Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. D. SACHAROVO ĮSPĖJIMAS LAISVAJAM PASAULIUI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MIRGA GIRNIUVIENĖ   

A. D. Sacharovas skaito JAV prezidento J. Carterio laišką

Andrėj Dimitrijevič Sacharov, vienas sovietų iškiliausių mokslininkų, dirbęs termobranduolinių tyrinėjimų srity, pirmąkart savo politines - visuomenines pažiūras išdėstė memorandume, kuris buvo paskelbtas "New York Times" 1968 liepos 22 numery ir vėliau atskirai išleistas knygute The Reflections on Frogress, Peaceful Coexistence and Intellectual Freedom. Pats dalyvavęs sovietų vandenilinės bombos pagaminime, jis buvo nuoširdžiai susirūpinęs klausimu, kaip žmonija gali išlikti, įžengusi į atominių ginklų epochą. Žmoniškos visuomenės išlikimui Sacharovas laiko būtinomis sąlygomis intelektualinę laisvę ir blaivų, racionalų žvilgį į skirtingas ideologijas. Atmesdamas marksistinį tikėjimą į neišvengiamą kapitalizmo žlugimą, bet pats laikydamasis socializmo, tame memorandume jis ir plėtojo taikingo sambūvio (koegzistencijos) mintį: "Ir kapitalizmas, ir socializmas yra pajėgūs ilgalaikiui vystymuisi, Imdamiesi pozityvių elementų vienas iš antro ir faktiškai priartėdami vienas prie antro kai kuriuose esminiuose bruožuose,\ Nors šis Sacharovo manifestas viešai buvo paskelbtas tik Vakaruose, iš tikrųjų jis buvo kreiptas į sovietų vadus, kad jie suprastų savo istorinę atsakomybę prieš žmonijos ateitį ir vykdytų taikingą sambūvį, suteikdami sovietų visuomenei laisvės plėtotis pažangia kryptimi.

Žinoma, vietoj pritarimo Sacharovas tuojau sulaukė audimo — atleidimo iš mokslinių tyrinėjimų darbo. Sovietų režimas nepaisė, kad tai buvo Oppenheimerio u Tellerio lygio mokslininkas, nepaprastai greit iškilęs į sovietų fizikų viršūnę (daktaro laipsnį gavo būdamas 11 metų, o tikruoju Mokslų akademijos nariu buvo išrinktas vos 32 metų amžiaus, kaip niekas kitas ligi tolei). Savo ruožtu ir Sacharovas pamažu vis ryžtingiau inkilo į atvirą disidentą. Priešingai kovingo temperamento ir drąsaus veržlumo rašytojui Solženicynui Sacharovas yra labai paprastas žmogus, linkęs kukliai kitų klausyti, o ne pats pokalby dominuoti, į savo vidų susitelkęs intelektualas. Kaip žmogus, be abejo, Sacharovas ir toliau toks pat liko, bet jo kritiškas žvilgis aštrėjo, drauge vis augo ir jo disidentinis anga-imasis. 1970 rudenį jis, drauge su savo kolegomis fizikais A. R. Tverdochlebovu ir V. N. Chalidze, įsteigė disidentinį komitetą ginti žmogaus teisėms. Režimui kdant disidentų persekiojimą, vis griežčiau kėlė savo prc testo balsą Sacharovas. 1973 vasarą, minint sovietų invazijos Čekoslovakijon penkerių metų sukaktį, jis sujaukė užsienio korespondentus ir jiems padarė pereiš-kimą, įspėjantį, kad detente be demokratizacijos Sovietų Sąjungoje liktų tik paprasta laisvojo pasaulio kapituali-lacija sovietams. O tai reikštų rimtą pavojų visai žmonijai: naudodamasi detente, Sovietų Sąjunga visas pastangas koncentruotų į savo karinės jėgos stiprinimą ir pasaulis, užkrėstas sovietų sistemos antidemokratinėmis savybėmis, taptų ir fiziškai, ir morališkai nebepajėgus pasipriešinti.

Po tokių viešų pareiškimų sovietų propaganda pradėjo atvirą Sacharovo juodinimo kampaniją. Visai nutylint jo nuopelnus, sovietams pasigaminant vandenilio bombą, ir visai nutylint, jog principiškai jis pats stoja už taikingą sambūvį, jis buvo niekinamas kaip "renegatas", "juodo nedėkingumo" pavyzdys, "priešiškos propagandos įrankis", savosios tėvynės "rūstus šmeižikas". Mokslų akademijos nariai "Pravdoje" paskelbė kolektyvų laišką, kuriame Sacharovas kaltinamas, kad "jis stojo prieš Sovietų Sąjungos politiką, kuria siekiama mažinti tarptautinį įtempimą", kad "jis iš esmės solidarizuojasi su reakcingiausiais imperialistiniais sluoksniais, aktyviai stojančiais prieš šalių, turinčių skirtingas visuomenines sistemas, taikaus sambūvio kursą, prieš mūsų partijos ir visuomenės liniją plėsti mokslinį ir kultūrinį bendradarbiavimą, stiprinti taiką tarp tautų". Taigi, kaip tik labiausiai taika susirūpinęs mokslininkas buvo paverčiamas lyg kokiu milita-rizmo apaštalu vien dėl to, kad jis taikos siekimą sąlygojo laisvės reikalavimu.

Disidentų sąjūdis rusuose ribojosi daugiausia intelektualais ir liko negausus. Režimas nesunkiai su juo susidorojo. Vienus įkalino ar į psichiatrines ligonines uždarė. Antriems leido — ar tiesiog įsakė — užsienin emigruoti. Tretiems, gavusiems leidimus išvykti užsienin, nebeleido namo grįžti. Pagaliau 1974 m. pradžioj buvo ištremtas egzilin ir Solženicynas. Sacharovas liko Sovietų Sąjungoje, galima sakyti, vienintelis tokio autoriteto disidentas, kuris dar nėra represuotas. Betgi tai jo nepalaužė. 1975 m. jis paruošė antrą savo knygą. Kad spėtų jo mintys pasiekti pasaulį dar prieš Helsinkio konferenciją, jis iš anksto parūpino Vakarų spaudai tos knygos ištraukų. Išėjo ta knyga maždaug tuo pačiu metu, kai Norvegijos parlamento komitetas jam paskyrė 1975 metų Nobelio taikos premiją.

Sunkiai sekasi paskirti taikos premijas. Ne tik paskutinį karto (1976), bet ir anksčiau daug kartų Nobelio taikos premija liko išvis nepaskirta. O kai ji buvo padalyta tarp JAV valstybės sekretoriaus H. Kissin-gerio ir Šiaurės Vietnamo užsienio reikalų ministro Le Duc Tho, tai buvo tiesiog šios premijos išjuokimas. Tai jausdamas, Le Duc Tho, išdidžiai paskirtosios premijos atsisakė, bet Kissingeris leidosi atlyginamas už galutinę nuolaidą agresoriui. Neveltui net užsienyje buvo balsų, kad, žvelgiant į tai, kuo baigėsi Vietnamo karas, garbė būtų iš Kissingerio reikalavusi grąžinti premijos čekį. Gal būt, nesmagiai pasijuto ir patys šios taikos premijos skyrėjai: lyg apgailėdami savo parodytą trumparegiškumą, jie drįso 1975 m. Nobelio taikos premiją paskirti Sacharovui, pažymėdami, kad jis "ne tik be kompromisų ir ryžtingai kovojo prieš galios piktnaudžiavimą ir žmogaus vertingumo įvairiopą pažeidimą, bet ir su tokia pat energija kovojo už idealą valstybės, pagrįstos visiems lygiu teisingumu'\
Kiek vertai Sacharovui buvo paskirta Nobelio taikos premija, tiek dramatiškomis aplinkybėmis vyko jos įteikimas. Sovietų valdžia nedavė Sacharovui leidimo vykti Norvegijon jam paskirtosios premijos atsiimti. Užuot išvykęs į Oslo dalyvauti premijos įteikimo iškilmėse (gruodžio 10), Sacharovas tuo metu atvyko Lietuvon į Vilnių, kur norėjo liudyti jo ten teisiamo draugo biologo S. Kovaliovo byloje. Kovaliovas buvo teisiamas Vilniuj (gruodžio 9 - 12), nes tarp kitų kaltinimų figūravo ir "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos" pas jį radimas. Galime priminti, kad ir antras Sacharovo draugas fizikas A. Tverdochlebovas, jau tuomet įkalintas, taip pat buvo tardomas ir dėl "LKB Kronikos" (International Amnesty viename savo leidinio "Index" numery keliuose puslapiuose perteikė tardytojo ir Tverdochlebovo "dialogą" dėl lietuvių "Kronikos"). Sacharovui premijos įteikimo iškilmėse Oslo atstovavo jo žmona Jelena Bonner-Sacharova, išleista Italijon akių operacijai. Ji perskaitė ir Sacharovo žodį, kurį buvo pavykę užsienin perduoti. Savo žodyje Sacharovas pabrėžė, kad jam suteikta garbe jis dalijasi su visais sovietų politiniais kaliniais. Per šimtą jų savo žodyje jis ir pavardėmis išvardijo. Tarp jų išvardyti ir aštuoni lietuviai: N. Sadūnaitė, P. Paulaitis, L. Simutis, A. Murauskas, J. Gražys, Š. Žukauskas, P. Plumpa ir V. Jaugelis. Pasaulio spauda, aprašydama šios taikos premijos tokiomis aplinkybėmis įteikimą, pažymėjo ir Sacharovo tuo metu Vilniun atvykimą. Ypačiai plačiai Sacharovo buvojimą Vilniuj aprašė "LKB Kronika" savo 21-me numery, aprašydama Kovaliovo teismą.
Nobelio taikos premijos paskyrimą Sacharovui lietuviai jau anksčiau buvo sutikę kaip džiugią žinią. Vos sužinojus apie tai, "LKB Kronikos" 19-me numery buvo lietuvių vardu paskelbtas Sacharovui sveikinimas: "Visi geros valios žmonės Lietuvoje nuoširdžiai džiaugiasi, kad aukštai įvertinta Jūsų drąsi kova už tiesą, laisvę ir žmogaus orumą, kad neliko nepastebėta Jūsų plati širdis, kurioje rado vietos ir persekiojamų lietuvių vargai. Kai Jūs, Laureate, būsite oficialiosios spaudos niekinamas ir šmeižiamas, žinokite — tūkstančiai lietuvių solidarizuojasi su Jumis".

----------
Pravartu, manome, bent glaustai susipažinti su A. Sacharovo paskutinės knygos pagrindinėmis mintimis.Red.
-------------

"Mano kraštas ir pasaulis" — vertime anglų kalba: My Country and the World — antroji Sacharovo knyga. Iš esmės ir šioj knygoj jis plėtoja tas pačias mintis, kurias dėstė ir pirmojoj, tačiau daug aštriau, be jokių iliuzijų. 1968 metų memorandumą Sacharovas skyrė pirmiausia pačių sovietų vadams — juos skatino laisvintis iš Rusiją dusinančios praeities ir rinktis pažangai būtiną laisvės kelią, kad žmonija būtų išgelbėta nuo atominio karo katastrofos. Septynerius metus drąsiai ir atkakliai vesta kova už žmogaus teises įrodė Sacharovui, kad nėra jokio pagrindo iš taikaus sambūvio laukti sovietuose liberalizacijos bei demokratizacijos, jeigu Vakarai kietai ir neatlaidžiai nespaus sovietų šį sambūvį, vad. dėtente politiką, vykdyti žmogaus teisių gerbimu ir pačioj Sovietų Sąjungoj. Tad ši antroji Sacharovo knyga ir yra visų pirma skiriama nebe sovietų vadams, bet Vakarams — įspėti Vakarus, kad paprastu sovietams nuolaidžiavimu pagrįsta dėtente tik stiprins sovietinio režimo totalizmą ir ugdys Sovietų Sąjungos galybę, o tuo pačiu ir jos grėsmę žmonijos taikai.

Laisvieji Vakarai siekia esminių žmonijos tikslų, be kurių ji negalėtų išsilaikyti. Tačiau šių tikslų pasiekimui didžiausią kliūtį sudaro sovietų vidaus padėtis ir jos įtaka pasauliui. Šios kliūties nepajėgs nugalėti nei trumparegis pragmatizmas, nei aklas idealizmas. Toks yra Sacharovo minčių pagrindas.

"Pragmatikai" teigtų, kad kiekviena padėtis diktuoja atitinkamą politiką, nes nėra visuotinių gairių, kuriomis pasiremdami galėtume pasaulinėje plotmėje veikti. "Idealistai" teigtų, kad neturime teisės kištis į konfliktus, nes tai varžytų kitų kraštų politinę laisvę. Tačiau giliau panagrinėjus šias dvi politikos kryptis, pasidaro aišku, kad pirmoji nėra tikrai pragmatiška, o antroji tikrai nėra idealistiška. Sacharovas stengiasi parodyti, kad tikrai pragmatiška, atseit, vaisinga yra ta tarptautinė politika, kuri remiasi esminiais žmonijos idealais, o ne trumpalaike nauda, ir tikrai idealistiška yra ta politika, kuri yra pagrįsta blaiviu ir realistišku žvilgiu į galingiausią totalitarinį kraštą — Sovietų Sąjungą. Be idealų tarptautinė politika daugiau pridaro žalos, negu atneša naudos, o be blaivaus žvilgio siekiamieji idealai pasidaro neįmanomi pasiekti.

Beveik pusę savo knygos Sacharovas skiria sovietų totalitarinei vidaus santvarkai — parodyti, kaip ji visai nepaiso individo teisių ir paneigia laisvę. Dažnai Vakaruose reiškiama nuomonė, kad sovietų vidaus santvarka esanti pagerėjusi. Nebereikią dėl jos rūpintis, nes palaipsniui savaime ji vis gerėsianti. Be to, nereikią į ją kištis dėl to, kad sovietų vidaus santvarka — tai ne mūsų reikalas. Sacharovas tokią poziciją atmeta. Nors žmogaus buitis sovietuose šiek tiek ir pagerėjo, vis vien vidaus santvarka yra tokia, kad ji įpareigoja dėl jos rūpintis visus, pripažįstančius žmogaus teises. Rūpinimasis sovietų vidaus santvarka
yra Vakarams aktualus, net ir pragmatiškai žvelgiant, nes tai ir jų pačių interesas. Jei nebus rūpinamasi Sovietų Sąjungos vidaus padėtimi, grės pavojus paties laisvojo pasaulio ateičiai — žmonijos esminių tikslų siekimą padarys neįmanomą.
1968 m. memorandume Sacharovas, nors ir žinodamas, jog su Stalino mirtimi nepasibaigė sovietuose brutalus žmogaus degradavimas, vis dėlto sutiko, kad sovietų liaudis "parodė socialistinės krypties gyvastingumą" ir kad ši kryptis padarė liaudžiai "kultūriniu, socialiniu, moraliniu atžvilgiu daugiau, negu bet kuri kita sistema". Paskutinėj knygoj nebėra apie tai kalbos. Nors Sacharovas specialiai ir nesiėmė visai pasmerkti sovietų sistemą, pati blaivi šios sistemos analizė virto aštria jos kritika.

Vakarų standartais vertinant, gyvenimas šortuose yra neįtikimai skurdus. Atostogos trumpos, Šventiadienių praktiškai nėra, atlyginimai ma-: dar labiau pensijos menkos), streikai uždrausti, žmonės gyvena sugrūsti, krašto švietimas ir gyventojų medicininis aptarnavimas žemo lygio, keliauti užsienin tik labai nedaugeliui leidžiama, normalus šeimyninis auklėjimas neįmanomas, visur pasklidęs pasileidimas ir alkoholizmas (alkoholio per capita išgeriama triskart daugiau, negu paskutinių carų laikais!). Markso pažadai pagerinti darbo žmonių buitį visai netesimi. Marksistinė socializmo ideologija naudojama tik kaip fasadas partijos diktatūrai stiprinti. Pagerinti gyvenimo lygį Jdžia visai nesirūpina, nes visų pinna ji susirūpinusi nuolat stiprinti savo karinę jėgą ir plėsti visame pasauly įtaką, rengti pasaulinę revoliuciją.

Visa valdžia yra ne proletariato, o tik valdančiosios klasės, vadinamos "nomenklatūra", rankose. Šitos klasės žmonės gerai gyvena, neturi rūpintis savo pačių ir savo vaikų ateitimi. "Nors radijas kasdien skelbia paprastam Sovietų Sąjungos piliečiui, kad jis yra savo krašto ponas, tas pilietis labai gerai supranta, kad tikrieji ponai yra tie, kurie rytą ir vakarą per ramias, užtvertas gatves lekia šarvuotais limuzinais" (p. 29). O masės yra priverstos dalyvauti rinkimų farse — balsuoti už tą partiją, kuri taip juos išnaudoja. Toks ekonominis - visuomeninis stovis nužmogina žmogų.

Taip pat sunki Sovietų Sąjungos gyventojų dvasinė - kultūrinė ir teisinė padėtis. Persekiojami tikintieji ir politiniai disidentai. Persekiojami — Sacharovas neužmiršta to pabrėžti — ir nerusų tautybės patriotai, vykdant rusifikaciją. Visi šitie žmonės kalinami, siunčiami į darbo stovyklas ar į psichiatrines ligonines, ištremiami iš krašto arba įvairiai slapčia persekiojami. Jei įvyksta teismas, jis yra uždaras ir slaptas. Apkaltinimų teismas niekada sąžiningai nepatikrina.
Pažįstantiems sovietų santvarką visa tai — ne naujiena. Tačiau mažiau įsigilinusiam į sovietų santvarką gali atrodyti neįtikima, kad padėtis gali būti tokia bloga ir vis vien nesukelti masių pasipriešinimo. Sacharovas sutinka, kad tai sunkiai suprantamas reiškinys. Tačiau bent dalinai galima padėtį išaiškinti, supratus, kad sovietų santvarka yra pagrįsta baime. Sovietų pilietis "žino, kad net ir šiomis dienomis jo asmeninis likimas visai nuo valdžios priklauso: nuo jo artimesnių bei tolimesnių viršininkų, nuo apgyvendinimo komiteto pirmininko, nuo unijos komiteto pirmininko (kuris gal nutars ar gal nenutars jo vaiką į darželį priimti), gal ir nuo šalia jo dirbančio KGB šnipo" (p. 29-30). Žmogų, sunkiai ir šiaipjau bepragyvenan-tį, netikrumas dėl ateities pririša prie darbo, o tuo pačiu ir prie esamos santvarkos, nuo kurios jis priklauso ir kuri jam leidžia dirbti.

Ir skurdus Sovietų Sąjungos žmonių gyvenimo lygis, ir dvasinis jų demoralizavimasis, ir pagrindinių žmogaus teisių negerbimas yra dalykai, kurių negalima abejingai traktuoti, juos laikyti "ne savo" reikalu. Vakarai turi stengtis suprasti tokį žmonių gyvenimą sovietuose, bet nekurti iliuzijų apie visuomenę, kurios negali tiesiogiai pažinti. O tą visuomenę kiek galima pažinę, jie turi moralinę pareigą rūpintis jos vidaus santvarkos pakeitimu.

Priėjęs šią išvadą, Sacharovas kelia savo knygoje jį ypačiai dominantį klausimą: ar yra pragmatiška, atsižvelgiant į pasaulinę padėtį ir į kitus tikslus, kuriuos Vakarai nori pasiekti, tą moralinę pareigą dabar vykdyti? Ar nebūtų naudingiau daryti kompromisus, bent laikinai, ir už asmens teises Sovietų Sąjungoje nekovoti?
Sacharovas į šiuos klausimus atsako: ne! Savo atsakymą jis grindžia sovietų valdžios savybių analize. Tai totalitarinė ir paslaptimis apsigaubusi valdžia: visus to krašto santykius su pasauliu valdo vienas planas ir viena valia. Tai įgalina sovietų pasaulinės politikos didelį dinamiškumą, bet drauge ir pragmatišką beprincipiškumą. Kaip tokio beprincipiškumo pavyzdį Sacharovas nurodo dideliais ginklų kiekiais rėmimą tironų režimų Ugandoj, Libijoj ir kitur. "Taipogi mūsų valdžia yra parėmusi ibų išžudymą Nigerijoj, kurdų išnaikinimą Irake ir t.t.; yra išnaudojusi visame pasauly tautines, religines ir politines nesantaikas, ir tai viskas savo įtakos pasauly plėtimo vardan" (p. 47).

Tokia sovietų tarptautinė politika kuria dirvą melui, šantažui, papirkinėjimui, vad. penktosios kolonos organizavimui. Kitiems kraštams, kurie rūpinasi pasaulio ekologijos ir maisto problemomis, sovietai sudaro didelių sunkumų savo niekuo nepasitikinčiu paslaptingumu, o taip pat ir savo biurokratiniu neefektyvumu savo pačių ūkinių problemų sprendime (galime prisiminti sovietų nelauktą javų išpirkimą 1974 m., kuris tiek daug sunkumų sukėlė). Ypačiai nelemta yra sovietų supermilitarizacija: menkai darbininkus atlygindama, valstybė gali savoje valstybinio kapitalizmo sistemoje milžiniškas sumas skirti ginklavimuisi ir slaptai ar viešai ekspansijai visose pasaulio dalyse. Savo ruožtu perdėtas sovietų militarizmas verčia ir kitus kraštus pernelyg daug pinigų išleisti savo karinės jėgos stiprinimui. Visa tai reiškia, kad Sovietų Sąjungos vidaus padėtis sudaro tio-sioginę grėsmę Vakarams.

Supratus, jog sovietų sistemos totalizmas ir jį gaubiantis paslaptingumas apsprendžia ir užsienio politiką, pasidaro aišku, kad galvoti, jog sovietų vidaus padėtis yra ne mūsų reikalas, tai tik save apgaudinėti. Kadangi Sovietų Sąjungos totalitarinė santvarka trukdo laisviesiems kraštams siekti humanistinių tikslų, tai ir yra iliuzija, kad galima tų tikslų siekti, nesirūpinant sovietų santvarka. Ne tik JAV-bių interesai, bet ir esminiai žmonijos idealai kelia laisvajam pasauliui pareigą rūpintis Sovietų Sąjungos vidaus padėtimi.

Nieku būdu Sacharovas nemano Vakaruose kurstyti militarizmą, nes pats jis yra giliai susirūpinęs pasaulio taika. Bet jis yra tvirtai įsitikinęs, kad Vakarai turi būtinai iš sovietų reikalauti gerbti žmogaus teises. Tik Vakarų spaudimas privers sovietus atleisti totalizmo varžtus ir įgalinti krašto demokratizaciją.

Tokio spaudimo pozityviu pavyzdžiu Sacharovas laiko JAV kongreso 1974 m. priimtą vad. senatoriaus Henry Jacksono sąlygą, kad socialistiniai kraštai gali iš JAV laukti platesnio ekonominio santykiavimo tik tada, kai jie praktiškai įgyvendins jų pačių priimtą Jungtinių Tautų deklaruotą individo teisę laisvai apsispręsti, kur jis nori gyventi. Laikydamas tą JAV kongreso nuosprendį istorinės reikšmės aktu, Sacharovas gina Jacksoną nuo jo kritikų (tarp jų ir nuo prezidento Fordo), pagal kuriuos Jacksono sąlyga, nors ir paremta humanistiniais motyvais, esanti nepraktiška ir todėl turėjusi būti atmesta. Priešingai, Sacharovo nuomone, ta sąlyga kaip tik atspindi realistišką žvilgį į tarptautinę padėtį.

Pirma, anot tos sąlygos kritikų, ji iš tiesų tik sulėtinusi emigraciją iš Sovietų Sąjungos, kai ankstesni slapti susitarimai buvo emigrantų skaičių padidinę. Į tai Sacharovas atsako: "Anaiptol, tik nepaliaujamas sovietų valdžios spaudimas įgalino tuos paskutiniu metu pasiektus dalinius laimėjimus, bent žydų emigracijos atveju" (p. 55). Tikroji sunkumų priežastis yra ne įsikišimas į Sovietų Sąjungos vidinius reikalus, bet greičiau vienybės stoka Vakarų kraštuose. Nei Londonas, nei Bonna. nei Paryžius nepasekė JAV pavyzdžio. "Kaip tik ši bendros politikos, solidarumo jausmo ir koordinacijos stoka įgalino sovietų kontrmanevrą" (p. 56). Kas tikisi, jog galima pataikavimu iš sovietų išsiderėti didesnį emigrantų skaičiaus išleidimą.

E. Dajevskis: Turgus (scenos dekoracija). Nuotr. Bruno Rozičio


tas nesupranta sovietų mentaliteto ir per siaurai žvelgia į tarptautinę padėtį.
Antra, Jacksono sąlygos kritikai prikiša, kad ta sąlyga JAV-bių ūkiui tik sunkumų sukėlusi. Sacharovas priima tą prielaidą, bet nesutinka, kad dėl to būtų buvę tikslingiau Jacksono sąlygos nepriimti. Sacharovo sprendimu, tai Vakarams naudingiausia, kas nesumažina jų ekonominio sa-irankiškumo. Naudingiau Vakarams laikinai truputį ekonomiškai pavargti, negu tapti priklausomiems nuo sovietų šantažo. "Nors JAV-se ir kituose išsivysčiusiuose Vakarų kraštuose siaučia infliacija, energijos krizė, nedarbo sunkumai, vis tiek jų ūkis turi žymiai sveikesnį pagrindą, negu Sovietų Sąjungos chroniškai įtemptas, militarizuotas ir chaotiškai tvarkomas ūkis. Užtat, jeigu Vakarai gali save prisiversti truputį laikinai pasiaukoti, jokie ekonominiai spaudimai negalės jų paveikti. Iš antros pusės, jie tokiu būdu įsigys priemones Dasiekti svarbius, ilgalaikę prasmę turinčius tikslus" (p. 56-57).
Pagaliau, pagal Jacksono sąlygos kritikus, toks JAV-bių kongreso sprendimas kenkiąs dėtente politikai. Koks betgi dėtente tikslas Vakarams? Argi Vakarai, vesdami dėtente politiką, tesiekia pagerinti savo pačių ekonominį stovį?
Atsižvelgiant į Sovietų Sąjungos ekonominį stovį, toks tikslas būtų realistiškas tik tuo atveju, jei būtų norima Sovietų Sąjungą paversti žaliavos šaltiniu. Tačiau tokio tikslo įgyvendinimas sumažintų JAV-bių savarankiškumo lygį. Todėl Sacharovas ir prieina tokią išvadą: dėtente tikslas, kad jis būtų Vakarams naudingas, negali būti ekonominis. Verčiau jis turi būti humanistinis - visuomeninis, būtent: "demokratizuoti socialistines visuomenes, jas padaryti atviresnes laisvam keitimuisi žiniomis bei žmonėmis ir tuo būdu mažiau pavojingas žmonijai. Tačiau tokio tikslo negalima pasiekti, kapituliuojant šantažui" (p. 61).

Taigi, kaip Sacharovas pabrėžia, Jacksono kritikų pragmatizmas iš tiesų yra nerealistiškas: nors kartais ir gali būti nenaudinga kovoti už asmens teises, bet atsisakyti šios kovos tai savo pačių ateitį statyti pavojun.

Atitinkamas yra Sacharovo žvilgis ir į nusiginklavimo klausimą. Šiuo reikalu jis įspėja Vakarus prieš tris pavojus: per lengvą žvelgimą į verifikacijos sunkumus, totalitarinio krašto ypatybių nesupratimą ir tokio krašto strateginio galvojimo keistenybių neįsivaizdavimą.

Aišku, kad be pakankamos verifikacijos sistemos susitarimas nieko nereiškia, nes viena ar antra šalis gali slaptai stiprinti savo puolimo pajėgumą. O verifikacijos galimybės dabar yra nepakankamos, kadangi satelitai negali patikrinti povandeninių ir keliaujančių platformų puolamojo pajėgumo. Nusiginklavimo sutartys bus prasmingos tik tuo atveju, jei abi šalys galės viena antra pasitikėti. O tai savo ruožtu bus įmanoma tik tada, jei vienos Šalies žmonės galės laisvai lankytis antroje ir jei žinios galės lygiai laisvai visur sklisti. Tad ir nusiginklavimo rūpestis mus vėl grąžina į tą pačią pagrindinę problemą: "Nors stengiamės išspręsti tik nusiginklavimo klausimą, vis vien jo išsprendimas reikalauja nepailstamo dėmesio žmogiškiesiems klausimams, asmens teisių apgynimui, žmonių ir žinių apsikeitimo palengvinimui, nes tik tai sukurs tarptautinį pasitikėjimą" (p. 64). Vadinas, siekdami nusiginklavimo, tuo pačiu turime siekti ir kitų esminių žmonijos tikslų.

Dažnai Vakaruose manoma, kad jei JAV-ės visai nusiginkluotų, tai ir Sovietų Sąjunga pasektu. JU pavyzdžiu. Anot Sacharovo, tai tuščia iliu-cija, kuri tik liudija visišką sovietų totalitarinės valdžios ypatybių nepažinimą. "Bet koks pagrindinis pasikeitimas mūsų krašto ūkio militarizaci-joje yra neįmanomas be plačių politinių pasikeitimų. Šiandien dominuojantis valdžios politikos bruožas yra nieko iš pagrindų nekeitimas, kad nebūtų sugriauta esama pusiausvyra ir kad nepatektų į pavojų su šia pusiausvyra glaudžiai susietos nomenklatūros privilegijos,, (p. 65). Chruščiovas buvo nuverstas kaip tik dėl to, kad jis bandė sumažinti gynybos išlaidas ir tuo pačiu nomenklatūros privilegijas. Nurodydamas į tai, Sacharovas ir teigia, kad rimtas bandymas nusiginkluoti yra iš esmės susijęs su sovietų politinės - visuomeninės santvarkos pakeitimu. Norėdami siekti nusiginklavimo, turime siekti ir sovietinės santvarkos pakeitimo.

Pagaliau Vakaruose plačiai pasklidusi nuomonė, kad Sovietų Sąjunga, nors ir būtų stipriai apsiginklavusi, vis vien vengtų branduolinio karo, nes toks karas būtų neapsakomai žiaurus ir padarytų neapskaičiuojamos žalos. Tačiau, anot Sacharovo, ši nuomonė yra taip pat nerealistiška — visiškai nesuprantanti santykio tarp sovietų strateginės doktrinos ir jų totalitarizmo bei paslaptingumo. "Totalitarinės valdžios strateginė doktrina bei praktika gali nesiskaityti su to krašto ir su viso pasaulio gyventojais, ji gali būti labiau avantiūristinė ir daugiau valdoma asmeniškų norų bei slaptų sprendimų, negu demokratinės valdžios strateginė doktrina bei praktika" (p. 64-65). Norint pilnai suprasti sovietų strateginę doktriną, reikia pažinti jų nomenklatūros savanaudiškumą bei galingumą. Nomenklatūros viršūnės gyvena Maskvoje ir ją yra stipriai apginklavusi. Saugiai pati besijausdama ir matydama staigaus pirmo puolimo naudą, ji nedvejodama paaukotų visą Sovietų Sąjungą. Tai visai įmanoma totalitarizmu ir paslaptingumu pagrįstoje santvarkoje. Humanistiškesnio nusiteikimo laukti iš Sovietų Sąjungos valdžios būtų realu, tik jos vidaus santvarkai pasikeitus.

Žmonijos išlikimui būtina nusiginkluoti, tačiau bet kad būtų galima nusiginklavimą praktiškai ir realistiškai vykdyti, tuo pačiu reikia kovoti už žmogiškąsias teises Sovietų Sąjungoje. Tokia yra Sacharovo išvada.

Žvelgdamas į JAV-bių pasitraukimą iš Vietnamo, Sacharovas jį aiškina kaip izoliacijos politiką. Sacharovo nuomone, dabartinėje tarptautinėje padėtyje, ypač atsižvelgiant į JAV-bių galingumą, tokia izoliacijos politika yra nerealistiška, nes tai tik paprastas pasidavimas kitų valiai — tebūnie, kaip kiti nori. O kitų valia ne visada sutampa su JAV-bių interesais ir dažnai neatitinka žmonijos esminių tikslų.
Sacharovas pripažįsta, kad JAV-bėms būtų buvę ypatingai sunku tęsti Vietname karą. Trūko vieningumo ir solidarumo laisvųjų kraštų tarpe. Ne-atsižvalgdami į JAV-bių užsiangažavimą ir į Vietnamo istorinę raidą, tie kraštai kritikavo JAV-bių vaidmenį šiame kare ir nė kiek nepadėjo teisingai jį užbaigti. Karčių žodžių Sacharovas pasako ir vadinamojo "trečiojo pasaulio" kraštams: norėdami likti neutralūs, jie šantažuoja Vakarų buvusius kolonijinius kraštus, bet užmerkia akis prieš Sovietų Sąjungos vykdomą brutalų imperializmą. Kreipdamasis į Trečiojo pasaulio kraštus, Sacharovas juos ragina greičiau subręsti ir įvertinti Vakarų pastangas nenusilenkti sovietų vadų atviram cinizmui. Jis taip pat primena neatsakingą sovietų vaidmenį: nebūtų buvę Vietnamo karo, jei Sovietų Sąjunga nebūtų sąmoningai Šiaurės Vietnamą padrąsinusi sulaužyti Ženevos susitarimą. Bet ir pačios JAV-ės būtų turėjusios ryžtingiau ir nuosekliau šiame konflikte laikytis, spausdamos Sovietų Sąjungą, kad ši sustabdytų ginklų siuntimą į Šiaurės Vietnamą.

Kokią pamoką laisvajam pasauliui suteikė Indokinijos tragiškas likimas? Į šį klausimą Sacharovas atsako: ne trumparegiško pragmatizmo diktuojama izoliacijos politika, bet tokia tarptautinė politika, kuri drauge būtų ir realistiška savo blaivumu, ir idealistiška savo kilnumu. "Vietoj izoliacijos politikos — pasiaukojimas, dosnus ir nuoširdus rūpinimasis visų žmonių likimu. Vietoj iliuzijų — blaivus suvokimas iššūkio, kurį istorija iškėlė Vakarų pasaulio vadams. Ne stokojanti entuziazmo, niekada viešumai pakankamai neišaiškinta, nenuosekli tarptautinė politika, bet atsargiai apspręstas esminių idėjų pasirinkimas ir maksimumas ryžto jas vykdyti" (p. 80).

Turėdamas prieš akis principinę laisvųjų Vakarų ir Sovietų Sąjungos priešybę, Sacharovas yra susirūpinęs, kad dabartinė detente politika "realizmo" bei "pragmatizmo" vardan neužliūliuotų Vakarų iliuzijomis ir neišblėsintų juose esminių žmogaus vertybių sąmonės. Iš vienos pusės, Sacharovas laisvojo pasaulio žmones ragina kantriai pakelti kartais iškylančius laikinius sunkumus, bet nepasiduoti kitų šantažui ar savo pačių trumparegiškam godumui. Ūkinės naudos motyvai neturi lemti pagrindinių sprendimų. Iš antros pusės, Sacharovas įspėja Vakarus neparaližuoti savo valios besaikiu savęs pačiu juodinimu dėl savo režimų vienokių ar kitokių klaidų, bet likti ištikimiems tiems idealams, kuriuos savo sąžinėje žino esant tikrus. Net jeigu Vakarų gyvenimo standartas ir ligi penktadalio nukristų, vis tiek būtų geriau gyvenama, kaip turtingiausioje socialistinėje šalyje žmonės gyvena. Todėl Sacharovas ir pataria Vakarų kraštams laikytis savo mišrių sistemų ir nesusivilioti totalitarizmo pagundomis. Reikia vengti visų gamybos priemonių nacionalizacijos, vienos partijos sistemos, ideologinio persekiojimo, nes visa tai vestų į totalitarizmo laimėjimą.

Sacharovui kelia rūpestį Vakarų intelektualus užkrėtusi kairiųjų liberalų mada. Pasidavusieji šiai madai, nepažindami sovietų tikrovės ir gyvendami įpirštomis iliuzijomis, dėtente vardan siūlo daryti sovietams vienašališkų nuolaidų, ypač nusiginklavimo klausimu, ir teikti jiems paramą prekyba bei paskolomis. Tuščia jų viltis, kad tai sovietų adus sušvelnintų ir padarytų sukalbamesnius. Iš kairiųjų liberalų mados gimsta kryžiaus žygiai, kuriais siekiama Vakarus silpninti ir politiškai, ir militariškai. Ginamos ir remiamos įvairios ekstremistinės ir net teroristinės organizacijos savuose kraštuose ir visame pasaulyje. Pasidavus madai, neregima, kad iš tiesų pasitarnaujama ne liberalizmui, bet totalitarizmui: Vakarai praranda solidarumą, kovodami prieš totalitarines valdžias, ir patys atsiranda pavojuje prarasti demokratiškumą.

Analizuodamas kairiųjų liberalų madą, Sacharovas nurodo jos tris priežastis: a. tėvai nenori jų vaikams pasirodyti atsilikę ir dėl to patys imasi atstovauti jaunimo mėgiamam radikalizmui, b. nerasdami lengvų sprendimų iškylantiems sunkumams nugalėti, žmonės tikisi surasti greitą sprendimą radikalioje politikoje, c. pagaliau daugelis pasiduoda prosovietinei ar ir prokinietinei propagandai, kuri socialistines idėjas sumaišo su melais apie savo pačių santvarką.

Kairieii liberalai intelektualai, sukūrę "žmogiško socializmo" idėją, tiki, kad toks socializmas ju pačių kraštuose yra įmanomas sukurti. Šie liberalai prileidžia, kad jų tautiečiai yra kitokie, negu. dabartinių sovietinių kraštų gyventojai, todėl tiki, kad jų atveju istoriniai faktai neturi reikšmės. Sacharovas tokį kairiųjų liberalų tikėjimą laiko aklu ir juos kviečia blaiviai dalyką imti: "Aš tikiu, kad principiškai 'žmoniško veido socializmas' yra galimas ir atspindi aukštą visuomeninio susiorganizavimo formą. Tačiau jis yra galimas tik nepaprasta kolektyvine savitvarda, pagrįsta daugelio žmonių išmintimi ir pasiaukojimu. O tai yra lygiai sunku pasiekti bet kuriam kraštui ir reikalauja ypačiai palankių vidaus ir tarptautinių sąlygų" (p. 91-92).

Suglaudus paskutinės A. Sacharovo knygos mintis, galime sakyti: "Mano kraštas ir pasaulis" yra apeliavimas į Vakarus, kad šie suprastų savo dabartinę pareigą išgelbėti save pačius ir pasaulį, išgelbint Rusiją nuo jos pačios. Kad Sovietų Sąjungos dabartiniai vadai patys ryžtųsi režimą demokratizuoti, Sacharovas visai netiki. Pateikdamas savo 12 punktų programą sovietų sistemos reformai, jis ypač pabrėžia šiuos dalykus: vienos partijos režimo pakeitimą kelių partijų sistema, visų politinių ir religinių kalinių amnestavimą, legalizavimą darbo streikų, sienų atvirumą. Į sovietinę tikrovę Sacharovas žvelgia tikrai pesimistiškai, bet neskelbia pesimizmo: jis tiki, kad vieningas ir nuoseklus Vakarų spaudimas sovietams gerbti Jungtinių Tautų deklaruotas žmogaus teises gali būti efektyvus, jei tik Vakarai vieningai ir solidariai laikysis. Galima sakyti, kad A. Sacharovas pasitiki ne fizine, bet moraline jėga. Kaip jis nekursto Vakarų į militarinį nusiteikimą, bet ir pats pasisako už taikingą sambūvį ir dėtente politiką, taip ir pačių rusų jis nekursto į revoliuciją. Vakarus jis skatina dėtente politiką grįsti sovietams reikalavimu demokratizuoti savo vidaus santvarką. Savo paties tautiečius A. Sacharovas kviečia apsišarvoti kantrybe, bet drauge ir drąsa.

Dramatiškomis aplinkybėmis išleista A. Sacharovo knyga susilaukė dėmesio visoj laisvojo pasaulio spaudoj. Bet kiek ji pajėgė atverti akis tiems, kurie vadovauja Vakarų laisviesiems kraštams, ypačiai JAV-bių politikos vadams? A. Sacharovas tikėjo, kad Helsinkio konferencija parodys, ar dėtente politika yra istorinės reikšmės įvykis pradedantis sovietų visuomenės demokratizaciją ir atidarymą užsieniui, ar ta politika pasirodys tik ciniškas politinis žaidimas, tarnaujantis tik trumpalaikiams kai kurių individų politiniams ir ekono-moniams interesams, tik sąmokslas už plačiųjų masių nugaros. Vakarų iniciatyvos dėka Helsinkio konferencijos baigiamajame akte figūruoja ir asmens teisių gerbimas. Bet vienas yra dalykas gerbti jas žodžių, visai kitas dalykas — iš tikrųjų vykdyti. Deja, sunku laukti vykdymo iš tų, kurie įpratę žmogaus teisių negerbti.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai