Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽODŽIŲ BAIMĖ (Kultūrinis klimatas Čekoslovakijoje) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.S.   
Anglijoje, Londone, leidžiamas žurnalas Index on Censorship savo 1976 metų rudens numeryje (Vol. 5. 3) įsidėjo straipsnį "Žodžių baimė" (Fear of Words), kurio autorius Jan Hrachor apžvelgia kultūrinį šių dienų Čekoslovakijos klimatą, sutelkdamas savo dėmesį į kūrėją rašytoją, jo kūrybinę laisvę, jo santykį su valdančiu elitu. Nesunku rasti kultūrinio ir istorinio gyvenimo paralelių tarp Čekoslovakijos ir Lietuvos, dėl to tas straipsnis bus įdomus ir Aidų skaitytojui — įdomus labiausiai tuo, kad jo autorius Jan Hrachor, parodo tą apverktiną kultūrinę padėtį, kuri šių metų pradžioje privertė Čekų intelektualus protesto raštu pasisakyti prieš valdžios spaudimą ir reikalauti kūrybinės laisvės. Į protestą valdžia piktai reagavo naujais Čekoslovakijos intelektualų persekiojimais — areštais, kalėjimais, trėmimais . . . Visa tai pasmerkė laisvę mylintieji kraštai protesto laiškais Čekoslovakijos diktatūrinei vyriausybei. — Red.

Modernioje čekų tautos istorijoje grožinė literatūra per ilgai buvo priversta tarnauti politiniams tikslams, ir šiandien, atrodo, niekas nebenori, kad menas ir toliau atlkinėtų tas funkcijas. Verčiau ryžtamasi atitrūkti nuo tikrovės ir pasinerti į paties menininko susikurtą pasaulį. Tas tendencijas galima pastebėti tiek žvelgiant į rytus, tiek į vakarus nuo Čekoslovakijos. Kai kurį laiką net atrodė, kad literatūra ėmė semti savo gyvybę iš nuosavų šaltinių ir tvarkytis pagal savo dėsnius. Skaitytojui liko ją priimti ar atmesti. Tačiau čekų rašytojas niekada negalėjo skųstis, kad jo kūryba nesirūpinama, net tais atvejais, kai jam nebuvo leista paskelbti nė vienos eilutės.

Visuomenė, kurioje menininkui tenka gyventi, yra kartais sunkiai suprantama. Ji turi visišką žodžių monopolį, įstengia jų sukurti didelę daugybę ir jais aprūpinti visus namus — metų metais vis tais pačiais. Tačiau ji yra alergiška kiekvienam žodžiui, kuris yra bent kiek kitoks. Ne tik politiniai pamfletai, socialiniai romanai ar satyra ilgus metus neišvengė cenzūros. Bet net ir tie veikalai, kurių autoriai neturėjo tikslo diskutuoti ar keisti filosofines amžiaus pažiūras, o tik ieškojo naujo semantinio santykio tarp žodžio ir tikrovės, negavo leidimo pasirodyti atskira knyga. Kai vieną kartą buvo leista spausdinti ekspresyvaus čekų poeto Jiri Kolar poezijos tomą Basne ticha, tuoj buvo susigriebta, ir knygos buvo sunaikintos, net neleidus jų pasiimti iŠ rišyklos. Cenzorius, matyt, išgąsdino naujas rašymo būdas, nes poetas bandė sukurti plastinius įvaizdžius iš pačių žodžių, atmesdamas tradicinę jų reikšmę. Gal tame nesuprantamame žodžių derinyje buvo įžiūrėtas įtartinas susižinojimo kodas.

Sunku suprasti, kodėl kartais žmonės taip labai bijo žodžių. Tiesa kalba yra didžiausias žmonijos pasiekimas. Bet kai žodis susiduria su organizuota biurokratija, jis tikrai ne daug ką pasiekia. Poetas tik gali sugrąžinti žodžiui jo pirmykštę reikšmę, atgaivinti jo tradicinius ryšius su tikrove, pasakyti, kad karalius buvo nuogas. Bet juo atviresnis poeto žodis, juo didesnę baimę jis įkvepia, juo labiau jis persekiojamas. Mandelštamas poezijos persekiojimo laipsnį laiko jos vertės rodikliu, o didžiausios vertės poezija pasiekia tada, kai už ją mokama poeto gyvybe.
Esama įvairių nuomonių, ar menas ir literatūra gali daryti tiesioginę įtaką istoriniam vyksmui ir jį sukti norima kryptim. Kai menas sueina į konfliktą su valdžia, po kovos abi pusės yra įsitikinusios savo pergale ir gyvena iliuzijomis. Politikai pasijunta buvę teisūs dėl savo įtarinėjimų, gailisi neužgniaužę kūrybinės laisvės užuomazgos, leidę menininkams įtaigoti visuomenę ir sukelti krizės chaosą. Tuo tarpu rašytojai tariasi turį jėgos paklupdyti politinę sistemą ir tokiu būdu išgelbėti tautą. Čekoslovakijos istorijoje yra vis dėlto faktų šiai iliuzijai paremti. 19 amžiuje ir 20 amžiaus pradžioje menininkai ir rašytojai tikrai vaidino reikšmingą socialinį ir politinį vaidmenį ir buvo savo tautos šaukliai. Jų aiškus nusistatymas, reiškiamas manifestais, ir energingas įsipareigojimas stipriai veikė ir stūmė istorinius įvykius. Bet tai buvo išimtinė istorinė situacija, ir ši menininkų veikla atspindi ne ką kita, bet ano meto čekų tautos silpnumą. Ji sunkiai ir vėliau už kitas Europos tautas pajėgė įsitvirtinti kaip modernus politinis vienetas ir susikurti savo institucijas. Dėl to tautai menininkai ir rašytojai buvo labai svarbūs ir reikalingi, nes jie išlaikė gimtąją kalbą, buvo jos politinių ir socialinių teisių mokytojai ir laisvės šaukliai. Ano meto čekų literatūros pobūdis buvo gana primityvus. Netekusi savo šviesuomenės dėl karų ir priverstinės emigracijos, čekų tauta turėjo atsikurti iš pačių pagrindų, ir jos rašytojų padėtis ir darbo sąlygos buvo ne geresnės, kaip padienių darbininkų.

Bet dabar visai kiti laikai. Rašytojas neturi žadinti savo tautos, nes ji pati jau įrašė savo politinę isto riją moderniame pasaulyje. Tiesa, jos nariai dažnai buvo verčiami tarnauti brutaliai politinei jėgai, kuri siekė paneigti šią politinę istoriją. Bet tauta paliko sąmoninga ir žino, kad demokratinėse valstybėse piliečiai patys dalyvauja savo krašto valdyme. Ji negyvena taip izoliuotai, kad duotųsi įtikinama, jog jos problemoms išspręsti tėra tik vienas galimas atsakymas.

Tad kokią iš tikrųjų poziciją užima čekų literatūra, ir kokie yra jos politiniai įsipareigojimai? Pasaulyje esama rašytojų, kurie dar visai neseniai pavydėjo tam vaidmeniui, kurį čekų literatūra suvaidino politinėse grumtynėse. Bet tai nebuvo deklaracinis vaidmuo, čekų rašytojų manifestai nesudarytų literatūros istorijos. Be to, tokia veikla visai nekeltų pavydo ten, kur valstybės valdymas patikėtas kvalifikuotiems žmonėms, šio darbo profesionalams. Atrodo, galime tvirtinti, kad kitų kraštų kolegų pavydą kelia literatūros pajėgumas iškilti aukščiau savęs tokiose sąlygose, kurios kitiems kraštams būtų nepriimtinos.

Kūrybinė laisvė paprastai vertinama tos visuomenės, kuri neturi pakankamai erdvės reikštis ir save realizuoti. Socialinė literatūros funkcija priklauso ne vien tik nuo pačios literatūros, bet ir nuo šalia esančios visuomenės charakterio. Moderniam amžiui yra būdinga, kad juo labiau žodžiai netenka savo magiško žavesio, juo labiau jie yra eksploatuojami; juo labiau jie netenka savo poveikio, juo labiau pretenduoja jį turį. Ir jei kartais žmonės atrodo žodžių stipriai paveikti, tai paprastai rodo ne tiek tų žodžių jėgą, kiek jų situacijos silpnumą.
Mūsų krašte dažnai teigiama, kad čekų literatūra skaudžiai nukentėjo "šaltojo karo" metu. Tai tiesa, bet, žinoma, tai priklauso ir nuo to, kuriuo atžvilgiu ji yra vertinama ir kokio lygio iš jos reikalaujama. Oficialiai anuo metu leisti veikalai dabar skamba absurdiškai. Bet, nelaimei, jie dabar turi užpildyti tuščias knygų lentynas, nes trūksta tikrai meninės vertės kūrinių. Iš kitos pusės, to laikotarpio raštai, skirti stoti į atvirą kovą, pamažu prisitaikė prie tos kovos sąlygų ir, kad ir nenoromis, savo kokybe susilygino su savo oponentu. Trečia literatūros šaka yra ta, kuri negalėjo visiškai subręsti, neturėdama nei skaitytojų, nei recenzentų, bet kuri pasižymėjo vidine laisve. Kartais ją vadina "vidine emigracija", bet šis terminas nėra tikslus. Literatūra nėra pabėgusi nuo savęs, greičiau "į save", kad galėtų išlaikyti savo identitetą. Ir tai tik laikinai, kol susidarys sąlygos laisvai reikštis. Literatūros istorijoje tai nėra nieko nepaprasta, o šiais laikais tai įgijo ypatingos svarbos didelei čekų rašytojų daliai. Dabar išryškėjo, kad literatūros lojalumas savo tikram tikslui — laisvų žmonių laisva kūryba — pajėgė paskutiniais metais įžiebti naujos dvasios visai tautos kultūrai. Stipriai ir nelauktai greitai buvo perkainotos meninės vertybės, ir tos literatūrinės kryptys, kuriose Čekų literatūra užima tradicines ir pažangias pozicijas, pasistūmė iš periferijos į centrą.

Tai atsitiko visų pirma čekų poezijai. Ji pajėgė augti, kaip modernus menas, jautė amžiaus pulsą, ir jai pasisekė nežmoniškai sunkiose sąlygose iškelti esminius klausimus: žmogaus santykius su civilizacija, su visuomene, su istorija. Ši poezija savo menišku lygiu ir verte siekia pačias Europos poezijos viršūnes, nežiūrint, ar ji pripažįstama, ar ne: kontaktui su užsieniu užmegzti poetams trukdo kalbos užtvara, o krašto viduje jie yra įstumti į visišką izoliaciją. Šalia poezijos pamažu augo ir beletristika, kuri po ilgo laukimo galų gale prasmingai atkūrė šią čekų literatūros šaką.

Literatūra yra labai komplikuotas organizmas, kur centras ir periferijos nuolat keičia savo vietas ir kur neįvertinti ir nepastebėti dalykai ima staiga daryti stiprią įtaką literatūros evoliucijai. Arba ideologinės ar estetinės normos kartais pastumia į periferiją vieną ar kitą literatūrinį polinkį, kuris normaliose sąlygose būtų sudaręs pagrindinę srovę.

Reikėjo mažiausiai viso dešimtmečio, kad būtų pripažinti tie tikros literatūrinės vertės veikalai, kurie buvo anksčiau nustumti. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad visi jie rado užtarnautą vietą, nes konsolidacijos politika sukūrė naują biurokratiją. Ir dabar literatūrai neleidžiama normaliai augti ar skelbti tų veikalų, kurie buvo sulaikyti anksčiau. Dėl to čekų literatūros vaizdas ir šiandien yra gana niūrus, o pokarinės literatūros istorikai turės nagrinėti ne tik spausdintą, bet ir nespausdintą kūrybą, be kurios čekų literatūros istorija būtų nepilna.

Laikotarpis, kada menininkas galėjo laisvai kurti, buvo tikrai labai trumpas. Čekų istorijoje yra buvę metų, kai literatūra galėjo lengvai pasiekti kūrybines aukštumas. Laikotarpis tarp dviejų karų, čekų literatūroje geriausias, truko vos du dešimtmečius. Tačiau šį kartą tai truko vos mėnesius, net ne metus.

Šie keli laimingi mėnesiai pasibaigė tokiu laikotarpiu, kokį retai kas galėjo įsivaizduoti. Istorija juk nepasikartoja, ir čekų rašytojai sunkiai tikėjo, kad galima grįžti visu dešimtmečiu atgal. Ir ano laikotarpio pobūdis priklausė ne vien tik nuo stalinizmo: politinė priespauda veikia kūrybą neigiamai ir taip stipriai, kad neįstengiama parašyti net ir menkesnių veikalų. Jėgos, užvaldžiusios tą laikotarpį, tiek ideologine, tiek literatūrine prasme buvo ankstesnių dogminių ir sektinių tendencijų tąsa. Bet ta literatūra neatsirado pagal komandos žodį, o buvo sukurta rašytojų. Jie, ypač jaunesnieji, tikėjo savo kūryba, arba bent dėjo nuoširdžių pastangų. Tačiau, laikui bėgant, šios literatūrinės kryptys pasirodė nevaisingos ir negalėjo turėti bet kokios įtakos.

Tokiu būdu šių dienų situacija nėra grynas praėjusių dešimtmečių pakartojimas. Negrįžtama prie kraštutinių metodų, politinių teismų, kitaip galvojančių likvidavimo. Negrįžtama, nes patirtis pamokė, kad "galutinis sprendimas" yra perdaug galutinis ir mirusieji persekioja gyvuosius labiau, negu kad jie būtų persekioję, būdami likę gyvi. Iš kitos pusės, mes nerandame dabar to sistemos nenuoseklumo ir skylių, kurios anksčiau leido negalintiems spausdinti autoriams bent šį tą rašyti. Dabar sunku patikėti, kad režimo nutildytieji rašytojai vis dar galėjo dirbti kaip vertėjai ir spausdinti tuos vertimus savo tikrais vardais.
Šiandien situacija iš tikrųjų yra visai kitokia. Tarpininkai, kurie stovi tarp autorių ir skaitytojų, recenzentų ar klausytojų, yra instruktuojami iš vieno centro ir dirba pagal tiksliai suformuluotas taisykles. Kai rašytojas yra nubaustas visiškos tylos bausme, tikrai nelieka jokio plyšelio, per kurį jo žodžiai galėtų prasiskverbti. Dabar autoriai susiduria ne su draudimu spausdinti, aiškiai pasakytu, bet su daug nemoralesniu dalyku: varžymu siekiama ne vien sunaikinti literatūrinės ar mokslinės kūrybos vaisius, bet ir užgniaužti pačią kūrybą. Ir tai yra skaudus smūgis ne tiek rašytojams, kiek dar daugiau mokslininkams, tyrinėtojams ir visiems kūrybingiems asmenims, kurių darbas yra susijęs su įvairiomis mokslo įstaigomis, pvz. tyrimo institutais, archyvais, bibliotekomis. Kadangi jie čia neįleidžiami, jie netenka iš viso jokios galimybės kūrybingai dirbti. Šiuo atžvilgiu rašytojas yra truputį geresnėje padėtyje: jis dar gali rašyti sau pačiam. Tačiau paskutiniu laiku būta atvejų, kai rankraščiai buvo konfiskuoti tiesiai iš autoriaus stalčių, vadinasi, ir ši kūrybinė laisvė nėra absoliučiai tikra.

Visa šia persekiojimo mechanika rašytojas nesisielotų, jei tai neliestų labai arti jo paties asmens. Esama neliteratūrinių faktų, kurių negalima nepaisyti, jei norime įvertinti čekų literatūros padėtį dabartiniu metu. Šių dienų politinėse sąlygose tie faktai labai liečia patį rašytoją, ir dėl to turime pasverti ne tik autoriaus talentą ar tai, ką jis yra sukūręs, bet ir tas sąlygas, kuriose jis gali ar negali kurti.
Motyvas, dėl kurio autoriai varžomi ir draudžiami rašyti ir spausdinti, yra baimė. Baiminamasi to politinio poveikio, kurio jo kūryba gali turėti. Varžymas yra stiprus, bet pasiekia savo tikslą tik iš dalies: pristabdo kūrybą, bet sukelia politinę rezistenciją, vadinasi, cenzoriai į taikinį nepataiko. Rašytojai yra priversti griebtis politinio vaidmens. Grįžtama ir vėl ten, kur čekų literatūra dažnai atsidurdavo. Kūrėjai būdavo priversti rašyti protestų laiškus ir politinius manifestus apie laisvę ir priespaudą, kai tuo tarpu jie daug mieliau liktų sėdėti prie savo rašomųjų stalų, kurdami poeziją, noveles, romanus ar dramas. Toks yra politinės priespaudos paradoksas.

Šiandien už įstatymo ribos paliko daugiausia ta literatūros dalis, kuri pasižymėjo menine ir intelektualine pažanga. Spausdinti leista literatūra estetiškai nepakyla aukščiau blankaus vidutiniškumo, o intelektualiai yra bergždžia. Netrukus pasidarė aišku, kad šios rūšies prekė netinka būti rodoma ir negalima ja girtis. Kultūrinės politikos vadovai susirūpino kuo nors pakeisti tuos rašytojus, kuriuos jie patys išstūmė, t.y. beveik ištisą vidurinę kartą. Spraga dabar užpildoma pačių jauniausių rašytojų, literatūros naujokų.
Šitų jaunųjų daugumas yra griežtai apolitinio nusistatymo. Jie jau iŠ patyrimo žino, kad ne vien tik patogiai gyvenančioje buržuazinėje visuomenėje reikia vengti politikos, norint užtikrinti sau saugią vietą. Be to, jie neturi kito pasirinkimo, jei nori turėti sau skaitytojų, o dirbti visiškai izoliuotai pajėgia tik tvirčiausio charakterio asmenys. Būtų naivu stebėtis, kad tokiam jaunųjų nepolitiškumui šios dienos "konsoliduota" visuomenė mieliau pritaria, negu tikrai meniniam, filosofiniam ar net politiniam įsipareigojimui. Nesunku suprasti, kodėl jaunoji rašytojų karta taip remiama ir kodėl ji noriai ta siūloma parama naudojasi. Taip elgtis ir vienus, ir kitus verčia būtinas reikalas: vieni turi išsiugdyti jaunųjų rašančiųjų grupę, kad susidariusi tuštuma bent atrodytų užpildyta, o kiti nekantraudami laukia progos įsitvirtinti.

Tokiose nepaprastose kultūrinio čekų gyvenimo aplinkybėse mes negalime laikyti legaliai spausdintų veikalų tautine literatūra. Dalis nėra visuma. Naujai pasirodančių knygų skaičius yra maždaug toks pat, kaip ir buvo, bet kiekybinis vertinimas niekada negali būti taikomas menui. Vieno rašytojo neįmanoma pakeist: kitu. Nutildytieji autoriai yra nepamainomi. Net tiek pat gabus kūrėjas negalėtų pakeisti savo kolegos, nes jis visuomet būtų kitoks.

Nutildytieji autoriai tebėra gyvi. tebėra čekų literatūros dalis. Ir tie, kurie emigravo, rašo ir spausdina užsienyje, ir tie, kurie paliko namie, rašo, bet nespausdina, nes jiems tai yra uždrausta. Ir tai nėra nei pirmoji emigracijos banga šiame šimtmetyje, nei pirmoji pasmerkimo. Kūrėjai visada grįždavo į savo tautos kultūrą, kad ir po mirties, ir šį kartą neturėtų būti kitaip. Tik šį kartą nuostolis yra didesnis. Niekada dar nebuvo pašalintas iš kultūrinio gyvenimo toks didelis kūrybingų asmenų skaičius, niekada iki šiol nebuvo taip trukdomas kultūrinio kūno funkcionavimas. Tiesa, čekų autorių knygos tebespaus-dinamos užsienyje, rankraščiai teberašomi šalies viduje. Bet šito neužtenka palaikyti literatūrai gyvai, nes kontaktai tarp šių dviejų šakų yra labai reti: knygoms peržengti sieną yra taip pat sunku, kaip ir žmonėms. Santykiai yra įtempti ir krašto viduje tarp spausdinti leidžiamos literatūros ir neleidžiamos, nors jokia valstybinė siena jų neskiria. Palikti stalčiuose gulėti rankraščiai neturi jokios galimybės konkuruoti su spausdintais veikalais ir lieka nustumti į šalį. Pripažintų autorių grupėje ima iškilti vidutiniai ar net menkesni už vidutinius rašytojai, ir tai yra nauja kliūtis kultūrai kilti. Įsitvirtinę jie neturi jokio intereso stoti į varžybas su tikrai aukštos kokybės literatūra, o savo įsigytą autoritetą panaudoja dažnai prieš tuos, kurie savo aukštesne menine kūryba gali pakenkti jų pačių dirbtinai palaikomam prestižui.
Šiandieninę Čekų literatūrą stabdo vis dar labai stipri ideologinė prievarta, biurokratinių viršininkų praktikuojama, ir konservatyvios jėgos literatūrinio pasaulio viduje. Literatūra nėra tokia ideali sistema, kur vertybės pačios savaime išryškėja, kur mažiau talento turintieji užleidžia vietą labiau talentingiems. Literatūra yra grumtynės, skirtingų interesų žaidimas. Bet jei vertybės iš anksto išskiriamos iš to žaidimo, literatūra iš pagrindų keičiasi: ji nebėra tuo, kuo turėtų būti.

Čia buvo kalbama apie nenormalias sąlygas, į kurias čekų literatūra yra įstumta. Tačiau blogiausia šioje situacijoje yra ne tik kultūrinė politika, kuri kai kuriuos kūrinius leidžia publikai išvysti, kitų ne. Didžiausias nuostolis kyla ne dėl to, kad kai kurios knygos, nežiūrint visų kliūčių, yra vis dėlto parašomos, o paskui uždraudžiamos, bet kad dabartiniame klimate jos iš viso gali būti neparašytos. A.S.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai