Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KRISTAUS PRASMĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
 

1. STRAIPSNIO POBŪDIS.

Kristaus gyvenime ir Jo moksle esamą tiek pilnatvės ir tiek šviesos, kad jokia plunksna nepajėgia jos išreikšti ir jos paslapčių atskleisti. Net ir šv. Jonas, kuris giliausiai suprato Kristaus asmenybe, baigdamas savo evangeliją, pastebi, kad „yra dar daug ir kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė“, ir kad „jei kiekvienas iš jų būtų atskirai aprašytas, tai manau, kad ir visas pasaulis negalėtų sutalpinti tų knygų, kurios reiktų parašyti“ (Jon. 21, 25). Vadinasi, evangelijos taip pat yra tik nuotrupa, tik atšvaitą los dievažmogiškosios pilnatvės, kuri perėjo per mūsų žemą ir kuri ligi pat šių dienų nenustoja traukusi mūsų žvilgio. Nors ir nepajėgdami jos išsemti, nors kartais gal ir klaidingai ją suprasdami, vis dėlto mes nuolatos į ją gręžiamės, nuolatos prie jos grįžtame ir šį Didįjį Klausimą nuolatos sprendžiame. Nuo Klemenso Aleksandriečio „Paidagogos“, kur jis vaizduoja Kristų kaip žmonijos Mokytoją ir Vadovą, ligi Giovanni Papini „Kristaus istorijos“ ir Francois Mauriac „Jėzaus gyvenimo“, kur paklydusio ir pavargusio naujojo žmogaus dvasia j ieško paguodos bei ramybės, eina nenutrūkstama eilė veikalų, studijų ir straipsnių, mėginančių pradengti Paslapties bent kraštelį, įspėti Mįslės bent dalį, suvokti Prasmės bent menką atlaužėlę. Ir eis šita eilė ligi pat istorijos galo, ir niekas negalės pasigirti išsakęs viską, nieko nebepalikdamas ateinantiesiems. Kristaus pasirodymas žemėje veda į dangiškojo Tėvo Valią, į dieviškąją laisvę, kur nyksta priežastys, sąryšiai, akstinai. Kristaus atneštasis mokslas veda į dieviškąją Būtį, į jos nuolatini buvimą bei veikimą sukurtosiose būtybėse, į neaprėpiamą Kūrėjo ir kūrinio meilės ryšį ir baigiasi paslaptimi. Kristaus pilnutinė Asmenybė veda į Šv. Trejybės gyvenimo vidaus santykius, iš jų semia galutinį išaiškinimą ir sykiu nesugaunamai pradingsta žmogiškajam suvokimui. Niekas negali pasekti Kristaus ligi galo. Niekas negali žygiuoti su Juo kartu nuo amžinojo Jo gimimo iš Tėvo ligi Jo grįžimo pas tą patį Tėvą. Štai dėl ko R. Guardini ir tvirtina, kad „kas imasi kalbėti apie Jėzaus Kristaus asmenybę ir gyvenimą, turi aiškiai žinoti, ko jis nori“ (Der Herr, XIII p. Wūrzburg 1937.) Ko tad mes norime šiuo straipsniu? Ne ko kito, kaip atsakymo į vieną mažutį klausimą: kas yra Kristus žmogui? Ne kas Jis yra pats savyje; ne kas Jis yra visoje kosmo sąrangoje; ne kas Jis yra ryšium su kitais dieviškaisiais asmenimis, bet kas Jis yra tau ir man ir mums visiems, klaidžiojantiems painiais šios tikrovės keliais. Kas Jis yra per pasaulį keliaujančiam žmogui, kuris „kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė“ (B. Brazdžionis) eina per visas erdves ir per visus laikus, jieškodamas ne turto, ne garbės, net ne laimės ir ramybės, bet — pats savęs. Ant graikų šventyklos sienos prieš pustrečio tūkstančio metų jis buvo parašęs „Pažink pats save“. Šiuos žodžius jis rašo ir šiandien. Jis rašo juos ant kiekvieno-naujo sunkios savo istorijos lapo. Jis rašo juos ant kiekvieno jo kaktos prakaitu pažymėto darbo, nes jis seniai, labai seniai jau pamiršo savo tikrąjį vardą.

Kas tad yra Kristus šitam paties savęs bejieškančiam žmogui? Apaštalai Jį vadino Mokytoju. Ir teisingai, nes jis skelbė tiesų, kurių pasaulis ligi tol nebuvo girdėjęs. Tačiau ar Jis yra tik Mokytojas? Ar tau ir man ir mums visiems yra reikšmingas tik Jo žodis, o ne Jis pats? Bažnyčia Jį vadina Išganytoju. Ir teisingai, nes Jis išvadavo pasaulį iš nuodėmės. Tačiau ar Jis yra tik Išganytojas? Ar tau ir man ir mums visiems yra reikšmingas tik Jo darbas, o ne Jis pats? Ar Kristus kaip tikras mūsų žemėje gyvenęs, kentėjęs ir miręs žmogus, kaip vienkartinė asmenybė pačiu savimi, savo būtybe jau nebeturi nieko mums pasakyti? — Štai klausimas, kurį mėginsime šiuo straipsniu atsakyti, stengdamiesi pajieškoti paties Kristaus asmens — ne Jo mokslo ir ne Jo darbo — prasmės. Savo metu Fr. Ebeneris yra pasakęs, kad „Kristaus klausimas — tik jis, o ne kas kita — yra europinės dvasios gyvenimo branduolys ir prasmė“ („Der Brenner“, 4 p. 1922 m. 7. Folge.). Posakis visiškai teisingas, bet per siauras. Kristaus klausimas yra branduolys ir prasmė ne tik europinio, bet ir pasaulinio ir asmeninio dvasios gyvenimo. Kiekvienas žmogus jieško atsakymo į savo paties klausimą. Kiekvienas žmogus stengiasi atspėti pats save. Tuo pačiu kiekvienas žmogus klausia Kristaus, nes žmogaus klausimas yra Kristaus klausimas, ir žmogaus kelias yra kelias Į Kristų. Kristus yra žmogaus prasmė — štai ką norėsime šiuo straipsniu bent truputį praskleisti.

2. DVI EVANGELIJOS.

Sėklų šventinimas Marijos gimimo dieną (8 rugsėjo) yra vienas iš įspūdingiausių mūsų krašto religinių papročių. Dvi eilės drūtų, augalotų, gražiai apsitaisiusių vyrų, suklaupusių išilgai bažnyčios; dvi eilės atvirų su rugiais ir kviečiais maišiukų, suguldytų abiem tako šonais; aplinkui siūbuojanti žmonių minia; smilkintuvo dūmai blizgančia kapa kunigas, žengiąs tako viduriu ir švęstu vandeniu šlakstąs aukso grūdus. Tai pirmoji rudens šventė, kai ant mūsų laukų pasirodo voratinkliai ir naujai suartos dirvos baigia laukti paskutinės sėjos. Marijos gimimo dieną yra laiminami daigai naujai pjūčiai. Ryšys nuostabiai prasmingas ir simbolinis.

Tačiau šios gražios šventės evangelija, atrodo, nepakenčiama. „Knyga giminės Jėzaus Kristaus, sūnaus Dovydo, sūnaus Abraomo. Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jojo broliai; Judui gimė Paras ir Žara iš Tamaros, Parui gimė Esronas, Esronui gimė Aramas, Aramui gimė Aminadabas, Aminadabui gimė Naasonas, Naasonui gimė Salmonas, Salmonui gimė Boozas iš Raabos...“ ir t.t. ligi pat galo, ligi Juozapo, vyro Marijos, „iš kurios užgimė Jėzus, vadinamas Kristumi“ (Mat. 1, 1—16). Svetimų, nesuprantamų vardų eilė! Nevienas turbūt klausdavome, kodėl visa tai kaip tik šią dieną? Argi nebuvo galima rasti prasmingesnės Šv. Rašto ištraukos? Nevienam mums atrodo ši vardų litanija nuobodi ir neprasminga.

Maždaug toks pat jausmas pagauna mus ir pirmąją Kalėdų dieną, klausant trečiųjų mišių (sumos) evangelijos. Puikios mūsų krašto giesmės, avelių pilna prakartėlė su rimtai žygiuojančiais trimis karaliais ir juodukais jų tarnais, sniegu apibarstytos eglutės, rogių varpeliai važiuojant į bažnyčią sudaro nuotaiką linksmą, net truputį vėjavaikišką, bet ramią ir nekaltą, kaip pats prakartėje gulįs Kūdikis ir ant Jo pasilenkusi Marija su Juozapu. Bet štai po įspūdingos sumos kunigas įlipa į sakyklą ir pradeda: „Pradžioje buvo žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per ji padaryta, kas padaryta, ir be jo nepadaryta nieko. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa šviečia tamsybėje, bet tamsybė jos neapėmė...“ ir t.t. ligi pat galo, ligi kol „tas žodis įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų“ (Jon. 1, 1—14). Ir vėl mums kyla klausimas: kodėl šią linksmą dieną tokia nesuprantama Šventraščio vieta? Marijos gimimo šventės evangelija mums atrodo neprasminga. Kalėdų pirmosios dienos evangelija atrodo paslaptinga, kažkokia mistiška, nesuvokiama savo gelmėmis ir savo turiniu. Ji atskleidžia kažkokias svaiginančias aukštumas, į kurias mūsų protas įkopti nepajėgia. Jeigu Marijos gimimo šventėje mes daromės nepatenkinti dėl evangelijos neprasmingumo, tai pirmąją Kalėdų dieną mums nepasitenkinimas sukyla dėl evangelijos nesuvokiamumo.

Ir vis dėlto abiem atvejais mūsų gautas įspūdis yra tik paviršutiniškas. Tikrovėje ir anoji nuobodi svetimu vardų litanija ir šitoji slėpininga Žodžio filosofija yra vienodai gilios prasmės ir vienodai ankštai siejasi su Kristaus asmeniu. Šitas abi Šventraščio ištraukas Bažnyčia yra parinkusi ne pripuolamai, bet sąmoningai, nes jos išreiškia dvejopą Kristaus kilme, ir tuo pačiu dvejopą jo prigimtį. Jos išreiškia Jį kaip žmogų ir kaip Dievą, virsdamos dviem skirtingais, tačiau esmingai būtinais keliais į Kristaus prasmės suvokimą.

Minėtą svetimų, mums iš sykio nereikšmingais atrodančių vardų eilę yra Naujajame Testamente surašę du evangelistai: Matas ir Lukas. Matas savo evangeliją pradeda „knyga giminės Jėzaus Kristaus, sūnaus Dovydo, sūnaus Abraomo“ ir išskaičiuoja anuos minėtus vardus, pradėdamas Abraomu ir baigdamas Juozapu bei Marija. Iš viso šitas išskaičiavimas apima keturiasdešimt dvi Izraelio tautos kartas: 14 kartų nuo Abraomo ligi Dovydo, 14 kartų nuo Dovydo iki išrėmimo į Babiloną ir 14 kartų nuo ištrėmimo iki Kristaus (Mat. 1, 17). Tai yra Mato evangelijos kelias, kuriuo jis mus veda į žemiškąją Kristaus kilmę. Lukas elgiasi priešingai. Jis Juozapu ne baigia, kaip Matas, bet pradeda, pastebėdamas, kad Kristus „buvo laikomas sūnumi Juozapo, kuris buvo Helio, kuris buvo Mato, kuris buvo Levio, kuris buvo Melkio, kuris buvo Janės, kuris buvo Juozapo, kuris buvo Matatijo, kuris buvo Amoso ir t.t. ligi pat Adomo, „kuris buvo Dievo“ (Luk. 3, 23—38). Vėl nieko mums nesakančių vardų eilė, trunkanti gal tūkstančius metų.

Ką jais nori abu evangelistai — Matas ir Lukas — pasakyti? Ne ką kitą, kaip tai, kad Kristus yra. atkeliavęs į žemę ne iš kažkokios nežinios, ne nusileidęs iš dangaus, kaip kad mituose vaizduojami stabmeldžių dievai, bet gimęs iš istorinės, labai senos giminės; turįs savo senelius ir prosenelius; susijęs su jais.kraujo ryšiais; esąs jų tikras, nors ir tolimas palikuonis. Anie iš. sykio taip neprasmingai skambą vardai rodo tikrą Kristaus kūno ir kraujo kilmę iš istorinės, šioje žemėje vargstančios ir kovojančios žmonijos. Jie mums sako, kad Kristus yra tikras žmogus: ne žmogaus šmėkla, kaip senovėje manė doketų ereziją Jis yra tikras žmogus dėl to, kad yra gimęs, kaip ir mes; gimęs iš Moters ir tuo pačiu turįs tikrą žmogiškąją prigimtį. Anie vardai mums sako, kad Kristus yra istorinis žmogus; ne vėlesnių amžių prasimanymas, sužmoginant išganymo idėją, kaip tvirtino devynioliktojo šimtmečio pozityvistai. Mato ir Luko svetimvardžiai yra Švyturiai, kurie nušviečia žemiškąją istorinę Kristaus kilmę. Kristus yra mūsų brolis. Jis yra mūsų giminės, todėl mums savas, suprantąs mus ir mūsų gyvenimą, galįs mums pagelbėti ir mus išvaduoti. Jis yra mūsų Išganytojas, mūsų ne tik tuo, kad atėjo mūsų atpirkti, bet ir tuo, kad iš mūsų yra kilęs. Mūsų Gelbėtojas yra gimęs iš mūsų pačių. Mes jam paruošėme kūną ir sielą. Mes jam davėme tautą, giminę, motiną, globėją, kraštą, papročius ir kalbą. Jis nėra tasai graikiškasis „deus ex machina“, kuris pasirodo tada, kai tragedija pasidaro žmogiškai nebeišsprendžiama. Taip, mūsų puolimo tragedija irgi buvo neišsprendžiama. Mes patys savomis jėgomis nebegalėjome išsipainioti iš nuodėmės, iš klaidos ir iš mirties. Reikėjo, kad ateitų Dievas, atleistų mums nuodėmę, parodytų tiesą ir nugalėtų mirtį. Ir šitas Dievas atėjo. Tačiau Jis atėjo ne-iš aukšto, ne iš šalies, bet gimė iš mūsų pačių, iš nenutrūkstamo mūsų kūninio ir dvasinio ryšio ligi pat pirmojo žmogaus. Kristus - Gelbėtojas yra žmonijos narys kaip ir kiekvienas iš mūsų.

Bet štai, šv. Jonas, kaip matėme, savo evangeliją jau pradeda visiškai kitaip. „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas.“ Jis „buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, pasaulis per jį padarytas, bet pasaulis jo nepažino... Tas žodis įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų. Mes matėme jo garbę, garbę kaip vienatinio iš Tėvo gimusio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“. Matas ir Lukas mums atskleidžia žmogiškosios Kristaus kilmės šaltinį, Jo sąsajas su istorine žmonija. Jonas mus veda aukštyn į dieviškąją Kristaus kilmę, į dieviškojo gyvenimo gelmes, iš kurių Kristus taip pat yra išėjęs ir apsireiškęs. pasauliui. Iš Mato ir Luko mes patiriame, kad Kristus buvo mūsų giminės atžala, Mergelės Marijos sūnus, gimęs skurdžiame Betliejaus tvartelyje, viešpataujant Palestinoje karaliui Erodui. Iš Jono mes sužinome, kad tasai pats ėdžiose gulįs Kūdikis yra Amžinasis Žodis,,viršum visų laikų ir erdvių esąs pas Dievą; kad per Jį sukurta,visa; kad Jis yra žmonių šviesa; kad Jis visados buvo pasaulyje, tik pasaulis jo nepažino; kad galop.šitas Žodis įsikūnijo ir apsigyveno tarp mūsų ne tik kaip kiekvieno daikto pirmavaizdis ir pagrindas, bet ir kaip žmogus, kaip mūsų brolis. Salia tikros ir istorinės Kristaus žmogystės šv. Jono evangelijoje skleidžiasi prieš mūsų akis nesuvokiama ir neaprėpiama to paties Kristaus - Dievystė. Šalia ryšių, kurie Kristų sieja su žmonių gimine ligi pat Adomo, kyla to paties Kristaus esminis ryšys su dieviškąja absoliutine Būtimi. Kristus yra žmogaus sūnus, tikrąja ir tiesiogine šio žodžio prasme. Bet sykiu Jis yra ir Dievo Sūnus — taip pat tikrąja ir tiesiogine prasme. Kristaus neišsemia nei tik vienas žmogiškumas nei tik vienas dieviškumas. Jis yra tikras žmogus. Bet Jis yra ir tikras Dievas. Kristus yra D ievažmogis — štai pavadinimas, kuris geriausiai Jam tinka Jo kilmės ir Jo prigimties atžvilgiu. Jono tad evangelija tik papildo Mato bei Luko evangeliją, ir anoji nuobodi svetimų vardų litanija randa giliausią savo atbaigą slėpiningoje Žodžio filosofijoje.

Kokios tad prasmės turi šita dvilypė Kristaus kilmė ir dvejopa Jo prigimtis? Koks yra mūsų — tavo ir mano — ryšys su šituo Dievažmogiu; su šituo Dievu, tapusiu žmogumi, arba, jeigu norite, su šituo Žmogumi, tapusiu Dievu? Kokios reikšmės turi mums žmogiškumo susijungimas su dieviškumu viename Kristaus Asmenyje? Norėdami atsakyti į šitą klausimą, pamėginkime atskleisti vieną iš pačių pagrindinių, žmogaus troškimų, kuris iškilo pačioje žmonijos gyvenimo pradžioje ir nenustojo jos lydėjęs visą sunkų jos kelią, būtent: žmogaus norą peržengti patį save.

3. ŽMOGAUS NORAS SUDIEVĖTI.

Visų amžių ir visų tautų žmogus buvo nepatenkintas savimi tokiu, kokiu jis yra. Jo paties tikrovė kartais jam buvo sunki, kartais gėdinga, kartais net šlykšti. Tačiau kiekvienu atveju ji buvo jam tai, su kuo jis negalėjo susitaikinti ir ką jis stengėsi peržengti. Kai Nietzschės Zaratustra iš kalnų nusileido į slėnį paskelbti čia gyvenantiems žmonėms savo išminties, pirmas jo pamokslas buvo žmogiškosios tikrovės kritika. „Žmogus turi būti pergalėtas,, kalbėjo Zaratustra rinkoje žmonių miniai; ką jūs padarėte jam pergalėti? Visos būtybės sukūrė kažką už save aukštesnį. O jūs ar norite būti šios didžios srovės atoslūgiu ir mieliau grįžti prie gyvulio, negu pergalėti žmogų? Kas yra beždžionė žmogui? Pajuoka arba skausminga gėda. Taip ir žmogus turi būti antžmogiui: pajuoka arba skausminga gėda.“ Kitoje vietoje Zaratustra dar aiškiau pabrėžia žmogiškosios tikrovės praėjimą. „Žmogus, sako jis, yra virvė ištempta tarp gyvulio ir antžmogio, virvė viršum bedugnės. Žmoguje didinga yra tik tai, kad jis yra tiltas, bet ne tikslas. Žmoguje yra mylėtina tik tai, kad jis yra perėjimas ir žlugimas.“ Todės Zaratustra sakosi mylįs tuos, kurie „nemoka gyventi“, kurie „save paaukoja žemei, kad žemė kada nors virstų antžmogio žeme“. Toki žmonės, Nietzschės pažiūra, esą „ilgesio rodyklės į antrą krantą“.

Tačiau gal tai yra tik moderninio žmogaus pergyvenimas? Gal šis civilizacija persisotinęs didmiesčių sūnus, išragavęs visus gyvenimo malonumus, pasijuto lyg girtuoklis rytojaus dieną? Gal dėl to kaltas yra ne pats žmogiškasis buvimas, bet tik mūsų kultūros linkmė? Gal paprastas, arti gamtos gyvenąs žmogus yra patenkintas savo tikrove ir apie jos peržengimą nesvajoja? Grįžkime tad nuo Nietzschės truputį atgal. Prieš pusketvirto tūkstančio metų Izraelio patriarchų laikais Huso šalyje prie Arabijos dykumų gyveno žmogus vardu Jobas. Tai buvo vienas iš tų daugybės klajoklių, kurie su savo bandomis kilnojosi iš vietos į vietą, jieškodami joms geresnių ganyklų. Jobas turėjo septynis tūkstančius avių ir tūkstantį kupranugarių, penkis šimtus jungų jaučių, septynis sūnus ir tris dukteris (Job. 1, 2—3).

Jis buvo, kaip Šventraštis sako, „vyras kuklus ir teisingas, dievobaimingas ir bėgąs nuo pikto“ (1,1). Ir štai, šitas žmogus, netekęs turto, šeimos ir sveikatos, šitaip savo skunde apibūdino žmogiškąją tikrovę. „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpą laiką ir yra pilnas vargo. Kaip gėlė jis prasiskleidžia ir yra nulaužiamas. Jis bėga lyg šešėlis ir niekados nestovi vietoje (14, 1—2)... Medis turi vilties. Nulaužtas jis vėl žaliuoja ir jo šakos vėl atželia. Kai jo šaknys žemėje pasensta ir smėlyje apmiršta jo liemuo, vandens kvapu jis atsigauna ir sprogdina lapus, tarsi būtų naujai pasodintas. O žmogus, miręs ir supuvęs, kur jis yra? Lyg ežeras, ištekėjus vandeniui, ir lyg išsekusi bei užakusi upės vaga guli jis ir niekados nesikeis, kol bus dangus. Jis neatbus ir nepakils iš savo miego“ (14, 6—12). Kitoje vietoje Jobas sako, kad „kareiviavimas yra žmogaus gyvenimas, ir jo dienos tarsi darbininko“ (7,1), kuris ilgesingai laukia saulės laidos, kad galėtų pasilsėti, čia neminimi žodžiai, kuriais Jobas vadina save atmata ir
žmonių patyčia, skųsdamasis neturįs ramybės dieną ir naktį.

Čia imama tik tai, kas turi bendresnės žmogiškosios prasmės. Todėl nors Jobas buvo toli nuo civilizacijos, nors jis buvo labai doras ir teisingas, vis dėlto ir jam žmogiškoji tikrovė neleido su ja susitaikyti, neleido jos akivaizdoje nurimti. Net ir tada, kai jo dienos buvo laimingos, jis keldavosi anksti rytą, aukodavo Dievui už savo vaikus, sakydamas: „Gal kartais nusidėjo. mano vaikai ir savo širdyse piktažodžiavo Dievui“ (1,5).

Katalikų Bažnyčia savo maldose už mirusius mielai kartoja Jobo žodžius, nes konkrečios mirties akivaizdoje žmogiškosios tikrovės praeinamumas, reikalas ją nuolatos peržengti pasidaro labai aiškus. Bažnyčia sykiu su Jobu liūdi dėl šitos tikrovės. Ji skundžiasi dėl jos. Ji su ja nesusitaiko ir joje neišsitenka. Juodi liturginiai drabužiai čia yra gedulas ne tik dėl atskiro asmens, bet ir dėl viso žmogiškojo buvimo. Jeigu Nietzschei žmogiškoji tikrovė žadina gėdos ir paniekos jausmą, tai Jobui ir Krikščionybei ji kelia liūdesio, gailesčio pergyvenimą. Tačiau nepaisant šio skirtumo, visiems yra vienas ir tas pat dalykas: nepasitenkinimas sava tikrove, noras ją peržengti ir palikti.

Ką žmogus nori šituo nepasitenkinimu pasakyti? Ko jis siekia, mėgindamas savo tikrovę peržengti?, Ką jis. tikisi anapus pats savęs rasti? Norėdami atsakyti į šituos klausimus, eikime dar toliau, negu Jobas, pasiekime pačią žmonijos gyvenimo pradžią ir paklauskime pirmuosius žmones. Juk ir jie buvo nepatenkinti savo tikrove, nors gyveno rojuje. Juk ir jie j ieškojo priemonių šitai tikrovei pergalėti. Argi jų puolimas nebuvo susietas su šituo pirmykščiu jų nepasitenkinimu? Kai gundytojas paklausė pirmąją moterį, kodėl ji nevalganti vaisiaus medžio, augančio rojaus viduryje, ji pasiteisino, esą Dievas nedidžias valgyti, kad kartais nenumirtų. Tada gundytojas atspėjo pagrindinį ir esminį žmogaus norą ir atsiliepė: „Tą dieną, kai jo valgysite, atsidarys jūsų akys, ir būsite kaip dievai, žiną, kas gera ir kas pikta“ (Gen. 3,5). Vadinasi, vaisiaus valgymas, gundytojo žodžiais, patrauks paskui save ne mirtį, bet dieviškumą. Žmogus bus kaip dievas. Savo žvilgiu jis perskverbs būtį ligi jos gelmių: ligi gero ir pikto. Ir šita vilionė sugundė žmones. Ir sugundė juos todėl, kad ji glūdėjo pačioje jų prigimtyje. Dieviškumo ilgesį jie nešiojosi savo širdyje. Jis buvo jų. troškimas. Ir ne todėl pirmieji žmonės nusikalto, kad jie norėjo tapti dievais, bet todėl, kad pasirinko paties Dievo uždraustą, vadinasi, netikrą, apgaulingą kelią bei būdą. Adomo nuodėmė yra ne dieviškumo kaip tikslo siekimas, bet tik nevykusių priemonių pasirinkimas.

Dievas žmogų sukūrė pagal savo paveikslą ir panašumą. Kasdieniniais žodžiais tariant, Dievas buvo žmogaus modelis. Jis jį padarė pagal save. Todėl žmogus yra panašus į Dievą. Ir juo yra panašesnis, juo jis yra žmogiškesnis. Kaip dailininkas, tapydamas paveikslą, savo modelį perkelia į kūrinį ir juo labiau perkelia, juo šitas kūrinys darosi vertingesnis, taip lygiai ir žmogus juo labiau su dieviškuoju savo Modeliu sutampa, juo labiau apreiškia savo esmę. Nuosekliai žmogaus dieviškumas anaiptol nėra jam nei pripuolamas nei nereikalingas dalykas. Priešingai, dieviškumas žmogui yra jo žmogiškumo pagrindas ir būtina sąlyga. Pilnutinį ir tikrą savo žmogiškumą jis gali išskleisti tik dieviškumo,šviesoje ir šilimoje. Žmogus turi būti dieviškas, kad būtų tikrai žmogiškas. Tolti nuo Dievo žmogui reiškia artėti prie gyvulio, nes su gyvuliu žmogus taip pat turi neatskiriamų ryšių per savo kūną. Štai dėl ko pirmieji žmonės buvo žalčio suvilioti, nes jis pasiūlė jiems dieviškumą. Štai kodėl visų laikų žmonės yra nepatenkinti savo tikrove, nes ji yra nedieviška. Dieviškumas yra žmogaus pagrindinis ir nepakeičiamas siekimas. Noras peržengti savo tikrovę esmėje yra noras sudievėti. Ir mums kitokios išeities nebelieka: arba pakilti ligi dieviškumo arba nusmukti ligi gyvuliškumo, nes dabartinė mūsų tikrovė iš tikro yra tik perėjimas, tik tiltas, tik rodyklė į antrą upės krantą.
Koks tačiau kelias mus veda į šitą tikslą? Kokiomis priemonėmis mes galime sėkmingai save palikti ir patekti į dieviškumo sritis, nebijodami, kad dieviškoji saulė sutirpins mūsų vaško sparnus ir kad mes, kaip tasai legendinis Ikaras, nukrisime atgal į mūsų buvimo gelmes? — Toks kelias yra vienas vienintelis, būtent: KRISTUS.

4. ŽMOGAUS SUDIEVINIMAS KRISTUJE.

Savo istorijoje žmogus yra bandęs eiti ir kitokiais keliais, kurių yra du pagrindiniai: pažinimo ir kūrybos. Abu jie yra buvę tragiški. Abu jie nuvedė žmogų tolyn nuo Dievo. Tačiau abu juos žmogus mėgino ir tebemėgina.

Pirmieji žmonės rojuje norėjo tapti dievais, eidami pažinimo keliu. Gundytojas jiems pasiūlė pažinimo medžio vaisių, kurio jie ėmė ir valgė. Tai buvo kelias į išviršinį pasaulį. Pažinimo medis juk yra simbolis daikto, kuris yra šalia žmogaus. Pažinimas paliečia plačiausiai ne ką kitą, kaip aplinką, kurioje žmogus gyvena ir kurią jis stengiasi savo protu perskverbti. Tiesa, žmogus mėgina įsibrauti ir į savo vidų. Tačiau čia jo pastangos yra žymiai menkesnės, palyginus jas su išviršinio pasaulio pažinimu. Žmonijos istorijoje protas įsiskverbė į pačias pasaulio gelmes. Tuo tarpu dvasia liko tokia pat tamsi, kaip ir anksčiau. Todėl visai teisingai galima teigti, kad pirmaeilis ir plačiausias, vaisingiausias ir prieinamiausias pažinimo laukas yra žmogų apsupanti gamta. Į ją tad ir kreipiasi visi tie, kurie į dieviškumą žygiuoja pažinimo keliu.

Tačiau gamtos bei pasaulio pažinimas yra sykiu ir jo apvaldymas. Juo giliau mes leidžiamės į pasaulį, juo daugiau atspėjame jo paslapčių, juo labiau pasaulis mums paklūsta ir juo tvirčiau mes jį suimame į savo rankas. Pažinimo keliu eidamas, žmogus pasaulį ištiria ne tik teoriškai, bet jį apvaldo ir praktiškai. Jis padaro klusnias gamtos jėgas, priversdamas, jas veikti taip, kaip jis nori. Todėl pažinimas atpalaiduoja žmogaus galybę ir pasaulio akivaizdoje iš tikro jį padaro savotišku dievu. Gamta nusilenkia savo valdovui ir jo valiai atiduoda savo galybę. Todėl nenuostabu, kad pažinimo kelias, prasidėjęs rojuje, eina per visą žmonijos ligšiolinį gyvenimą. Pirmykštė žalčio vilionė nenustoja švietusi istorijoje žygiuojančiam žmogui. Net atrodo, kad juo toliau, juo labiau žmogus tiki gundytojo žodžiams. Ir kai šiomis dienomis buvo atspėta medžiagos paslaptis ir tuo pačiu sugebėta apvaldyti pačią jos prigimtį, nevienas ugdo drąsią viltį, ar tik jis nestovi jau prie pat dievų karalystės vartų.

Vis dėlto nors pažinimo kelias veda žmogų į gamtinio pasaulio paslaptis, nors jis ištiesia šį pasaulį po žmogaus kojomis, kaip jo veikimo lauką, jį ištinka ta pati tragedija, kuri ištiko ir šio kelio pirmtakus rojuje. Paklausiusi gundytojo, moteris „ėmė vaisiaus, valgė, davė savo vyrui ir šis valgė. Tada atsivėrė jų akys ir jie pamatė, kad yra nuogi“ (Gen. 3, 6—7). Išgirdę Viešpaties balsą, jie pabėgo ir pasislėpė tarp medžių. O kai Dievas pašaukė Adomą, šis atsakė: „Išgirdau Tavo balsą ir nusigandau, nes esu nuogas“ (3,10). Tada Viešpats jį paklausė: „O kas gi tau parodė, kad tu esi nuogas?“ (3,11). Nuogumo jausmu ir išgąsčiu Viešpaties akivaizdoje pasibaigė pirmųjų žmonių pažinimas. Tas pat pasikartoja ir visą pažinimo kelią. Tiesa, žmonės ištiria gamtą, ir ją apvaldo. Tačiau jos akivaizdoje jie tik dar ryškiau pastebi neperkeistą
savo tikrovę. Jie pasijunta tarsi nuogi, tarsi apiplėšti visų savo mokslinių ir techninių laimėjimų akyse. Neperkeistas žmogus — kenčiąs, klystąs ir mirštąs
žmogus — atsistojęs priešais jam klusnią gamtą, iš tikro yra nuogas. Ir šitoje vietoje jis kaip tik išsigąsta jo dvasioje prabylančio Viešpaties. Juk Jo jis siekė savo pažinimu. Juk Jo jis j ieškojo savo tyrinėjimuose ir bandymuose. Tačiau jis \ie tik Jo nepasiekė, ne tik Jo pasaulyje nerado, bet dar nutolo nuo Jo, įsipainiojo į gamtos dalykus, paklydo juose ir pasijuto nieko neturįs. Jis pasijuto nuogas ne tik gamtos, bet ir Dievo akyse. Todėl prabilęs Viešpats jam darosi baisus, ir jis mėgina slėptis už gamtinių daiktų, kad neišeitų aikštėn jo kelio klaida, kad jo gėda nebūtų atidengta. Pažinimo kelias yra apgaulingas. Dieviškumo žmogui jis neduoda. Jis tik nuveda žmogų į pasaulį, jį apnuogina ir palieka vieną, bijantį pažvelgti į savo siekto ir jieškoto Dievo veidą.

Todėl nevienas renkasi antrąjį, būtent, kūrybos kelią ir juo mėgina eiti dieviškumo linkui. Žmonijos istorijoje šitas kelias prasidėjo Babelio bokšto statyba. Prieš išsiskirstydami po visą žemę, Adomo ainiai nutarė pastatyti miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų ir įamžintų jų vardą (Gen. 11, 4). Tai turėjo būti jau ne šalia žmogaus esąs daiktas, bet iš pačios jo dvasios kilęs kūrinys. Rojaus žmonės mėgino tapti dievais, valgydami nuo pažinimo medžio, vadinasi atsikreipdami į gamtą, nes ir medis ir jo vaisius ir pats valgymas yra iš esmės gamtiniai dalykai. Žemės žmonės mėgino pasiekti dangų savo pačių dvasia. Bokštas turėjo būti jų dvasinės galybės išraiška, ženklas ir sykiu priemonė. Žmogus čia panorėjo savo paties kūriniu nusitiesti laiptus ir jais įkopti į dievų karalystę.

Iš tikro, kūryba dar labiau atskleidžia žmogaus galią ir jo dieviškąją kilmę, negu pažinimas. Pažinimas eina daugiau, kaip sakėme, į išviršinį pasaulį. Kūryba tuo tarpu daugiau atpalaiduoja išvidines žmogaus dvasios sritis. Iš savo kūrinių žmogus prabyla pačiomis savo gelmenis. Pažinimas daugiau atskleidžia, kas pasaulyje jau yra. Kūryba tuo tarpu duoda naujų dalykų, kurių ligi tol nebuvo. Savo veikalais, ypač filosofijos ir meno, žmogus kuria naujus pasaulius, dažniausiai kitokius, negu šis regimasis, Dievo, sukurtas pasaulis. Todėl jeigu pažinime žmogus tik atseka tai, ką Dievas yra padaręs, tai kūryboje jis atsistoja prieš Dievą kaip kūrėjas prieš Kūrėją. Čia jis pasijaučia esąs Dievui lygus. Adomas Mickevičius „Vėlinių“ didžiojoje Konrado improvizacijoje leidžia Konradui atsistoti priešais Dievą ir pareikšti: „Dievo, gamtos verta yra ta giesmė. Didi tai giesmė kūrimo. Giesmė ta — jėga ir šaunybė. Giesmė ta yra nemarybė. Juntu nemarybę, nemarybę kuriu. Ką gi didesnio įstengei sukurt, Dieve?“

Konradas, kaip ir kiekvienas genialus kūrėjas, apreiškia savo. dvasią nemirtingais kūriniais. Tačiau nieko didesnio už nemirtingą būtį nė Dievas nėra sukūręs. Kūryba yra pagrindas žmogui lygintis su Dievu, nes ji iškelia žmogų aukščiau už visus pasaulio padarus. Babelio bokštas, kurio viršūnė turėjusi siekti dangų, yra tik simbolis šitos kūrybinės galios, kurios vedamas žmogus kopia aukštyn, palikdamas savo neperkeistą tikrovę.

Tačiau mes Žinome, kaip pasibaigė ir šitas antrasis kelias. Rojaus žmonės, eidami pažinimo keliu, pasijuto esą nuogi ir išsigando Viešpaties akivaizdoje-Žemės žmonės, eidami kūrybos keliu, pradėjo nesusikalbėti tarp savęs ir tuo būdu nebegalėjo savo sumanymo užbaigti. Šventraštis pasakoja, kaip Adomo ainiai, prieš pradėdami statyti bokštą, buvo vienos kalbos ir tuo pačiu vienos minties. Tačiau paskui jų kalba pasidarė skirtinga. Jie pradėjo nebesutarti tarp savęs ir buvo priversti pasklisti pasaulyje, palikę bokštą nebaigtą. Tragedija nepaprastai gili ir neišvengiama. Kas savo dieviškumui pasirenka kūrybos kelią,- tas būtinai turi nutraukti ryšius su bendruomene ir pasilikti vienišas. Minėtasis Mickevičiaus Konradas, pradėdamas savo improvizaciją, pastebi: „Vienatvė! Kam man žmonės! Lyg jiems aš dainuoju... Vienas tedainuoju... girdžiu tik savo dainas.“ Kiekvienas kūrėjas tedainuoja tik sau. Kūryba juk yra giliausios asmeninės dvasios apreiškimas ir vykdymas. Kūryba kyla ne iš to, ką.žmogus yra pasisavinęs iš kitų, bet iš to, ką. jis turi originalaus, savo; kas yra susiję su jo nepasekamomis asmens gelmėmis. Todėl eiti kūrybos keliu reiškia eiti nuolatinio savęs teigimo ir pabrėžimo keliu. Kitaip sakant, eiti nuolatinio nuo bendruomenės tolimo keliu. Bendruomeninė kūryba iš esmės negalima. Todėl juo kūrėjas yra genialesnis, juo kūryba yra asmeniškesnė ir juo jis labiau ja nuo bendruomenės nutolsta. Babelio bokšto statytojai pradėjo bendromis jėgomis. Tačiau kūrybinis individualizmas tuojau juos suskaldė. Jie pasijuto gali kalbėti kiekvienas iš savęs, gali sakyti kiekvienas savą asmeninį žodį. Tačiau šitas žodis pasidarė nebesuprantamas kitam, nes jis buvo ne tik ne iš kito dvasios kilęs, bet dažnai šitą kito dvasią net neigiąs. Sutartinis darbas pasidarė nebeįmanomas. Tačiau kadangi kiekviena didesnė kūryba reikalauja ir bendruomenes pagalbos, todėl bendruomenės paneigimas yra sykiu ir kūrybos paneigimas. Kūrybinis savęs teigimas, savo Aš pabrėžimas ir iškėlimas nutolina kuriantįjį žmogų ne tik nuo bendruomenės, bet sykiu ir nuo kūrybos. Čia kaip tik ir glūdi Babelio bokšto tragedija. Čia sykiu glūdi ir tragedija viso kūrybos kelio. Pažinimas žmogų apnuogina ryšium su jo apvaldyta gamta. Kūryba žmogų padaro nepajėgų ryšium su jo palikta ir paniekinta bendruomene. Pažinimo keliu eidamas, žmogus įsivelia į gamtinį pasaulį ir esti apiplėšiamas savo dvasioje. Kūrybos keliu eidamas, žmogus pasineria į savo vienišos dvasios gelmes ir esti atitraukiamas nuo buvimo drauge, kuris yra pagrindinė žmogiškosios egzistencijos sąlyga. Abiem tačiau atvejais dieviškumas pasilieka tik tolima svajonė, tik nepasiektas idealas, tik sudužusi viltis. Abiem atvejais žmogus pasijunta pasilikęs toks pat, kaip ir anksčiau. Ar tai reiškia, kad Šita viltis yra tik apgaulė? Ar tapti dievišku yra tik puikus, bet netikras žmogaus noras? Anaiptol! Žmogaus dieviškumas yra ne tik esminis žmogaus troškimas, bet ir pagrindinis Krikščionybės teigimas. Krikščionybė yra išganymo religija ne ta prasme, kad ji mus išvaduoja iš kasdieninių klaidų ir nuodėmių, kad ji.mus išgelbsti iš visuomeninių painiavų ir sąmyšių, bet ta prasme, kad ji mus išlaisvina iš mūsų pačių tikrovės. Kristaus Atpirkimas buvo ne paprastas teisinis nuodėmės atleidimas, jos dovanojimas, bet pačios žmogaus esmės pakėlimas į naują buvimą, „naujasis sukūrimas“, kaip sako šv. Povilas. Atpirktas žmogus yra naujas žmogus. Tai žmogus, kuris yra peržengęs patį save ir įėjęs į tikrąjį savęs sudievinimo kelią. Ar jis juo eis ir kaip ilgai bei stropiai eis, priklausys nuo jo paties. Tačiau Kristus šitą kelią jam yra atidaręs. Jo pabaigoje, pasak Bažnyčios teigimo, stovi galutinis ir tobulas susijungimas su Dievu, regėjimas Jo veidas į veidą, žvelgimas į pačią Jo esmė ir prisiėmimas viso dieviškojo turinio. Šį baigiamąjį tarpsnį pasiekę žmonės bus labiau panašūs į dievus, negu į žmones: „potius dii quam homines videantur“. Tai pačios Bažnyčios žodžiai, išreikšti Romos katekizme, išleistame Tridento susirinkimo nutarimu.

Tačiau šitas Krikščionybės rodomas kelias yra ne pažinimo, ne kūrybos, bet buvimo Kristuje kelias. Žmogus gali tapti dievu ne skverbdamasis savo protu į pasaulio daiktus; ne statydamas šalia savęs ; savo dvasios kūrinius, bet įsijungdamas į Kristaus buvimą ir tuo pačiu dalyvaudamas Kristaus dieviškume. Juk Kristus, kaip jau buvo sakyta, yra ir žmogus ir Dievas. Žmogiškoji Jo prigimtis yra sutapusi su dieviškąja. Kristus yra žmogus, peržengęs žmogiškąją tikrove ir pakilęs ligi dieviškumo. Jis yra perskverbtas dieviškąja jėga ir malone, dieviškąja tiesa ir dieviškuoju gėriu. Jis yra tikras žmogus, istorinis žmogus, gyvenęs žemei e tam tikru metu ir tam tikroje vietoje. Jo sudievėjimas todėl yra ne iliuzija, ne apgaulė, bet įvykusi viltis ir išsipildęs troškimas. Amžinasis Žodis Įsikūnijo ir apsigyveno tarp mūsų. Jis tad ir gali būti pagrindas mums sudievėti. Jeigu Kristaus nebūtų buvę, mūsiškis dieviškumo noras iš tikro būtų pasilikęs tik sapnas, tik vaikiškas rankų tiesimas į mums neprieinamą saulę. Tačiau Kristus y r a. Jis yra t J k r a i. Todėl ir mūsų dieviškumas darosi pagristas, nes Kristuje jis yra įvykdytas ir išbaigtas ligi pat mirties nugalėjimo, lig kūno perkeitimo ir ligi visiško ir tobulo susijungimo su dieviškąja Būtimi. Kristus stovi priešais mus kaip dieviškasis ir todėl pilnutinis bei galutinis Žmogus: Ecce Homo! Jis yra vienintelis laidas, kad anoji pirmykštė rojaus svajonė žmogui tapti dievu ne tik gali įvykti, bet iš tikro ir yra įvykusi. Šiuo atžvilgiu Kristus yra žmogiškumo pavyzdys, pavyzdys ne moraline, bet giliausia metafizine prasme; pavyzdys, kuris savo būtimi ir savo asmeniu išsprendė žmogaus klausimą ligi pat galo.

 

Nuotraukoje: Motina Bernelių mišiose (Nuotr. K.Daugėlos).


Nenuostabu todėl, kad ir mūsų kelias į dieviškumą negali būti kitoks, negu Kristaus. Kristus kaip žmogus yra dieviškas tuo, kad Jis yra susijungęs su Dievu ir klusniai vykdąs dieviškąją valią. Susijungimas su Dievu ir Jo valios vykdymas yra tos sėkmingos vienintelės priemonės, kuriomis pasigelbėdamas žmogus gali tapti dievišku. Nei nusikreipimas į aplinkinius daiktus nei atsidėjimas kūrinių gaminimui dieviškumo žmogui nelaiduoja. Kristus nebuvo nei mokslininkas nei kūrėjas žemiškąja šio žodžio prasme. Tačiau Jis atėjęs pasaulin atlikti jam Tėvo skirto uždavinio, kurį jis sėmė ne iš pasaulio, kaip tai mėgina daryti pažinimu susižavėjęs Žmogus; ne iš savęs, kaip tai stengiasi vykdyti kūrybos suviliotas žmogus; bet iš To, Kuris Jį buvo siuntęs,“ iš Tėvo. Ir kaip tik šios aukštesnės Valios vykdyme kuo labiausiai išsiskleidė ir apsireiškė Kristaus savarankiškumas, Jo tikrasis žmogiškumas ir laisvė. Prisiėmimas dieviškojo paskyrimo buvo tuo pačiu ir dieviškumo prisiėmimas. Marijos atsakymas angelui „tebūnie man pagal tavo žodį“ ir Kristaus atodūsis Alyvų kalne „tebūnie Tavo valia“ (Mat. 26, 42) yra nurodymas kelio į kiekvieno žmogaus siekiamą dieviškumą. Dievas nusileidžia į žmogų tik tada, kai žmogus jam atsidaro. Žmogiškoji Kristaus prigimtis yra kuo labiausiai Dievui atvira ir todėl kuo labiausiai sudievinta ligi asmeninio susijungimo su Amžinuoju Logos.

Būti Kristuje todėl reiškia eiti sudievėjimo keliu. Jį yra nurodęs ir pats Kristus ir Jo mokiniai. Po paskutinės vakarienės, eidamas į Getsemani sodą, Kristus kalbėjo apaštalams: „Kaip vynmedžio šakelė negali nešti vaisiaus pati savaime, jei nepasilieka vynmedyje, taip ir jūs, jei nepasiliekate manyje. Aš vynmedis, jūs vynmedžio šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas neša daug vaisiaus, nes be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jon. 15, 4—5). Uoliausias Kristaus apaštalas šv. Povilas nenuilstamai ragina visas krikščioniškąsias bendruomenes suprasti šį reikalą pasilikti Kristuje. „Jau mums metas keltis iš miego, rašo jis Romos gyventojams, nes dabar mūsų išganymas arčiau, kaip kada įtikėjome. Naktis praėjo, o diena priartėjo. Todėl meskime šalin tamsybės darbus ir apsivilkime šviesos šarvais“ (Rom. 13, 11—12). Kas tie šviesos šarvai? Ne kas kita, kaip Kristus. Šv. Povilas savo paraginimą baigia aiškiais, žodžiais: „Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi“ (13, 14). Povilo gimtajame Taršo mieste jo jaunystės metais gyveno daug stabmeldžių, kurie garbino stabus krokodilų, žalčių ir įvairių kitų gyvulių pavidalu. Švenčių metu šie žmonės apsivilkdavo krokodilų odomis, užsidėdavo bent gyvulių ragus, tikėdamiesi, kad, prisiėmę jų garbinamo Dievo pavidalą, jie ir patys pasidarys kaip dievai. Šv. Povilas savo laiškuose prisimena šiuos stabmeldiškuosius papročius ir ragina krikščionis apsivilkti ne išviršiniu dieviškuoju pavidalu, bet pačiu Jėzumi Kristumi. Kitaip sakant, jis ragina susijungti su Kristumi ligi visiškos vienybės, ligi savo būtybės sutapdymo su Jo dieviškąja Būtimi, nes tik tokiu būdu mes tapsime dieviški, tik tokiu būdu mes įvykdysime aną seną, bet mums visiems savą svajonę būti kaip dievai.

Kas tad yra Kristus ryšium su žmogumi? Kas. jis yra tau ir man ir mums visiems? Ne kas kita, kaip žmogaus įvykdymas. Jeigu Dievas yra žmogaus paveikslas, tai šitas paveikslas kuo labiausiai spindi Kristui e. Jeigu Dievas yra žmogiškumo pagrindas ir nešėjas, tai šitas pagrindas kuo labiausiai yra tvirtas Kristuje. Jeigu žmogus yra sudievinamas, savo prigimtį atverdamas Dievui, tai šitas atvėrimas kuo plačiausias yra Kristuje. Kristaus Karaliaus šventės epistolėje skaitome, kad „visai Dievo pilnybei patiko apsigyventi Jame ir per Ji suderinti visa su savimi, ar kas yra žemėje ar danguje, darant jo kryžiaus krauju taiką“ (Kol. 1,19). Kristus tad yra žmogaus suderintojas su Dievu pats savyje ir per save. Rojaus žaltys nemelavo, kad žmonės bus kaip dievai... Jis tik melavo, kad paneigdami Dievą, jie bus kaip dievai. Kristus atitaisė šitą melą. Jis parodė, kad žmogus dievišku tampa ne nuo Dievo nusigręždamas, bet prie Jo kuo arčiausiai prisišliedamas. Juo apsivilkdamas pačiose savo prigimties gelmėse. Visų amžių žmogus jieško pats savęs ir randa save Kristuje. Visų amžių žmogus sprendžia savo paties klausimą ir šitą klausimą randa išspręstą Kristuje. Kristus yra žmogiškosios problemos išsprendimas, išsprendimas ne teorijoje, ne knygoje, bet gyvoje būtybėje, gyvame ir konkrečiame gyvenime. Visi mes esame neišspręsti savo būtyje. Todėl visi ilgimės ir laukiame ano Didžiojo Išsprendimo, kuris yra įvykęs Kristuje ir kuris įvyks kiekviename iš mūsų, jei tik mes. būsime Kristuje, kaip vynmedžio šakelė kad būna vynmedyje.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai