Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VATIKANO SANTYKIAI SU KOMUNISTINE RYTŲ VOKIETIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.V.   
I
Po karo ilgą laiką Federalinės Vakarų Vokietijos valdžia save laikė vienintele visos Vokietijos atstove tarptautiniame forume. Rytinės Vokietijos dalies atsidūrimas Maskvos rankose buvo laikomas tik laikiniu reiškiniu. Visa Vokietija turinti būti sujungta, suvienyta, jei jau ne kitaip, tai gyventojų pasisakymu — referendumu. Laikytasi netgi vadinamosios Adenauerio tezės: su tais kraštais, kūrie pripažindavo Rytų Vokietijos suverenumą ir paskirdavo savo diplominius atstovus, Vakarų Vokietija nutraukdavo diplomatinius santykius.

Visa pasikeitė, kai Vakarų Vokietijoje valdžią paėmė Willy Brandt socialistai. Jie pradėjo vykdyti "Real-politik": formaliai pripažino Lenkijai tekusias vokiškas žemes, Oder-Neis-se sieną galutine ir atsisakė bet kokių pretenzijų į tas žemes. Dar daugiau: susitarė su komunistine Rytų Vokietijos valdžia, pripažindami ją teisėta to krašto atstove. Žodžiu, pripažinta ir sutikta, kad Rytų Vokietija būtų atskira Vokietija. Su ja užmegzti formalūs santykiai, kaip ir su bet kuria kita suverenine valstybe. Vokiečiai, kurie atsidūrė Vakarų Vokietijoje po karo iš Lenkijai ir komunistams tekusių kraštų, protestavo, dejavo, kad jie galutinai pasmerkti nebegrįžti į savo žemes, bet jų balso niekas neklausė. Šiaipjau Vakarų vokiečiai, įpratę į valdžios žygius žiūrėti su klusnumu, susitaikė su nauja padėtimi.

Tiek Lenkijai, tiek Rytų Vokietijai tuojau parūpo, kad ir Bažnyčios administracijos srityje būtų prisitaikyta prie naujos padėties. Vatikanas iki tol laikėsi bendro dėsnio: kol bet kurio krašto sienos nėra sutvarkytos, pripažįstant jas tarptautiniu mastu, tol Vatikanas nekeičia ankstesnio bažnytinės teritorijos padalinimo. Todėl vyskupijos arba jų dalys, patekusios į kitos valstybės ribas, buvo paliktos, kaip seniau buvusios, paskiriant joms ar jų dalims tik apaštalinius administratorius "ad in-terim" (laikinai). Tik kai Vakarų Vokietija pripažino vokiškas žemes Lenkijai, tada ir Vatikanas, spaudžiamas tiek Lenkijos episkopato, tiek Varšuvos valdžios, iŠ Lenkijai tekusio vokiško krašto vyskupijų arba jų dalių sudarė naujas vyskupijas, paskyrė joms reziduojančius vyskupus.

To pat panorėjo ir Rytų Vokietija. Nors ji komunistinė, tačiau ir jai svarbu, kad Bažnyčia, sutvarkydama bažnytinę to krašto administraciją, netiesiogiai pripažintų esamą padėtį: galutinį atskyrimą Rytų Vokietijos nuo Vakarų Vokietijoje esančių vyskupų. Tai būtų juk dar vienas politinis laimėjimas įteisinant esamą padėtį.
Yra keturios vyskupijos (Osna-bruecko, Paderborno, Fuldos ir Hil-desheimo), kurias perkirto siena tarp abiejų Vokietijų.

Tų vyskupijų sostinės yra pasilikusios Vakarų Vokietijoje. "Gėdos siena" Berlyne padalino ir Berlyno vyskupiją. Tačiau jos vaidytojas kardinolas Bengsch gyvena Rytų Vokietijoje ir turi leidimą metuose 30 dienų praleisti Vakarų Berlyne.
Pankovvo vyriausybei buvo svarbu, kad Vatikanas iš savo pusės padarytų žygių, jog Rytų Vokietijos Bažnyčia būtų administratyviai atskirta nuo Vakarų Bažnyčios. Tuo reikalu, Rytų Vokietijos vyriausybės pageidavimu, 1975 m. birželio mėn. Rytų Vokietijoje lankėsi Vatikano Viešųjų Bažnyčios reikalų tarybos sekretorius arkivyskupas Augustinas Casaroli (jį Pa~ saulinė spauda vadina Vatikano užsienio reikalų ministru). Jis buvo priimtas labai iškilmingai (aerodrome sutiko pats Rytų Vokietijos užs. reikalų ministras Oskar Fischer). Komunistinė Berlyno spauda tą vizitą pavadino "pasitarimų vizitu". Pasitarimuose dalyvavo ne tik užs. reikalų ministras, bet ir bažnytinių reikalų sekretorius Hans Steigvvasser. Casaroli aplankė ir Rytų Vokietijos ministrų tarybos pirmininką Horst Sindermann, atvirai pareiškusį, kad Rytų Vokietija Bažnyčios atžvilgiu laikysis savo įstatymų ir konstitucijos, kuri garantuoja tikintiesiems kulto laisvę, bet tik tada, kai jie pagerbia valstybės liniją. Po trijų dienų pasikalbėjimų užs. reikalų ministras surengė svečiui išleistuvių vakarienę, į kurią, be valdžios žmonių, buvo pakviesti ir Rytų Vokietijos vyskupai: Berlyno kard. Bengsch, Meis-seno Schaffran, Schvverino Theissing, Tačiau komunistinėje spaudoje kažkodėl kard. Bengscho pavardė buvo praleista. Kitas kelias dienas arkivysk. Casaroli skyrė Dresdeno, Erfurto lankymui ir atskiriems pokalbiams su kard. Bengsch.
Pažymėtina, kad arkivysk. Casaroli sutikimas, jo judėjimas buvo labai apsaugotas nuo žurnalistų, fotografų. Viešumai buvo žinoma tik tiek, kiek paskelbė komunistinė spauda. O oficialus žinių agentūros komunikatas apie pasikalbėjimus tik tiek pranešė: "Pasikalbėjimų centre buvo būsimųjų santykių tarp valstybės ir katalikų Bažnyčios aspektai, atsiremian-tieji į Demokratinės Vokietijos Respublikos konstituciją. Atvirame pasikeitime nuomonėmis abi šalys patvirtino savo norą sustiprinti ir išplėsti jų santykius, paremtus korektiškumu ir pasitikėjimu. Abi šalys konstatavo, kad šis susitikimas buvo naudingas abiem pusėm ir pasitarnavo bendroms pajėgoms stiprinti taiką."

Ko iš tų pasikalbėjimų ir susitikimo laukė Rytų Vokietijos valdžia, labai atvirai pareiškė antrame susitikime užs. reik. ministras Fischer. Esą, "šie pasikalbėjimai remiasi antrojo karo rezultatais ir iš to kilusia politine padėtimi". O iš Vatikano laukiama, kad "pritaikytų katalikų Bažnyčios struktūrą prie Rytų Vokietijos realybės, kaip tai padarė su Lenkija". Aišku, kad į tokius vienos pusės pareikalavimus arkivysk. Casaroli nieko negalėjo pažadėti, girdėdamas, kad Rytų Vokietijos katalikai (1 milijonas ir 300 tūkst.) galės naudotis tik apeigų laisve, jei jie susitaikys su veikiančiais įstatymais, žinoma, nukreiptais prieš Bažnyčią ir katalikus. Todėl teisingai Bonnos laikraštis "Die Welt" savo komentarą pavadino: "Casaroli vikriai išsisuko iš Rytų Berlyno reikalavimų".

Pirmasis Vatikano oficialus vizitas sukėlė įvairiausių komentarų ir vertinimų. Vieni pasmerkė Vatikano "Ostpolitik" — kam kalbasi ir derasi su komunistais, išduodamas ir palikdamas jų likimui kenčiančius bei persekiojamus katalikus, tarsi Vatikanui tie katalikai nerūpėtų. Kiti teigė, kad Vatikanas pasiryžęs kalbėtis su visais, derėtis, kad būtų palengvintas katalikų likimas tuose kraštuose. Kad tai nepavyksta, jau ne Vatikano kaltė.

Bet įdomiausia, kad Casaroli vizitui iš karto smarkiai priešinosi, o paskui labai nepalankiai vizitą komentavo Vakarų Vokietijos valdžia ir katalikai. Tai tie, kurie Vatikano santykiuose su Rytų Vokietija įžiūrėjo politinį aktą — pripažinimą Rytų Vokietijos suverenumo, tarsi tas suverenumo pripažinimas dar nebūtų padarytas iš Vakarų Vokietijos pusės. Tačiau blaivesni balsai į reikalą pažiūrėjo kiek kitaip. Dar Casaroli esant Rytų Berlyne, Vakarų Vokietijos vyskupų konferencijos sekretorius Homeyer, kalbėdamas televizijoje, įspėjo vokiečius katalikus "nedaryti vienšališkų interpretacijų". Vokiečių katalikų Centro komitetas savo komunikate įspėjo viešąją pasaulio opiniją ir patį Vatikaną netikėti komunistų interpretacija, kurią jie padarė iš Casaroli vizito (pripažinimas Rytų Vokietijos), kaip lygiai netikėti daromais pažadais palengvinti Bažnyčios padėtį. Komunikate teisingai pastebima, kad bet kokius pasitarimus ar susitarimus su Vatikanu komunistinės valstybės išnaudoja tik propagandiniams tikslams.

Vakarų Vokietijos spauda Casaroli vizitui Rytų Berlyne beveik neskyrė dėmesio. Pasitenkino paminėdama patį faktą vos keliomis eilutėmis. O Vakarų Vokietijos vyriausybės pažiūrą bene tiksliausiai nusakė "Bonn General Anzeiger" (1975.VI.10): "Katalikų vyskupai ir tikintieji turi tas pačias problemas, kaip ir Vakarų kraštų politikai. Jie visi yra prieš didžiulį ir sunkų uždavinį, būtent, kiek galima išgauti laisvės, darant tam tikras politines nuolaidas Rytų komunistiniam blokui".

Nesuinteresuoti balsai Vakarų Vokietijos katalikų tarpe pabrėžė tą faktą, kad Casaroli vizitu Vatikanas parodė jog jam rūpi Rytų Vokietijos katalikų problemos. O tų problemų ten daug. Negalima jų atidėti neribotam laikui. Teigiamas faktas ir tas, kad pirmą kartą po 30 metų Šv. Sosto atstovas galėjo susitikti su Rytų Vokietijos katalikais (Berlyne, Dres-dene, Erfurte) ir vietos vyskupais.
Pats arkivysk. Casaroli, grįžęs iš kelionės, aerodrome jį apsupusiems žurnalistams tiek pasakė: "Yra tam tikros kuklios vilties, nors ir neprieita prie galutinių rezultatų. Pirmasis kontaktas buvo naudingas ir vaisingas. Aišku, nebuvo galima laukti tuoj pasiekiamų vaisių. Pasikalbėjimų tikslas buvo iš abiejų pusių išdėstyti savo pažiūras į kai kuriuos esminius klausimus aiškiai, konkrečiai ir atsakingai, ieškant jų sprendimu, kurie galės būti artimesniu ar tolimesniu laiku. Dėl to sutarėme tęsti dialogą, nors ir nebuvo kalbos, kaip kas tvirtino, apie užs. reikalų ministro pakvietimą į Vatikaną."

Apie poleminę atmosferą, kuri lydėjo Casaroli vizitą į komunistinę Vokietiją, Casaroli aiškino, kad toji polemika anomis dienomis buvusi mažiau aštri, negu prieš jo vizitą.

Jo manymu, "tokios polemikos kyla iš kad tiksliai nesuprantama Šv. Sosto intencijų ir to, ką jis daro. Kita vertus,ne viską galima ir pasakyti. Dėl to linkėtina, kad būtų daugiau pasitikėjimo Šv. Sostu, juoba, kad turėta galvoje jau įvykusios sutartys (tarp Vakarų ir Rytų Vokietijų), o ne vien vadovavimasis "Realpolitik", taigi išėmus iš juridinės ir moralinės plotmės". Apie Rytų Vokietijos Bažnyčios gyvenimą Casaroli paaiškino: "Nors ten 1971 m. konstitucijoje buvo išleisti kai kurie nuostatai, buvę 1949 m. konstitucijoje, tačiau praktikoje liko tas pats. Rytų Vokietijos Bažnyčios santykiai su valstybe reguliuojami atskyrimu valstybės nuo Bažnyčios, kuriai palikta tam tikra autonomija savo reikalų tvarkvme."

II
Jei Rytų Vokietijos valdžiai rūpi, kad būtų sutvarkvros toje srityje esančios vyskupijų dalys — kad jos nepriklausytų Vakarų Vokietijoje esantiems vyskupams, tai Vatikanas turi kitų rūpesčių. Pasitarimais ir susitarimais norima palengvinti Rytų Vokietijos katalikų padėtį. O ten yra specifinių problemų. Tiesa, Rytų Vokietijos katalikai nėra taip labai varžomi, kaip, pvz., Lietuvoje ar Čekoslovakijoje, tačiau komunistų planas ilgame nuotolyje yra aiškus: pamažu išskirti katalikus iš viešojo gyvenimo. Nors nėra tokio įstatymo, tačiau praktikoje jaunuoliai katalikai yra išskiriami iš universitetinių studijų. Nedaug kam pavyksta įstoti į universitetus. Aukščiausias mokslas, kurio gali pasiekti, yra gimnazija, bet daugiausia turi pasitenkinti tik vidurine (4 klasių) mokykla. Tai reiškia, kad naujoji katalikų generacija kultūriniu atžvilgiu liks žemesnės kategorijos, palyginus su vienmečiais nekatalikais. Tai turės dramatiškų pasekmių katalikybei ne tik dvasiniu, bet ir medžiaginiu požiūriu, nes be aukštesniojo mokslo katalikai automatiškai bus išskirti iš pelningesnio darbo. Taip Bažnyčios įtaka automatiškai bus išskirta iš viešojo gyvenimo. Suprantama tad, kodėl Šv. Sostas rūpinasi rasti kokį nors sprendimą, paaukojant tam reikalui ir vyskupijų atidalinimą. Bet tam reikia ir Vakarų Vokietijos valdžios pritarimo. Ir štai dėl ko.

Konkordate, kuri Vatikanas sudarė su hitlerine Vokietija, kai Berlyne nuncijum buvo Pacelli, yra pasakyta, kad Vatikanas įsipareigoja nekeisti vokiškų vyskupijų ribų be civilinės valdžios sutikimo, Tad ir iškyla dilema: pakeisti konkordatą, kas sukeltų suprantamą Vakarų Vokietijos reakciją, arba laukti, kol Rytų Vokietijos vyskupijų patvarkymui pritars ir Vakarų Vokietijos valdžia. O ji iki šiol, remdamasi konkordatu, kaip tik tam priešinga. Yra ir kita problema: Berlyno vyskupija, padalinta Berlyno "gėdos siena". Jei Berlyno vyskupas gyvena Rytų zonoje ir iki šiol valdė abi perkirstos vyskupijos dalis, tai kaip būtų tada, kai jis taptų Rytų Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininku. Bonnos valdžia jokiu būdu nesutiks, kad vakarinę Berlyno dalį, kurią Bonna laiko Federalinės Vokietijos integraline dalimi, valdyty vyskupas iš Rytų Vokietijos.

Taigi klausimas, kaip bus išspręstas Bažnyčios administracinis sutvarkymas Rvtų Vokietijoje, nėra toks paprastas, Neužtenka tartis ir susitarti su jos valdžia; reikia kalbėtis tuo reikalu ir su Bonna.

Spalio mėn. (1975) spaudoje pasirodė žinia, kad Bažnyčios viešųjų reikalų tarybos sekr. arkivysk. Casaroli yra išvykęs į Vokietiją "atostogų".. Vokietijoje jo "atostogos' neliko pastebėtos, kai jis "visai privačiai" aplankė Vakarų Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininką kard. Doepfnerį, kanclerį Schmidtą ir užs.reikalų ministrą Genschererį.Vizito metu ilgokų pokalbių (su Schmidtu net porą valandų) tema nežinoma, bet vokiečių spauda bandė ją atspėti. Aišku, tai buvo bandymas nuraminti ir nuteikti Bonnos valdžią, kad ji nesipriešintų Rytų Vokietijos vyskupijų įkūrimui. Casaroli pasakęs, kad Vatikanas norėtų turėti "laisvas rankas" sutvarkyti savo santykius su Demokratine Vokietijos Respublika. Toks noras juo labiau yra pagrįstas, kai Federalinė Respublika atsisakė atstovauti visai Vokietijai ir pripažino kitą Vokietija už geležinės uždangos.

Kitas Vakarų Vokietijai gana jautrus klausimas yra naujo nuncijaus prie Bonnos vyriausybės paskyrimas. Ankstesnieji nuncijai turėjo titulą: "Apaštališkasis Nuncijus Vokietijai". Bet Bafile įpėdinis Del Mestri jau-paskirtas kaip "Apaštalinis Nuncijus Federalinei Vokietijos Respublikai". Tai nėra vien titulo ar protokolo reikalas.

Nors po pasitarimų ir pokalbių nebuvo paskelbta jokio komunikato, tačiau spauda spėlioja, kad tarp Vatikano ir Bonnos kybo du nesuderinami klausimai: Vakarų Vokietijos nepasitikėjimas Vatikano "Ostpolitika", jai priešingumas, o iš antros pusės — Vatikano noras sutvarkyti Rytu Vokietijos bažnytinius reikalus, tačiau taip, kad jie nesugadintų gerų santykių su Vakarų Vokietija.

Casaroli "privatų vizitą" Vakarų Vokietijoje spauda pavadino Vatikano noru atsižvelgti į Vakaru V kietijos valdžios ir episkopato pageidavimus. Tačiau pasigirdo ir pavojaus signalo balsų, Pvz., "Die Welt" tų metų X.24 Casarolio vizito aprašymą taip pavadino: "Vatikano politika — pavojus Vakarų Berlynui".
 Laikraštis toliau dėsto: "Artimoj ateity Vakarų Berlynas bus dalis bažnytinės teritorijos, kurią valdys nauja Demokratinės Respublikos vyskupų konferencija, jei Federalinės Vokietijos valdžia ir episkopatas nepajėgs įkalbėti Vatikanui keisti savo politiką. Vakar Šv, Sosto atstovas arki-vysk. Casaroli susitiko su kard. Doepfneriu, rytoj pasimatys su kancleriu ir užs. reikalų ministru. Tai rodo, kad santykiai tarp Vatikano ir Rytų Berlyno yra įėję į lemiamą fazę."

Kaip matome, Vatikanui rūpi katalikų padėtis komunistų valdomuose kraštuose. Derybos su jais nėra iš Vatikano pusės nuolaidos ar pripažinimas sovietinės komunistinės kovos prieš religiją ir Bažnyčią. Jei ir daromos kokios nuolaidos, tai jos yra ne ideologinėje plotmėje. Vatikanas žino, kad komunizmo priešas Nr. 1 yra katalikų Bažnyčia. Padėti bent kiek komunistinių kraštų katalikams yra, rodos, pakankamas Vatikano pateisinimas, kam jis derasi, kalbasi su komunistinėmis vyriausybėmis. Tačiau, kas pažįsta komunistų politiką, baiminasi, ir su pagrindu, kad tokius santykius, pokalbius, pasitarimus komunistai panaudoja tik savo propagandai, faktiškai katalikams neduodami jokių palengvinimų, neatsisakydami savo vedamos antireliginės propagandos, nemažindami persekiojimo priemonių. Bene ryškiausias tokios minties atstovas yra tėvas Werenfried van Stratten, kuris anuomet "Kirche in Not" kongrese savo oaskaitoie yra pasakęs:
"Siuo metu net bažnytiniai vadai, atrodo, yra įsitikinę, jog anksčiau ar vėliau komunizmo banga užlies visą pasaulį. Bažnyčia šiandien labiau negu bet kada yra gundoma diplomatiniais keliais siekti kompromiso su nenumaldomais Dievo priešais, kad būtų išgelbėtas bent minimumas bažnytinės struktūros. O iš patirties žinoma, kad Dievo priešai pakenčia tokios apardytos ir pavergtos Bažnyčios likučius vien tik tam, kad tokią Bažnyčią panaudotų talkininke kovoje prieš Dievą, kad apgautų tikinčiuosius ir pastūmėtų į neviltį kankinius.

Tikintieji už geležinės uždangos neprašo prisitaikiusių vyskupų, pririštų prie valdžios aukso grandinėmis, bet nori apaštalų, užgrūdytų bandymų ugnyje, kurie tiek fabrikų ūžesyje, tiek namų tyloje skelbtų Evangeliją savo gyvenimu.
 Bažnyčios ateitį užtikrins ne išlaikymas komunizmo trandžių pagraužtų struktūrų, o tik nesukontroliuojama infliacija gyvybinės Dievo jėgos į Mistinio Kristaus Kūno arterijas. Tik tokiu būdu Bažnyčia bus jėga, kuriai pagaliau ir komunizmas negalės atsispirti. O tuo tarpu bandymai pagerinti Bažnyčios padėtį politinėmis priemonėmis daugelį pastūmėja į nevertinimą antgamtinių priemonių, į susitarimą, kur susitarimas nėra galimas, į taiką, kur tos taikos nėra, į paneigimą Kristaus, kuris savo didvyriuose ir savo šventuosiuose yra ištikimas savo Kryžiaus tragedijai."
J.V.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai