Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ALFONSO NYKOS-NILIŪNO VYNO STEBUKLAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORIJA SKRUPSKELYTĖ   
Po aštuoniolikos metų pertraukos 1974 metų pabaigoje pasirodė Alfonso Nykos-Niliūno ketvirtasis rinkinys, Vyno stebuklas, apdovanotas Lietuvių rašytojų draugijos premija. Kiek mažesnės apimties (76 psl.), paprastesnis ir skaitytojui priei-namesnis nei Orfėjaus medis ar Balandžio vigilija, šis ilgai lauktas veikalas yra nuostabiai artimas Niliūno ankstyvesniajai lyrikai. Jis pratęsia, atbaigia ar susintetina pirmųjų Niliūno rinkinių motyvus, pakartoja poetui būdingas nuotaikas, paryškina kai kurias jo minties linijas, įveda naujų elementų, kurie tačiau nesudaro įspūdžio, kad poetas būtų esmingai pasikeitęs. Vyno stebuklą tektų suprasti ne kaip naują etapą, bet kaip savotišką retrospektyvinį žvilgsnį, piūvį per Niliūno mąstyseną, parodantį tai jos lėtą, bet nuoseklią evoliuciją, tai jos paskutiniuosius variantus.

Septyni Vyno stebuklo kūriniai yra parašyti dar prieš 1957 metus. Savo koncepcija, tonu bei vaizdine medžiaga jie priskirtini 1937-57 metų laikotarpiui, nors galima manyti, kad jų galutinę versiją autorius ištobulino kiek vėliau. "Vabalėlio prisikėlime", rinkinio ankstyviausiame eilėraštyje, pastebime pirmąsias Niliūno tragizmo užuomazgas ir poetui būdingą, kiek vėliau plačiai išvystytą personifikacijų stilių. Eilėraštis "Ruduo", pažymėtas 1941 metų data, primena Praradimo simfonijas tiek savo dvilype struktūra, paremta namų ir sodo, uždaros ir atviros erdvės opozicija, tiek tuo, kad čia perteikiamas Niliūno debiutiniui rinkiniui charakteringas atsiskleidimo bei atsivėrimo įspūdis. Į eilėraštį įpintas turbūt kiek vėlynesnis išlieto vyno motyvas poeto mintį praturtina, jai suteikia savotiškų paslapties užuominų, tačiau neišardo tų kristalinių, Niliūno ankstyvojoj lyrikoj dažnai sutinkamų intonacijų. "Tūbingen 1945" skaitytoją nukelia į pokario laikotarpį. Čia poetas gausiai pasiremia asmenine patirtimi, atkuria jauno svajotojo nerūpestingą pasidavimą poezijos magijai, o eilėraščio dinamika atskleidžia vaizduotės palinkimą paversti gyvenimą fantazija. Poezijos ir prisiminimų trauka taip pat pulsuoja "Išsivadavimo nakty". Tai ne naujas kūrinys, bet Orfėjaus medyje atspausdintos "Išsivadavimo nakties" variantas, įdomus autoriaus technine pažanga. Pirmąją versiją perrašydamas, Niliūnas nubraukia mažiau reikšmingas detales, mintį sukoncentruoja į vieną kūrybinį impulsą ir tuo būdu suteikia intensyvumo centriniam, išsivadavimo terminu paženklintam, kūrinio įvykiui. Jo žodis įgauna tikslumo, atsiranda daugiau spalvinio bei pojūčių elemento, stipriau jaučiami minties posūkiai, kuriuos pabrėžia taiklus eilučių sukirpimas. Pirmąją ir antrąją versijas palyginę, neabejojame autoriaus technine pažanga. Pastebime ir tai, kad Niliūnas sugebėjo Orfėjaus medžio "Išsivadavimo naktį" pataisyti nepažeidęs jos pirmykščio įspūdžio.

Eilėčaščiai parašyti po 1957 metų, t. y. po Balandžio vigilijos, sudaro Vyno stebuklo didžiąją dalį. Struktūriniu požiūriu šie kūriniai yra palyginti įvairūs. Kartais Niliūnas pergyvenimus perteikia miniatiūrine forma, paliesdamas tik švelniuosius įspūdžio niuansus (Sekmadienis, Vakaro cadenza). Kitur jo mintis yra atkakli, reikalaujanti. Ji vystosi tirštomis vaizdų pynėmis (Rytas Ne-meikščiuose) ar prasiveržia valingais sakinių ritmais (Macbeth), kurie rodo poeto intensyvius ieškojimus. Kai kurie Vyno stebuklo kūriniai, tarp jų "Barbarai", "Markas Aurelijus", "Reąuiem" temų ciklas, suderina du mąstymo metodus: poetinį ir filosofinį. Niliūnas pasiremia ir konkrečiais vaizdais, ir abstrakčiomis sąvokomis — turbūt sąmoningai siekia sukurti sintetinį, filosofinei poezijai tinkamą stilių. Šia prasme Vyno stebuklas yra beveik be išimties pavykęs rinkinys. Jei anksčiau kai kuriuose Niliūno bandymuose jautėme per didelio abstraktumo ar tendencijos kalbėti prozą primenančiomis frazėmis, Vyno stebukle vyrauja puikiai išbalansuoti, išlyginti sąvokų ir vaizdų junginiai. Čia poeto mintis kiek lengviau bei natūraliau subėga į taupias, suglaustas formas, žodžiai įsiterpia į eilučių ritmą, sušvelnėja ar išvis išnyksta nepoetiškos, mintijimo procesą rodančios sintaksinės struktūros. Poetas iš tikrųjų mąsto vaizdais, o sąvokas paverčia taikliomis metaforomis. Šalia miniatiūrų ir filosofinės poezijos pavyzdžių tektų paminėti eilėraščius, sukurtus asmeninių išgyvenimų įtakoje, pvz., "Astrai", "Vilnius 1943" ar kiek ilgesnis "Vaiduoklis^ pasitinka grįžusį iš tremties". Šiuose kūriniuose Niliūnas remiasi ne vienu, išbaigtu ir uždaru pergyvenimu, bet sutelkia keletą atsiminimo srovių, keletą skirtingų laiko srautų ir tuo būdu sukuria labai sudėtingų sąmonės ir praeities sąveikos kolažų. Jo emocija paprastai išlieka santūri, net užslėpta. Į praeities prisiminimus Niliūnas žiūri iš toli, juose nepasineria, juos tik stebi, kartais prabyla mito intonacijų turinčiais žodžiais ar prisiminimus įvelka į kietas, sustingusias, natiurmortus primenančias formas. Visa tai, žinoma, nė kiek nemažina eilėraščių vertės. Vyno stebuklo autobiografinių motyvų kūrinius galime laikyti įdomiomis ir pavykusiomis subjektyviųjų ir objektyviųjų Niliūno tendencijų sintezėmis. Jie mums atveria langą į poeto emocinį pasaulį, bet taip pat primena, kad jausmo išliejimas nėra Niliūnui būdinga poetinė forma.

Tačiau lyrinių intonacijų Vyno stebukle vis dėlto girdime daugiau nei pavyzdžiui Orfėjaus medyje ar Balandžio vigilijoje. Čia Niliūnas aiškiai stovi kiek atokiau nuo jį įskaudinusių pergyvenimų, ne tiek atsigręžia į žmogų kamuojančias mįsles, bet greičiau permąsto tai, ką jis yra anksčiau suvokęs, tai, ką jis kartą yra savo poezijoj išreiškęs. Tarp poeto ir pergyvenimų atsiranda distancijos. Emocijos įtampa nuslūgsta, nusivylimo momentai praranda aštrumo, įsijungia kiek švelnesnių nuotaikų. Kartais poeto skausmas virsta liūdesiu ir išsilieja frazėmis, turinčiomis dainingo lyrizmo pustonių, kuriuos kai kas turbūt palaikys Vyno stebuklo poetiškumo ženklu. Tačiau kiti skaitytojai pasiges ankstyvojoj Niliūno poezijoj, pavyzdžiui, Praradimo simfonijose, sutinkamo intensyvumo, spontaniško nuotaikų prasiveržimo, plačių mostų, emocijos kupinų frazių.

Vyno stebuklas praturtėja visa eile naujų temų, susiformavusių Niliūno patirties ir ypačiai jo skaitybos poveikyje. Čia pirmą kartą susitinkame Makbetą, Marką Aurelijų, Goethės Verterį, Andrė Gide ir t.t. Dėmesį taip pat patraukia Niliūno pirmą kartą pavartojami matematikos ar kalbos mokslo terminai, pvz., lygtis, sintaksė, gramatika, nes jie yra ne tik nauji, bet taip pat pabrėžia vieną Niliūno svarbiųjų temų — žmogaus laisvės bei nelaisvės problematiką, gal net poeto kaskart stiprėjančią žmogaus nelaisvės sąmonę. Nežiūrint šių naujumų, Vyno stebuklo vaizdinė medžiaga nėra nauja. Ji mus pakartotinai sugrąžina į Orfėjaus medį ir Balandžio vigiliją. Net ir stipriausiuose rinkinio eilėraščiuose randame jau kartą panaudotų motyvų. Štai, "Reąuiem H" savo pergyvenimu ir faktūra yra visiškai naujas kūrinys, bet perpintas tokiais įsimenančiais Balandžio vigilijos įvaizdžiais, kaip, pvz., vidudienio imperija, pingvinas, skausmo langai. "Barbaruose" pasirodo Orfėjaus medžio princas. "Prarastas rojus" pakartoja ištisus Balandžio vigilijos žodžių junginius.

Skaitytojui, kuris Niliūno poeziją gerai pažįsta, "Prarastas rojus" ir visa eilė kitų Vyno stebuklo eilėraščių atrodys tarsi Orfėjaus medžio ir Balandžio vigilijos metu susikristalizavusių vaizdų fragmentai ar net jų nuotrupos.

Ar šis vaizdų pasikartojimas laikytinas neigiamu bruožu? Kiekvienas skaitytojas susidarys savo nuomonę. Reikia tik pastebėti, kad Niliūno kūryboje pasikartojimai yra ne atsitiktinis reiškinys, bet poeto sąmoningai pavartojama poetinė priemonė, atitinkanti jo estetiką, orientuotą į pastovumą. Yra poetų, kurie užfiksuoja tai, kas praeina, efemeriškas nuotaikas, akimirkos įspūdžius, momento svyravimus. Niliūnas, priešingai, dėmesį sukoncentruoja ties keletą esminių klausimų, pakartotinai sugrįžta į tas pačias temas, tarsi rašo vis tą patį eilėraštį, pabrėždamas tai vieną, tai kitą minties siūlą. Jam rūpi ne atnaujinti ar paįvairinti stilių, bet permąstyti svarbiuosius savo poetinės įžvalgos momentus, įsiskverbti į vaizdų bei simbolių vidų, gal net juos susisteminti ir tuo būdu suvokti universalius žmogaus patirties aspektus.

Niliūno vaizdai bei simboliai poetui kas kart giliau atsiveria. Jie tuo pačiu pakeičia savo išviršinę formą, kartais prasmę ar emocinį koloritą. Jų evoliucijos kreivę, bent tuos poetinės kalbos pasikeitimus, kuriuos pastebime Vyno stebukle, galima suvesti į keletą aspektų. Vaizdus permąstydamas, Niliūnas išryškina jų esmines gijas, mintį sukoncentruoja į paskirus žodžius, vengia smulkmeniško piešinio ir tuo būdu pasiekia stiprių, reljefiškų efektų, kaskart didesnio kalbos tyrumo. Pvz., jau minėtame "Tūbingen 1945" rankų įvaizdis pasipuošia įspūdinga šaltų, vėjuotų žiedų detale, o 1957 metų "Astruose" rankų simboliką poetas perteikia kiek paprastesne formule: poetas sako, kad mergaitės "rankos šypsosi". To pat laikotarpio "Mergaitės daina" rankas susieja su laukimo mintimi, jas interpretuoja neigiamai ir sugestionuoja rankų, t. y. siekimo, ir praradimo tapatumą. Kiek vėlyvesniame eilėraštyje "Tūkstantis antrąją naktį"'rankos tampa aistringai geidžiamų, bet neįmanomų ryšių ženklu. Jas poetas įsivaizduoja labai paprastai ir jų simbolinę prasmę išryškina vienu santūriu brūkšniu: "Tavo ištiesta ranka/ pasakė viską".

Ši paprasta, nunuoginta Vyno stebuklo kalba taip pat turi didesnio uždarumo, nes poetas, vaizdus bei simbolius permąsty damas, palaipsniui nutrina jų realiąsias spalvas, juos kaskart toliau atitraukia nuo regimos tikrovės. Šitokią tolyn nuo realistinio stiliaus vedančią evoliuciją galima atsekti balkono motyvo metamorfozėj. Viename ankstyvame Baudelaire'o vertime poeto minimas balkonas turi regėto daikto aspektą, nors jo prasmė yra simbolinė. Tačiau Vyno stebuklo "Requiem U" eilėraštyje balkono motyvas yra sukomponuotas taip, kad jis, kaip tikrovėje egzistuojantis daiktas (gal net kaip Baudelaire'o poezijoj sutiktas įvaizdis), yra išnykęs. Kai Niliūnas sako "Kruviną dangaus balkoną/Uždengė alyvos", neįmanoma įsivaizduoti realaus daikto. Balkonas tėra šifras, nukreipiantis tik į Niliūno poetinę mintį. Gali būti, kad šią balkono metamorfozę Niliūnas kaip tik ir ženklina kraujo bei alyvų įvaizdžiu. Alyvos, sietinos su rinkinio — su vyno — simbolika reikštų realaus daikto pakeitimą į meninę formą. Tačiau kraujo motyvas mums aiškiai turi šiurpių asociacijų. Jis primena, kad Niliūno vėlyvesnėj kūryboj meninė metamorfozė yra valingas, agresyvus vaizduotės veiksmas. Niliūnas ne tiek pakeičia žodžių prasmes, kiek sulaužo tikrovės daiktų formas, jas vaizduote susprogdina, išardo. Šitokių tendencijų buvo galima pastebėti Balandžio vigilijoj. Vyno stebukle susitinkame gausų būrį figūrų, kurios mus nustebina savo keistais, nenatūraliais judesiais bei formomis. Tai vis daiktai, kuriuos Niliūnas išplėšia iš realios dimensijos, ištremia į poetinę erdvę, kaip tą "Reąuiem U" bokšto kankinį, kurio "ranka/tebematuoja bokšto laikrodyje laiką".

Vyno stebuklo vaizdai bei simboliai taip pat atrodo suartėję prasmės požiūriu. Eilėraščio rėmuose kiekvienas jų, žinoma, turi poeto tiksliai nustatytą paskirtį. Tačiau Vyno stebuklą skaitant kartais kyla mintis, kad Niliūno pagrindiniai simboliai yra tiek artimi, tiek vienas kitam panašūs, kad juos galėtume sukeisti poeto minties nepažeidę. Tai, be abejo, yra todėl, kad Niliūnas simbolius persunkia savo mąstysena, juos kaskart stipriau į savo idėjų ratą įrakina. Jie tampa poetui visiškai paklusnūs, jo vientisos minties fragmentai, tarp kurių poetas jaučia stiprius ryšius.

Tai Niliūną kaip tik ir įgalina sukurti trumpų, kondensuotos minties eilėraščių, kurie suderina labai skirtingus motyvus ir mums atskleidžia esminius jo pasaulėjautos momentus. Tokių eilėraščių paminėsime tris: Lopšinę, Lietaus teologiją ir Neužmirštą skausmą. "Lopšinėje" viena kitą seka Medėjos ir Snieguolės figūros. Šias dvi gerai žinomas, tačiau nieko bendro neturinčias literatūros temas Niliūnas suriša ironijos ryšiais, Medėjos mite pabrėždamas motinos - žmogžudės mintį, o Snieguolę paversdamas kantria, žmonių sapnus ėdančia kandimi. Ir Medėja, ir Snieguolė Niliū-nui išreiškia tą pačią tiesą — tai, kad žmogaus žingsniai į priekį, ar tai būtų vaikui tartas žodis auk!, ar suaugusio svajonė, yra apgaulė, beprasmis gestas. Vaizduotė mus tik užliūliuoja patraukliais pažadais, tik akimirką užmaskuoja sąmonės skausmingą, bet teisingą mirties visuotinumo pajutimą. "Lietaus teologija", dar vienas Niliūno mergaitės - motinos temos variantas, supina jaunystės ir senatvės, gyvybės pažado ir gyvybės išsekimo motyvus. Šis eilėraštis skaitytoją veda ne tiesia linija žemyn, nuo jaunystės iki mirties, bet pastato tai ties vilties, tai ties nevilties ženklais, kartais ties įvaizdžiais, kurie sulieja jaunystės ir senatvės momentus ir sugestionuoja būties visuotinio išsekimo mintį:
Mergaitės žingsniai
Seno veido tyloje —
Nepaguodžiamas peizažas,
Kur žalumą
Juodai nudažo akys,
Būties erozija,
Nežinomos ir niekad nenudžiūvę
Ašaros ir teologo
Lietaus traktatas į stogą.
Panta rei.


Šis grakščių linijų piešinys, sukurtas tarsi poeto poilsio valandą, nurodo keletą svarbių Vyno stebuklo stilistinių bei technikos ypatumų, jų tarpe Niliūno kalbos konkretumą ir tikslumą, vaizdo linijų ryškumą ir subtilumą, autoriaus polinkį pasivaduoti nelietuviškais žodžiais ar tame pačiame eilėraštyje panaudoti skirtingoms sritims priklausančių terminų. "Lietaus teologija" taip pat yra puikus Niliūno pusiausvyros estetikos pavyzdys. Cia detalės išbalansuotos, sugrupuotos taip, kad būtų pasiektas harmonijos bei tvarkos efektas.

"Neužmirštas skausmas", trečias Niliūno technikos pavyzdys, sugretina laukimo ir praradimo momentus, sutelkia visą eilę Niliūno simbolių, kurių šaknys glūdi turbūt dar "Praradimo simfonijų kūriniuose:
Rankos laukia amžinai.
Ant stalo liko
Mėlynos hortenzijos, dulkėtų
Lūpų dėmės akyse ir tavo
Džiaugsmo lygtys, užrašytos
Šalta atminties kreida
Būties lentoj.


Šios septynios, trumpos eilutės atspindi labai daug Niliūno esminių rūpesčių, kurių ne vieną būtų galima išreikšti filosofine formule. Tačiau eilėraštis yra konkretus, glaustos minties piešinys, mus veikiantis savo plastinėmis savybėmis ir vaizduose susitelkusia poeto emocija.

Platesnės apimties kūriniuose dėmesį patraukia poetinių priemonių įvairumas, griežta intelekto kontrolė, rinkiniui suteikianti ne maža įtampos, ir taip pat poeto filosofinis užmojis. Šių eilėraščių paminėsime tik keletą, citatas parinkdami iš tų, kur Niliūnas kiek ilgiau sustoja ties laiko problema, kuri yra viena svarbiųjų jo kūrybos šaltinių.

Eilėraštyje "Markas Aurelijus" Niliūnas į mus kalba netiesiogiai, Marko Aurelijaus balsu, ir atkuria šio romėno imperatoriaus - filosofo stoiškas meditacijas apie žmogų. "Markas Aurelijus" mus veda nuo dinamiškų gamtos būties interpretacijų iki Niliūnui būdingų laiko sąmone persunktų teigimų:
Kalnai, belaikės tolumos ir juodas
Pušų švokštimo šiurpas; krauju pasruvę
Saulėleidžiai ir narkomano akys; ledo lava
Plūstančios aistringos, jaunos upės —
Tylos ir sniego sąmokslas prieš mus:
Laikas, ciniškas ir kietas, siena,
Visas ir visur, ne upė, amžinai dabar
Ir niekad nei rytoj, nei vakar,
Stovi rajus, nematomas ir nepajungtas
Būties gramatikai.


Niliūno "būties gramatikai" nepajungtas laikas yra statiškas. Jis visas susitelkia į vieną, judėjimo bei trukmės neturintį momentą, kurį mąstytojas išgy-gyvena neigiamai, kaip būties atitraukimą, būties stoką. Panašų, taip pat skausmingą laiko pergyvenimą randame "Macbeth", tik čia kalbantysis mąsto apie ateitį ir išgyvena ne Marko Aurelijaus "amžinai dabar", bet nuolat pasikartojantį ir todėl beprasmį rytojaus momentą:
Rytoj, ir vėl rytoj, ir vėl rytoj.
Būtis — kaip niekad
Negimęs kūdikis. Taip visą laiką laša
Nematomas ir nenužudomas vienatvės
Kraujas. Vis tas pats inferno: tik keliauti
Kasdien į kitą ratą, iš vienos
Nakties į kitą ir maitintis
Nežinojimu.


Iš statiško ar beprasmių rytojų grandine nusi-tiesusio laiko Niliūno žmogus išsivaduoja vaizduote. Jis kūrybiniu aktu teigia kitą, šalia realaus laiko einančią dimensiją, kurią poetas pavadina miestu, legenda, istorija. Tai žmogaus sukurta, jo mintimi ir darbais įprasminta perspektyva, vienintelė įmanoma žmogaus būties forma, kuri tačiau Niliūnui išlieka dviprasmė relaybė. Eilėraštis "Ars poetica" mums pateikia Niliūno giliai išmąstytą kultūros interpretaciją, jo poetinį credo. Čia poetas priešpastato kūrybinį žodį ir medžiaginį pasaulį ir liudija žodžio pranašumą aiškia, net stebinančia formule: "... žodis/ Yra daugiau, nei kūnas, nes nėra/ Daiktų, yra tik žodžiai:/ Tik žodžiai — Dievas ir žmogus". Tačiau iš kitos pusės, "Ars poetica" sugestionuoja, kad kūrybinis žodis neturi realumo. Jis patrauklus, bet praeinantis, kaip "vėjo sintaksė", kaip "balandžio fonetika", kaip "sniego alfabetas". Jis žmogų slegia vienatve, "milijonais metų, laiko/ ironija ir nebūtimi", jį tik dalinai patenkina. Eilėraštyje "Markas Aurelijus", tarsi oponuodamas "Ars poetica", Niliūnas teigia, kad "gyventi, ne statyti" yra tiesa, o "Barbaruose" žmogaus kūrybinius užmojus aptaria ironiškais žodžiais:
Mus apima aistra
įforminti ir pavadinti savo būtį,
Užmegzti dialogą su dievais:
Mes pradedam statyti savo miestą, savo sapną
Paversdami istorija. Jo žemė,
Užnuodijusi mūsų dulkes, išaugins žlugimo
medį:
Barbarai ateis pas mus
.

Vyno stebukle vyrauja neigiamos nuotaikos: liūdesys, tragizmo sąmonė, ironija ir tie du Ni-liūnui itin charakteringi laukimo ir praradimo, vigilijos ir gedulo momentai. Tačiau Vyno stebuklas toli gražu nėra perdėm neigiamas. Praradimo nuotaikas čia kiek išbalansuoja sapnų bei svajonių trauka, vienur kitur pastebime humoro brūkšnį, žavimės poeto įsimenančiomis paukščių, vabzdžių ar gyvulių motyvais peraustomis personifikacijomis, kurios sušvelnina jo tragišką gyvenimo sąmonę. Pozityvių nuotaikų suteikia rinkiniui ir tai, kad autorius santykiauja ne su tuštuma, bet su kažkokia realybe, kurią jis pavadina "tu". Kartais už žodžio "tu" slepiasi Niliūno kadaise matyto žmogaus veidas, kartais šis įvardis išreiškia vieną kurią poeto minties liniją. Tačiau kartais žodis "tu" ženklina transcendentinę perspektyvą, tą proto siekiamą tolį, kurį Octavio Paz vadina kitu krantu. Kokią interpretaciją šiam žodžiui beduotume, svarbu pastebėti, kad žodis "tu" (kartais rašomas didžiąja, kartais mažąja raide) pasikartoja daugumoje Vyno stebuklo eilėraščių. Jis yra per visą rinkinį nusitiesusi perspektyva, esminis daugelio kūrinių struktūrinis principas, kuris mums ir sudaro įspūdį, kad Niliūnas žvelgia ne į tuštumą, bet į poetą traukiančią, prasmingą, nors tik dalinai suvokiamą realybę.

Įaugęs į ankstyviuosius rinkinius, Vyno stebuklas mums nenurodo tolimesnės Niliūno evoliucijos eigos. Todėl, įvertinimą baigiant, nespė-liosime, kuria linkme galėtų pasukti Niliūno kitas rinkinys, bet suminėsime keletą jo poezijos pastovių bruožų.

Niliūnas yra didelių reikalavimų poetas, turintis aiškų, išmąstytą estetinį bei filosofinį požiūrį, gal net estetinę sistemą, kuri tvarko jo vaizdų bei minčių pasaulį. Atvirkščiai lyrikams, jis pabrėžia eilėraštį kaip meninę formą, ne savęs išsakymo momentą; vertina ne spontaniškumą, bet atbaigtus, gilios prasmės kūrinius. Jo poezijoj retai randame lėkštų, poetinės kalbos požiūriu neatbaigtų eilėraščių. Egzodo lietuvių poetų tarpe Niliūnas taip pat išsiskiria savo erudicija. Jį domina graikų mitai, vokiečių poezija, impresionistai. Jam nesvetimi Baudelaire'o motyvai, Gide pasakojimai, žinoma, lietuvių, pvz., Radausko, poezija ir t.t. Niliūną skaitydami, pastebime, kad jis atsiremia į labai plačią žmogaus kultūrinę patirtį, ją pasisavina, permąsto, interpretuoja. Niliūną galime paradoksiškai laikyti ir moderniu, ir klasikinės tendencijos poetu. Jei jį lyginame su lietuviais kūrėjais, randame, kad jo poezija atspindi modernaus žmogaus rūpesčius. Ji tikrovę supranta ne tik medžiaginio pasaulio prasme, bet į ją taip pat įjungia žmogaus kultūros išraiškas. Tačiau jei į Niliūną pažvelgiame platesniu mastu ar jį lyginame su pačiais naujausiais poetais, pastebime, kad jam yra savitas klasiko pasitikėjimas žmogaus kūrybinių pastangų tęstinumu bei prasmingumu. Niliūnas tiki poetiniu žodžiu, ir šis tikėjimas jį atskiria nuo daugelio paskutiniųjų dešimtmečių poetų, kurių veikaluose vyrauja abejonė bei fragmentinis pasaulio vaizdas. Galima sakyti, kad paskutinieji dešimtmečiai praslinko Niliūno stiliaus nepakeitę: Vyno stebuklą persunkia klasikinis estetinis požiūris, susiformavęs pirmuoju Alfonso Nykos - Niliūno kūrybos laikotarpiu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai