Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VINCO JONIKO „PAKELEIVIAI“ PDF Spausdinti El. paštas

Tremty (Vokietijoj) naujų knygų vis rečiau ir rečiau bepasirodo. Tuo pačiu lietuviška knyga rečiau beišeina iš spaudos ir visame laisvame pasauly, nes šiandien net stipriausia lietuvių kolonija JAV dar nėra tiek knygų leidimo suorganizavusi, kad jau iš ten sklistų pagrindiniai spinduliai. Todėl reikia džiaugtis, kad Vokietijoj su emigracijos potvyniu dar neviskas sunyko. Štai prieš mėnesį su viršum „Ventos“ leidykla išleido skoningai J. Dobkevičiūtės-Paukštienės iliustruotus Vinco Joniko „Pakeleivius“. Tai gana stambus (112 psl.) eilėraščių rinkinys.

Pasakysite: autoriaus vardas mažai girdėtas. Beveik taip. „Pakeleiviai“ — Vinco Joniko antrasis rinkinys. Nors V. Jonikas nebėra jaunuolio amžiaus, tačiau kaip poetas jis dar jaunas. Todėl jis taip pat savo eilėraščių neatrinko ir sudėjo turbūt viską, ką paskutiniaisiais karo metais Lietuvoj ir tremty (Vokietijoj) yra parašęs. Suprantama, kad šituo atveju kiekybė nustelbia kokybę.


Kita nesusiformavusio, poezijos kelio gerai nesuvokiančio poeto (ir drauge nusigyvenusio) žymė — progiškumas. Daugelis V. Joniko eilėraščių iš tikro yra padiktuoti aplinkybių — progų, o ne laisvai iš sielos ištryškusių. Tiesa, V. Joniko progos — rimtos ir garbingos, tačiau jos vis tiek lieka progomis. Jos labiausiai matyti penktame „Pakeleivių“ skyriuje — „Anapus lūkesių visų“, kur iš trylikos eilėraščių vienuolika yra eiliuoti nekrologai mirusiems — žymiems lietuviams ir artimiems autoriaus pažįstamiems. Tame skyriuje randame eilėraščius, skirtus Jagomastams (kuriuos atėję į Vilnių vokiečiai 1941 m. vasarą sušaudė), kun. Alfonsui Lipniūnui (mirusiam tik iš koncentracijos stovyklos išėjus) ir kitiems. Jei žymiems poetams tokie nekrologiniai eilėraščiai retai tepasiseka, tai nėra ko norėti, kad jie pasisektų pradedančiam. Tačiau atskiros strofos liudija, kad V. Jonikas turi šilto jausmo ir moka jį reikšti. Antai gana rūsčių strofų prirašęs apie paklydėlę ir išdavikę Salomėją Nerį, V. Jonikas savo eilėraštį baigia tokiu šiltu gabalėliu: O kai sugrįš pavasariai, Kur diemedžiai šlamėjo, Kaltes atleis ir seseriai Lakštutei Salomėjai? Apie kankinio kun. Alf. Lipniūno didelę misiją Vilniaus Šv. Jono bažnyčioj Jonikas šitaip originaliai išsireiškia:

Sutrūnijo šventkapiuose urnos, Iš jų sprogo baltaspurgės gėlės — Ir prabilo Vilniuj auksaburnis Švento Jono jaunas kunigėlis. Šitas paralelizmas išlaikytas lietuvių lyrikos tradicijų dvasioj, tačiau pats vaizdas visai originalus, gerai išreiškia kun. Alf. Lipniūno pamokslų sukeliamą įspūdį.

Nuo graikų senovės yra įprasta, apgiedant jaunos merginos mirtį, kontrasto būdu prisiminti vestuvių šventę, o pačią mirtį, simbolizuoti, kaip jaunąjį ar jaunąją. V. Jonikas mums ją parodo, kaip anytą:

Jau sutiktuvių maršo girdi aidą
Ir puotos žiburius jau tviskančius matai,
O kaip keistai! Anyta tavo veidą
Bučiuoja godžiai, tik šaltai, šaltai...

Gana progiškas yra ir rinkinio skyrius „Pražydo žemė raudonai“. Čia sudėti eilėraščiai parašyti aktualiomis karo ir mūsų tėvynės okupacijos temomis. Apie tai mums byloja patys eilėraščių vardai, kaip „Žygio maršas“, „Kovos daina“, „Partizanė“, „Sužeistasis“, „Nežinomas Karys“. Tarp šitų ir kitų eilėraščių, kuriuose atsispindi kario mintys ir jausmai, išsiskiria „Nežinomo tėvo rauda“. Tai trumputis (trijų strofų) kūrinėlis, bet jis yra vienas gerųjų šiame rinkiny: jame nėra filosofavimų ir retorikos, o jausmas tiesioginis, išreikštas paprastomis priemonėmis.

Nėra laisvas nuo proginio šešėlio ir pirmasis rinkinio skyrius „Benamių Dievo pėdsakais“. Autorius šito skyriaus eilėraščiuose lyg jieško paralelių tarp Kristaus gyvenimo momentų ir tremtinių. Tačiau pats eilėraščių dėjimas pagal Kristaus gyvenimo momentus atskleidžia iš dalies sistemą. O ji taip pat diktuoja ir neleidžia autoriui jaustis laisvam. Bet jau šitame skyriuje nusisekusių eilėraščių daugiau. Prie jų galima priskirti „Gegužės vakaro praeivį“, „Gundymus“, „Viešpaties grįžimą“. Bet šitame pastarajame eilėrašty, atrodo, pasireiškia B. Brazdžionio įtaka (tai vėl reiškinys būdingas jauniesiems). Atrodo, kad Brazdžionio poezijos reminiscencijų yra šitokiose „Didžiojo laukimo nakties“ strofose:

Susirinks ir vergai, ir karaliai,
Tyrų valkatos, rūstūs kaip žvėrys,
Pasiklaust, kas jų dalią nualino,
Kas jų pirmgimio teisę pragėrė.

Nusilenks žilagalviai įžymūs,
Mokslais jūras, padanges išvertę
Pasiklausti, kaip laimė pažymima,
Kuo gyvenimo prasmę atsverti.

Laisviausiai susidarę, nesusirišant su progomis ar kokia sistema, yra du skyriai, įvardinti „Ugniakurai prie vieškelio“ ir „Tolimos melodijos“. Ypač šiame pastarajame nusisekusių eilėraščių daugiausia. Tiesa, kai kur nuaidi Maironis, kai kur Aistis, bet yra tokių, kurių koncepcija visai originali, kaip antai, „Balti Drugiai“:

Pabudino švelni giesmė pavojų
Aidais virpėdama džiugiais.

Aš pakeliu akis, — žiedų varpais linguoja
Balti drugiai.

Rytojaus liūdesį regėjau dar iš tolo
Ir burtais lepinaus pigiais:
Aš ištiesiu rankas, — į jas aistringai puola
Balti drugiai.

Širdis per svaigulį rudens nebeišgirsta,
Aidais dūsaujančio baugiais.
Aš paliečiu ranka, — žieduos sušalę miršta
Balti drugiai.

Galėtume pacituoti ir kitų neilgų eilėraščių, kurie taip pat parodytų, kad V. Jonikas sugeba sudaryti nuotaiką, tiek optiniais vaizdais, tiek muzikaliniu skambesiu. O tai sako, kad V. Jonikas turi poetinio talento. Tik jis turi save kontroliuoti, rinktis poetinių priemonių iš savo pažįstamos aplinkos, nepasiduoti lengvumo gundymams, nesileisti į retorinius ilgus išvystymus, nes kas poeziją lengvai rašo, tas prirašo daugiausia vidutinių ir menkų dalykų. O juk meno ir literatūros gyvenime daugiau sveria kokybė, bet ne kiekybė. Kai talentas yra, tą kokybę sustiprina vidaus kultūra —žymių poetų, rašytojų, filosofų ir mistikų skaitymas. V. Jonikui Dievo duotą liepsnelę ir linkime puoselėti, kad ji labiau sužėrėtų savo aplinkos spalvomis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai