Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IPOLITAS TVIRBUTAS PDF Spausdinti El. paštas
50 gyvenimo ir 25 kūrybos metai

Pernai, mažai kam žinant, „Pažadėtosios Žemės“ premjera režisierius ir aktorius Ipolitas Tvirbutas, savo artimiausių bendradarbių rate — Dramos Studijoje — minėjo 25 darbo metų jubiliejų. Minėjimas kuklus, už barako uždangos. Šiais metais dar tyliau, nuošaliai nuo visų bendradarbių, mini savo penkiasdešimtuosius.

Sunku apie menininką-kūrėją rašyti puslapio norma; o dar sunkiau iš viso rašyti apie scenos kūrėją ir jo meną. Šitą efimerišką akių, judesio ir garso ritmą. Rašyti apie scenos menininką, kurs gyvena viendienės peteliškės gyvenimu ir jos džiaugsmo mirtimi; apie kūrėją, kurio kūrinys miršta su jo išbaigimu. Tai net ne kūrinys, o tik kūrimo valandos. Niekas neužfiksuos šito vidury scenos virpančioj susikaupimo ekstazėj besikartojančio kūrybos proceso. Po šitų dviejų trijų valandų kartu ir kūrybos ir išbaigto kūrinio, viskas supliunkšta. Negailestingai. Telieka fotografijos, filmų juostos ir prisiminimai. Visa, ką besakytum, būtų taip nutolę nuo anųjų kūrybos valandų, — mes šnekėtume apie prisiminimus. Scenos kūriniui ir scenos menininkui tėra vienas įvertinimo būdas: ateiti, pažiūrėti ir, jei palietė, drauge su aktoriumi numirti kasdienine džiaugsmo mirtimi. Ir šitos nuoširdžios numirimo akimirkos bus tikroji, gyvoji kritika ir įvertinimas.

Režisierius Ipolitas Tvirbutas gimė 1899 m. rugpiūčio mėn. 11 d. Rusijoje. Badmečio ir revoliucijos metais Petrapilyje baigė gimnaziją ir teatro studijas. Aktoriaus darbą pradėjo Kaune D. Teatre 1923 metais. Bet po keletos jo link išprovokuotų intrigų, iš jo pasitraukia, ir drauge su Rimaite ir Kupstu suorganizuoja teatrą, į kurį susiburia visi aktoriai, nepritapę prie tuolaikinio Kauno D. Teatro. Su šiuo teatru gastrolėmis apvažiuoja visą Lietuvą. Vėliau, Šiauliuose įsteigus teatrą, persikėlė dirbti į jį. Paskiau į Klaipėdą, o po Klaipėdos prijungimo prie Vokietijos, su teatru grįžo atgal į Šiaulius.


Giliausiai ir nuoširdžiausiai sukurti personažai, paties Ip. Tvirbuto nuomone, būsią Judas (Marija Magdalena“), Dr. Knock („Dr. Knock“) ir Flaksmanas („Auklėtojai“). Režisūrinį darbą pradėjo anksti, Klaipėdoje „Vilkatės“ pastatymu. Rež. Ip. Tvirbutas — psichologinės ir klasikinės dramos mėgėjas ir vienas tų „teatro teatre“ mylėtojų ir tos pakraipos kūrėjų. Dažniausiai visą savo stiprumą parodo eiliniam žiūrovui iš viso „nepastebimuose momentuose. Kūno pasvirimas, kelintoje sekundės daly užlūžęs balsas, siaubingos vidinės neišsakytos pauzės, pasižiūrėjimai, žingsnio garsas, — tai keletas momentų. Juose būna sukoncentruota tiek jėgos, jog, teisingai išsikraudama, ji savo inercija neša visą vaidinimą nauju ritmu.

„Vilkatė“, „Darotėja“ ir „Dr. Kudirka“. Tai trys geriausiai praskambėję pastatymai, — paties režisieriaus lūpomis. Hauptman'o „Darotėja“ režisierius laiko vienu geriausiu savo pastatymų, šalia „Vilkatės“, savo jaunystės pirmagimio. „Darotėja“ — formos, efekto pastatymas. Personažų išgyvenimai išnarplioti, išanalizuoti ir tiek suderinti su judesiu, jog siekė laikrodžio tikslumą. Tai režisieriaus idealas — laikrodis. Švara, lengvumas ir muzika. Užtat jis taip labai mėgsta klasiką. „Dr. Kudirka“ — paskutinis pastatymas Lietuvoje. (Plane, paruoštas darbui, liko savo dvidešimties darbo metų jubiliejui paminėti Ibsen'o „Peer Gynt“.) To laiko (1941 m.) sudirgintas vidinis gyvenimas, įelektrinta aplinka, kova už laisvę — visa tai davė impulsą „Dr. Kudirkos“ pastatymui. Premjera praskambėjo, kaip Velykose vargonų fuga.
Rež. Ip. Tvirbuto pastatymuose dažnai pastebėsime — ko net veikaluose nebūna pažymėta — minią. Minia ir du — tai mėgiamiausios režisieriaus scenos. Minios pas jį nėra, — čia kiekvienas charakteris; kiekvieno statisto judesiai ir vieta tiek išieškoti ir tiek visa sukomponuota, jog gaunasi išraiškos šokio arba pantomimos įspūdis.
Bet šalia visų pastatymų, — režisierius visuomet pabrėžia, — didžiausias darbas, tai Šiaulių Dramos Studija. ,,...aš negalėjau žiūrėti, kaip lengvabūdiškai auklėjamas teatro prieauglis. Apie darbo neatsakingumą ir tokį teatro nuvertinimą, kaip Dauguviečio Studijoje, — baisu žmogui apsakyti.“ Todėl Šiauliuose režisierius buvo įsteigęs ir sucementavęs stiprią Dramos Studiją, kurioj per eilę metų su nepaprastu atsakingumu ir kruopštumu buvo auklėjami aktoriai, aktoriai su talentu ir kultūra. Bet šis darbas liko neužbaigtas. Nespėjus išleisti nė pirmosios laidos, turėjo pasitraukti į Vakarus.

Naujas režisieriaus darbo etapas — Vokietijoje. Dar Wiesbaden'e organizuoja Dramos Studiją, kuri pustrečių metų gyvuoja Kassel'yje. Dramos Studija, turėdama gerą branduolį, sėkmingai dirbo studijinį darbą. O režisierius manė čia įgyvendinti savo planus: kaip nors prie branduolio suburti išsisklaidžiusius lietuvius aktorius ir įkurt Tremties Teatrą. Bet dėl ligos šis planas liko neįvykdytas. Tačiau ir šiandien režisierius tos minties, to plano nemeta: Chicago — vienintelė vieta, kur mūsų aktoriai dar galėtų bandyti gelbėti savo talentus nuo marinimo konservų fabrike; Chicago — paskutinis šansas lietuviškam Tremties Teatrui.

Tai apibraižą kelias žodžiais gaivališkai veržlaus menininko-kūrėjo; kūrėjo, su gaivinančiu ir šviesiu polėkiu, kuriam teatras — gyvenimas ir maldykla.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai