Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAJETONAS SKLĖRIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė K. Žoromskis   
Enciklopedinių datų ir kitokių nuotrupų galima rasti leidiniuose. Mano uždavinys tebūnie kitoks: bent trumpomis apybraižomis aptarti Kajetono Sklėriaus kaip dailininko vertę. Gausiai datuotos medžiagos apie Šklėrių turi Lietuvių Enciklopedijos XXVIII t., 1964 m. Vilniuje išleistas jo darbų albumas, 1965 m. Augustino Savicko išspausdinta knyga "Peizažas lietuvių tapyboje", Alfonso Nako ilgokas straipsnis Draugo 1976 spalio 16 laidoj ir t.t.

Prieš pradėdamas, nors ir prabėgom, iškelti Kajetono Sklėriaus kaip dailininko vertę, stabtelėsiu ties vienu įdomiu klausimu: kodėl apie šio tapytojo palikimą kalbama kur kas mažiau, negu apie M. K. Čiurlionio ar M. Dobužinskio? Man Kajetonas Šklėrius yra toks pat didelis dailininkas, kaip M. K. Čiurlionis ar M. Dobužinskis. Jis, kaip ir anie du, gimęs prieš šimtą metų, o vis dėlto kažkodėl nutylimas, lyg būtų menkesnis. Mano galva, Kajetoną Šklėrių laikyti antraeiliu būtų didelė klaida, nes jis yra tarptautinio lygio akvarelistas, kol kas, atrodo, nė vieno lietuvio akvarelisto nepralenktas nei svetur, nei Lietuvoje.

Užpernai M. K. Čiurlionio 100 m. gimimo jubiliejus atšvęstas labai iškilmingai — apie jį knygos leistos net Dresdene, parodos ruoštos net Maskvoj, nekalbant apie virtines straipsnių čia ir tėvynėje. Apie Kajetoną Šklėrių gi pernai mažai kas pasakyta. O jis taip pat geras dailininkas ir gimimu šimtininkas (1876); jis taip pat vienas iš pagrindinių mūsų meno mokyklos kolonų ir kaip dailininkas, ir kaip dėstytojas, jis vienas iš pirmųjų garbingų jos pionierių, akva-relinėje tapyboje užsirekomendavęs kaip aukšto lygio meistras. Taigi trys mūsų ūkanoto prisikėlimo kolonos, o ne viena. Trys garbingi mūsų dailės vyrai pirmosios generacijos pradžioje ir pačiame priekyje — M. K. Čiurlionis, M. Dobužinskis ir Kajetonas Šklėrius. Didelės reikšmės yra ši pirmosios generacijos pradžia. Ant Lietuvos meno aukuro jos sudėtos atnašos dar tebėra pilnai neįvertintos. Šiuo atžvilgiu nereikėtų apsiriboti vienu Čiurlioniu, bet išleisti visų trijų bendrą knygą.

Gal paradoksiškai nuskambėtų klausimas: kuris iš jų geresnis ar naudingesnis? Mene sunku atsakyti, kuris "geresnis", kada yra du ar keli geri — kiekvienas gi savaip, sakysim, Rembrandtas ar Velasąue-zas, Goya ar Delacroix, Gauginas ar Van Goghas? Jeigu Čiurlionis turėjo vizijos lakumą, tai Šklėrius jį pralenkė meistriškumu, kurio anas nebuvo spėjęs pasiekti. Mene abu tie dalykai svarbūs. Bet tarp Čiurlionio ir Sklėriaus yra ir giminystės — tai piešinio ir spalvos poetiškumas. Šis elementas tipiškas daugeliui lietuvių dailininkų, bet ypač būdingas Čiurlioniui ir Sklėriui. Jie abu atbundančios romantikos vaikai, abu vienalaikiai, todėl nenuostabu, kad ir spalvų niuansavime pas juos gali pasitaikyti bendrumų, nors jie abu prie savo kūrybos ėjo labai skirtingais keliais — vienas brendo savo filosofinėse vizijose, kitas ugdė savo genijų tiesiogiai gamtoje. Jų ir medžiagos, ir darbo priemonės skirtingos. Galima sakyti, kad Čiurlionis savo vizijų kūrybos nebaigė, bet Šklėrius taip pat mirė ką tik pabaigęs apvaldyti vandeninį dažą. Jei ir galėtume sakyti, kad Čiurlionis viršijo Šklėrių vizijinės fantazijos lakumu, tai Šklėrius, be abejo, viršija Čiurlionį savo tapybiniu atiikimu. Filosofinė vizija Sklėriaus nedomino. Jis įkvėpimo ieškojo čia pat — gamtoje.

Tai vis faktai, kuriais noriu priminti, kad Kajetonas Šklėrius mūsuose dar ne visai suprastas ir įvertintas. Jis užsitarnavo didesnio pripažinimo. Kaip akvarelistas Šklėrius pas mus yra vienintelis ir šioje technikoje sunkiai pralenkiamas. Beje, ne tik pas mus, o ir tarptautiniame ak-varelistų forume. Daug šio tapybinio žanro parodų yra tekę matyti čia ir Europoje, bet prisipažinsiu, kad gėriuosi mūsų Kajetono Sklėriaus kūrybos vaisiais — jie nepaprastai dideli.

Po ranka neturėdamas nė vieno rimtesnio Sklėriaus originalaus paveikslo, nesiimu analizuoti jų kiekvieno kvadratinio colio, bet, vartydamas 1964 metų didelio formato vilniškį aplanką, apie jo kūrybą galiu tarti daug džiugių žodžių. Piešėjas jis reiklus ir be priekaištų. Jo ranka nesudrebėdama veda kaip plonytes pieštuko, taip ir skystų dažų teptuko linijas. Su vienoda drąsa bei tikrumu Šklėrius palieja tiek didesnį dažo plotą, tiek ir jo mažą plėmuką. Visur matyti nepaprastas bei džiuginantis dailininko tikrumas ir gilus meninių problemų pažinimas bei išsprendimas.

Paskutiniųjų kelerių metų (1928-1931) darbai yra perdėm impresionistinės dvasios, kur saulės šviesa virtuoziškai žaidžia su šešėliais ir pastabiai bei išradingai harmonizuotais tonais, kaip Eduardo Manėt ar Renoire tapyboje. Ne visi impresionistai naudojo dažo vibracijos principą. Čia paminėtini Renoire, Degas ir Manėt. Kai kurių meno istorikų bei teoretikų dėl to šie trys laikomi net natūralistais. Mat, jie visi trys nesunaikino forminės linijos, o buvo geri piešėjai. Prie šios impresionistų grupės skirčiau ir Kajetoną Šklėrių. Jis Stiglizo mokykloje išmokęs gerai piešti, niekada neatsisakė gero piešinio. Bet tai jam visiškai netrukdė pasisavinti impresionistų šviesos ir šešėlių vertimo į spalvinius tonus principo, ko rusų realistinėje mokykloje, išskyrus vieną kitą išimtį, dar nebuvo. Taigi tos rusiškos mokyklos, ypač vėlesniuose Kajetono Sklė-riaus darbuose, labai nedaug terandame.

Taip pat jo darbuose nėra nieko naivaus ar atlikto prabėgom. Tai giliai jaučiančio ir rimtai protaujančio dailininko - kūrėjo darbai. Tokius paveikslus, kaip Vežikas, Portretas (Nr. 30), Caprio laivelių prieplauka ar Laivelis, mielai pasikabintų bet koks Europos ar Amerikos muziejus. Gerų akvarelistų pasaulyje mažiau, kaip gerų aliejinių tapytojų. Jau vien dėl to Kajetonas Šklėrius yra didelė Dievo dovana. Jį kabinčiau ant tos pačios sienos su Čiurlioniu, nes man brangi pirmojo fantazija, o antrojo pasiekti rezultatai.
K. Žoromskis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai