Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MACEINOS RELIGIJOS FILOSOFIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KĘSTUTIS SKRUPSKELIS   
Didieji scholastinės filosofijos atstovai vienu ir tuo pačiu metu stengėsi įrodyti, kad Dievas yra, ir atskleisti, kas Jis yra. Šv. Anzelmo Kenterberiečio formulė, kad Dievas esąs tas, už kurį aukštesnio suvokti negalima, iš vienos pusės grindžia ontologinį Dievo buvimo įrodymą, tačiau iš kitos, tartum sukaupdama visą krikščioniškąją išmintį, atveria kelią pilnai teologinei sistemai. Pagal Anzelmą, ta formule galima išskirti visus Dievui priklausančius atributus iš tų, kurie Jį tik žemintų. Pavyzdžiui, Dievas negali būti medžiaginis, nes už medžiagą yra kažkas aukštesnio. Panašiu keliu ėjo ir šv. Tomas Akvinietis. Kiekvienas iš jo penkių Įrodymų baigiasi savita išvada. Pirma sužinoma, kad turi būti pirmasis judintojas, kūrėjas, būtis, paženklinta būtinumu, gerumu bei išmintimi, ir tiktai tada teigiama, kad taip suprasta būtis yra Dievas.

Kad šis scholastikų pasirinktas kelias buvo išmintingas, parodė David Hume, pašiepdamas vėlesniųjų laikų natūraliosios teologijos atstovus: jų Dievas tesąs suvis kaip žmogus, ir tokiu būdu — mirtingas, trumparegis mechanikas, kuris po daugelio atmatų krūvon išmestų pasaulių galų gale nulipdė dabartinį. Ir natūralioji teologija į šią pašaipą atsiliepti negalėjo. Sutelkusi visas savo jėgas, ji stengėsi parodyti, kad Dievas iš tikrųjų yra, tačiau klausiama, kas Jis per vienas, turėjo pasitenkinti Jo blankiu su žmogumi lyginimu. Kada Dievas nusakomas tik tuo, kad Jis kažin kaip panašus į žmogų, pasilieka kiekviena vaizduotė laisva Dievą matuoti savu matu.

Religijos filosofija (I dalis, 1976, 332 psl.) veikale Maceina vengia scholastikos pramintų takų, Dievo buvimo bei jo apibūdinimo problemą palikdamas kitiems, o savo svarstymus pradėdamas ten, kur jie baigia. Tuo pačiu jisai nepakliūva į natūraliosios teologijos aklavietę, Dievo supratimui skirdamas maždaug du trečdalius savo veikalo puslapių. Maceinos Dievas anaiptol nepuola ligi žmogiškom silpnybėm paženklinto mechaniko. Tačiau čia ir susiduriame su pačiu pagrindiniu klausimu, kurį turime atsakyti, Maceinos veikalą bevertindami. Atmetęs Dievo metafiziką ir pasirinkęs Dievo ontologijos kelią, ar Maceina iš viso gali apie Dievą kalbėti? Ar jam lieka žodžių, sakinių Dievui atskleisti? Kad Maceina netyli ir neprasiveržia mistinėmis giesmėmis, kaip kartais sakoma apie Tomą, ar tai nėra ženklas, kad jis pasilieka metafizikos plotmėje?

I. Religiniai pergyvenimai

Scholastika jau seniai prarado savo gyvybingumą; natūralioji teologija Darvvino smūgių neatlaikė, ir jos išsiliko tik reti šešėliai, užuominos apie laikrodžius pajūryje ir būtinus laikrodininkus. Abi šios kryptys Dievo ieškojo per gamtą, o jau seniai gamtoje neberandamos Dievo pėdos. Mūsų laikais manoma, kad jeigu Dievas bet kur yra, Jis yra žmogaus viduje, jo pergyvenimuose. Ar tai tobulumo ilgesiai, ar mistinės ekstazės akimirkos, susidūrimai su paslaptimi, kančia, mirtimi, — vis tai pergyvenimai, kuriuose žmogus jaučia savo ribotumą ir kurie veda jį transcendencijos link.

Savo ankstyvesniuose veikaluose šituo keliu ėjo ir pats Maceina:
Egzistencinė dabarties filosofija teisingai yra atkreipusi dėmesį į vad. kraštines situacijas ... į kurias patekęs žmogus ypatingu būdu pajaučia slenkąs prie savo būties ribos ir pergyvena nebūties grėsmę. Prie tokių situacijų, pasak Jasperso, priklauso kančia, kova, kaltė ir mirtis. (Jobo drama, p. 7).

Ir Religijos filosofijoje panašių teigimų randame: "Baigtinė mūsų būtybė mirtyje prieina savo ribą kaip tik todėl, kad ji yra baigtinė" (p. 257). Tačiau reikia pastebėti, kad Religijos filosofijoje Maceina ribines, arba kraštines, situacijas mini ne metodologinėje savo veikalo dalyje, bet doktrininėje. Religijos filosofijos paskirtis nusakoma visai kitais žodžiais, lyg vadinamosios ribinės situacijos nebestovėtų Maceinos religinių apmąstymų centre.

Aplamai, jeigu anksčiau Maceina reiškėsi daugiau kaip religijos filosofijos vykdytojas, tai dabar jo pagrindinį dėmesį užima metodologiniai klausimai, tartum svarbiausia būtų nubrėžti tikslias įvairių religiją liečiančių disciplinų ribas. Ar šis naujas dėmesys senąjį tiktai papildo, sunku pasakyti, dar ir todėl, kad Religijos filosofija yra daugiau vadovėliško pobūdžio, ir tuo skiriasi tiek nuo Jobo dramos, tiek nuo Didžiojo Inkvizitoriaus. Tačiau kartais atrodo, kad pas Maceiną vyksta perėjimas, gal dar neužbaigtas, iš daugiau egzistencinės žmogiškosios patirties skleistis į labiau atitrauktą sąvokų analizę.

Pergyvenimais paremtą religijos filosofiją Maceina atmeta:
'pergyvenimas' yra pagrindinė sąvoka, aplinkui kurią šiandien telkiasi beveik kiekvienas religijos apmąstymas. Tuo tarpu 'pergyvenimas' yra esmiškai antropologinis dalykas: jis žmoguje kyla ir žmoguje pasilieka, negalėdamas būti nei kito patiriamas, nei paties pergyvenimo nešėjo pakartojamas. Kadangi čia dėstoma religijos filosofija eina aiškia ontologine linkme, tai tuo pačiu ji atsidaužia į taip pat aiškią antropologinę dabarties linkmę kaip šiosios priešingybė . . . Ontologinis žvilgis savaime teikia Dievui pirmenybę, nes pagrįstoji būtybė gali būti tinkamai suprasta tik pagrindo šviesoje (p. 64).

Maceina detaliai peržvelgia dvi "pergyvenimų" filosofijas ir randa, kad jose tikrojo Dievo nėra. Skyrelyje "Dievas kaip rūšies savimonė" jis kritikuoja pretenzijas, atmetant tariamai mitinę religinių žodžių prasmę, išsakyti jų tikrąją reikšmę. Esą Dievas, kaip atskira būtis, kūrėjas, tėvas, — visa tai tik primityvios galvosenos sukurti vaizdiniai, tačiau kylantys iš visai tikrų žmogaus patirties momentų, pavyzdžiui, išgyventos prarajos tarp tikrovės ir idealo. Tik čia idealas sudaiktinamas ir perkeliamas į už žemės ribų esantį dangų. Atsikračius sudaiktinimo, praregime idealą kaip tikrąjį religijos objektą. Bet, pagal Maceiną, idealas nėra Dievas, nes nėra tikrovinis. Tokio Dievo iš tikrųjų nėra, tėra tik paties žmogaus susikurta "kaukė". Religinis santykiavimas su tokiu padaru žmogų tik žemina. Galų gale tai apgaulė, Dievo nebuvimo baimė, Lenino žodžiais, savęs paties apsispjaudymas (p. 112). Sekančiame skyrelyje panašios kritikos susilaukia bandymai Dievą tapatinti su aukščiausia vertybe ir prasme.

Nors Maceina jo ir nemini, ar Auguste Comte nebus pats ryškiausias tokios tyrosios religijos kūrėjas. Kaip jaustumėmės aplankę jo "žmonijos religijai" skirtą koplyčią, kur ne vien tik džiaugtumėmės Bacho muzika, bet jį patį garbintumėm? Liūdnai tuščias Lietuvoje matytas vaizdas: vaikų darželyje Lenino portretas, o po juo staliukas su vazonėliu ir gėlėmis.

II. Dievo ontologija

Kur pradedame su žmogumi, ten su žmogumi ir baigiame. O pats žmogus tegali sukurti tiktai stabą.
Prof. A. Maceina studentų ir moksleivių stovykloj Kressbronne (prie Bodensee) 1949.VIII.27 atsisveikina su Ateitininkų Federacija, kurioj kaip tarybos pirmininkas ėjo AF vado pavaduotojo pareigas (nuo 1949.IX.1 AF taryba perkelta į JAV). Šalia A. Manos sėdi prof. J. Brazaitis
Prof. A. Maceina, Ateitininkų Federacijos tarybos pirmininkas ir vado pavaduotojas, Vokietijoje tarp Studentų ateitininkų sąjungos pirmininko J. Pikūno ir Moksleivių sąjungos pirmininko V. Vardžio 1947 m.
Prof. A. Maceina, kaip Ateitininkų Federacijos vado (Ad. Damušio) pavaduotojas, Schwabisch Gmūndo stovykloje 1947 m. prisega naujiems ateitininkams ženkliukus po jų įžodžio.

Kaip tad prie Dievo prieisime? Ar Maceina siūlo grįžti prie seniai nudievintos gamtos? Anaiptol: Religijos filosofija nėra įpareigota atskleisti Dievo buvimo: tai metafizikos uždavinys, kyląs, kaip minėta, iš jos vidinės slinkties. Religijos filosofija atsiremia į šią slinktimi pasiektą Dievą ir apmąsto jį ryšium su žmogumi. Jos tad objektas yra ne Dievas kaip esąs savyje, bet Dievas kaip santykiaująs su žmogumi . . . religijos filosofija apie Dievo buvimą ir nekalba, tačiau ji laiko jį savo prielaida bei išeitimi, be kurios ji būtų taip lygiai beprasme, kaip sakysime, "astrologijos filo-sofija". Dievo buvimas stovi ne religijos priekyje kaip siekinys —- tai metafizikos atvejis, — bet jos užnugaryje kaip laimėjimas (p. 96).

Tokiu būdu, Dievo buvimo bei apibūdinimo problema paliekama kitų rankose. Tarytum metafizika įrodo, kad Dievas yra, nustato Jo savybes, ir tuo atveria kelią dar aukštesniam svarstymo laipsniui, būtent ontologinei religijos filosofijai, kuri regi Dievą santykyje su žmogumi.

Šia metafizikos - ontologijos priešybe Maceina ir išsprendžia prie Dievo priėjimo klausimą. Religijos filosofija, kaip Dievo ontologija, galima tiktai metafizikai atlikus savo darbą. O pats Maceina, lyg savo paties pomėgio vedamas, laisvai renkasi sau tinkamą darbo sritį.

Tačiau ne visur Religijos filosofijoje metafizika ir ontologija pristatomos kaip bendradarbės. Kitais atvejais jos yra daugiau varžovės:
Metafizikos Dievas kaip gryna atotrauka greičiau išreiškia paties žmogaus, negu Dievo būseną. Visos analogijos apie Dievą transcendencijoje nieko nepasako, nes visos jos Dievo, nesančio santykyje, nepaliečia ir negali paliesti. Dievo metafizika yra nesėkmė ne tik istoriškai, bet ir esmiškai. Neapmąstydama Dievo ryšium su žmogumi, ji jo neatskleidžia nė kaip tikrovinio bei gyvojo (p. 47).

Tai vienas kaltinimas. Metafizikos Dievas nėra religijos Dievas: "kuo gi yra grindžiamas šisai šuolis nuo atitrauktinių pradmenų į gyvąjį Dievą, kuriam meldžiamės, aukojame, grojame ir šokame? . . . Jei Tomas Akvinietis ir būtų teisus, tvirtindamas, esą pirmąjį judintoją visi vadina Dievu, tai tas anaiptol dar nereikštų, kad jis ir yra Dievas" (p. 47).

Į klausimą, kodėl metafizika tegali pasiekti daugiau abstraktų dėsnį, principą, o ne gyvąjį asmenį, Maceina taip atsako: "Kol metafizikos Dievas lieka esmiškai nesusietas su žmogumi, tol jis lieka anapus žmogiškojo buvimo ir tuo pačiu anapus religijos" (pp. 47-48). Metafizika Dievą izoliuoja, Jį išimdama iš Jam būtino santykio su žmogumi. Tai antras kaltinimas.

Šv. Tomas Akvinietis, o jį sekdami ir mūsų laikų scholastikai, pagal Maceiną, perėmė Aristotelio teigimą, kad Dievas neturi "veiklaus santykio su pasauliu", ir jį net praplėtė, mokydamas, "kad Dievas iš viso neturįs tikrovinio (realis) santykio su būtybėmis; tokį santykį turinčios tik būtybės su Dievu, bet ne Dievas su jomis" (pp. 44-45). Aristotelis nuosekliai tokį Dievą priimti galėjo, nes jam Dievas negrindžia nei pasaulio buvimo, nei jo tvarkos. Tačiau toks Dievas "yra visiškai svetimas kūnas scholastikai", nes jai Dievas pasaulį ne tik sukūrė, bet ir jį išlaiko. "Jeigu tad Dievas yra pasaulio kūrėjas jo buvime, tai kaip jis galėtų neturėti tikrovinio santykio su tuo, ką jis pats iš nebūties pašaukia ir buvime laiko?" (p. 45).

Šie du kaltinimai, jeigu į juos žiūrėsime pažinimo teorijos akimis, esminio priešingumo tarp metafizikos ir ontologijos neiškelia. Metafizikos ydas galėtumėm pašalinti, į jos atrastą pirmąjį principą žvelgdami santykio šviesoje ir tuo grįsdami šuolį į gyvąjį Dievą. Tačiau Maceina skiria būtybę nuo būties ir pirmąją atiduoda metafizikai, o antrąją — ontologijai.

Nuo pat pirmųjų krikščioniško filosofavimo šimtmečių filosofiški Dievo apmąstymai turi sekti labai siaurą taką tarp erezijos ir visiško savęs sunaikinimo. Visas žmogaus galvojimas turi prasidėti kasdieninėje patirtyje. Jei ne iš čia, tai iš kur semiame savo žodžiams prasmę? Net ir Platonas turėjo pripažinti, kad juslinė patirtis būtina, mums primenanti užmirštuosius grynųjų formų vaizdus. Tokiu būdu, sakydami, kad Dievas mus myli, mus sukūrė, kad Jis geras, tobulas, galingas, Dievui taikome iš šio pasaulio skolintas sąvokas. Ar taip darydami mes Dievo nesumenkiname? Sakydami, kad Dievas yra meilė, ar jo nesutapatiname su žemiškąja meile? Sakydami, kad Jis kūrėjas — su mechanikais bei skulptoriais? Čia ir randame erezijos — gal tiksliau, stabmeldystės — grėsmę. Kitoje pusėje stovi vadinamoji negatyvioji teologija, iš esmės neigianti filosofinių svarstymų galimumą. Dievas tiek nuo pasaulio skiriasi, kad apie Jį nieko negalima pasakyti. Telieka tik neigimai: Dievas ne meilė, ne kūrėjas, ne geras, ne būtis. O jais seka mistiškos giesmės.

III. Būtis ir būtybė

Kiekviena būtybė yra būtybė tuo, kad būna. Tai reiškia: kiekviena būtybė yra būtybė ne kuo kitu, kaip tik būtimi; tai būtis daro, kad būtybė iš viso yra. Kitaip sakant, būtis grindžia būtybę šiosios buvime. Tačiau grįsti ir būti grindžiamam anaiptol nėra tas pats dalykas: pagrindas neišsisemia pagrįstuoju, todėl ir būtis neišsisemia būtybe; patys jų buvimai nėra tapatūs, kadangi vyksta ne toje pačioje plotmėje. Tarp būties ir būtybės esama ontologinio skirtumo. Sykiu tarp jų esama ir ontologinio ryšio (p. 31).

Būties nuo būtybės išskyrimo Maceina plačiau neanalizuoja. Tačiau randa reikalinga pastebėti, kad būtybės gali būti laipsniuojamos, o būtis — ne:
Buvimo gi laipsniuoti negalima. Buvimas nėra požymis (praedicatum) ar savybė (ąualitas), todėl negali būti nei didinamas, nei mažinamas: negalima 'daugiau' ar 'mažiau', 'geriau' ar 'blogiau' būti. Buvimas yra visas kartu. Būtybės skiriasi viena nuo kitos ne buvimu (kad yra), bet esme (kas yra) (p. 32).

Pagal Maceiną, žmonės ir visa juos supanti gamta yra būtybės, o Dievas yra būtis: "Dievas taip santykiauja su žmogumi, kaip būtis su būtybe" (p. 34). "Tarp būties ir Dievo dedame lygybės ženklą" (p. 61).

Jeigu būtis neturi laipsnių, jai netinka visos palyginamosios sąvokos. Jeigu ji tėra viena, jos negalime apibūdinti bendrybėmis. Ką tada apie būtį galime pasakyti? Nenuostabu, kad Religijos filosofijoje randame kelias negatyviosios teologijos užuominas: "Tačiau grindėjo buvimas pačiu savimi skiriasi nuo pagrįstojo buvimo, taip kad šiuodu nesiduoda net palyginamu" (p. 33). Ši minties eiga Maceiną veda prie beveik formalaus negatyviosios teologijos išpažinimo. Būties ir būtybės "peržengimą galima nusakyti tik neigiamai: lyginant būties buvimą su būtybės buvimu, šiajam paneigti visa, kas anam teigiama" (p. 33). Tiesa, šį nepalygi-namumą Maceina tarytum sąlygoja, nes kalba tiktai apie būties ir būtybės lyginimą jų buvimo plotmėje. Negatyviosios teologijos pusėn linksta ir Maceinos teigimas, kad 'Dievas' reiškia ne sąvoką, bet "tikrinį vardą" (p. 58).

Tačiau Maceina siekia įgalinti kalbą apie Dievą. Analoginis kalbėjimas peržengia būtybės ir būties išskyrimą. Analogija galima tiktai ten, kur daiktai kartu ir skiriasi, ir panašūs: "analogija yra kalbėjimo būdas apie tokį objektą, kuris buvoja ir nebuvoja toje pačioje plotmėje" (p. 314). Visas žmogaus galvojimas, apmąstant būtybių esmę, yra analoginis. Tačiau, iš kitos pusės, jeigu žvelgsime į jų buvimą — o ne į tai, kas jie yra, — analogija yra negalima, nes visos būtybės taip pat būna. Buvimo atžvilgiu analogija atsiranda, tiktai išskyrus būtybes nuo būties, nes šių dviejų buvimas jau ne toks pat: "Užtat visu plotu analogija tinka, tik apmąstant Dievą ir jo santykį su pasauliu, nes tik čia išeina aikštėn panašumas - nepanašumas ne tik esmės, bet ir buvimo atžvilgiu: visos mūsų ištaros apie Dievą tegali būti analogiškos" (p. 315).

Ar analogija gali būtybės - būties išskyrimą peržengti? Nežinau. Čia kylančius sunkumus liesime truputį vėliau, kalbėdami apie galbūt patį pagrindinį maceinišką akcentą — Dievo ir žmogaus santykio pabrėžimą. Tačiau negalime dabar Maceinos nepaklausti, ar analogijos šviesoje regima būtis netampa būtybe?

Prisiminkime citatą, kuria pradėjome šį trečiąjį skyrelį: "tai būtis daro, kad būtybė iš viso yra". Tą "daro" liesime truputį vėliau, nes tai santykinė sąvoka. Šiuo metu sustokime prie 'būtis' ir 'buvimas'. Ar galime kitaip tuo- žodžius suprasti, negu sekančiai: būtis — tai daiktas, tas. kas yra, o buvimas — tai to daikto veikla? Jeigu dabar pažvelgsime į Jobo dramos įvadą, pamatysime, kad tenai tie du žodžiai beveik sinonimai ir reiškia egzistuojančio daikto veiklą. Jobo dramoje Maceina teigia, kad egzistencializmo centre stovi žmogaus "laikinis ir žemiškasis . . . buvimas, kad egzistencialistai klausia, "kokia yra jo būtis šioje tikrovėje" (p. 5). Religijos filosofijoje, atrodo, randame kitaip. Būtis labiau sudaiktinta, kažkas atskirto, turinti savo pačios veikimo būdą, būtent buvimą. Jeigu anksčiau radome įvairias būtybes, kurios visos būna, dabar randame dviejų rūšių egzistencijas — būtybes ir būtį — turinčias savitą veiklą, būtent buvimą. Bet ar taip sudaiktinta būtis nėra iš tikro būtybė?

Ar analogija gali išlaikyti tokį svorį? Sunku pasakyti, nes Religijos filosofija pažinimo teorijos neišvysto. Tačiau analogijos sąvoką išryškinti kaip tik ir būtų pažinimo teorijos uždavinys.

Čia norėčiau nurodyti vieną Maceinos pastabą, kuri, išvystyta pažinimo teorijos rėmuose, verstų į visą šį reikalą žiūrėti visai kitaip. Skirdamas gyvąjį Dievą nuo idealistinio absoliuto, Maceina teigia, kad "asmenyje mylime kaip tik jo vien-kartybę, vadinasi, tai, kas niekur ir niekad nesikartoja" (p. 148). Kadangi Dievas yra asmuo, jis tuo pačiu yra ir vienkartis, bet vienkartybė negali būti normalaus pažinimo objektu. Tada galime taip samprotauti: religijos filosofija siekia Dievą pažinti, o kad tai įvykdytų, turi atsisakyti Dievo individualumo ir į Jį žvelgti bendrų sąvokų šviesoje. Tai Dievą paversti būtybe. Tačiau už šios būtybės stovi tikrasis Dievas — vienkartis, pažinimui neprieinamas, tačiau meilės bei garbinimo objektas.

"Būtis daro, kad būtybė iš viso yra". Maceinos galvojimą dominuoja santykis: tikrąjį Dievą randame ne atskirai, bet tiktai santykyje su žmogumi.

Religijos vardas sako, kad religijos dalykas nėra uždaras ir vienšalis, bet atremtas į du polius, tarp kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Šie gi poliai yra: Dievas ir žmogus. Štai religijos nuovoka, įausta į kalbinį jos pavadinimą. Pagal šią nuovoką religija nėra nei tik dieviškasis, nei tik žmogiškasis, bet dievažmogiškasis dalykas (p. 24).

Kaip matėme, Dievo ir žmogaus santykis yra būties ir būtybės santykis, grindėjo ir grindžiamojo santykis. O kas yra šis grindimas? Jeigu grindimą
aiškinsime veikiančiosios priežasties prasme, atrodo, vėl Dievą rikiuosime būtybių grandinėje. Bet jeigu grindėjas nėra veikiančioji priežastis, tai kokį turinį išlaiko grindimo sąvoka? Po Kanto sunku grindimą skirti nuo priežastingumo su viltimi duoti pirmajam kokią nors konkretesnę reikšmę.

Grindimo sampratos vystymui talkinti galėtų egzistencialistų ribinės (kraštinės) situacijos. Kančios ir mirties akivaizdoje pamatę savo ribotumą, priklausomumą, visai nuosekliai ieškotumėme grindėjo ir iš šios patirties semtumėme grindėjo-grindžiamojo ryšiui turinį. Bet vėl — visa tai išsakyti būtų galima tiktai pažinimo teorijos rėmuose.

Beveik visą recenziją skyręs metodologinėms problemoms, negaliu praeiti bent trumpai neužsiminęs paties Maceinos religijos filosofijos.

Įdomus Maceinos siūlymas, kad tikrąjį Dievą galima nuo stabų atskirti garbinimo matu. Pamatę į Dievo vietą pretendentą, turime savęs klausti, ar tai būtybė verta garbinimo. Tas, kas už mus pačius ontologiškai yra menkesnis, tas, kas varžo mūsų laisvę, garbinimo nėra vertas ir Dievu būti negali. Ontologiškai už mus aukštesnis tėra tik mūsų buvimo grindėjas, kuris tačiau žmogų pripažįsta kaip asmenį, kuriam žmogus "esąs tikslas sau ir vertė savyje" (p. 95). Pagal Maceiną, tikrasis Dievas yra "manasis Tu", žodyje 'tu' sąmoningai pabrėžiant priešingumą sakesniam, formalesniam 'Jūs'. Kaip manasis Tu, Dievas "esąs mano būvio dalyvis, saugas mano laisvę ir mano apsisprendimą, net jeigu šis būtų nukreiptas ir prieš jį patį" (p. 177).

Savo svarstymus Maceina baigia kenozės sąvoka: "absoliuto susijimas su reliatyvybe ir yra kenozės esmė: reliatyvybe tampa absoliutybės išraiška" (p. 301). Dievo ontologinis pranašumas reikalauja kenozės kaip sąlygos, be kurios mums Dievas būtų visiškai neprieinamas. Dievas turi nusižeminti, apsireikšti žmonėms prieinamomis formomis.

IV. 'Atoveiksmis'

Religijos filosofija užima savo vietą kaip vienas iš nedaugelio filosofinių veikalų lietuvių kalba. Tuo ji domins visus, kurie domisi filosofija ir religija aplamai. Tačiau ji įdomi ne vien tik tuo požiūriu. Ja turėtų domėtis kalbininkai bei žodynų sudarinėtojai. Maceina kuria lietuvių kalbą. Retai sutinkami lotyniškos kilmės tarptautiniai terminai, nes beveik visur Maceina stengiasi nukalti lietuviškąjį. Gal labiausiai vykęs būtų 'žiedėjas' platoniško demiurgo prasme (p. 43).
Maceinai labai svarbus žodis 'atoveiksmis' ir jo galvojime vaidina svarbų vaidmenį. Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne šį žodį radau su šiuo prasmę parodančiu sakiniu: "Artilerijos veikimą riboja priešo artilerijos atoveiksmis".
Prof. A. Maceina Schwabisch Gmūndo stovykloj laisvą vakarą tarp V. Maželio (iš kairės) ir J. Girniaus su A. Nyka-Niliūnu.
V. Maželio nuotr.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai