Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVYBĖS KLAUSIMAS JUNGTINĖS AMERIKOS VALSTYBĖSE PDF Spausdinti El. paštas
Lietuvybės klausimas J.A.V nėra naujas. Neseniai po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, 1926 metais prof. J. Eretas, grįžęs iš Amerikos, „Židinio“ žurnale atspausdintame straipsny aiškiai kalbėjo apie ateivių tirpimo katilą, kuriame nyksta lietuvybė. Sulaikyti nutautėjimui lietuvių, gyvenančių užsieny, ypač Šiaurės ir Pietų Amerikose, buvo Lietuvoj įsteigta Draugija Užsienio Lietuviams Remti. Jos tikslas buvo padėti užsienio lietuvių organizacijoms kultūriškai, pavyzdžiui, siunčiant lietuvių mokykloms knygų ir vadovėlių. Kad DULR šituo atžvilgiu yra parėmusi ir J.A.V. lietuvių mokyklas, lietuviai tremtiniai tai mato iš tos draugijos antspaudų, kurie būna užspausti ant vadovėlių, siunčiamų tremtiniams iš J.A.V.

Tačiau DULR parama lietuvybei išlaikyti nebuvo pakankama ir sisteminga. Pav., seserys kazimierietės negaudavo pakankamai knygų savo laikomų mokyklų mokiniams, kai tuo tarpu Kauno leidyklų lentynos lūždavo nuo knygų atsargų. Be abejo, Draugija Užsienio Lietuviams Remti gali pasiteisinti, kad ji neturėjo tiek pinigų, kad būtų galėjusi patenkinti visus užsienio lietuvių pareikalavimus, arba kad būtų galėjusi išleisti specialių vadovėlių užsieny gyvenančių lietuvių vaikams. Todėl atsakomybė už nepakankamą kultūrinę paramą svetur gyvenantiems tenka ano laiko vyriausybei, nes ji blogėjančią lietuvybės būklę, ypač J.A.V., pati žinojo ir jos dėmesį į klausimo svarbą atkreipdavo ir „XX Amžius“, ir „Nauj. Romuva“, ir kiti laikraščiai. Jie nekartą yra raginę vyriausybę sustiprinti lietuvių kultūros reprezentaciją užsieniuose, nes, tik parodant kylančią savą (lietuvių) kultūra, galima palaikyti išeivių ir svetur gimusių lietuvių tautiškumą ir pagarbą Lietuvai. Tačiau to laiko Lietuvos vyriausybė nepajėgė tinkamai suprasti paraginimų ir užsienio lietuvių, ypač J.A.V-se, tinkamai kultūriškai neparėmė.

Paskui, neužilgo atėjo antrojo pasaulinio karo nelaimės, atnešusios Lietuvai žiaurias okupacijas ir beveik visai nutraukdamos ryšį su Amerikos lietuviais. Be to ryšio jie pasijuto silpnesni, ypač kad J.A.V. vyriausybė juos stipriai įtraukė į amerikietišką politiką, pareikalaudama net kraujo aukų. Šitokiu būdu po antrojo pasaulinio karo lietuviai JA.V. pasirodė žymiai silpnesni negu po pirmojo, kada jie už Lietuvos nepriklausomybę surinko milijoną parašų.

Todėl nieko nuostabaus, kad VLIKo pirmininkas M. Krupavičius, š. m. pradžioj nuvykęs į Ameriką, pasijuto stovįs ant lietuvybės kapinyno, geriau besijaučiąs tautinėse šv. Kazimiero kapinėse negu suamerikonėjusių gyvų lietuvių tarpe, nors vykdamas į Ameriką jis tikėjosi rasti gyvą tautos dalį, susisielojusią visais lietuvių reikalais. Prel. M. Krupavičius dėl to kilusį nusivylimą, širdgėlą ir pasipiktinimą viešai išreiškė ir nekartą Amerikos lietuvius dėl to pabarė, ypač kada jis žinojo, kad į jo pranešimus tėvynės vadavimo reikalais susirinkdavo mažiau lietuvių negu į netolimą saliūną pagirtuokliauti.

Tas atviras, į diplomatinę vatą neįvyniotas VLIKo pirmininko žodis Amerikos lietuvių tarpe sukėlė reakciją. Vieni, didesnės ambicijos žmonės užsigavo ir ėmė protestuoti, nepajėgdami suprasti, kad nutautėjimas vis dėlto yra dvasinės-moralinės silpnybės, o ne stiprybės ženklas. Kiti, objektyvesni ir blaivesni, pamatė, kad prel. M. Krupavičiaus žodžiai nėra be pagrindo.

Kad prel. M. Krupavičiaus širdgėla ir pabarimai nėra visai iš piršto išlaužti, tai gerai suprato nevienas Amerikos lietuvių katalikų. Štai šių metų gegužės mėn. 3 d. „Darbininkas“ rašė: „Visi sutinka, kad lietuvybės klausimas mūsų išeivijoje labai opus. Tačiau į tikrąją padėtį mūsų akys tik tada atsidarė, kai prelatas M. Krupavičius vienoj savo kalboj pareiškė: „Jaučiu, kad stoviu ant lietuvybės kapinyno“. Tai tur būt tikra tiesa, nes žmogui atvykusiam į svetimą šalį daug ryškiau krinta akysna jos aplinka ir gyvenimo sąlygos, negu tos šalies gyventojams. Mes jau tiek susigyvenom su pastoviu tautiniu susmukimu, kad nebematome, kur esame atsidūrę“.

Rimtą ir blaivų lietuvybės problemos supratimą atskleidė taip pat Lietuvių Kultūros Instituto anketa lietuvybės klausimu ir paskyrimas, nors ir nedidelių, premijų už geruosius straipsnius, nagrinėjančius lietuvybės atitiesimo reikalą. Tai pozityvus reagavimas, pripažįstant silpnybes ir ryžtantis iš jų taisytis.

Kitaip, — pasakytume, neigiamai — reagavo į prel. M. Krupavičiaus nurodytą žaizdą socialistinė Amerikos lietuvių spauda. Antai, „Keleivis“, užuot svarstęs lietuvių nutautėjimo sustabdymą ir prarastų pozicijų atgavimą, ėmė pulti katalikus, kunigus, vienuolius ir vienuoles. Gegužės 25 dienos N-ry „Keleivis“ net su pašaipa cituoja seserų kazimieriečių vedamų mokyklų ir kitų darbų sąrašą, kurį buvo paskelbęs „Draugas“. Negalėdamas tų darbų visai paneigti, „Keleivis“ bent stengiasi sumažinti jų reikšmę. Todėl jis su malonumu cituoja iš „Darbininko“ mūsų aukščiau paduotą vietelę apie lietuvybės smukimą, lyg katalikų silpnybių nurodymas būtų kokia nors „Keleivio“ ir jo bendradarbių dorybė. Tame pat N-ry, tik kitame straipsnely, „Keleivis“ prikiša Amerikos lietuvių kunigams lietuvių amerikoninimą ir duoda šitokį pavyzdį iš vienos Chicagos parapijos: „Klebonas, Lietuvoj gimęs ir augęs, gramozdiškai kalba angliškai, o betgi tiems lietuvių parapinės mokyklos vaikučiams, einantiems prie pirmosios komuni-jos, pamokslą sakė angliškai“.

Mes negalime patikrinti, ar taip buvo, kaip „Keleivis“ rašo. Jei taip būtų buvę, tai be abejo minėto klebono elgesys yra negražus ir peiktinas, nors tautiškumo palaikymas nėra pirmasis ir pagrindinis Bažnyčios uždavinys. Mes, pav., žinome, kad vienos Chicagos parapijos klebonas savo parapijiečiams kvietimus į pikniką rašo angliškai, kai tuo tarpu šitokio dalyko jokiais religiniais motyvais negalima pateisinti. Bet mes taip pat žinome dar daugiau faktų, kur lietuvių parapijos ir jų mokyklos yra tikros lietuvybės tvirtovės. Antai, socialistinė spauda kartais mėgsta užsipulti Baltimorės kleboną kun. Dr. L. Mendelį. Tuo tarpu vienas mūsų bendradarbių, buvęs tremtinys, tikrai ojektyvus žmogus, mums apie Baltimorę rašo: „Kun. Dr. Mendelio ir tautiškai susipratusių seselių kazimieriečių dėka ir kelbonija ir mokykla yra virtusios parapijos širdimis“.

Taigi, užuot puolęs kunigus ir apskritai katalikus, mums atrodo, kad „Keleivis“ būtų daugiau pasitarnavęs lietuvybės reikalui, jei jis būtų nurodęs, kuo pats laikraštis ir jo bendraminčiai yra ugdę lietuvybę pozityviai ir kaip smunkančią lietuvybę- Amerikoj mano prikelti. Argi „Keleivis“ nesupranta, kad kitų peikimu savęs negalima pateisinti ir juo labiau negalima sukurti nieko savo ir pozityvaus; kad lietuvybės atgaivinimo ir atstatymo darbui, reikia esminių sumanymų, sistemingo plano ir net tam tikrų įstaigų ir organizacijų? Kai šito „Keleivis“ ir jo bendraminčiai nesiūlo, jų skaičiuojamos kituose silpnybės atrodo daugiau padiktuotos partinių interesų negu esminiu susirūpinimu pačia lietuvybe. Taip mums leidžia spręsti dar vienas to paties „Keleivio“ straipsnis, kuriame įvairių tautų amerikonėjimas J.A.V-se nurodomas, kaip normalus reiškinys, nors iš jo išsiskiria prancūzai, čekai ir švedai, kaip turį aukštesnę kultūrą.

Apie prel. M. Krupavičiaus iškeltą lietuvybės klausimą rašo ir kai kurie tautininkų laikraščiai. Pav., raus dažniau, pasiekiąs „Amerikos Lietuvis“ prie jo grįžo net kelius kartus, bet vis, deja, su aiškiai matomu noru lietuvių amerikonėjimą laikyti normaliu dalyku. Birželio 11 dienos N-ry „Amerikos Lietuvis“ rašė: „Europon grįždamas kun. Krupavičius metęs mums „bombą“ — liepęs atlietuvinti Amerikoje gimusį mūsų jaunimą. Tai nepasiekiamas dalykas, kurio neįvykdomumą kasdieninis gyvenimas kasdien patvirtina. Vienas kitas čia gimęs, tiesa, įstoja į mūsų tautinį gyvenimą bei organizacijas, bet didžioji dauguma jaučiasi čia gimę amerikonai piliečiai. Stebėtis nereikia“. Kitame straipsny (Per Karštuvus) tas pats laikraštis, užuot jieškojęs būdų, kaip nutautėjimą bent sulaikyti, pranašaudamas guodžiasi, kad naujieji ateiviai-tremtiniai nedaug padarysią mūsų lietuviškame gyvenime, kuris palaipsniui stingsta ir kada nors visai sustings. „Be jokio abejojimo, rašo „Amerikos Lietuvis“, naujakurius ims veikti Amerikos gyvenimas, nes jis visais laikais veikė atvykstančius ateivius lietuvius. Vyresnieji laikysis „lietuviškumo“, jaunimas amerikonės ir jungsis į bendrą krašto gyvenimą“. Štai koks defetizmas ir pataikūniškos dvasios prasiveržimas! Tikime, kad jis nėra visų Amerikos tautininkų nuomonė.

Nesileisdami čia į polemiką su oportunistišku „Amerikos Lietuviu“, mes tik norime pastatyti vieną klausimą: Kas būtų atsitikę su Lietuva ir lietuvių tauta, jei vadovaują lietuviai būtų taip galvoję, kaip „Amerikos Lietuvis“, tada, kada Lietuva buvo rusų imperijos dalimi, kada viešasis gyvenimas buvo tiek rusiškas, kad lietuviui nebuvo galima turėti net lietuviškos knygos, kada lietuvių vaikai turėjo mokytis rusiškose mokyklose ir rusiškuose universitetuose?

Šituo klausimu ir baigiame šį straipsnelį, nes mūsų uždavinys tebuvo nurodyti tą liūdną ir skaudžią būklę, į kurią yra atsidūrusi lietuvybė J.A.V. ir kokia dabar yra nuo taika įvairiuose Amerikos lietuvių sluogsniuose po to, kai VLIKo pirmininkas klausimą yra aiškiai pastatęs. Kitą kartą mes pasistengsime nuodugniau panagrinėti lietuvių amerikonėjimo priežastis ir mėginsime nurodyti būdus, kaip būtų galima tą nutautėjimą sulaikyti ir nutautėjusius atgauti lietuvybei.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai