Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVA NAUJAUSIAME „ENCYKLOPAEDIA BRITANNICA“ LEIDIME PDF Spausdinti El. paštas
M O K S L A S

Mums nevis tiek, ką ir kaip apie Lietuvą rašo pasaulio enciklopedijos, ypač pačios didžiosios. Viena tokių žymiausių enciklopedijų yra garsioji anglo-saksų „Encyklopaedia Britannica“, savo pradžią gavusi 1768. Jos 1947 leidimas dedikuotas „angliškai kalbančių tautų galvoms“, t. y., H. Trumanui ir Anglijos Jurgiui VI. Pačios enciklop. priežiūrą buvo pasiėmęs Čikagos un-tas. Per vienerius metus išėjo jos visi 23 tomai. 24-tas tomas sudaro geografinį atlasą, visų tomų žodžių rodyklę ir didžiulį bendradarbių sąrašą. Kadangi toji enciklopedija dabar beveik kasmet vis papildoma, taisoma, revizuojama ir vis iš naujo leidžiama, tai yra intereso mums susidomėti, kas rašoma apie Lietuvą tarp 37 milijonų žodžių. O apie ją, palyginti, prirašyta daug. Vardų rodyklėje nurodyta, kad Lietuva minima 18-koje įvairių pozicijų. Bet iš tikrųjų yra žymiai daugiau, nes į rodyklę („Lithuania“) nepateko, pav., straipsniukai apie senosios Lietuvos valdovus ir t.t.

Apie Lietuvą yra pagrindinis likos didelių skilčių straipsnis, kur rašoma apie krašto geografiją, fauną, florą, istoriją, švietimą, prekybą, finansus, žemės ūkį, pramonę ir t.t. Yra dar straipsniai apie Vytautą (Witowt), Gediminą (Gedymin), Algirdą (Olgierd). Geras dvi skiltis užima strp. apie Vilnių. Lietuva figūruoja strp. apie neraštingumą (illiterayy), mažumas (minorities), pasaulio socialistus, protestantizmą, geležinkelius, I-jo d. karo skolas (XII 465, XXII 745). Apskritai įvairių statistikų enciklopedijoje daug, ir jose dažnai sutinkama Lietuva. Atlaso žemėlapiuose Lietuva yra 4 kartus. Pagrindinio žemėlapio vardų rašyba grynai lietuviška, kad ir su korektūros klaidomis. Lenkijos žemėlapyje (iš 1939) Vilnius priskirtas Lenkijai, o Lietuvai trūksta net geležinkelio tarp Telšių ir Kretingos. O SSSR ir Pabaltijo valstybių žemėlp. Vilnius jau priskirtas Lietuvai (1939. X. 10 ribose). Ir teksto informacija gana nevienoda. Iš vienos pusės duodamos 19-tojo amž. senųjų leidimų Pasenusios ir netikslios žinios. Šitaip parašyti straipsniai apie lietuvių tautą, jų literatūrą, kalbą, apie Gediminą, Algirdą, Vytautą. Bet iš kitos pusės yra naujų, net pačių naujausių faktų; pvz., Lietuvos istorija iki pat antrosios sovietų okupacijos (1944. X.). Bet ir naujieji, perdirbtieji, ar papildytieji dalykai yra mišinys. Tik strp. apie Vilnių, palyginti, yra objektyviai parašytas (t. XXIII 166). Ten nurodyta nemaža lietuviškos kilmės literatūros (mūsų Užs. Reik. Min-jos leidiniai, Graužinis ir tt,). Pats istorijos prof. F. D. Scott'o dėstymas šaltas. Tačiau kitą ispūdį gauname skaitydami pagrindinį jo strp. apie Lietuvą.

Svetimtaučiui sunku susiorientuoti lietuvių tautos istorijoje, ypač jos santykiuose su lenkais ir rusais. Yra riktu, netikslumų, dažnai trūksta precizijos. Štai teigimas: „Lenkų įtaka ir kalba (lietuvių) tautoje (mano pabr.) viešpatavo daugiau kaip 400 metų“ (XIV 213) yra perdėtas. Toji įtaka pirmiausia lietė bajorus. O jos kiek platesnis reiškimasis juk buvo labai vėlybos datos. Niekur enciklopedijoj neužtikau paminėto žymiausio mūsų teisės paminklo „Lietuvos Statuto“. Pasakyta visai nelaimingai: „Lenkų teisė (mano pabrk.) ir papročiai buvo lietuvių pasisavinta“ (214 p.). Kiekvienas Europos teisės istorikas žino, kad 1588-jų metų (3-ju) Lietuvos Statutu formaliai buvo ilgai apsaugotas Lietuvos savarankiškumas net prieš 1569 (Liublino) nuostatus. Nors apie nepriklausomybės kovas (1918— 20) tėra vienas suveltas sakinys, tačiau apie Želigovskio įvykdytą Vilniaus užgrobimą (1920. X. 9) tiksliai išsireikšta: vėlesni parodymai sugestionuoja, kad tas užpuolimas įvyko Pilsudskiui paliepus. Ambasadorių Konferencija patvirtinusi tą užpuolimą („coup de main“). Ir strp. apie Vilnių („Vilnius“) tas pats autorius (Scott) primena, kad Želigovskis turėjo „slaptą Pilsudskio patvirtinimą“.

Žymiai silpniau autorius informuotas apie santykius su sovietais. Po Klaipėdos netekimo (1939. III. 22) J. Černiaus kabinetas paskelbęs formalią draugystę Sovietų Sąjungai. Toliau pasidaro neaišku, kada sovietai užėmė Lietuvą, nes nėra paminėta 1940. VI. 15. Pati nelaimingiausia vieta yra, kur kalbama, kad VII. 14 d., „opoziciją nuraminus apsauginiais suėmimais, tauta nubalsavo prisijungti prie Sovietų Sąjungos“ (mano pab., 215). Prisijungimo „teatrą“ juk vaidino Valstybės Teatre (Kaune) ne visa tauta, o tik „Liaudies Seimas“. O kokiu būdu Lietuvoje jis buvo išrinktas, prof. F. D. Scott'as galėtų rasti užtenkamai įdomių informacijų naujausioje lordo Vansitarto knygoje. Teigimas, kad lietuvių, tauta balsavo prisijungti, yra niekuo nepagįstas. Tad, vardan teisybės, toji pastraipa naujuose leidimuose būtinai turi būti perredaguota. Turėkime vilties, kad į tas grubias klaidas savo dėmesį atkreips ir atitinkamos mūsų įstaigos. Straipsnyje apskritai matyti noras Lietuvą atvaizduoti, kaip sovietams simpatizuojančią valstybę. Po 1926 metų rinkimų, kai atėjo valdžion koalicija (socijalistai, „populistes“ = valst. liaud. (ir mažumos) draugiškumas sovietams ėmęs augti. O kai rugsėjo gale buvęs pasirašytas Lietuvos ir SSSR saugumo paktas, anglai reagavę laikina finansine blokada. Toliau minimas perversmas, 1922 metų konstitucijos pritaikymas „naujai situacijai“ (1934), lenkų kareivio nušovimas (1938), ultimatumas. Apie pirmąjį bolševikmetį pasakyta, kad „Smetona pabėgo ir apie 12.000 žydų ir karo pabėgėlių išsikraustė į Nauj. Gvinėją via Japonija“. 1941. VI. 23 lietuviai sukilę prieš rusus ir paskelbę nepriklausomybę. Bet tautos viltys, kad vokiečiai išlaisvins, greit žlugusios. Pulk, Škirpa išrinktas premjeru (prime minister), nacių buvęs laikomas arešte. Todėl Juozas Ambrazevičius tapo „chief minister“. Bet jau VII. 17 Hitleris paskelbęs Ostlando santvarką. Tad VIII. 5. Laikinoji Vyriausybė turėjusi pasitraukti, nes jos padėtis pasidariusi „visiškai neįmanoma“. Dar VIII. 10 buvusios iškilmės prie Než. Kareivio kapo. O po to naciai pradėję šeimininkauti, kolonizuoti, grobti. „Revizuodami bibliotekas“ išgabenę 23.000 tomų iš Kauno un-to bibl., 40.000 tomų iš Vilniaus Mokslų Akademijos. Yra ir daugiau detalių! 1944 spalių viduryje visa Lietuva jau buvusi sovietų užimta. „Vieni lietuviai sveikino savo „brolius komunistus“, kiti bėgo su savo „naciais“ — draugais“. Kaip matome, rimtos enciklopedijos straipsnio galas visai pereina į laikraštinę žurnalistiką.

Ne mūsų uždavinys čia nurodinėti visus riktus. Apskritai paėmus, trūkumų yra daug. Strp. apie Lietuvos valdovus (Gediminą, Algirdą, Vytautą) visiškai pasenę, paremti seniausia (tik iki 1882 m.) lenkų ir rusų literatūra. O juose daugybė netikslumų. Iš kur tokios žinios, kad atkritęs Mindaugas aukojęs karo belaisvius, ar kad lietuvių kiltys 5 amž. buvusios sudariusios federaciją ir t.t. Visi tie strp. rašyti Britų muz. bibliotekininko Bain'o, mirusio prieš keliasdešimt metų. Ir jis, ir Scott kartoja atgyvenusią rusų istorikų pažiūrą, kad mirdamas Algirdas tapęs stačiatikiu vienuoliu. Jeigu autoriai būtų dirstelėję į Wartbergės ir kitų kronikas (Script. rerum Prussicarum II), aiškiai būtų radę, kad Algirdas su 18-ka savo žirgų ir kitu turtu buvo pagoniškai sudegintas ant laužo. Jei pagrindiniame strp. apie Lietuvą vardų rašyboje pažanga, tai tie patys vardai (Mindaugas, Algirdas ir t.t.) minėtuose strp. užrašomi slaviškai, ir dar darkytai. Iš žodžio „Mėlynieji Vandens“ — „Sine Wody“, pav. pasidarė „Siniya Vodui“ ir t.t.
Dar liūdniau atrodo bendras strp. apie lietuvių ir latvių tautas. Čia kalbama apie „Krive-Kriveyto“, 17-ką dvasininkų klasių ir t.t. O žinios apie pačias kiltis iš 19-tojo amž. pusės, ir tai gana nepakankamos. Terminu „Lithuanians“ enciklop. autoriai suprato visas baltų tautas. Tik gaila, kad jie nė kiek nepasižvalgė į Max Eberto „Reallexikon der Vorgeschichte“ ar į „Lietuv. Enciklop.“ strp. apie baltus. Nė kiek negeriau atrodo ir strp. apie lietuvių ir latvių literatūrą (rašoma beveik vien apie liet. literatūrą). Straipsnyje yra tikrai daug trūkumų. Bibliografija enciklopedijose sudaro svarbų momentą, nes enciklopedija yra juk informacinė knyga. O čia bibliografija labai menka, beveik nieko bendra neturinti su lietuvių literatūra. Ką gali nurodyti 5 propagandinės knygos iš 1916—1922 laikotarpio, ar per klaidą čia patekęs J. Mauclėre (užrašyta Maudėre) romanas: „Sous le Ciel pale de Lithuanie“ (1926). Pasigendi ne tik Vcl. Biržiškos „Lietuvių bibliografijos“, bet ir kitų leidinių. Nieko nėra apie prūsinę liet. spaudą, tik iškeltas Fr. Kelch, pirmojo liet. laikraščio įkūrėjas Karaliaučiuje. Ir pagrindiniame strp. iš Prūsuose ėjusios liet. spaudos vos užsiminta tik „Aušra“ ir „Varpas“. Įdomu, kad lietuvių rašytojų tesuminėta vos 10 vardų (Donelaitis, Baronas, Kudirka, Maironis, Vydūnas, J. Baltrušaitis, V. Krėvė, M. Pečkauskaitė, S. Čiurlionienė ir S. Pšibiliauskienė). Jų tarpe, kaip matome, trūksta žymių mūsų rašytojų, jau nekalbant apie reikalą duoti liet. literatūros charakteristikų. Mūsų kultūrininkų bei rašytojų uždavinys yra padaryti žygių, kad strp. apie lietuvių literatūrą būtų žymiai geresnis. Aukštesnio lygio nepasiekia ir strp. „Lithuanian language“. Kalbos istorija (Roderick MacKenzie) labai skurdžiai išdėstyta. Paminėti F. Kuršaitis, P. Fortu-natovas, šveicaras F. de Saussure. O kur mūsų Jablonskis, Jaunius? Net Būgos vardo nėra, nors plačiame literatūros sąraše du kartu nurodytas. A. Salys ir P. Skardžius iš viso neminimi.

Lietėme labiau lituanistinę įvairių strp. dalį. Kitose dalyse, kur kalbama, pvz., apie ekonomiką, yra irgi trūkumų. Sudaromas įspūdis, kad Lietuva buvusi atsilikusi ir nepažangi valstybė; 1920 m. ji, pvz., teturėjusi Vs Rytprūsių geležinkelių tinklo ir V20 dalį jų plentų. 1937 m. buvę 1085 mil. geležinkelio, t. y., apie 100 mylių daugiau negu 1923. Cukrus buvęs įvežamas. Neminima nei cukraus fabrikų, nei kitos ūkinės pažangos, pasitenkinant pora sakinių apie pramonę.

Visa suvedus krūvon, galima daryti išvadą, kad autoriai neturėjo geresnių šaltinių. Kai kuriuos jie žinojo, bet nepanaudojo. Čia iškyla vėl ta pati, dažnai kartota bėda — per maža informuojame apie save ir per maža platinome savo mokslo leidinius. Iš lietuvių autorių minimi K. Būga, St. Šalkauskis (Sur les Confins de deux mondes), Elsbergas (Žemės reforma), K. Pakštas (Lietuvos klimatas), Z. Ivinskis (angliškai apie Lietuvos krikštą). Kaip palygini „Enc. Britann“ su didžiąja italų enciklopedija (išleista prieš II pasaulinį karą), matai didelį skirtumą. Italų enciklopedijos žinios yra naujesnės, tikslesnės ir pilnesnės. Tad mūsų uždavinys yra, kreipiantis į „Enc. Britann.“ redakciją, nurodyti naujos ir geros medžiagos. Ypač turi būti pataisyti lietuvių tautos istoriją, jos kultūrą ir kalbą liečia straipsniai. Toji enciklopedija yra gausiai paplitusi, ir mums turi rūpėti jos tinkama informacija apie Lietuvą.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai