Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
POLITIKA 1976 METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VAITIEKŪNAS   
Po Europos saugumo-bendradarbiavimo konferencijos buvo natūralu laukti, kad 1976 metai bus Helsinkyje inauguruotų dėtente politikos principų ir jiems vykdyti prielaidų praktiško taikymo 'medaus mėnesiu*. Juo labiau, kad ryšium su konferencijos baigiamojo akto inauguracija JAV prezidentas buvo įspėjęs: "Istorija šią (Europos saugumo-bendradarbiavimo) konferenciją vertins ne pagal tai, ką mes čia šiandien kalbame, o pagal tai, ką mes veiksime rytoj . Šiokį kasand-rišką įspėjimą Helsinkio iškilmėse reikšdamas, prezidentas Fordas, atrodo, jau bus buvęs informuotas apie Angolon atvykusius gausius Kubos karinius instruktorius ir apie Sovietų Sąjungos ginklų dideles siuntas prosovietinei Angolos išsivadavimo organizacijai, priešingai JAV — Sovietų Sąjungos 1972 susitarimui vengti konfrontacijos, puoselėti tarpusavio santūrumą, nesiekti vienašališkų pranašumų. Savo ruožtu Sovietų Sąjungai, atrodo, kaip tik rūpėjo Helsinkio baigiamajam aktui nedelsiant suteikti savąją interpretaciją. Vos spėjus nudžiūti po Helsinkio baigiamuoju aktu iškilmingų parašų rašalui, tą pat ragpiūčio mėnesį Angoloje šalia Kubos karinių instruktorių jau buvo ir pirmieji kovos daliniai. Niekam nebuvo abejonės, kieno iniciatyva tatai vyksta. Angola tapo Rytų-Vakarų pohel-sinkinių santykių bandomuoju veiksniu. Iš vienos pusės, Sovietų Sąjunga praktiškai išbandė Helsinkio susitarimų savąją interpretaciją. Rezultatas sėkmingas ir daug žadantis sovietinės ekspansijos ateičiai. Iš antros pusės, Vakarai, pirmiausia Jungtinės Valstybės, praktiškai patyrė, kad Helsinkio baigiamojo akto principai ir jiems vykdyti prielaidos Sovietų Sąjungai galioja ir rūpi tik tiek ir tik tol, kiek ir kol tą galiojimą lemia Vakarų ryžtas veiksmingai įsikišti. Angolos atveju to nebuvo. Tiesa, JAV vyriausybė buvo ėmusis iniciatyvos, bet kažkuriais sumetimais tą iniciatyvą kongresas sužlugdė.

Nors Kissingeris yra paneigęs Angolos įvykių poveik| JAV deryboms su Sovietų Sąjunga dėl strateginio branduolinio ginklavimosi apribojimo (SALT II) ir NATO valstybių deryboms su Varšuvos pakto valstybėmis dėl savitarpinio balansuoto visų karinių jėgų sumažinimo Europoje, betgi faktiškai abejos tos derybos 1976 regimos pažangos nepadarė.

Angolos įvykiai buvo didelis smūgis pohel-sinkiniams Rytų — Vakarų santykiams. Paties dėtente politikos mentoro Kissingerio padėtis ėmė siūbuoti. Pasigirdo stiprūs balsai, kad JAV interesų labui jis turėtų iš savo posto pasitraukti. Prezidentiniai rinkimai tą klausimą išsprendė. Tačiau Kissingeris, gal nenorėdamas būti kliūtimi prezidento Fordo kandidatūros sėkmei, rinkiminiais metais savo paskaitomis San Francisco, Dal-lase, Chicagoje, Bostone, New Yorke ir kt. buvo išvystęs plataus masto JAV užsieninės politikos aiškinimą. Jo ta proga pateiktos JAV užsienio politikos tezės vertos ir mūsų dėmesio.

Seniau JAV tarptautinę padėtį ir užsienio politiką apsprendę bekompromisiniai moraliniai principai ir nuo užsienio nepriklausoma JAV saugumo padėtis. Šiais laikais JAV ir apskritai tarptautinė padėtis esanti iš esmės pasikeitusi.
Technologija sunaikinusi erdvės saugumo veiksnį. Izoliacijai nebelikę vietos. Per praėjusius 30 metų Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykių veiksnys dominavęs visą tarptautinę raidą. Šiais laikais JAV užsienio politikos kategoriškiausias inperatyvas — užsitikrinti racionalius ir saugius santykius su Sovietų Sąjunga; užsitikrinti, kad jokiu atveju neprisieitų pasinaudoti branduolinių ginklų arsenalu. Branduolinis apsiginklavimas verste verčias apsispręsti už koegzistavimą su priešu, nes branduolinis karas reikštų tikrą tarpusavio savižudystę.

Jungtinių Valstybių saugumas ir tarptautinė taika laikąsi Rytų — Vakarų teroro pusiausvyra. Kad ta teroro pusiausvyra nevirstų branduolinio karo kataklizmu, JAV uždavinys esąs neutralizuoti Sovietų Sąjungos agresinės ekspansijos intencijas bei kėslus ir sykiu ieškoti patvaraus pagrindo Rytų-Vakarų abipusiškai naudingam pastoviam bendradarbiavimui taikoje. JAV nedera švytuoti Sovietų Sąjungos atžvilgiu: pasipriešinimas — pasidavimas, vėl pasipriešinimas — vėl pasidavimas. . . JAV politika turinti būti ištverminga ir tolydi. O kad ji būtų sėkminga, ji privalanti aiškaus tikslo, krašto pastovaus ūkinio kilimo ir tautos vieningo pritarimo. JAV ir Sovietų Sąjungos vienodo pajėgumo branduolinis apsiginklavimas verčias abi šalis susitaikyti su tuo, kad siekiamas tikslas ir pasiekiamas rezultatas nebūsią tapatūs, nes sprendimo pagrinde būsiąs kompromisas.

Praeityje JAV politikoje savotiškai .buvęs suprastas moralės veiksnys. Kompromisai, tarptautinių jėga pusiausvyros balansavimas buvę laikomi nemoraliais dalykais. Šiandien, gindami Amerikos idealus, principus ir interesus, turime visą laiką atsižvelgti, kad neišprovo-kuotume branduolinio kataklizmo. Todėl esą būtina Jungtinių Valstybių — Sovietų Sąjungos santykius vystyti abišalio santūrumo ir abišalio naudingumo pagrindu. JAV politika galinti būti vaisinga tik tada, kai ją priešas respektuos, sąjungininkai rems, tauta ja pasitikės ir ją palaikys. Tam reikalingas atitinkamas karinis pajėgumas, politinis santūrumas ir diplomatinis aktyvumas. JAV negalinčios sulaikyti Sovietų Sąjungos karinio pajėgumo augimo ir primesti sovietams ) sprendimo, bet galinčios užkardyti sovietų grobuoniškus kėslus ir neutralizuoti egresinės ekspansijos intencijas. JAV turinčios atskleisti sovietams globalinės apimties šių laikų tarpusavio ryšius įvairiose gyvenimo srityse: žmonijos maisto išteklių, apsaugos nuo taršos, vandenynų ir erdvės naudojimo ir kt. JAV — Sotų Sąjungos santykių raida ilgainiui turinti Sovietų Sąjungą įtraukti į nuoširdų tarptautinį bendradarbiavimą, nukreipti sovietų ekspansinę energiją pozityvia kryptimi. Todėl JAV politika turinti eiti dviem kryptim: savo kariniu pajėgumu kliudyti sovietų agresyviąsias intencijas, o susitarimais su sovietais, ūkiniu bei kultūriniu bendradarbiavimu skiepyti bei skatinti sovietiniame gyvenime europinius standartus. Tai "abai sudėtingas procesas. Jame kryžiuojasi valstybiniai interesai, kertasi prieštaringos ideologijos ir prieštaringi režimai. Niekas negali garantuoti, kokį pavi-ialą sovietinė sistema įgausianti. Tačiau atrodo, kad laus priespaudai švelninti tikresnį poveikį darančios pačios Sovietų Sąjungos vidaus jėgos, nekaip užsienio idimas. Užsieninis poveikis gal būtų sėkmingesnis, pozityviai skatindamas pagarbą asmens teisėms, teisingumui, laisvei, tolerancijai, žmogaus vertei.

Technologijos revoliucija karo instrumentuose sukėlusi tarptautinių jėgų painiavą. Tarp branduolinio i ginklavimo planavimo ir priimto plano įvykdymo neišvengiamas dešimtmečio tarpas. Kas buvo planuo-^eptintame dešimtmetyje, panaudoti galima tik aštuntame dešimtmetyje. Dabarties sprendimai veiksią tik ateityje.

Šiandien Jungtinių Valstybių istorinė misija — apjoti žmoniją. Seniau valstybių rivalizacijos atomazgą paprastai spręsdavo ginkluotas konfliktas. Branduolinio apsiginklavimo amžiuje valstybių rivalizacijos atomazgai besanti koegzistencija ir per koegzistenciją abi pusiškai naudingas bendradarbiavimas. "Sulaikymo" mtainment) politikos statytos sovietinei ekspansijai užkardos nedavė pastovumo. Dar 1962 (Kubos raketų bylos metais) JAV turėjusios strateginių raketų penkias prieš vieną Sovietų Sąjungos, strateginių bombonešių tris prieš vieną ir visišką laivyno dominavimą. Šiuo metu abiejų kraštų jėgos apylygės. Sovietų strateginė galia siekianti visą pasaulį. Priešintis sovietų kspansijai, vengiant sukelti branduolinį karą, puoselėti konstruktyvius santykius su Sovietų Sąjunga ir
angažuoti ją bendriem sprendimam, neišleidžiant iš akių sovietinių intencijų, esanti labai sudėtinga politika. Jos procesas dabar vadinamas de tente.

Pasirinkti dėtente politiką vietoj sulaikymo (con-tainment) politikos daug lėmę šio dešimtmečio pradžioje JAV vyravusios nuotaikos: maištavimas universitetuose, visuomenės bendras nusivylimas nelaimingu Vietnamo karu, priešiškumas kiekvienai naujai gynybos programai, reikalavimai peržiūrėti valstybinių reikalų prioriteto eilę, kaltinimai užsispyrimu derybose su sovietais dėl strateginių branduolinių ginklų apribojimo. Ir toks spaudimas vyriausybei buvęs ne tik iš vidaus, bet ir iš sąjungininkų. Tokiomis vidaus ir tarptautinėmis sąlygomis formavusis dėtente politikos koncepcija. Dėtente politikos pagrindiniai elementai: kombinuoti stangrumą su taikingu lankstumu, skaitytis su tikrove, kad JAV neturi priemonių priversti Sovietų Sąjungą priimti JAV diktatą, kad tarpusavi santykiai vystyti įmanoma tik kompromiso pagrindu, kad JAV negalinčios prisiimti pasaulio policininko vaidmens, bet pajėgios to vaidmens neužleisti ir Sovietų Sąjungai, kad žmonijos taikai ir gerovei suorganizuoti patvarią pasaulio sąrangą imanoma tik bendromis Jungtinių Valstybių ir Sovietų Sąjungos jėgomis.

Kissingerio dėstymuose trys dalykai krinta į akį. Branduolinio karo pasekmių defetistinis pabrėžimas, kitų tarptautinių veiksnių, pirmiausia Kinijos, išjungimas ir pavergtųjų tautų laisvės nutylėjimas. Kad ir kaip bebūtų pražūtingas branduolinis karas, kol jo grėsmė galutinai nepašalinta, vargu ar tikslingas jo atžvilgiu iš anksto defetistinis savo tautos nuteikimas. Be Kinijos veiksnio tarptautinės padėties paveikslas nepilnas ir netikras. O kai nutylimas pavergtųjų tautų laisvės veiksnys, atrodo, dėl to, kad jis laikomas nevertu branduolinio karo rizikos, tai argi tuo pačiu nepasakoma, kad tos pačios rizikos neverta ir laisvųjų laisvės. Argi tada nebuvo teisus De Gaulle, nepasitikėdamas JAV branduolinio ginklo parama Prancūzijai nuo užpuoliko ginti?

Kaip kad kiekvienos užsieninės politikos, taip ir dėtente politikos sprendimai yra aprioriniai, grindžiami tikimybėmis bei galimybėmis su daugeliu nežinomųjų. Ir todėl politinių įvykių eigos faktinis kelias dažnu atveju nesutampa su politikos vairuotojo numatyta įvykių trajektorija. Ir Kissingeris, kaip ir kiekvienas pragmatiškai veiklios iniciatyvos politikas, netruko pasidaryti kontroversinis. Iš atpasakotų Kissingerio dėtente politikos tezių aiškiai matyti, kad sovietų pavergtųjų tautų išsivadavimo klausimą dėtente politika, kaip sakoma, iškėlė už skliaustų, atseit, nelaiko betarpišku objektu. Atitinkamuose sluoksniuose tatai kelia pasipiktinimą ir priekaištus. Šiokios reakcijos psichologiškai suprantamos,


Koplytėlė okupuotoje Lietuvoje

nors objektyvios tikrovės mastu gal ir nevisai pagrįstos. Pamėginkime Kissingerio dėtente politiką sugretinti su kitos JAV užsieninės politikos įžymybės — J. F. Dulleso — laisvinimo ar 'atstūmimo' (rollback) politika. Ir Dulleso, ir Kissingerio politika tautų laisvą apsisprendimą lygiai pripažįsta ir vienodai gerbia. Tik Dulleso politika angažavosi aktyviai veikti sovietų pavergtų tautų laisvam apsisprendimui atstatyti, o Kissingerio politika tam nesiangažuoja. Betgi koks buvo Dulleso angažavimosi politikos faktinis rezultatas? Koks buvo jos poveikis Lenkijos, R. Vokietijos, Vengrijos sukilimų prieš sovietinę priespaudą atvejais? Visiška kapituliacija, nors tuo metu Amerikos — Sovietų Sąjungos strateginių jėgų santykis buvo JAV palankesnis, nei 1962, juoba, nei Kissingerio laikais. Čia tad ir kyla klausimas, ar sovietų pavergtoms tautoms parankesnė netesimų užsiangažavimų politika, ar esamomis sąlygomis neįvykdomų dalykų nežadanti, laisvinimo bylą įšaldanti politika? Kissingerio pasitraukimas iš vyriausybės posto nereiškia jį pasitraukus ir iš JAV užsieninės politikos lauko.

Dar prezidento Eisenhovverio laikais (1958) JAV pradėti su Sovietų Sąjunga vadinami kultūriniai mainai 1973 sutartimi šešeriem metam pratęsti ir praplėsti. 1976 kultūrinių mainų programa apėmė 39 bendrai vykdomas klimato, žemės drebėjimų, atmosferos sąlygų, vandens, gamtos apsaugos, miestų aplinkos, pramoninės taršos klausimų studijas, 27 bendrai vykdomus sveikatos ir medicinos, 49 mokslo ir technologijos ir 13 vandenynų tyrimo projektų; taip pat bendrai vykdomas termobranduolinio lydymo studijavimas. 1975-76 buvo pasikeista po 50 mokslo aspirantų (graduate students), po 30 kalbos mokytojų ir po keliolika profesorių (15 iš Sovietų Sąjungos į JAV ir 12 iš JAV į Sovietų Sąjungą). Ypatingai didelio pasisekimo susilaukia JAV organizuojamos Sovietų Sąjungoje parodos. Lankytojams atgrasyti sovietų atitinkamos įstaigos net turi griebtis provokacinių priemonių — gąsdinimo nebūtomis bombomis. Pagal sutartį leista platinti Sovietų Sąjungoje žurnalo "Amerika" 62,000 egz. ir tiek pat žurnalo 'Soviet Life' Jungtinėse Valstybėse. Žinoma, platinimo sąlygos nevienodos, nes sovietuose ir žurnalų platinimas yra suvalstybintas. Tarpusavei meno reprezentacijai sutartis numato kasmet keistis po 10 meno kolektyvų ir po 35 individualius meno atlikėjus. Praktiškai šioji kvota neįvykdoma.

Negalima neigti, kad dėtente politika vadinamais kultūriniais mainais yra pralaužusi so-ietinį uždarumą ir šiek tiek įleidusi vakarietiškojo gyvenimo kvapo, tuo sukeldama režimui naują rūpestį ir suteikdama progą priespaudai didinti, pirmiausia beatodairiškai stiprinant pavergtųjų tautų savitumą žlugdančias asimiliacines priemones. Helsinkio akto susitarimai dėl asmens teisių gerbimo tuo tarpu Sovietų Sąjungoje toms teisėms pagarbos nepadidino. Atvirkščiai, po Helsinkio susitarimų Sovietijoje ryški dar didesnė žmogaus teisėms nepagarba, dar brutalesnis jų laužymas.

Tačiau Sovietų Sąjungos satelituose tuo atžvilgiu padėtis kitokia. Londono "The Economist" daro išvadą, kad po Helsinkio susitarimų sovietų satelituose atsiranda ne tik žmogaus teisėms palankesnė aplinka, bet ir drąsinančios galimybės imtis kai kurios iniciatyvos be Brežnevo išankstinio sutikimo. Sovietų Sąjungai tatai sudaro naują rūpestį.

Mirus Chou En-lai, vėliau Mao Tse-tungui, valdžios pozicijose įsitvirtins nauja vadovybė, Kinijos tarptautinė politika yra laukimo padė-. JAV — Kinijos santykių raidoje neišspręstas Taivano klausimas. Nors klausimo sprendimo principas aiškus: Kinijos — Taivano santykiai ra Kinijos vidaus reikalas, bet tuo tarpu praktiško sprendimo nerandama. JAV atsargiai perša Taivanui tam tikrą savivaldą Kinijos suverenume. Bet labiausiai JAV rūpi Kinijos — Sovietų Sakingos santykių raida. Lig šiol Kinijos veiksnys teigiamai veikė JAV — Sovietų Sąjungos santykius. Tačiau Kinijos — Sovietų Sąjungos glaudi : aktyvi vienybė sudarytų pavojų ne tik Junginėm Valstybėm, bet ir globaliniu mastu. Lynai tuos pačius pavojus keltų ir Kinijos — Sotų Sąjungos ginkluotas susikirtimas. Todėl JAV politikos uždavinys Kinijos — Sovietų Sąjungos tarpusavio santykius išlaikyti drungnus, siekiant bendradarbiavimo su abiem, nesąmokslaujant nė su viena prieš antrąją.

Kinijos — Sovietų Sąjungos tarpusavio santykius slegia didelė hipoteka. Tarpusavio nepasitikėjimo ir ginčų šaknys gausios ir gilios. Greitos radikalios atomazgos nelaukiama. Tačiau be ; kios katros šalies iniciatyvos, o tik dėl Kini-JS politinės vadovybės pasikeitimo 1976 pūstelėjęs dėtente vėjelis gali sudaryti atitinkamą klimatą Kinijos — Sovietų Sąjungos santykių įtampai atleisti. Kai kurie Kinijos — Sovietų Sąjungos santykių ekspertai tikina, kad ateinančių penkerių metų būvyje tam tikro tipo dėtente Kinijos — Sovietų Sąjungos santykiuose bus įvykęs faktas.

Japonijos — Kinijos — Sovietų Sąjungos trikampio santykių raidoje praėjusieji metai nieko nauja nedavė. Sovietų užsienio reikalų ministro apsilankymas Japonijoje buvusių skirtumų nepašalino. Jam nepasisekė paveikti Japonijos, kad savo nusistatymą dėl kai kurių, Japonijos — Sovietų Sąjungos taikos sutartį pasirašyti kliudančių, sąlygų pakeistų sovietų naudai. Apskritai Japonijos tarptautinę padėtį 1976 daugiau veikė vidaus problemos: paaiškėję aukštųjų valstybės pareigūnų baustini pasipelnymai ir su naftos importu susiję ūkiniai sunkumai.

Dėl Europos saugumo — bendradarbiavimo konferencijos 1975 metai buvo pravardžiuojami Europos saugumo metais. 1976 metai gali būti laikomi Europos ūkinio nesaugumo metais. Tam yra keleriopos priežastys. Gamta pašykštėjo lietaus ir padarė didelių nuostolių žemės ūkiui. Bet šie vienkartiniai nuostoliai jau artimoj ateity gali būti atgriebti. Daug sudėtingesnė yra naftos importo sukeltoji finansinė sausra. Europos pramonei reikalingos naftos importas taip išsekino kai kurių valstybių tarptautinių mokėjimų pajėgumą, kad atsiradę sunkumai gundo ūkinį nacionalizmą, gaišina europinės integracijos procesą, skatina visuomenėje politinį radikalumą ir graso demokratinės santvarkos paveikumui bei vadinamojo laisvos rinkos ūkio patiems pamatams. Tokiomis aplinkybėmis negalima laukti Europos žymesnio poveikio tarptautinei raidai. Maža to. Yra žinoma tokia tarpusavio priklausomybės taisyklė, kad, kai Europa gauna plaučių uždegimą, Jungtinės Valstybės gauna slogą.

Arabų — Izraelio santykiuose 1976 nei regimos pažangos, nei atžangos nepadaryta. Vis dėlto kai kurios naujos perspektyvos buvo beatsi-skleidžiančios. Gal dėl to, kad lig šiol nesisekė rasti vieno bendro vardiklio nei prieštaringiems arabų valstybių interesams, nei skirtingiems pačių palestiniečių nusistatymams ir tarpusavio nedarnai, visuotinai vyravusi prielaida, kad laikas veikia prieš Izraelį, praranda patikimumą ir jau stipriai ją stelbia priešinga prielaida, kad laikas veikia Izraelio naudai. Tokiomis aplinkybėmis nuosaikesnieji palestiniečiai esą linksta keisti palestiniečių principinį nusistatymą, jog Izraelis turi būti sunaikintas ir Palestina išvaduota, į nusistatymą, kad tegu Izraelis egzistuoja, tik tegu palestiniečiai gauna vietą savo valstybinei egzistencijai. Atrodo, kad šitokį oalestiniečių posūkį bus skatinęs ir skubinęs ir Libano pilietinis karas. Šiame kare palestiniečių vaidmuo nei sutvirtino jų viltis, nei pateisino jų aukas. Jei tikrai toks principinis lūžis Arabų — Izraelio santykiuose įvyksta, jau 1977 jis gali atversti Artimųjų Rytų istorijoje naują lapą.

Kad būtų užbėgta už akių Sovietų Sąjungai, Angoloje susidariusiai prietiltį savo ekspansiją plėsti toliau į tą Afrikos erdvę, kurioje tebėra labai opūs rasių teisinės lygybės ir taikaus tarpusavio sugyvenimo klausimai, 1976 daugiausia Kissingerio iniciatyva ir pastangomis pradėtas naujas procesas, abiem šalims prie derybų stalo susėdus, ieškoti priimtino kompromiso. Procesas pradėtas nuo P. Rodezijos. Ten įtampa jau buvo arti sovietų įsikišimui palankaus sprogimo. 1976 sprendimo neprieita, bet procesas nenutrauktas. Iš eilės toliau tas procesas turėtų apimti Angolos kaimynystėje Pietų Afrikos Respublikos administruojamą Namibiją.
1976 nebuvo tokio tarptautinę raidą dominuojančio įvykio, kaip kad pvz. 1975 buvo Europos saugumo-bendradarbiavimo konferencija. Gal šiokio tokio panašumo turėjo Sovietų Sąjungos bandymas demonstruoti komunistinio pasaulio vieningumą, po Kremliaus skėčiu surikiuojant kompartijas. Pastangos nebuvo sėkmingos. Veikiau buvo, kaip amerikiečiai sako "counter-productive". Nors dėl Italijos, Prancūzijos ir kai kurių kitų kompartijų, išskyrus Jugoslavijos kompartiją, nuo sovietų nepriklausomo ir dargi sudemokratėjusio kelio tikrumo abejonės ir įtarimai nėra išsklaidyti, bet nėra ir patvirtinti. Tas klausimas 1976 ypač jautrus buvo Italijoj. Parlamente kompartijos svoris didelis ir su kiekvienais rinkimais vis paauga. Ir paskutiniuose rinkimuose (1976. VI.20-21), nepaisydami net JAV įspėjimo dėl kompartijos laimėjimo eventualių pasekmių, rinkikai vis dėlto padidino kompartijos frakciją parlamente daugiau kaip 27% (turėjo 179 atstovus, pravedė 228). Nors tuo tarpu į vyriausybę nepateko, bet parlamento pirmininkas jau komunistas, Romos burmistras — komunistas. Dėmesio vertas faktas, kad JAV Council on Foreign Relations savo žurnale jau duoda vietą Italijos ir Prancūzijos kompartijų dignitoriams išdėstyti savo partijų nusistatymus.
Turint galvoj Jungtinių Valstybių šiuolaikinį tarptautinį vaidmenį, visai natūralus tarptautinis domėjimasis, kartais ir rūpestis, JAV prezidento rinkimais. Net ir nenumatant didesnių krypties posūkių, pats naujų žmonių atėjimas prie vairo atneša jau skirtingą stilių, daugiau ar mažiau skirtingą konkrečių tarptautinių įvykių bei aplinkybių interpretaciją ir gal net skirtingą kelią konkretiems klausimams spręsti. Kitu pagrindu pernai tarptautinį dėmesį atkreipė Švedijos parlamento rinkimai. Buvo staigmena, kad po 44 metų Švedijos rinkikai atšaukė savo pasitikėjimą socialistams ir kryptelėjo į dešinę.

Mūsuose kai kam neaiškus politikos ryšys su kultūra. Tarptautinėje politikoje tokio neaiškumo nėra. Antai, 1976 pasaulinėje olimpiadoje Montrealyje net sporto varžybos buvo tarptautinės politikos dalyku. Net 30 valstybių boikotavo olimpiadą dėl to, kad joje dalyvavo N. Zelandija, kurios sportininkai palaiko sportinius santykius su P. Afrikos respublikos sportininkais. O pati olimpiados šeimininkė Kanada politiniais sumetimais Taivano Kinijos sportininkams nedavė įvažiavimo vizų, nors olimpiados dalyvio teisę nustato olimpiados rengėjai, ne olimpiadą globojanti valstybė.

Sovietų pavergtųjų tautų atžvilgiu 1976 balansas nėra paguodžiantis .Vengrijos sukilimo 20 metų sukaktis praėjo lyg nebuvus. Tik politinio pabėgėlio Valentino Zasimovo išdavimas sovietams priminė Vengrijos premjero Imre Nagy tuometinį išdavimą ir mirtį. Irano atsisakymas politiniam bėgliui Zasimovui suteikti ilgaamžės tradicijos bei tarptautinės konvencijos garantuotą globą ir jo išdavimas sovietams už pažadą, kad sovietai nutrauks paramą Irano kurdų išsivadavimo sąjūdžiui, — priklauso prie pačių šlykščiųjų tarptautinių nusikaltimų žmoniškumui. (Už Zasimovo išdavimą Iranui sumokėta kaina, be ko kita, rodo, kaip labai sovietams rūpi atgrasyti savo gyventojus, kad nepasektų Zasimovo pavyzdžio). Nedidelė sovietų pavergtosioms tautoms paguoda ir prezidento Fordo 1976 Pavergtųjų tautų savaitės proklamacijoje patikinimas, kad "JAV remia visų tautų laisvės, nepriklausomybės ir valstybinio apsisprendimo siekimus". Tokio patikinimo reikšmė subliūkšta akistatoje su atsakingais pareiškimais apie Rytų Europos organišką priklausomybę Sovietų Sąjungos sferai, akistatoje su nutraukimu paramos sovietų pavergtų tautų seimui, ypač akistatoje su JAV vengimu ginti sovietų beatodairiškai trypiamas pagrindines žmogaus teises. Galima sutikti, kad politinis idealizmas nevisada realus ir vaisingas. Tačiau to-kis politinis realizmas, kuris savo ėjimus remia gėrio ir blogio kompromisu, faktiškai tarnauja blogiui.
Kai sulaikymo (containment) politikos laikais sovietų pavergtųjų tautų padėtis Vakarams buvo parankus veiksnys ir plačiai naudojamas propagandinis objektas, tai dėtente politikai sovietų pavergtųjų tautų veiksnys darosi įkyrus, jų siekimai — nepatogumais. Tokiomis aplinkybėmis Lietuvos bylai palankių ar ją paguodžiančių įvykių nėra ko laukti. Net tokis, galima sakyti, visuotinis, o ne tik sovietų pavergtąsias tautas liečiantis reikalas, kaip žmogaus pagrindinių teisių apsauga nuo valdžios sauvalės ir beatodairiško nepaisymo, nesulaukia rimto dėmesio nei demo-uatinių vyriausybių, nei viešosios opinijos. Iš tikrųjų, ko sovietų pavergtosios tautos iš laisvo-: pasaulio gali tikėtis, kai net Vakarų demokračių santykiams su Sovietų Sąjunga pagrindu laikomas abišalis santūrumas ir abišalė nauda ir kai Rytų Europa laikoma organiška Sovietų Sąjungos sritimi. Šitokia šio meto tarptautinė rai-ia. rodos, aiškiai diktuoja išeivijos jėgų, o labiausiai išeivijos veiksnių susikonsolidavimą. De-įa. 1976 šia prasme pažangos nepadaryta. Kiek-vienas Lietuvos vadavimo veiksnys veikė ir tebeveikia, anot prof. J. Kaminsko, kas sau.

Amerikos Lietuvių Taryba, kurią šiuo metu sudaro 12 organizacijų atstovai ir kuri vietose turi 14 savo skyrių, savo 1976 veiklos balanse dideliais laimėjimais laiko "užsitikrinimą, kad JAV nepripažins Lietuvos aneksijos" ir kad "Helsinkio susitarimai nepakeitė JAV nusistatymo Lietuvos atžvilgiu". ALT išleido J. Prunskio suredaguotą "Lithuania" (32 psl.), gaila, su neatidumu Latvijos ir Estijos atžvilgiu ir su grubiomis korektūros klaidomis. Pajamų per metus turėjo $53, 157.00, o išlaidų — $43,905.00. Kuriems reikalams tos išlaidos padarytos — ALTos suvažiavimui nebuvo paaiškinta.

JAV prezidentinių rinkimų proga ALT ir LB vadovybės savo pageidavimus dėl rinkiminių platformų pateikė demokratų ir respublikonų partijų atitinkamoms institucijoms, be to, buvo susitikę ir su pačiais prezidentiniais kandidatais, kuriems taip pat padarė atitinkamus pareiškimus. LB išleido "The Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania, a Report for 1975". Tai jau penktas toks metinis raportas. Šis paskutinis sudaro visą 140 psl. knygą. Tai gal stambiausias 1976 įnašas pavergtųjų lietuvių teisėms zinti. Tiesa, naudingas ta prasme buvo ir LB delegacijos apsilankymas pas JAV ambasadorių Jungtinėms Tautoms ir ta proga iškėlimas sovietu pavergtųjų lietuvių žmogaus teisių klausimo.

Faktas, kad po to vizito JAV atstovas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijoj pakartotinai prisiminė Baltijos valstybių padėtį. ALT ir LB pastangomis Vasario 16-sios ir birželinių įvykių progomis Lietuvos byla buvo prisiminta JAV kongrese. Atskirų kraštų LB vadovybės bent Vasario 16-sios proga pasirūpina priminti Lietuvos reikalus savo gyvenamų kraštų vyriausybėms ir visuomenėms. Pavergtųjų lietuvių teisėms ginti naudingas buvo ir PLB 1976 leidinys "Respect my Rights" apie rezistentą Ant. Terlecką.

VLIKas, kaip kad ir seniau, leido lietuvių, anglų ir italų kalbomis, o retkarčiais ir prancūzų kalba, biuletenius, taip pat išleido V. Sruogienės knygą "Lietuvos Steigiamasis Seimas" (plg. Vt. Vt. recenziją "Į Laisvę", 1976, Nr. 68). VLIKo seime 1976 kažkodėl tik septynios organizacijos turėjo po tris statute numatytus atstovus, o penkios turėjo tik po du, o dvi — tik po vieną atstovą. Seimas priėmė į VLIKą jau keleri metai "mirusią" Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungą.

Lietuvos Laisvės komitetas tik tiek praktiškai besireiškia, kad savo įnašais prisideda prie Pavergtųjų Europos Tautų seimo biudžeto sudarymo ir Pavergtųjų Europos Tautų seimo delegacijos sudėtyje Laisvės komiteto atstovas laikas nuo laiko apsilanko Valstybės departamente (paskutinį kartą 1976.V.14) pas Europos reikalų skyriaus vadovą, aplanko kai kuriuos senatorius bei kongresmanus. O 1976.X.7 NBC televizijos sistemoje P. E. Tautų seimo delegacija buvo pakviesta pasisakyti dėl prezidento Fordo pareiškimų debatuose su Carteriu Rytų Europos klausimu. Laisvės komitetui atstovauja prof. dr. B. Nemickas.

Lig šiol, tur būt, tik labai retas kas į Lietuvos vadavimo veiksnių eiles laikytų įrikiuoti-ną Lietuvos Katalikų šalpos įstaigą (Lithuanian Religious Aid, Inc.). Bet nuo tada, kai jos uždaviniams vykdyti buvo pakviestas kun. Kazimieras Pugevičius, sumanus, energingas ir pavergtųjų lietuvių reikalams pasišventęs vyras, šios institucijos veiklos balansas, ypatingai svetimųjų informavimo ir nuteikimo atžvilgiu, neabejotinai yra palankesnis Lietuvai nei bet kurio kito veiksnio. Pagal visą teisybę, dabartinis Tautos fondas, kaip savarankiška korporacija Lietuvos vadavimo lėšoms telkti, turėtų rimtai pagalvoti, į kurį kanalą savo sutelktas lėšas nukreipti, kad investavimas duotų geriausius vaisius.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai