestinis kirtis (akcento ženklelis)“. Taip iš tikrųjų daro ir J. Jablonskis savo gramatikoje. Bet daug tiksliau yra akūtą vadinti stai-ginės; arba tvirtapradės, gravį trumpinės ir cirkumfleksą tęstinės, arba tvirtagalės, priegaidės ženklu. Pagal ženklų rūšį galima ir trumpiau pasakyti: dešininis, kairinis ir riestinis priegaidės ženklas. Mat, šitais ženklais mes visų pirma žymime ne kirčio vietą, bet priegaidžių skirtumą, todėl nepatogu yra šias dvi skirtingas savoka-s vienon krūvon suplakti.

A 1 b a t r o s yra verčiamas į žuvėdra, bet žuvėdra autoriui yra ir Movė, tad ar vok. Movė yra lygu Albatros? Ne albatrosas yra gulbės didumo, ilgasparnis jūrų paukštis (diomedea exulans), sutinkamas pietiniame pusrutulyje, o Movė yra tam tikra švilpikų rūšis (Regenpfeifervogel), tikroji mūsų žuvėdra (larus ir sterna), daug mažesnė už albatrosą.

Nebeanalizuojant daugiau atskirų žodžių atitinkamumo, tenka dar atkreipti dėmesį į tai, kad autorius, nežinodamas ar nerasdamas tinkamo pakaito, kartais vartoja apygrubių svetimybių, pvz.: Dachlatten — grėdai, Dieselmotor — d y z e 1 m o t o r a s. Erfindung — i š m i s l a s, Fangschnur — akselbantas (uniformos papuošalas), Farce — faršas (kapota mėsa valgių įkamšoms), Fleischklops — mėsos k 1 i o p s a s, Fluspferd — begemotas, Glasur — p a 1 i v a (turi būti p a 1 y v a), Heftpflaster — limpamasis p l e i s t e r i s, Lakritze — 1 a k r i c a, Muskat — muskatas, Pflugschar — noragas, Sausischen — s o s i s k a, Schabbes — šabasas, Stativ — štatyvas, Strophe — posmas, Zither — c i t r a ir kt. Salia daugelio gražių ir sklandžių darinių šitos rūšies svetimybės atrodo kaip kurie primestinukai: jas reikia pakeisti arba, jei tuo tarpu tai būtų negalima, duoti joms bent sklandesnę formą.

Visų pirma gudiški grėdai pakeis-tini savais grindais arba grįslais; gyvojoj kalboj vok. Latte dar vadinama ir klotimi.

Dyzelmotoras yra gana gremėzdiškas darinys, aklai verstas iš vok. Dieselmotor; jo vietoje geriau vartoti: Dieselio (Dyzelio) variklis (motoras) arba tiesiog dyzelis (nuo vok. išradėjo inž. R. Diesel), visai panašiai kaip amperas (nuo prc. mokslininko A. M. Ampere), vatas (nuo anglų inž. J. Watt) ir kt.
Hibridinis darinys išmislas (perdirbtas iš gudų rusų vymysel arba v y m y s 1; čia slavų v y - yra pakeistas mūsų priešdėliu i š - visai nevartotinas, nes jam pakeisti turime gerus savo atitikmenis: prasimanymas, pramanas arba pramonė.
Akselbantas yra paskolintas iš vok. Achselband, bet Achsslband tiek antrajame, tiek trečiajame leidime verčiamas į „juostelė per pečius“; mūsų kariuomenėj tai buvo vadinama perpetė. V. Gailius šita grubia vokietybe verčia vok, Fangschnur. Bet vok. kariuomenės kalboje Fangschnur irgi vadinamas tam tikras per pečius veriamas uniforminis šniūras, taigi ir jis taip pat gali būti vadinamas perpetė.
Faršas v:n pirma yra paskolintas iš lenkų f a r s z, o lenkai savo keliu veikiausiai per vokiečius, yra gavę šį žodi iš prc. farce. Mes galime apsieiti ir be to pereivos, nes jau turime savo gražų pakaitą įdaras.
Mėsos kl iopsas, kaip ir aksclis, biskis ir kt., turėtų būti pakeistas; jo pakaitai galėtų būti: mėsos grumulys, gružulis, gumlys, kukulis ar kas kita.

Upinis arklys „FluBpferd“ turi būti vadinamas ne begemotu, bet behemotu: šis žodis, kilęs iš hebrajų behemočh. V.Europos kalbose turi irgi h, plg. anglų b e h e m o t h, prc. b e h e m o t h, vok. B e h e m o t h, todėl ir mes turime rašyti ir taryti behemotas, nes tokiais atvejais ir kitur vartojame h, ne rusišką g, plg. buhalteris, higiena, himnas, kontrahentas, husaras ir kt.

Slaviškos p a 1 y v o s vietoje (autorius rašo p a 1 i v a) reikėtų vengti, jos pakaitas galėtų būti s v i d m u o arba svidmena, gluoda arba iš bėdos vokiška glazūra, iš kurios ir prancūzai turi pasiskolinę g l acure.

Pleisteris mūsų bendrinei kalbai yra jau perdaug svetimas; antra vertus, kitoje vietoje ir pats autorius vok. Pflaster verčia ne p l e i s t e r i u, bet trauklapiu, plėstru (šis pastarasis žodis yra vokiškai lenkiškas skolinys); taigi ir Heftpflaster visų pirma reikėjo versti lipamuoju trauklapiu arba tiesiog trauku.

L a k r i c a, paskolina iš vok. Lakritze, yra sutirštinta saldymedžio (glycyrrhiza) sunka, ir todėl ji gali būti vadinama mūsų žmonių kalbos žodžiu saldė (su tvirtagale priegaide šaknyje).

dažniau vartojamas svetimybes reikia joje kaityti. Pvz. jeigu vok. Din am o, G i r o, Moskito, Rišiko, Torpedo verčiama į dinamas, žiras, moskitas, rizika, torpeda, tai, kad būtų daugiau nuoseklumo, reikia ir Barock, Depot, Domino, Fiasko, Rokoko, Saldo, Mahagoni, Hockey, Moslem, Repetitorium ir kt. taip pat kaitomai vartoti, būtent — barokas, depas, dominas, fiaskas, rokokas, saidas, mahagoni s, hokis, moslemas, repetitoriumas, ne baroko, depo, domino, fiasko, rokoko, saldo, mahagoni, hokei (!), moslem, repetitorium. Visų pirma barokas, depą s ir kt., panašiai kaip dinamas, biuras, esperantas, moskitas, žiras ir kt., jau daugelio lig šiol buvo kaitomai vartojami, todėl reikia to polinkio ir toliau laikytis. Mahagonis yra tos pat rūšies kaip kolibris, taksis, viskis ir kt., tad jo negalima palikti nekaitomo. Anglų hockey ir j o c k e y yra tariami vienodomis galūnėmis — hoki ir džoki, tad jie ir mūsų kalboje turi būti rašomi vienodai — hokis, džokis (su trumpu o). Kad taip iš tikrųjų, reikia rašyti, rodo iš dalies ir amerikiečių lietuvių praktika; pvz. S h a r k e y jie taria Šarkis, ne Šarkėjus, Šarkiejus ar kaip kitaip. Dėl tos priežasties ir V. Gailiaus ž o k i e j u s yra atmestinas.
Dar mažiau gali būti pakenčiamas nekaitomas repetitorium: jeigu mes sakome fatumas, forumas, maksimumas, memorandumas, minimumas, referendumas, ultimatumas, tai turime sakyti ir repetitoriumas, taip pat krematoriumas, moratoriumas, ne k r e m a t o r i j u s ar m o r a t o r i j a, kaip kad autorius dar rašo. Bet šalia to jau iš anksčiau įprastas lytis vis dėlto rašysime ministerija, misterija ir kt.

Islamo sekėjas arbiškai yra vadinamas m u s l i m, iš kur persai su daugiskaitine galūne — a n pasidarę musliman (a prieš n ilgas). Vėliau per turkus šį pastaroji lytis pateko į įvairias Europos kalbas: prc. m u s u 1 m a n, anglų musliman šalia m u s u 1 m a n ir kt. Mes per slavus turime musulmoną: mat, slavų a mūsų kalboje virsta į o ir, atvirkščiai, slavų o yra verčiamas į a, pvz. Jonas, botagas, iš Ja n, b a to g ir kt. Bet kai kurios kalbos turi tą pavadinimą ir tiesiai iš arabų pasiskolinusios, plg. anglų moslem, vok. Moslem šalia M u s e l m a n, Mos lemi n. V. Gailius vok, Muselman ir Mohammedaner be reikalo verčia vienu žodžiu — mahometonu: kaip kitose Vak. Europos kalbose, taip ir mūsų kalboje gali būti skiriamas musulmonas nuo mahometono. Bet kadangi m u s 1 i m yra vėliau (turkų kalboje) pasidaręs tolygus musliman, tai lietuvių kalboje norint būtų galima vok. Moslem, anglų moslem versti musulmonas arba tiesiogiai iš arabų m u s 1 i m a s; tiesiai iš vokiečių ar anglų galėtų būti ir moslemaa, jeigu tai dai būtų mums pravartu. Bet tiek vienu, tiek kitu atveju nekaitoma bendrinė lytis moslem yra mums visai nereikalinga.

Pagaliau šis tas dar pasakytina ir dėl lietuviškų žodžių rašybos. V. Gailius rašo ba u k š t u s, sluoksnis, bet rūgštus ir kt. Bet toks rašymas yra visai nenuoseklus ir kiek pavėluotas: baugštus jau plačiai buvo vartojamas nepriklausomoje Lietuvoje, net dar J. Jablonskiui gyvam esant; baugštus šalia b u g š tu s, bėgštus, rūgštus rašo ir J. Balčikonis „Lietuvių kalbos žodyno“ pirmame tome, o antrame tome jis buvo jau pradėjęs vartoti ir s 1 u o g s-n i s. Tremtyje einama dar toliau; pvz. arkiv. J. Skvireckas Naujajame Testamente šalia rūgštus rašo jau ir a u g š t a s. Ir man rodos, čia visur einama visai tiesiu ir geru keliu:. lietuvių kalbos duomenys rodo čia visur reikiant laikytis kilminės rašybos, būtent: būdvardžiai baigštus, baugštus, bėgštus, rangštus, rūgštus, taip _ pat darbštus, gobštus, kruopštus, lips tu s ir kt. yra su priesaga - š t u s sudaryti iš šaknų baig-, baug-, bėg-, rang-, rūg-, darb-, gob-ir kt; plg. baig-štus: baigus „bailus“ (gyvas žodis!) baigų lys „bailybė, šiurpulys“ (plg. dar latvių baiga „b a i m ė“ ir. kt.); baugštus: baugus, baugulys, bauginti; bugštus, b u g u s, bugšnus, bugšlus, būgti, būgauti; rangštus „greitas“ rangtis „skubėti“; rūgštus: rūgti, rūgima s ir t.t. Šalia s 1 u o g s n i s mūsų kalboje sakoma ir s l u o g s t i s, sluogtis, sluogas, sluogti (sluogsna nusluogė ,,į galą nulaibėjo“) ir ir t.t. Plg. dar: sprigtas: sprigis, spriegti, spraigyti; strigtas: strigti, strigo, s t r i e g t i ir t.t. Taigi čia mėginti kaip nors išsisukti iš kilminės rašybos yra visai negalima: čia kiekvienas, kas užsispyręs aklai dar nori kitaip elgtis, sąmoningai arba nesąmoningai visai nesiskaito su kalbos faktais ir tuo būdu paneigia elementariausius dėsnius. Tai tarp ko kito rodo ir šis pavyzdys: V. Gailius vok. angstlich verčia į baukštus, bet schreckenhaft jau į b a u g-(š t) u s! Matyti, jam neparanku buvo šalia baugus - rašyti baukštus, todėl jis sutraukė draugėn — b a u g (š t) u s. Bet tuo žygiu jis pats sau prieštarauja — paneigia savo paties ankstyvesnį rašymą. Viskas būtų tvarkoje, jeigu jis, rašydamas pjautis, spjauti, j iešmas ir kt. su jotu, prieš kurį J. Jablonskis daugiausia šiaušėsi, būtų nuosekliai kilminės rašybos keliu ėjęs visur, kur toji kilmė yra visai aiški ir neabejojama.

Nemažos painiavos sudaro ir gausios korektūrinės arba rašybinės klaidos: dažnai nežinai, ar jos bespausdinant per neapsižiūrėjimą ar dėl nežinios yra atsiradusios, pvz.: metylės 18psl. užuot metylės; pavedus „panašus“ 30 užuot pavėdus; analyzas 38 šalia analizuoti; škotų 225, škotiškas 700 šalia škotas 805; r ė k l ė s 386 užuot rieklės; žiaumuo „krateris“ 543 šalia žiomuo 914; brūškos 601, brūškos užuot brūžkos; liedinys 614 užuot lydinys; kėnis „eglė“ 889 užuot kėnis (iš vok. žem. kėn „Kien, Kienholz“) ir kt.

Apskritai imant, visame žodyne yra nemaža svyravimų, įvairių nukrypimų ir net šiek tiek klaidų. Bet, kaip pradžioje minėjau, jame apsčiai yra ir gerų dalykų, kuriais daugelis galės pasinaudoti ne tik vokiečių kalbai mokytis, bet ir šiaip lietuvių kalbos žinioms papildyti, tik tiek vienu, tiek kitu atveju skaitytojas turės kritiškai atskirti gerus grūdus nuo atvėtų arba pelų.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai