Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PAVĖLAVIMAS PDF Spausdinti El. paštas

Mes gyvenom mažoj kareivinių palėpėj keturiese. Aš, Liudas, Vytautas ir svirplys, kuris amžinai dainavo. Bet jei ir mes dainuodavom susėdę ant kareiviškų lovų, dainuodavom ne vieni — už mūsų lango dar dainavo beržai, lieknais liemenimis supdami viršūnes, lyg taikydami ^lyrinių dainų taktui. Kai pirmo po karo rudenio vakarą mes sėdėjom su Liudu abuoji patamsy, klausydami jų dainos, kėlusios nepaprastą ilgesį ir kvietusios mus į namus, grįžo į tą pačią palėpę Vytautas iš skalbyklos su skalbiniais. Jo pirmas žodis, kuris sutrukdė mūsų tylą, buvo „velnias“. Mes neklausėm kas ir koks. Mes keikėm ne mažiau už jį ir mums nuo to lengviau buvo.

— Velniai, tikri velniai, — pakartojo numesdamas baltinius ir pakeldamas laikrašti, į kurį jie buvo suvynioti.

— Kas? — mes pakelėm akis į jo paraudusį veidą.

— Pasaulis, žmonės, ir tie, kurie išvaduoja, ir tie, kurie šunį kąsti moko, — greit kalbėjo jis mums parodydamas laikraštį.

— Na, ir kas? Laikraštis, — tarėm abu.


— Taigi, laikraštis ir poros mėnesių, o aš iš jo sužinojau apie man padėjusio žmogaus likimą.

Liudas užkaitė kavą ir vėl atsisėdo šalia manęs. Už lango dainavo beržai, tikriau jų viršūnės; giedojo svirplys, o Vytautas susikėlė kojas ant kėdės, atsisėdo ant jos atramos ir lygiu balsu, sustojusiu vibruoti nuo lipimo laiptais ir pykčio, pradėjo.

— Jau jūs žinot, mano mieli draugai, kad pavėlavimas brangiai apmokamas. To visi vadovėliai mokė, bet šis pavėlavimas kainavo vienam žmogui gyvybę pačiais gražiausiais jo gyvenimo metais.

Visas šis atsitikimas prasidėjo anksčiau negu aš sutikau tą žmogų. Tai buvo traukiny, kuris pasiutusiu greičiu bandė išbėgti iš tamsos. Ir tai puikiai jam sekėsi. Regimai švito. Ankstyvaus ryto valandos ir perpildyto vagono tvanka labai spaudė blakstienas, ir aš, prislėgtas ankštumos, vos laikiausi vagono kamputy ant kojų, kurias spaudė aplink sugrūsti lagaminai. Į vagoną buvau įlipęs tamsoje ir tik mažyčiai cigarečių ir jas uždegančių degtukų švytėjimai, kaip miniatiūriniai žaibo blykčiojimai, trumpai nušviesdavo pavargusius ir barzdotus veidus. Iš tų blykčiojimų susidariau vagono koridoriaus, kaip mažyčio ir laikinio pasaulio, vaizdą. Traukinys vis nėrė, pralėkdamas daugybę mažų apšviestų namukų ir stočių, ir. šis jo nesulaikomumas buvo vienintelis vaistas prieš nepaprastą nuovargį. Žmonės buvo mieguisti ir irzlūs. Jie stumdė vienas kitą ir visiems atrodė, kad niekas nekaltas dėl šios tvankumos ir nuovargio, kaip tik tavo kaimynas, kurio kiekvienas judesys pykdė iki pasiutimo. Aš laukiau ryto. Jis turėjo išstumti tamsą, kuri man atrodė, buvo užėmusi daug vietos, ir šviesa, rodos, galėjo atitraukti žmogų nuo vienas kito. Ji turėjo apvynioti vata kiekvieną žmogaus sąnarį, nes visas vagono prieangis buvo, kaip didžiulė žaizda, kurios kiekvienas prisilytėjimas kėlė pyktį. Pro mažytį lango sklypelį aš bandžiau įsižiūrėti į pro šalį bėgančius didžiulius šešėlius. Pagaliau pradėjau matyti nupjautas lankas. Tarpais pastebėdavau suguldytas pradalges ir rodos jaučiau šieno kvepėjimą. Ir pro vienodą ratų dundėjimą aš bandžiau išgirsti vieversio giesmę. Taip norėjosi mintis nukreipti kitur, kad užmirštum laiko tekėjimą ir kas minutė negalvotum apie laikrodį. Ir kai atsirėmęs į lango viršų klajojau po tėviškės ganyklas, girdėdamas atolą pjaunančių dalgių skambesį, vienas iš keleivių mane stipriai stuktelėjo.

— Ei, tu! — šaukė jis man, ir aš smėlio spalvos šviesoj pamačiau jo stambų veidą apžėlusį šviesia barzda.

— Ei, tu! — pakartojo jis man žodžiu ir smūgiu, — sulaužei mano lagaminą.

— Nieko nežinau, ne aš, — tariau ne per garsiai stengdamasis suvaldyti pyktį ir atgniaužti staiga susigniaužusius pirštus.

— A, matai, svetimtautis, — užgirdau keletą balsų.

— Žiūrėk, gal išlaužė ir ką nors pavogė, šaukė kiti, ir man atrodo, kad esu nepaprastai didelių bičių avily, kurios norėjo mane sunaikinti ir išmesti.

— Pakratyk kišenes! — pasiūlė vienas.

— Pakratyk, gal peilį turi. Įsilaužėlis. Žiūrėkit, neišsikrausto iš mūsų žemės jis! Išmest iš vagono!

Aš niekada nebuvau bailys, bet šį kartą neradau iš baimės, o gal iš susijaudinimo, žodžių. Kai jie mane keli nutvėrė už rankų ir ėmė kratyti kišenius, aš unksčiau, kaip mušamas šuo.

— Nieko neturiu. Nežinau, nedariau! — šaukiau ir bijojau, kad neišmestų iš skubančio traukinio. Juk kas sukontroliuos? O tokių atsitikimų žinojau, ir jie stovėjo labai arti prieš mano akis. Rodos, fiziškai jutau jų artumą.

— Įsilaužėlis! — šaukė įpykę žmonės, visai nežiūrėdami, kaip tas tariamai mano sulaužytas lagaminas atrodė,“ ir kur jis buvo. Jiems atrodė, kad aš buvau kaltas už tvarką, už susikimšimą daiktų ir žmonių ir už kažkieno sulūžusį lagaminą. Aš buvau priežastis viso blogumo, ankštumo ir nedavalgymo, nes buvau nesugrįžęs į savo žemę ir čia deginau visų akis savo nereikalingumu. Aš buvau vokiečių žemėj balastas ir maniau, kad sutirpsiu nepaprastam jų neapykantos liepsnojime. Buvo gerokai prašvitę. Staigiai šviesėjo ir buvo galima atskirti veidus. Traukinys bėgo į šviesą ir ji dvigubu greitumu tvino aplink, veržėsi pro mažą, pusiau užkaltą ir užgultą langą. Ir kada aš kovojau pats su savimi, negalėdamas atsipalaiduoti nuo noro trenkti pirmam man už skverno betempiančiam per galvą, kažkas kitas už mane tai padarė, ir aš iš karto pajutau rūbų atsipalaidavimą.

— Šunes, vokiški šunes, paleiskit! — šaukė jis puikiai vokiškai, bet tiek aš, tiek visi kiti pamatėm, kad tai buvo svetimtautis.

— Išpjausiu visus, — nenurimo jis staigiai visiems nutylant, lyg kiekvienas šaukusio žodis būtų buvęs vatos gabalu, užkimšusiu jų burnas, ar geležies balkis, trankąs jų galvas ir užimąs žadą.

— Jūs seni puskarininkiai ir lagerių sargybiniai, kada nustosite žmones ėdę! Sustabdau traukinį ir šaukiu policiją! — drąsiai puolė jis, o murmėdami žmones vėl bandė užimti savo buvusias vietas. Skundęsis sulaužytu lagaminu, traukėsi toliau negu buvo, spraudėsi užpakalin kitų, ir vėl ten girdėjosi murmėjimas. Valandėlę stovėjau nuleidęs galvą ir girdėjau tik ratų tratėjimą. Kai pakėliau galvą, šviesa buvo vagoną galutinai užėmusi.

Aš atkreipiau dėmesį į žmogų mane užstojusį ir jaučiau, kad aš labiau jaudinuosi dėl savo nevyriškumo negu anksčiau netikėtai užpultas. Tai buvo gal dvidešimties metų vyrukas. Ir kai aš pakėliau i ji akis, jis ėmėsi iš kišenės cigaretę.

— Lietuvis? — paklausė jis mane lenkiškai, degdamasis cigaretę virpančiomis rankomis nuo jį užvaldžiusio neapykantos jausmo.

— Taip, — tariau ta pačia kalba. — Ačiū už talką, antraip būčiau gavęs mušti.

— A, jie niekada neišmoks gyventi, — tarė jis beveik ramiai, mostelėdamas gesinamu degtuku. Vėliau pridurdamas:

— Kreivą žmogų tik karstas išlygina.

Jis užtraukė porą dūmų ir, staiga atsiminęs, pasiūlė man cigaretę.

— A, mes visi broliai dabar. Mes visi be namų. Su jungė mus ne notos ar rezoliucijos, bet neturtas, nostalgija ir ilgesys.

Aš paėmiau ir jieškojau žodžių, kaip degtukų. Aš nesižvalgiau, lygiai taip pat ir jis, bet jaučiau, kaip visų žvilgsniai mus degino. Mes buvome katile, kurio sienos buvo raudonos iš neapykantos, bet vis dėlto, jos netirpdė mūsų. nes tarpe stovėjo neseniai pasibaigusio karo siena, verčianti apsigalvoti ir mokanti viską naujai suprasti.
Vienoj didelėj stotyj stovėjom gerą pusvalandį, ir per ji truputį pasikeitė mūsų prieangio sudėtis. Lyg laisviau pasidarė, bet ir prie atidarytų durų oras buvo sunkus, nes nuo buvusio susidūrimo vis dar buvo tvanku. Nemalonus įspūdžio šešėlis galėjo dingti tik kartu su mumis. Aš mielai būčiau išėjęs į kitą vagoną, jei nebūčiau rizikavęs netekti vietos, nes traukinys buvo perpildytas, ir kiekvienas bandąs įlipti buvo sutinkamas keiksmažodžiais ir nepasitenkinimu. Kai traukinys vėl bėgo ir kai keleiviai pradėjo vėl snausti ir bartis, jis man tarė:

— Žinai, jų negalim išmokyti. Negalima. O žalos padarė jie mums daugiau negu bet kas pajėgia suskaičiuoti. Kai prasidėjo karas, aš buvau penkiolikos metų ir penktoj gimnazijos klasėj. O dabar kas aš esu? Niekas. Septyneris metus mus valdė botagas, ir aš pripratau būti neapkenčiamas ir mušamas ir išmokau kitų neapkęsti ir naikinti. Įdomų, kokie būtų lordai ir grafai po to, kai septyneris metus ant jų nugaros būtų gulėjusi lazda ir kai iš šalies būtų sakę: nepasiduok, kirsk atgal, degink ir naikink, būk didvyris. Tai vadinosi judėjimu, kuriam daug kas reikšmės skyrė. Šiandien iš inercijos mūsų daugelis vis dar nori judėti. Net ir aš pats.

Traukinys bėgo, ratams verkiant ta pačia melodija. Gal bėgo ne traukinys, bėgo mūsų mintys atgal prieš keletą metų, bėgo į jaunas ir nesudrumstas dienas. Bėgo pro šalį anų buvusių dienų vaizdai, kaip mažų stotelių geltoni namiūkščiai, kaip prie pat geležinkelio suversti blokai sudužusių vagonų, lyg dienų. Naujasis pažįstamas vėl tęsė:

— Aš, du kartu pabėgęs iš atvažiavusios darbams gaudyti komandos, trečią kartą buvau pagautas su kitais miestelio jaunais gyventojais ir su draugu nuvežtas į vieną netoli mūsų krašto sienos esančią lentpjūvę. Ten radom daug darbo, maža valgyti, ir nešėm lazdų ir koliojimų naštą. Vieną naktį užmušėm šeimininką ir, sudeginę lentpjūvę, pabėgom. Nubėgau į tetos ūkį ir gyvenau, o draugą pagavo, atvežė į tą patį miestelį ir visų svetimtaučių darbininkų akivaizdoj pakorė.

Po pusmečio mane vėl pagavo. Išvežė labai toli ir pristatė viename labai dideliame aprangos sandėly dirbti. Dirbome galbūt iš viso penki šimtai. Į vidų įeinant mus kratė ir saugojo, kad neįsineštumėm ugnies. Ne tiek kratė, kiek mušė. Ir patys sargybiniai negalėjo rūkyti. Didžiulė buvo salė, stipriąja sale vadinama. Ir jei kada būsi Frankfurte ant Maino, paklausk apie tai, ir ją kiekvienas senesnis miesto gyventojas parodys. Bet kartą vienas draugas įnešė du degtukus ir dėžutės briauną. Nutaikę progą, nupjovėm ten rastos žvakės galą. O žvakių ten buvo daug. Frontui buvo siunčiama. Nutaikę progą, uždegam žvakės galą ir, pavožę po šalmu, užmetėm šilku, kurio kaip ir kitų rūbų, buvo didžiausios krūvos. Juos rūšiavom, dėliojom iš vienos vietos į kitą. dalį jų išveždavom ir vėl atveždavom naujų. Po to, kai mes tai padarėm, naktį lagery sunkiai miegojosi. Kažkodėl labai norėjosi, kad atskristų lėktuvai bombarduoti miesto. Bet tą naktį buvo ramu. Ir gaisro nesulaukėm.

Kitą dieną ėjom į darbovietę drebėdami. Galėjo būti išdegusios grindys ir gaisras toliau neišsiplėtęs, ar buvęs užgesintas budinčių. Bet ne. Buvo viskas tvarkoj. Prie progos pažiūrėjęs, pamačiau, kad žvakė buvo sudegusi ir užgesusi, neuždegdama šilko. Praėjo keletas dienų. Į puodą, kuriame nešiojaus arbatą, įsipyliau benzino. Draugas vieną šilko ritinį apipylė juo. Ant jo pastatė žvakę ir, kad ji neuždustų, vėl pavožė po šalmu. Viršuj užmetė dar keletą gabalų šilko. Taip ir supleškėjo sandėlys. Net gražu.
Trečdalį mūsų, kartu su dviem sargybiniais, sušaudė, antrą trečdalį paliko tvarkyti griuvėsių, o kitą nuvežė į elektros reikmenų fabriką. Dirbom, ir toliau ta pati istorija. Nebuvo ko valgyti, ir mušti gaudavom. Bet mes girdėjom iš užsienio, kaip mumis didžiavosi, kad mes deginam ir žudom, kad mėtom raketas labiausiai bombarduotinose vietose, kad mes, prispausti ir mušami, keliame galvas. Mes girdėjome, kaip gyrė mus ir liepė laukti. Ir laukėm. Jei šiandien kas pavartoja peilį, yra nusikaltėlis, o pirma už kiekvieną slaptą dūrį į nugarą garbino ir pasižymėjimo ženklus žadėjo.

— Bet dabar taika, — pabandžiau prieštarauti.

— Taika, sakai. Tai ko čia trankais, jei taika? Velnias — ne taika, jei negali namie sėdėti. Sakyk, laukiam taikos. — Jis regimai pyko. Ir man pasidarė to kieto lenkiuko baisu. Juk ką žinai. Jis jaunas, įpratęs ir staigus.

Bet jis vėl išsiėmė cigaretę, padavė man, padavė netoli sėdinčiam seniui, visiems trims uždegė ir ėmė žiūrėti pro langą. Lėkė daiktai ir kiekvienam akyse vaizdus ir širdyse prisiminimus kėlė. Kai vėl vienoj stotelėj sustojom, traukiny pasidarė tuščiau. Rodos, mūsų prieangis pasidarė erdvesnis, ir visiems pakako vietos prisiglausti prie sienų.
Staiga mano kelionės draugas atkreipė dėmesį į vieną apysenį keleivį, kuris iš, pažiūros atrodė ūkininkas. Valandėlėlę jis žiūrėjo į jį, sėdintį ant juodai apvilkto lagamino, ir aš mačiau, kaip staiga senis nuleido galvą.

— Šuo vokiškas! — suriko mano bendrakeleivis.

Šuo, lauk! Kitaip pakarsiu aš tave! Lauk, kol traukinys dar nepajudėjo. Antraip — iš einančio šoksi.

Niekas nebandė ginčytis. Tik kai senis vikriau negu tiktų jo ūgiui ir metams, paėmė lagaminą ir ėjo pro duris, keletas nedrąsiai murmtelėjo:

— Palauk, kur eini? Nebijok!

Bet senis, matyt, apsiskaičiavo, kad geriau nelaukti. O kiti, matydami jo skubą, nedrįso užtarti, nežinodami, kokia praeitis buvo paliekančiojo vagoną.

— Matai, šitas šuo, kuris išbėgo, — tarė mano naujasis draugas tuo metu, kai traukinys vėl pradėjo judėti, — šitas šuo vertas pakarti. Mes seniai jį turėjom sutvarkyti. Pavėlavau aš ir mano draugai keletą mėnesių. Aš pasakojau, kaip mes dirbom elektros reikmenų fabrike. Nebuvo ko valgyti. O pas jį tarnavo vienas mano tautietis ir pavogė iš virtuvės gabalą mėsos ir kepalą duonos. Tas senis jį pagavo ir atidavė policijai. Ir po šiai dienai nėra vaikino. Tai ką manai, dovanoti jam? Daug tokių yra. Seniai reikėjo padaryti tai, bet atėjo Vakarai, mus išgrūdo tolyn, ir nebebuvo progos. O dabar, matai, jis tikriausias demokratas. Už jo galvą ir paleidimą pelenais jo ūkio porą paguodžiančių ir padrąsinančių sakinių radio kalbėtojai iš anapus Lamanšo būtų pasakę visiems, kurie buvom ujami. Bet aš dabar atsiskaitysiu.

— Nekalbėk taip garsiai, — perspėjau.

— Nebijok: jų nė vienas nesupranta. Jiems visos svetimos kalbos vienodos. O aš vis tiek tą pilietį pagausiu. Nuvyksiu į jo ūkį ir rasiu. Ne, aš jį čia pat rasiu. Jis šitame traukiny važiuoja, tik perlipo į kitą vagoną.

— Na, juk taika! Dabar nebe tai, kas pirma buvo.

— Taika — ne taika, o tvarka turi būti. Bet tiek to. Šiame traukiny ir nepatogu ir sunku rasti. Atrasiu vėliau.

— Bet juk dabar per vėlu. Per vėlu, ir dabar ne tai, kas pirma buvo.

— Nė velnio ne per vėlu! Koks skirtumas? Už jo galvą pagyrimas buvo skirtas. Jo nubaudimas buvo pavyzdžiu kitiems tokiems, kaip jis, nesiskaityti su žmogumi. Reiškia turim būti baudžiami mes, kurie sudelsėm. O be to, mes jam, tegu ir aš pats, daug gero padarėm suvėlindami. Vis tiek jis buvo užsipelnęs mirties. Mes jam leidom pamatyti, kas karą laimės. Dabar jau daug lengviau mirti, nes nebėra vilties pasidaryti ponu ir pamatyti vadą, bevaldantį pasaulį. Ar tai — neteisybė? Taigi, jis turėtų dar ačiū pasakyti, kad mes tik dabar jį pakariam.

— Bet juk dabar taika. Dabar visai kas kita.

— Vis tu su savo taika. Tai manai, taika sugrąžino mano du brolius, kuriuos lazdomis užmušė? Tu manai, taika sugrąžino mano motinai sveikatą?. O be to, mane tie, kurie sako, kad taika, išmokė neapkęsti ir keršyti. Ir jie visa tai gyrė. Vienas mano draugas nusodino vieną tokį šio krašto pilietį nuo dviračio. Gatvėj žmonės pakėlė triukšmą. Pasimaišė kažin koks belgas ir sušuko susirinkusiems: „Tai ką, septynerius metus jojot jam ant nugaros, o dabar ir dviračio jam gailit pasijodinėti!“ „Taika“, jam atsakė visi. O belgas ir rėžia: „Jei taika, tai kam jūsų vadus teisia! Paleist!“ Kodėl mes neturim teisės atsiskaityti su tais, kurių niekas neteisia? Argi belgas neteisybę pasakė? Didieji teisia didžiuosius, o mažieji — mažuosius. Visų vienoda teisė. Na, bet kas buvo užplanuota anksčiau, vis tiek negali praeiti. Nepraeis. Reikia, kad jų vaikai atsimintų ir nebandytų mūsų vaikų mušti.

Man ši tema buvo nemaloni. Aš tylėjau net ir tada, kai jis pabaigė. Man prisiminė Remarko sakinys apie šunį, kuris įpratintas kąsti, kanda ir savam.

Gerą pusvalandį mes važiavome tylėdami. Saulė buvo pakilusi aukštai ir kaitino vagono stogą ir sienas. Buvo baisiai tvanku, ir aš skaičiau valandas iki tikslo. Koridoriuj tarpais klaidžiojo saulės spinduliai ir šokdino milijoną dulkių. Vienoj stoty naujasis mano pažįstamas išlipo.

— Aš čia gyvenu. Netoli mūsų stovykla. Kai važiuosi pro šalį, užsuk. Jan Lapinski vadinuos.

Mes atsisveikinom, ir tikriausiai jis, kaip ir aš, galvojo, kad kažin ar kada besusitiksim, ir kad niekada nebus reikalo man pas jį užvažiuoti. Tai ir būtų viskas. Aš pamiršau šį įvykį ir tik šiandien, pareidamas iš skalbyklos, pastebėjau jo pavardę. Štai, tiesiog verčiu. Už nužudymą vieno ūkininko ir jo ūkio sudeginimą nuteistas mirties bausme Jan Lapinski, dvidešimt trijų metų amžiaus. Jo bendrininkas nuteistas dvylika metų kalėjimo. Lapinski labai įžūliai laikėsi teisme, sakydamas, kad jis tai padarė, ką turėjo padaryti seniau, ir labai apgailestavo, kad tai padarė pavėluotai. Antraip jis nebūtų teisiamas. Advokato paduotas jo vardu apeliacijos skundas atmestas.“

— Matote, kaip išeina kartais, — numetė Vytas laikraštį, — ir dabar jūs suprantate, kodėl aš keikiu.

— Matai, pirma būtų buvęs didvyris, o dabar — žmogžudys, — kiek ironiškai tarė Liudas, nukeldamas kavą.

— Kaip greitai keičiasi sąvokos, greičiau negu laikas, — murmtelėjau.

— O juk jį baudė ne už žmogžudystę, bet už pavėlavimą, — tarė iš spintos imdamas puodukus Liudas. Jis lukterėjo ir neatsigręždamas pridūrė:

— O gal už tai, kad velnias visur bolševikiškų dorovės bacilų prisėjo?

Už lango vis dar dainavo beržai. Lapas plakė lapą ir šaka šaką glostė. Vytautas žvilgterėjo į langą.

— Ko žiūri? paklausiau.

— Žinai, jei galėčiau, aš tuos beržus perkelčiau ant jaunojo Lapinskio kapo.


A.Varnas prie tapomo V.Pr. portreto

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai