Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ CHICAGOS MUZIKINĖS PADANGĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algis Šimkus   
Giedrės Kaukaitės ir Nijolės Ambrazaitytės koncertai

Šiemėt Chicaga turėjo progos vis tebesitęsiančioje virtinėje iš Lietuvos atvykstančių menininkų išgirsti net dvi tenai pirmaujančias jau pokarinės kartos dainininkes — sopraną Giedrę Kaukaitę ir mezzosopraną Nijolę Ambrazaitytę. Abi solistės augo, mokėsi dainuoti ir meniškai subrendo jau sovietinėje Lietuvoje. Todėl nebūtų prasminga bandyti žvelgti į šias dainininkes vien iš mūsiško išeivijos sąlygų taško. Jos yra visais atžvilgiais šimtaprocentinės savo meno profesionalės, ne vien todėl, kad abi pilnai akademiškai pasiruošusios, turi pakankamai patirties ir yra vietinių bei tarptautinių konkursų laimėtojos, bet taip pat ir siauresniąja prasme: abi dirba vien savo menui ir iš jo pilnai pragyvena.

Giedrė Kaukaitė gegužės 22 First Chicago Center salėje įvykusį koncertą pradėjo Haendelio arijomis iš kantatos "Pastorella, Vaga, Bella" ir oratorijos "Judas Maccabeus". Toliau ėjo romantinių operų arijos iš Verdi "Otelio", Gounod "Fausto" ir Puccini "La Boheme" bei "Ma-dama Butterfly". Savo gražiu bei stipriu balsu ir sklandžia scenine laikysena ir, kaip atrodo, neeiliniais vaidybiniais gabumais Kaukaitė sugeba scenoje patraukti klausytoją ir išlaikyti jo dėmesį. Populiariųjų operų arijos greitai įtikino, kad Kaukaitė dabartinėje Vilniaus operoje užtarnautai yra viena mėgstamiausių solisčių, nors kai kas ir pasigedo jos aukštesniose gaidose kiek daugiau išlyginto skambesio. Tačiau tai buvo su kaupu atlyginta lanksčiu balso valdymu, pradedant švariomis garsiosiomis ir baigiant paslaptingai švelniomis tylesnėmis gaidomis, stilingu dainuojamo dalyko dvasios perdavimu ir mums Amerikoje ypač maloniai ir retokai girdima taisyklinga bei aiškia lietuviška tarsena.

Bet daugiausia atmintino įspūdžio Giedrė Kaukaitė paliko antrojoje — lietuviškojoje koncerto programos dalyje. Šią dalį ji pradėjo padainuodama eilę lietuviškų liaudies dainų be akompanimento, prieš tai dar pastebėdama, kad dabar Lietuvoje toks liaudies dainų pristatymo būdas kai kurių dainininkų yra mėgstamas, nors ir ne visi sutinka su tokiu liaudiškos "žaliavos" atnešimu į koncertinę sceną.

Panašaus dainavimo šalininkai gi tvirtina, kad būtų klaidinga manyti, jog "operinis, išlavinto dainavimo rūbas galįs papuošti bet ką. Visur ir visada. Šumaną, Bramsą, Čaikovs-kį. Ir liaudies dainas" (Edmundas Gedgaudas). Jiems profesinis dainavimas ir liaudies daina — visai skirtingi poliai. Jie norėtų liaudies dainų — močiučių nevilkti į "kar-mensitų sijonus", o palikti jas jų etnografinėje "milo ir čerkasiuko" originalybėje. Esą, atmetus papildomą kompozitoriaus liaudies dainos įrėminimą, įgudusi dainininkė, tiesiogiai pateikdama dainos "skambančią žaliavą", nevokalindama jų vakarietiška prasme, gali geriau suvokti ir užfiksuoti jų jautriausius dinamikos, ritmo, akcentų bei dikcijos niuansus ir savo nuovoka atrasti idealias visų komponentų proporcijas. Taip intuityviai suvokiant liaudies dainos esmę, esą galima po krislelį surinkti vertybes, išbarstytas liaudies dainininkių mene, iš-girstant ir tai, ko nebuvo močiutės perdavusios folkloristų magnetofonams. Liaudies daina esanti išbaigtas meno kūrinys, kuriam papildyti nieko nereikia — reikia tik ją atrasti. Šitokios liaudies dainų interpretacijos pradininkės, aklosios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės žodžiais: "Bet kurį dainuojamą kūrinį reikia turėti kraujuje, sieloje, prigimtyje. Nepakanka išmanyti — reikia ir jausti".

Šiose eilutėse nesiekiama gvildenti panašių pažiūrų į liaudies dainą ir atsakyti į klausimą, ar etnografinė ištikimybė liaudies išraiškai turi visur ir visada nusverti. Prisiminkime tik įvairių tautų liaudies melodijas, panaudotas pasaulio kultivuotoje vokalinėje, simfoninėje ir kitokioje muzikoje. Nejaugi visi kompozitoriai, sėmę įkvėpimą iš savo tautos liaudies, šiandien turėtų būti apkaltinti vien klastojimu etnografinės realybės? Iš antros pusės, turime būti dėkingi Kaukaitei, mus su tokia lietuviškųjų dainų interpretacijos šaka supažindinusiai ne teoriniais išvedžiojimais, bet ištisa pyne scenoje atliktų originalių liaudies dainų. O tai ji puikiai sugebėjo. Buvo tikrai įdomu stebėti šią išlavinto balso dainininkę, vos keletui minučių praėjus po rafinuotų Margaritos ir Mimi operinių arijų, išeinant į sceną liaudiškai stilizuotu drabužiu ir pradedant dainuoti senovines dzūkų bei žemaičių dainas be jokio "iškraipančio" akompanimento. Žinoma, savo keliu čia gal galime suabejoti, ar Kaukaitės grakščiai išlavintas balsas pilnai atitiko šių dainų etnografinę nekaltybę bei siekiamą primityvumą. Tačiau tikrai niekas nebūtų drįsęs pasakyti, kad ši lietuvaitė savų liaudies dainų nejaustų visa savo esme ir prigimtimi. Jos interpretacijoje kiekvienas jų posmas buvo nuoširdžiai išgyventas, spindėjo liaudies dvasia ir atitiko žodinį turinį.

Kaukaitė koncertą baigė eile pažangiai modernių, tačiau kartu ir giliu lietuviškumu alsuojančių Felikso Bajoro ir Kastytės Brundzaitės dainų, kurias solistė padainavo tolygiai išieškotai kompozitorių sukurtuose rėmuose. Savo veido išraiška ir kūno judesiais ji natūraliai prisitaiko prie pasirinktų dainų charakterio, tuo suteikdama joms individualumo ir aiškumo.

Solistei sklandžiai fortepijonu akomponavo kompozitorius Darius Lapinskas.
Nijolė Ambrazaitytė Chicagoje dainavo rugsėjo 25 St. Xavier kolegijos auditorijoje. Ji dabar bene iškiliausias Vilniaus operos mezzosop-ranas, yra sukūrusi eilę žymiųjų operų pagrindinių vaidmenų.
Jau pirmuosiuose šio koncerto barokinių kompozitorių Caldaros ir Marcelio dainose bei Gluecko ir Mozarto operų arijose Ambrazaitytė atkreipė dėmesį savo lanksčiu, galingu balsu su gražiomis žemosiomis, nors kiek mažiau briliantiškomis pačiomis aukščiausiomis, gaidomis ir išlavintu muzikos stilių supratimu. Po to jautriai atlikta Schuberto daina "Muzikai", Siebelio kupletai iš Gounod "Fausto" ir čigonės daina iš Bize to "Carmen" nepaliko abejonių, kad Ambrazaitytė yra neeilinio lygio dainininkė, sugebanti scenoje dominuoti savo artistiška interpretacija bei scenine išvaizda.

Lietuviškąją programos dalį Ambrazaitytė pradėjo taip pat Kastytės Brundzaitės "Dviem raudom" (žodžiai J. Degutytės) ir Felikso Bajoro "Diptichu" (žodžiai S. Gedos). Šie, mūsiškiui Dariui Lapinskui kiek giminingi, naujoviškai atonalinės pakraipos kompozitoriai, matyti, arba dabar Lietuvoje pradeda darytis madingi, arba viešnios solistės juos mums vis kartoja norėdamos parodyti savo pažangumą. Tai, toli gražu, nereiškia, kad šios kompozicijos būtų neįdomios. Abu kompozitoriai laisvai ir gana savitai naudoja naujoviškos disonansinės muzikos technikas, kartu sėkmingai savo kūriniuose išlaikydami senovines lietuviškas nuotaikas. Taip pat reikia pripažinti, kad jų kūriniuose jaučiama žymiai daugiau išradingumo ir kūrybingumo, kaip kad daugelio mums girdėtų dabar Lietuvoje konserva-tyviškiau kuriančių darbuose. Ambrazaitytei ir šio stiliaus dainos ne svetimos. Ji jas padainavo su išraiška ir meile.

Po to J. Tallat-Kelpšos, B. Dvariono, V. Kairiūkščio, V. Budrevi-čiaus ir trejetas virš programos išprašytų tradicinio pobūdžio dainų buvo simpatingai atliktos šiai solistei būdingu aukštu lygiu. Dainos publikos buvo šiltai priimtos, tačiau be didesnio entuziazmo. Matyti, didmiesčio publika iš tokių iškilių viešnių norėtų sulaukti taip pat bent vieno kito ir kiek reiklesnių numerių. Visiems atmintinai žinomos Fausto ir Carmen arijos bei nostalgiškos dainelės gal neblogai tinka gastrolėms į kolchozus ar Amerikos "pažangiųjų" klubus. Tačiau programa, nors ir gerai atlikta, didmiesčio rečitaliais užsieniuose gastroliuojančių primadonų prestižui nedaug prideda.

Šiam koncertui akomponavo chicagietis muzikas Alvydas Vasaitis.
Algis Šimkus

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai