Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS MENOTYROS KŪRĖJUI 80 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Gimbutas   
Jau pusšimtį metų prof. Paulius Galaunė yra dominuojanti asmenybė Lietuvos meno ir kultūros lauke. Jis buvo dailės ir kultūros muziejų organizatorius ir direktorius Kaune, lietuvių dailės parodų rengėjas užsienyje, universiteto profesorius, daugelio veikalų autorius. Seniau Galaunė pasireiškė ir kaip grafikas, bet netrukus dailę pakeitė menotyra.

Jeigu reikėtų išskirti iš prof. P. Galaunės turiningos biografijos patį reikšmingiausią jo atliktą darbą, tai sustotume ties jo moksliniu darbu lietuvių liaudies menotyroje. 1930 Vytauto D. universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto išleistoji P. Galaunės knyga "Lietuvių liaudies menas" (per 300 puslapių, gausiai iliustruota piešiniais ir nuotraukomis) pirmasis mokslinis tos srities veikalas. Toji knyga atremta į autoriaus anksčiau skaitytas ir praplėstas paskaitas humanitarinių mokslų fakultete. Tame veikale jis sistemingai suklasifikavo ir apibūdino lietuvių kaimo architektūrą, medines bažnyčias ir varpines, kryžius ir koplytėles, liaudies skulptūrą, drožinius, keramiką, geležies dirbinius, liaudies tapybą ir grafiką (raižinius), audinius ir juostas. Kartu toji knyga padėjo pagrindą lietuviškai tos srities terminijai ir įrikiavo kaip discipliną į europinį foną. Jei šiandien kai kurie nauji tyrinėtojai ir ginčija vieną ar kitą Galaunės iškeltą liaudies meno raidos hipotezę, tai vis vien nė vienas jaunesnis autorius negali apsieiti be Galaunės pagrindinai atliktų darbų. Antroji "Lietuvių liaudies meno" knygos laida išleista ofsetu J. Karvelio 1956 Čikagoje.

Prieš apžvelgiant įvairius P. Galaunės nuveiktus darbus, tinka bent suminėti kitus jo spausdintus menotyros veikalus. Išleista Kaune: Lietuvos kryžiai, 1926; Senoji tapyba, 1926; Ex librisas Lietuvoje, 1926; Lietuvių liaudies raižinių katalogas, 1927; Tapytojas Juozas Aleškevičius (1777-1830), 1927; Vilniaus meno mokykla, 1928 (220 psl.); Vytauto portretai, 1931; Lietuvių liaudies skulptūros problemos, 1932. Redagavo ir parašė įvadinius straipsnius šioms knygoms: M. K. Čiurlionio monografija, 1938; keli lietuvių dailės parodų užsieny apžvalginiai katalogai, iš kurių išskirtina puošni knyga prancūzų kalba "L'art 11-thuanien" Švedijoje, Malmo 1934 (180 psl.). 1951 pasitraukęs iš Vilniaus universiteto į pensiją, prof. P. Galaunė dar redagavo ir parašė įvadus lietuvių liaudies meno albumams: Medžio dirbiniai, I 1956 ir II 1958; Keramika, 1959; Skulptūra, I 1963 ir II 1965; Grafika ir tapyba, 1968. Išleido savo atsiminimų fragmentus "Muziejininko novelės", 1967. Juose surinkta mažai kam žinomų faktų, kaip buvo vykdomas Lietuvos meno ir kultūros paminklų rinkimas ir apsauga nuo I pasaulinio karo iki sovietų invazijos. Be minėtųjų knygų, P. Galaunė paskelbė keliasdešimt mokslinių menotyros straipsnių žurnaluose. Jų sąrašas priklausytų pilnesnei P. Galaunės darbų bibliografijai, kurią, tikėkimės, parašys kas nors iš artimesniųjų profesoriaus bendradarbių ar buvusių studentų. Paminėsime tik pirmąjį P. Galaunės mokslinį straipsnį jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tai 28 puslapių studija "Lauras Gucevičius. Arkitektoris, arkitektūros, topografijos ir žemėlapių profesoris Vyriausioje Lietuviškoj Mokykloj ir prie jos Inžinierių Lietuviško Korpuso Mokykloje Vilniuje. (1753 - 1798). Medžiaga monografijai". Tas straipsnis buvo 1920 atspausdintas kultūros žurnalo "Dainavos" pirmoj knygoj.

Išsimokslinęs Vilniuje, Petrapilyje, Maskvoje ir Paryžiuje, P. Galaunė nuo 1925 dėstė docento titulu Vytauto D. universiteto Humanitarinių mokslų fakultete šiuos kursus: lietuvių meno istoriją, lietuvių liaudies meną, slavų tautų meno istoriją. 1940 persikėlė į Vilniaus universitetą, kur vadovavo muzeologijos katedrai. 1945-50 dėstė ir Vilniaus dailės institute. Atrodytų, kad suminėtųjų P. Galaunės mokslinių ir pedagoginių darbų būtų užtekę turiningam ir kūrybingam gyvenimui įprasminti, išvarius gilią pradininko vagą Lietuvos menotyroje. Bet energingam ir darbščiam jubiliatui atsikuriančios Lietuvos reikalavimai ir darbo tempas neleido likti kabinetiniu mokslininku. Stebėtinu būdu jis pajėgė ir suspėjo lygiagrečiai dirbti organizacinį darbą.

Meno kolekcionieriaus aistrą ir profesinę nuovoką P. Galaunė išsiugdė, dar studentaudamas. Galimas dalykas, kad jis buvo paveldėjęs tą polinkį iš savo tėvo kalvio, kuris brangino ir rinko senas knygeles, monetas ir kitokius nepaprastus daiktus. Augo Pageležių kaime, Ukmergės apskrity. Vėliau, 1923-24 studijuodamas mu-ziejininkystę Paryžiuje, P. Galaunė specialiai ieškojo lituanistinių istorinių iliustracijų antikvariatuose, kaip ir anksčiau Petrapilyje, Maskvoje ir Varšuvoje. Meno retenybių rinkimo aistra neliko jo asmenišku hobby, bet išvirto profesiniu muziejaus organizatoriaus ir Lietuvos meno paminklų apsaugos darbu. Jau 1918 pabaigoje P. Galaunė buvo švietimo ministerijos įgaliotas Lietuvos kultūros ir meno turtams iš užsienio grąžinti. Netrukus jis vėl keliavo Rusijon ir kantriai ieškojo iš Lietuvos evakuotų meno ir knyginių vertybių. Padirbėjęs pora metų Kauno miesto muziejaus vedėjo prof. E. Volterio padėjėju ir įgijęs praktinio patyrimo, P. Galaunė jau nuo 1921 (su nedidele pertrauka) buvo pradžioje Valstybinio muziejaus, vėliau ir Čiurlionio galerijos, o nuo 1936 Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus direktoriumi. Jo pastangomis surinkta M. K. Čiurlionio paveikslai, išvežti į užsienį arba buvę pas privačius asmenis Lietuvoje. P. Galaunė atliko daug gana vargingų ir keblių ekspedicijų į Lietuvos dvarus ir klebonijas, muziejaus fondams beieškodamas senojo meno turtų — portretų, paveikslų, dailės išdirbinių. Savo atsiminimuose jis spalvingai aprašė eilę epizodų, kaip pavykdavo rasti ir kartais nuo sunykimo išgelbėti istorinės Lietuvos meno kūrinių iš XVII - XVIII amžių. Dažnai profesoriui tekdavo skaudžiai nusivilti, susiduriant su aplenkėjusiais dvarininkais, nepasitikinčiais jaunos Lietuvos respublikos kuriamomis institucijomis. Jie verčiau parduodavo ar atiduodavo tokius meno kūrinius Lenkijos agentams, ieškojusiems Lietuvoje meno vertybių Lenkijos muziejams.

Tuo pačiu laiku P. Galaunė turėjo atsakingų pareigų vairiose komisijose: Valstybinės archeologinės komisijos kultūros paminklų apsaugai sekretorius, Čiurlionio galerijos laikinųjų rūmų statybos komisijos pirmininkas, Vytauto Didžiojo jubiliejinių metų komiteto narys.
Pastarajame komitete P. Galaunei teko lemiamas vaidmuo, sprendžiant Vytauto D. muziejaus statymo reikalą, nes dalis komiteto narių norėjo statyti tik skulptūrinį paminklą Vytautui Didžiajam. Muziejaus rūmai vis dėlto buvo pastatyti, nors ir netinkamoje vietoje. P. Galaunės nuomone, tie rūmai turėjo būti statomi Vytauto kalne prie ąžuolyno, kur vėliau būtų galėjęs išaugti etnografinis oro muziejus. Deja, to puikiojo ąžuolyno pakraščiai buvo užstatyti privačiais namukais. Tuo pačiu laiku prof. P. Galaunė dirbo kaip lietuvių liaudies meno rinkėjas ir tyrinėtojas. Liaudies meno sistemingo rinkimo pradininku laikytina 1920 Kaune įsikūrusi Lietuvos Meno kūrėjų draugija, kurios jis buvo vienas steigėjų ir valdybos narių. Toji draugija turėjo tęsti vilniškės Lietuvių dailės draugijos užsimojimus. Įsikūrus Čiurlionio gale-ijai, jai įstatymu buvo pavesta rūpintis lietuvių liaudies daile. Eksponatai pradėti organizuotai rinkti nuo 1925, o kiek vėliau ruoštos ir ekspedicijos. Ekspedicijose dirbo kiti dailininkai ir meno mokyklos studentai, kur jam irgi teko kurį laiką mokytojauti. Bet P. Galaunės vadovaujamas vaidmuo pasireiškė tų eksponatų vertinime, ekspozicijoje ir atrinkime parodoms užsienyje.

Reprezentacinių lietuvių liaudies meno parodų užsienyje buvo visa eilė, pradedant 1925 Italijoje (Monzos mieste) — II tarptautinėje dekoratyvinio meno parodoje. Čia dominavo dail. Adome Varno kryžių ir koplytėlių nuotraukos, priejuosčių ir juostų rinkiniai. Susilaukta gerų atsiliepimų italų spaudoje, išleistas iliustruotas leidinys atskirai italų, prancūzų ir anglų kalbomis (G. Salva-tore, Milanas 1925 — yra ir Bostono viešojoj bibliotekoj). Po to sekė paroda Paryžiaus dekoratyvinio meno muziejuje 1927, kur buvo rodomos suvalkietiškos priejuostės ir juostos. Lietuva buvo reprezentuojama "Editions Arts et Couleurs" serijos knygoje "Tapis de Pologne, Lithuanie, Yougosla-vie". Gausiausiai lietuvių liaudies, menas buvo parodytas 1931, kada P. Galaunė suruošė parodas trijuose Švedijos miestuose, Norvegijoje ir Danijoje. Goteburgo muziejus išleido giliaspaude iliustruotą katalogą "Folklig konst Litau-en" su P. Galaunės įvadu (1931, 92 psl.). Tose parodose didžiausio susidomėjimo susilaukė lietuvių liaudies skulptūra. 1935 Paryžiaus etnografinio meno muziejuje įvyko vėl P. Galaunės paruošta lietuvių liaudies meno paroda drauge su latviais ir estais; išleista knyga "Art populaire baltique. Es-tonie - Lettonie - Lithuanie". Rengiant Lietuvos skyrius pasaulinėse parodose Paryžiuje 1937 ir New Yorke 1939, P. Galaunė vadovavo dailės sekcijoms.
ši trumpa Jubiliato darbą apžvalga, atremta duomenimis iš P. Galaunės atsiminimų, kai kurių jo knygų ir iš Lietuvių Enciklopedijos, nėra pilna. Išsamesniam P. Galaunės darbų aprašymui ir į-vertinimui reikėtų ištisos knygos.
Jurgis Gimbutas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai