Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEIŠKREIPTAS JANONIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Kulbokas   
JURGIS JAŠINSKAS: Julius Janonis. Poetas ir revoliucionierius. 1975, Chica-ga, Naujienų spaustuvė. 265 psl.
J. Janonis — proletarinis poetas, savo kūryboje kovojęs dėl socializmo, rašęs apie darbininkus, vargšus, gamtos bei asmeninius išgyvenimus, nuspalvindamas kančia dėl nelygybės, įsikalęs į galvą, jog marksizmas išganys pasaulį ir tą svajonę vykdęs su visu entuziazmu ir nenujausdamas dirbęs žiauriausio despotizmo laimėjimui. Vertinamas laisvųjų lietuvių dėl gamtinės ir asmeninės poezijos nuoširdumo, jaunuoliško entuziazmo ir kai kurių visuomeninių eilėraščių. Buvo populiarus darbininkuose, moksleiviuose, kairiojoje visuomenės dalyje.
Pirmas jo raštų leidimas išėjo 1917 m., II — 1921, III- 1941, dvitomis — 1957 Vilniuje. TSR Mokslų Akademijos Literatūros ir Kalbos žurnalo VIII tome surinkta daug medžiagos apie Janonį, jo gimtinę, tėvus, kūrybą. 1957 Vilniuje pastatyta J.Būtėno ir A. Kernagio pjesė iš jo gyvenimo, sukurtas filmas.

1976 Biržuose pastatytas jam paminklas — 6 metrų bronzinė statula ant 8 ir pusės metro granito pjedestalo. Vis tiek maloniau, kad Biržus, Radvilų ir eilės iškilių poetų miestą, puošia išlakus Janonio, skrendančio jaunuolio, paminklas, negu svetimųjų stabai.

Okupuotoje Lietuvoje jis, apsuptas poeto revoliucionieriaus aureole, keliamas socialistinio realizmo pradininku. Apie jį rašo kritikai, rašytojai, vienašališkai panaudodami šaltinius (pvz., nesikreipiama į Janonio seserį Amerikoje, aplenkiamos Naujienos, kuriose kitados spausdinta jo eilėraščiai ir straipsniai), iškreipiami faktai, vienašališkai komentuojama kūryba.

Jurgis Jašinskas, literatas ir akto-torius, kilimo biržietis, Janonio kampo žmogus, surinko daug naujos medžiagos apie poeto vaikystę, jo veiklą ir pažiūras ir parašė knygą "Julius Janonis, poetas ir revoliucionierius". Knygos tikslas — poeto 75 metų gimimo sukakties proga parodyti neiškreiptą Janonį, kurį vieni pavydžiai savinasi, iškraipydami jo kūrybą, kiti, nepažindami jo veiklos nei kūrybos, jį ignoruoja..

Janonio raštų 1957 m. dvitomyje yra V. Niunkos įvadas "Julius Janonis", kur partijos agitatoriaus stiliumi poetą daro tribūnu mūsų liaudies žmonių, kurie, esą, 1940 m. pasiekė išsivadavimo pergalę, numetė eksplotatorių jungą ir kartu su broliškomis tautomis "stato komunizmą". Poetas bolševikas buvęs liaudininkų ir dešiniųjų socialistų priešas (o jie, esą, padėję 1926 m. Lietuvoje įvesti atvirą diktatūrą!). Lietuvos buržuazija nenorėjusi jam pripažinti vietos lietuvių literatūroje. O poeto skelbtas šalies meilės, proletarinio internacionalo, tautų draugys-gystės idėjas "toliau vysto lietuvių tarybinė literatūra ir menas" (22 psl.).
Visą šitą melo propagandą J. Jašinskas atmeta. Taip pat atitaiso faktines biografijos bei jaunų dienų rašinių vertinimo klaidas.

Toliau Jašinskas papildo Literatūros ir Kalbos 1966 m. VIII t. spragas. Ten apie Janonį yra sutelkta daug medžiagos bei politinės propagandos, tik medžiaga buvo renkama vien iš "pažangiųjų" Amerikos lietuvių laikraščių Laisvės ir Vilnies, aplenkiant seseris ir "nepažangiuo-sius" Janonio draugus, kaimynus ir pažįstamus . . . Objektyviai atitaiso klaidas, išryškina mažojo Juliuko piemenavimo dienas, knygų meilę, "Saliamono" vardą (jį Janonis gavo dėl savo išmintingumo). Vaizdžiai piešia aušrininko poeto St. Dagilio ir Maironio įtakas jaunam rašytojui. Jašinskas teisingai nuspėja Janonio išliekamąją poeziją — gamtinę ir asmeninę lyriką, o ne visuomeninę-mark-sistinę. Ir nepriklausomybės metais Janonis buvęs pamirštas ne dėl revoliucingumo (kaip taria dabartiniai Lietuvos kritikai), bet, kad rašė "senuoju", maironišku stiliumi. Ir pats Maironis tada buvo aplenkiamas. Kairieji kritikai tada nebuvo stropesni už "buržuazinius". O dėl eilėraščio "Neverkit pas kapą narsiųjų draugų" (vertimo iš rusų revoliucinio poeto D.
Palmino), kurį, kairiųjų nuomone, net "fašistai" ėmė spausdinti, šaulių orkestras groti laidotuvėse, nurodo: kai kuriems kairiesiems ėmus protestuoti ir versti jį savos ideologijos nuosavybe, šauliai ėmė groti kitą gedulingą kūrinį, o Janonio gatvė Kaune buvo pavadinta K. Petrausko gatve . . .

Remdamasis Janonio sesers Emilijos liudijimu, nurodo, kad Janonio gimtiniai namai nebuvo kokia lūš-nynė, o darbštūs tėvai nelaikė vaikų nei basų, nei alkanų. Julius taip pat nebuvo paneigęs tikėjimo. Buvo socialdemokratas ir tik 1917 m. kovo mėn. įsitraukė į bolševikų veiklą. J. Vilkaitis, socialdemokratų žurnalistas ir veikėjas, savo atsiminimuose spėja, kad Janonis gal nusižudė nusivylęs bolševizmu.

Jašinskas gražiai pavaizduoja nelaimingą poeto meilę M. Karklinytei, dėl ko jo poezijoj atsiradę tiek kančių ir liūdesio. V. Kapsukas, Janonio biografas, be reikalo vienašališkai aiškina nusivylimo motyvą kilus dėl skurdo ir jį pranykus, kai poetas susiliejo su darbininkų klase. Jašinskas tvirtina, kad jam niekada nereikėję "susilieti", nes jis buvo toje klasėje gimęs. O įstojimas į komunistų partiją ir atnešė vargus ir kentėjimus, ypač, kad, varge atsidūrus, partija nesidomėjo nei jo materialine, nei dvasine padėtimi, nuvedusią jį į savižudybę.

Subtiliai šioje monografijoje apibūdinta dvejopa Janonio asmenybė — tylus, kuklus jaunuolis, nelaimingas įsimylėjėlis ir savo tikslą suradęs poetas kovotojas, keliarodžiu pasirinkęs Marksą ir . . . Napoleoną. Toks jis dvejopas ir poezijoje — švelnus, žaismingas gamtinėje, ego-tistinėje ir tvirtas, atkaklus kovos šauklys visuomeninėje. O kai kurie posmai, nukreipti prieš valdžios biurokratiją, Lietuvoje turi dabar šiandieniškai skambėti ir pavojingi deklamuoti.

Partiečiai Lietuvoje džiūgauja dėl Janonio reikšmės komunizmo "statybai". O grįžę Lietuvon sovietai iškreipė Janonio darbus ir kūrybą patys. Jis kovojo su carine biurokratija ir bet kokia priespauda ir buvo įsitikinęs, "jog Dievui nepatinka, kai laisvą mintį slegia smurtas ir priespauda, o dar labiau nepakenčia smurto ir priespaudos žmogaus sąžinė" (162 psl.). Juk Janonis skelbė: "darbininkams turi rūpėti, kad nė viena tauta nebūtų persekiojama ir kad visos tautos turėtų juo didžiausią laisvę savitai apsispręsti" ("J. Janonio raštai", II t., 147-48 psl.).
Jašinskas juokiasi iš prasimanytų istorijų, pasakojamų okupuotosios Lietuvos leidiniuose apie Janonio vargingą gyvenimą, apie kojų netekimą kare (Janonis nekariavo!), apie Biržų moksleivių socialdemokratų kuopelę 1912 m. ir t.t.
Kaip įdomią apysaką skaitome "Didingų svajonių" skyrių apie Janonį, svajojantį tapti meteoru — kovos vadu dėl skriaudžiamųjų, apie antrą ir paskutinę meilę, apie politinę veiklą Voroneže ir Petrapilyje, kalėjimą, ligą ir mirtį. Su giliu įsijautimu (Jašinskas pats geras aktorius, mokąs įeiti į kito pergyvenimus) moka nuspėti nepagydomo ligonio būseną, elgseną ir veiklą. pasitraukti (J. Vilkaitis, socialdemokratų veikėjas, žurnalistas, mano, kad nusivylęs revoliucija), negavęs pamatyti spalio baisybių Rusijoje ir vėliau pavergtuose kraštuose. Tikriausiai išvengė likimo tūkstančių idealistų, žuvusių nuo to režimo ir . . . vėliau rehabilituotų. Jašinskas taria Janonį buvus naivų idealistą, tikėjusį, kad socializmo santvarkoje nė viena tauta negali persekioti kitos. O iš tikrųjų buvo išžudyta milijonai kitataučių.

Galiausiai klausimas: buvo Janonis komunistas, ar ne? Jašinskas mano, kad dėl dviejų mirtinių "nuodėmių" prieš komunizmą jis toks būti negalėjo. 1) Nebuvo ateistas (bendramokslės E. Kregždaitės, St. Neimano ir sesers Emilijos liudijimas, paties Janonio eilėraštis "Dievulėliau, kiek vargsta", parašytas 1916 m. pavasarį). 2; Buvo individualistas kaip liudija jo laiškas Z. Aleksai - Angariečiui 1917.V.17: "Esu tos nuomonės, kad kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo, savo mirties šeimininkas ir todėl, sveikatai nebeleidžiant tinkamai gyventi, nenoriu būti niekam sunkenybe ir išbraukiu save iš gyvenančių tarpo" (245 psl.). Dėl tos savižudybės V. Mickevičius-Kapsukas, daug apie jį rašęs, atima jam komunisto vardą: "Nė revoliucionierius ir darbininkų klasės kovotojas nėra savo gyvenimo ir mirties šeimininkas". Jo gyvenimas priklauso ne jam o darbininkų klasei, partijai ir jis neturi teisės jo sulig savo nuožiūra pertraukti" (t. p.). Atsimintinas ir sesers E. Janonytės - Railienės liudijimas: "Man yra didžiausias nesmagumas, kai matau ir girdžiu, kaip jie (—komunistai) savinasi . . . Jeigu Julius žinotų, koks komunizmas yra dabar, jo kūnas apsiverstų karste" (Lietuvių Dienos, 1957).

įspūdingas knygos gale Jašinsko parašytas dialogas kėlusio iš kapo Juliaus ir Palydovo, kuris rodo komunizmo baisenybes — revoliucijos tėvų žudynes, apie dvidešimt milijonų išžudytų žmonių, tarp jų ir eilę Janonio bendradarbių, tautų genocidą ... O kai Julius pasipiktinęs šaukia, kad jis būtų protestavęs, kovojęs su tuo, tai palydovas pagrįstai jį nuramina: "nebūtų tekę ilgai kalbėti, protestuoti, tikrai nebūtų" (262 psl.). Greičiausiai jį būtų ištikęs kaimyno, kairiojo poeto K. Jakubėno likimas (jį enkavedistai neaiškiomis aplinkybėmis nužudė).

Jašinsko knyga įdomi kaip Janonio gyvenimo ir darbų atskleidimas, atmetus komunistinę propagandą, ir iš naujo parodymas primiršto poeto — jautraus gamtos mylėtojo ir kovingo vargstančiųjų dainiaus.
V. Kulbokas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai