Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BASKŲ LIKIMAS IR KOVOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė GAUČYS POVILAS   
Rytų Europoje ir Azijoje Rusija laiko pavergusi daugelį didesnių ir mažesnių tautų, tuo tarpu Pietų Europoje tik vienoje Ispanijoje tautinių mažumų problema tebėra tokia pat aštri, kokia buvo nuo seniausių laikų. Ispanijos valstybės ribose gyvena katalonai, baskai ir galičiečiai, savo kalba ir kultūra skirtingi nuo ispanų. Iš jų tik viena Katalonija praeityje buvo sukūrusi savo valstybę, o ir dabartiniu metu katalonai stipriai įtakoja Ispanijos politikos kryptį ir, be jokios abejonės, nuo XIX a. vidurio sudaro svarbiausią Ispanijos vyriausybių rūpestį.1 Pastaraisiais metais jai daug rūpesčių kelia ir baskų vis stiprėjantis tautinis sąjūdis, o ypač jų teroristinė veikla. Baskai mums yra pavyzdys sunkios kovos su svetima priespauda, todėl čia kiek plačiau bus nušviesta jų praeitis ir dabartis.

Atlanto vandenyno Biskajos įlankos pakraščiuose, kur Pirenėjų kalnai priartėja prie jūros, tiekiasi šalis, kurios žavesį sudaro dantuotos pakrantės, statūs kalnai ir žali slėniai, vilnijančios kalvos, apžėlusios geltonai žydinčiai krūmokšniais, ąžuolų ir kaštonų miškai su čiurlenančiais upeliais, saulėje nokstančiom vynuogėm ir obelų sodais. Nuo neatmenamų laikų (sakoma nuo 8000 metų) šitoje šalyje, apimančioje 7097 kvadratinių kilometrų ir sudarančioje tris provincijas: Alavos, Guipūzcuos ir Biskajos, Ispanijos pusėje, gyvena apie 2 milijonai, o Prancūzijos Pirenėjų plokščiakalniuose — 120.000 baskų. Jie save vadina Eskualdanak, o savo kraštą — Euzkadi.
Maža tėra tautų, apie kurių kilmę tebūtų žinoma taip mažai ir kurių kalba būtų tokia paslaptinga ir neišaiškinama. Įvairios ir prieštaringos teorijos aiškina baskų ir jų kalbos kilmę. Vieni tvirtina, kad baskų tautos lopšys esąs Kaukaze, o kiti ją kildina iš Sibiro, dar kiti ieško jų ryšio su senomis Viduržemio jūros tautom, bet atsiranda ir tokių, kurie jų kilmę nukelia į paslaptingąją Atlantidą, vandenyne paskendusį žemyną. O. L. Milašius savo studijoje "Apie lietuvių tautos kilmę" randa panašumų baskų ir lietuvių tautosakoje. Esą laumės ir žalčių kultas terandami tik pas lietuvius ir baskus.2 Mūsų vytis, anot Milašiaus, kiekviename žingsnyje sutinkamas baskų legendose. Apdainuojama aušrinė, baskų Astizarra, lietuvių Aušra.3

Baskai nesigiminiuoja su jokia kaimynine tauta; gyvendami tarsi saloje tarp svetimų rasių, jie. sakoma, esą dingusios tautos likučiai. Vokiečių mokslininkas W. Humboldtas baskų kalbą laiko senovės iberų filologine relikvija.4 Jis pirmas baskų kalbos studijas parėmė moksliniais pagrindais. Nūdien dauguma šitų teorijų atmestos. Modernu sis mokslas skilęs pusiau klausimu, ar baskai yra kilę ar bent artimai giminingi iberams. Baskų tautos tyrinėtojas Rodney Gallup tvirtina: "Laikome akivaizdžiu dalyku ar bent priimtina hipoteze, kad baskai yra seniausia Europoje išlikusi tauta, kuri Pirenėjų papėdėje stebėjo į Europą mūsų protėvių arijų atvykimą.5

Jau nuo seno baskų kalba daugiausia kalbėjo kalniečiai, ūkininkai ir žvejai, nes aukštesnės klasės ir miestelėnai ėmė kalbėti lotyniškai, o vėliau ispaniškai. Per pastaruosius 25 metus dėl įvairių sąlygų, kaip radijas, kinas, TV ir emigracija, o ypač baskų kalbos draudimas mokyklose, jos vartojimas gerokai susiaurėjo. Nūdien baskų kalbą vartoja apie 800.000 asmenų. Mat, baskų kalba garsi savo sunkumu ją išmokti. Patys baskai juokiasi, sakydami, kad kartą velnias atvyko į jų šalį, norėdamas ją išmokti. Tačiau po septynerių metų teišmokęs tik du žodžius: bai (taip) ir ez (ne). Pasipiktinęs metė, — vos tik paliko baskų žemę, užmiršo ir tuos du žodžius.

Žymiausias istorijoje baskas — rašytojas, poetas ir filosofas Miguel de Unamuno, apibūdindamas baskus ir jų tautos sielą, rašo: "Baskas, būdamas nepaprastai drąsus kovoje su gamtos gaivalais, žmonių tarpe dažniausiai esti drovus, linkęs gėdėtis. Drąsiausias baskas jūreivis, ramiai sutikdavęs didžiausius pavojus ir buvęs stipriausias kovotojas su gaivalais, Elcanas, pirmas apiplaukęs aplink žemę, žmonių draugijoje labai varžydavę-sis. Šiaip jie vikri tauta. Prancūzijoje apie juos sakoma: // šaute comme un basąue. Rašydami jie irgi šokinėja ir striksi. O vikrumas juk yra spontaniškos jėgos tyriausia išraiška. Pažiūrėkite į mūsų tipiškiausią sviedinio žaidimą. Iš pačių idėjų darome sviedinius, kuriais treniruojame ir stipriname mūsų dvasią".

Baskų dvasia, kaip rašo M. de Unamuno, yra aktyvi, praktiška ir energinga, susijusi su ma-žakalbumo energija. Ligi šiol jie nedavė didelių mąstytojų (toks buvo pats M. de Unamuno), bet ne vieną didelį praktinį veikėją. Veikti baskams yra pats pilnutiniausias būdas mąstyti. Aplamai imant, baskas yra šiurkštus ir kantriai dagus, neretai valdingas. Jie valdingi, bet kartu pasireiškia nepriklausoma dvasia. Valdyti laukinius ar vadovauti vienuoliams, kolonizuoti ar būti priorais — nerasi geresnių; tačiau jie buki valdyti jau nusistovėjusias tautas, kur labiausiai reikalingas lankstumas. Ir kai reikia būti pavaldiniu, baskas, anot priežodžio, paklūsta, bet nevykdo; nesako ne, tačiau daro savaip.

Jeigu yra būdingas baskų tautos vyras, pastebi M. de Unamuno, tai toks yra Ignacio de Loyola, Guipūzcuos provincijos bajoras, Jėzaus draugijos įkūrėjas, Bažnyčios keliaujantis riteris, kantraus atkaklumo sūnus. Jėzuitų ordinas yra ne ispaniškas, bet baskiškas. Ir toks netgi savo ydomis. Baskiškas savo kantriu užsispyrimu, savo dva-s:a. kartu valdinga ir nepriklausoma, savo pasibaisėjimu tinginyste, savo meninės vaizduotės skurdumu, savo sugebėjimu prisitaikyti įvairiausioms aplinkybėms, neprarandant savo individualumo.
Baskai vėlai priėmė krikščionybę, tačiau ją priėmė su pavėlavusiųjų įkarščiu. Baskams tikėjimas nėra savotiškas menas, pažymi Unamuno, kuriame jie ieškotų vien pasitenkinimo ar estetinio troškulio nuraminimo, bet kažkas labai gilu ir rimta. Baskų religinis jausmas giliai individualus, nesitenkina liturginėmis iškilmėmis, bet nori vienumoje susirišti su Dievu, su vyrišku ir šiurkščiu Dievu.6
Nepaisant kalbos senumo, seniausias baskų k. tekstas tesiekia tik XIV a. Tikroji literatūra prasidėjo XVI a. su Bernardo Dechepere "Lingua Vasconum Primitiae" (1545), religinių ir meilės eilėraščiu rinkiniu, o vėliau Naujojo Testamento vertimu (1571). Daugiau rašytojų atsirado tik XVIII a. pabaigoje. Prancūziškoje Baskijoje pasižymėjo J. B. Etisauburu (1728 - 91) savo romanu ir poezija, o ispaniškoje pusėje — J. J. Moguel (1781 - 1846). Mūsų laikais gausu rašytojų, nepaisant valdžios varžymų. Jų rašytinėje ir liaudinėje kūryboje pastebima ryški vaizduotės ir poetinio jausmo stoka.7

Kaip lietuviai lenkams, taip baskai ispanams daugelyje sričių davė daug garsių vyrų. Ispanų literatūra didžiuojasi M. de Unamuno, P. Baroja, J. Zunzunegui ir Ignacio Aldecoa, kurie savo kūryboje atskleidžia savotiškai siaurą, bet visad nuostabiai stiprią dvasią. Šiaip dauguma baskų rašytojų yra kunigai. Jiems būdingas asketinis bei mistinis pradai.8

Tapyboje baskai davė keletą žymių dailininkų, iš jų pažymėtini: Dario Regoyos (1857-1913), Ignacio de Zuloaga (1880 - 1945). Pastaruoju buvo susižavėjęs J. Rimša; gyvendamas Lotynų Amerikoje, juo sekė. Zuloaga savo metu buvo išgarsėjęs visam pasauly. Fray Vitoria (1483 - 1546) laikomas tarptautinės teisės tėvu. Luis J. Daguerre (1787 - 1851) išrado fotografinę techniką, pavadintą jo vardu (dagerotipija). Santiago Ramon y Cajal (1852 - 1934) pasižymėjo nervų centrinės sistemos tyrinėjimais ir 1906 m. buvo apdovanotas Nobelio medicinos premija.

Baskai yra davę visą eilę šventųjų. Jų seniausias — šv. Prudencijus. Tikrai nežinoma kada jis gyveno: III ar IV a., o istorikas Landaruri jį nukelia net į IX a. Iš mums artimesnių laikų pirmiausia pažymėtinas jau minėtas Ignotas Loyola (1491 - 1556), parašęs savo garsiuosius "Dvasinius pratimus", ligi šių dienų nepraradusius savo vertės; Pranciškus Ksaveras (1506 - 52), taip pat jėzuitas, Indijos, Japonijos apaštalas; šv. Mitxel, popiežiaus Pijaus XII kanonizuotas 1947 m. ir kt.

Baskai suvaidino žymų vaidmenį, bekolonizuo-jant Naująjį Pasaulį. Bendrose ispaniškų tautų pastangose baskams priklauso didelė dalis. Jų įspaustos žymės Amerikos tautose išliko nuo Kanados ligi Ugnies Žemės.9 Pedro de Ursua ir Lope de Aguirre įvykdė 7275 km kelionę Orinoco, Amazonės ir Rio Negro upėmis, atrasdami milžiniškas zonas, niekad anksčiau civilizuoto žmogaus nelankytas. Juan de Garay įkūrė Buenos Aires miestą, Francisco de Aguirre — Santiago del Estero (Argentinoje) Garcia de Roysta — San Luis de Po-tosi; Mauricio de Žabala — Montevideo, Urugvajaus sostinę, Domingo Martinex de Irala — Asuncioną, Paragvajaus sostinę. Daugelis lotynų Amerikos nepriklausomybės didvyrių, kaip pvz. Simon Bolivar, buvo baskų kilmės. Besklaidydami tų valstybių istoriją, matome prezidentus su bas-kiškomis pavardėmis: Hipolito Irigoyen — Argentinos; Juan Campistegui — Urugvajaus; Augusto Leguia — Peru, Jose Felix Estigarribia — Paragvajaus.

Dabartiniu metu Argentinoje gyvena apie 2 milijonai baskų ar jų kilmės žmonių, kurie įdėjo didelį įnašą į krašto kultūrinį gyvenimą. Ispanų engiami, baskai, atvykę į Argentiną, ligi 1876 m. įpratę autonomiškai tvarkytis, nuolat kovojo prieš centralistines tendencijas. Jie puoselėjo fe-deralistinę pakraipą krašto valdyme. Lemiama baskų įtaka atsispindėjo ir Argentinos įstatymuose, pravedant baskų tradicines tautines idėjas, kaip, pvz., azilio teisė, arbitražu sprendimas tarptautinių konfliktų, kare pralaimėjusiojo teritorinės neliečiamybės gerbimas.10
Istorijos būvyje baskai atkakliai kovojo su vestgotais, kurie nustūmė juos į kalnus, o paskui su frankais, normanais ir maurais. Baskai, o ne maurai, kaip pasakoja Rolando giesmė, atkirto Karolio Didžiojo ariergardą ir jį sunaikino 778 m. Ron-cevalio slėnyje. 920 m. baskų sritis užėmė ir prisijungė Navaros karalija, kuri savo ruožtu viduramžiais atiteko Kastilijai. Tačiau baskai Ispanijoje ir Prancūzijoje išlaikė tam tikrą autonomiją (fue-ros) ir privilegijas prekybos, mokesčių ir karinės tarnybos srityse. Prie jų baskai labai prisirišę ir stengiasi jas atgauti.
Nūdien baskai yra darbšti, veržli tauta. Prancūzijos pusėje gyveną baskai yra neturtingi ūkininkai. Daugelis jų keliasi į Paryžių, Bordeaux ir kitus miestus. Tačiau Ispanijos pusėje esą baskai laikomi turtingiausiais Ispanijoje. Tik tebegyvenantieji Biskajos įlankos pakrantėje ir tolimuose kalnuose užsiima senovine gyvulininkyste (avių ūkis), žvejyba ir kontrabanda. Apie 80% gyvena sparčiai besivystančiuose centruose: Bilbao ir San Sebastiane. Baskai išgarsėjo kaip sumanūs bankininkai bei pirkliai. Sudarydami 5% visos Ispanijos gyventojų, jie sukaupia 13% visų valstybės pajamų. Baskijoje iškasama 60% krašto geležies rūdos. Laivų statyba — kitas baskų būdingas amatas. Bilbao veikia didžiausia krašto laivų statykla, kasmet pa-statanti 400.000 tonų laivų. Miško apdirbimo pramonė irgi užima svarbią vietą krašto ūkyje. Nenuostabu tad, kad baskai sudaro Ispanijos ūkio pagrindą. Jų ir vietos administracija laikoma geriausia Ispanijoje.11 Žemės ūkis irgi labai aukšto lygio. Tačiau baskai nusiskundžia, kad jų uždirbami milijonai atsiduria Madride, kuriais, anot jų, išlaikomi tūkstančiai veltėdžių, kariuomenė ir policija, kuri juos engia. Nors stipriai įsitvirtinę Ispanijos ūkyje, Franco režimą jie laiko savo senosios laisvės uzurpatoriumi.

Lenkų istoriko R. Dobrzynskio manymu, baskų separatizmas turįs ūkinį pagrindą.12 Visa prasidėjo XIX a. antroje pusėje, ėmus vykdyti priverstinį Baskijos supramoninimą. Tada iškilo pasiturinčių baskų ambicijos. Tuo tarpu žymus ispanų istorikas Salvador de Madariaga iškelia kitas priežastis: baskuose besireiškiantį religinį fa-natiškumą ir užsispyrėlišką tradiciją laikytis vietos teisių, arba fueros, kurios ligi pilietinio kare buvo baskams užtikrinusios gan plačią savivaldą Anot Madariagos, baskų nacionalizmas esąs kraštutinė forma baskų dvasiškijos noro laikyti save žmones neapkrėstus liberalizmo ir socializmo. U čia baskų dvasiškijos labai aktyvus tautiniame sąjūdyje dalyvavimas.13 Tačiau iš esmės separatistų judėjimas tėra tik įkūnijimas tradicinės rezistencijos, besitęsiančios nuo romėnų laikų.
Kita jėga, stūmusi baskų judėjimą, buvo vietos savivaldos tradicija, atsispindėjusi įstatymuose, skirtinguose nuo likusios Ispanijos. Ispanijai tapus respublika, 1936 m. baskams buvo suteiktas autonominės respublikos statusas. Kilus pilietiniam karui, baskai atvirai stojo respublikonų pusėn Gen. Franco žiauriai baskams atkeršijo. Jis panaikino visas jų turėtas politines teises, uždraudė baskų kalbą ir pradėjo sistemingą baskų kultūros ir jų tautinių savybių naikinimą. Nuo tada ispanai juos laiko nuolatinių neramumų šaltiniu. Nors daugelis baskų pasiekė aukštų postų valstybės administracijoje, niekad baskas nebuvo paskirtas kurios nors Baskijos provincijos gubernatoriumi. Civilinė gvardija (saugumas) yra sutelkta į tas provincijas daug gausiau, nei kitose krašte srityse.

Baskų nemėgimas pašalinės kontrolės taip pat atsispindi ir Bažnyčios laikysenoje, nes baskai labai prisirišę prie katalikų tikėjimo — ir čia jie pasirodo kaip Ispanijos branduolys. Ispanija pasaulio istorijoje vaidino Kristaus kario vaidmenį Tokios laikysenos jėga ir ištvermė dideliu laipsniu buvo baskinis elementas jos gyvenime. Baską: davė didžiuosius Bažnyčios gyvenimo ir veiklos vadus, minias vienuolių, vyskupų ir misionierių, kurių prototipais yra du didieji baskų šventieji: Ignotas Loyola ir Pranciškus Ksaveras.14 Tautiškai nusiteikę baskų kunigai, kurie dabar retai tegal pasiekti aukštesnių hierarchijos postų, dažnai susiduria su režimo pastatytais vyskupais ir priešinasi glaudžiam Bažnyčios vadovų sugyvenimui su režimu. Jie dalyvauja netgi darbininkų streikuose. 1960 m. su 400 kunigų parašais nuncijui buvo įteikta peticija dėl ispanų valdžios vykdomų trukdymų bei varžymų.

Nuo seniau veikliausi nacionalistai priklauso ETA (inicialai euzkadi et askatusana — baskų kalba, išvedusią iš kantrybės šėtoną, reiškia: baskas ir laisvė). ETA yra baskų pogrindžio organizaciją, išsispecializavusi bankų apiplėšimais, žymių asmenų pagrobimais, retkarčiais — televizijos bei radijo stočių užpuldinėjimais. Pagrobtos aukos — turtingi pramonininkai ar diplomatai, galį išsipirkti. Viena labiausiai impozantiška pagrobimų auka buvo Ispanijos žymiausias pramonininkas Felipe Huarte, kurio 1973.1.15 pagrobimas ETAi davė 800.000 dolerių; kartu buvo išspręstas ilgas streikas didelėje Huartes įmonėje ETA padiktuotomis sąlygomis darbininkų naudai. Buvo sugrąžinti 100 dėl streiko atleistų darbininkų ir visiems 50 dol. pakeltas mėnesinis atlyginimas. Ispanijoje darbininkų unijos yra nelegalios; joms sunku kovoti dėl darbo sąlygų pagerinimo.

ETA yra suskilusi į dvi dalis: normalią organizaciją ir atlaužos grupę su vienetais, žinomais kaip ETA V ir ETA VI. Normalios ETA nariai yra agresyvūs baskai nacionalistai, tačiau iš esmės vengia smurto; ji yra aktyvi tarp fabrikų darbininkų, kur sudaro slaptas darbininkų komisijas, kurios iš tikro yra fabrikų unijos. ETA V ir ETA VI, besivadovaudamos neryškiai marksistiniais pagrindais, siekia sukelti pasaulio revoliuciją. Jų nariai yra politinio teroro šalininkai, gerai paruošti partizaniniams veiksmams.

Ministro pirmininko Carrero Blanco nužudymas 1973 m. parodė tą jų pasiruošimą. Vienas jaunas vyras, pasivadinęs skulptoriumi, Madride, Claudio Coello gatvėje, išnuomavo butą. Jame nuolat aidėjo triukšmas. Nuomininkas aiškino, kad jis skaptuoja kietas medžiagas. Naktį prieš nužudymą du vyrai, pasisakę esą elektros mechanikai, pradėjo tiesti aukštos įtampos liniją iš to buto lango į gatvę, durininkui sakydami, kad skulptoriaus įrankiams reikią stipresnės srovės. Sekantį rytą jie baigė tiesti liniją vos pusvalandį prieš ministro pirmininko mašinos atvykimą prie bažnyčios, kurioje jis kas rytas pasimelsdavo. Išsisklaidžius dūmams, abu "mechanikai" ir "skulptorius", kurio tikrasis darbas buvo iškasti tunelį po gatve ir padėti bombą — buvo dingę. Pažymėtina, kad Claudio Coello gatvės rajonas jau prieš kelias dienas buvo policijos sekamas, nes ji bijojo demonstracijų prie JAV ambasados dėl išgarsinto kunigo ir devynių pogrindžio darbininkų vadų teismo "už nelegalų susibūrimą". Keturi žudikai pabėgo į Prancūziją ir netoli nuo Bordeaux sušauktoje spaudos konferencijoje smulkiai papasakojo, kaip tą nužudymą įvykdė. Pasirodo, bomba į 180 pėdų aukštį iškėlė automobilį, o 3 lavonus užmetė ant kaimyninio jėzuitų pastato antro aukšto.

Kiti baskų nacionalistai sveikino nužudymą sujauktais jausmais. Nors buvo susižavėję Franco pasirinkto paveldėtojo pašalinimu, jie nepritarė tokiam smurtui, nes tai iššaukė ant jų galvų griežtas represijas. Juo labiau buvo nepatenkinti kon-servatyviški judėjimo nariai, nes nužudymas ETA V ir VI grupėms suteikė didesnę aureolę ir įtaką baskų judėjime. Baskų tautinės partijos (PNV) vidurinės klasės saikingesnis vadas yra įsitikinęs, kad ETA esanti sudaryta su Madrido pagalba suskaldyti baskų nacionalistams. Anot jo, lėšos ETA V ir VI ateinančios daugiausia iš komunistinių sostinių. Bet vis vien PNV bendradarbiauja su ETA, pagelbstint politiniams pabėgėliams patekti į Prancūziją.

Ispanijos diktatūrinėje santvarkoje PNV — būdama politinė partija — yra nelegali, kaip ir ETA. Ir vis tiek PNV per keletą dešimtmečių yra buvusi aktyvi organizacija, kelianti nepriklausomybės reikalą ir siekianti išlaikyti gyvą kalbą, šokius ir kitus skirtingus baskų kultūros aspektus. Daugelis jos vadovaujančių narių buvo suimti už organizavimą boikotų, nepriklausomybės idėją skelbiančią propagandą, demonstracijų ruošimą.

Baskų atkaklumą rodo ir tai, kad PNV žmonės kasmet slaptai susirenka netoli nuo Vitorios kalnų ieškoti palaikų 7 baskų, žuvusių per nacionalistų bombardavimus pilietinio karo metu. Ten buvo numesta 400 bombų ir vienoje ten išraustų duobių jie buvo palaidoti. Kasmet jie išrausia keletą duobių, tikėdamiesi rasti kokį diržą, sagtį ar kokį kitą pėdsaką. Bet neranda. Laikui bėgant, jie sensta, ūkiškai prasigyvena ir pasidaro nebe tokie karšti, kaip ETA nariai. Kai kurie tiek dėl organizacijos saugumo, tiek dėl savojo išstoja iš partijos. Taip buvo ir su Juanu Beistegui, buvusiu PNV vadu, dabar turinčiu Bilbao senamiestyje klestinčią dviračių krautuvę. Už savo veiklą PNV jis buvo patekęs į kalėjimą; nors dabar pasitraukė iš partijos, pasiliko nuoširdus nacionalistas: "Aš nieko bendra nenoriu turėti su Ispanija. Aš noriu visiško atsiskyrimo, nors ir ne visi PNV nariai to trokšta. Mes negalime sutikti su tuo, kad kas nors svetimas mums baskams skelbtų įstatymus. Mes esame rasistai. Mes nenorime kitiems primesti savo rasės ir kalbos, mes jų tenorime tik sau. Mes esame kaip tos žvėrių rūšys, kurioms gresia pavojus išnykti, todėl mes turime kovoti, kad išliktume".15

Baskai neretai laiko save pavergta tauta, ir negalima pasakyti, kad tai būtų netiesa. Baskų provincijose veikia visi frankinės Ispanijos suvaržymai, sustiprinti dar specialiais, tik baskams te-taikomais. Guardia civil, Ispanijos saugumo policija, patruliuoja provincijas. Oficialus jos uždavinys — piliečius apsaugoti nuo smurto, neoficialus — įbauginti gyventojus, kurie atvirai jai reiškia neapykantą. Nė vienas baskas netarnauja gvardijoje ir nė vienas nenori joje tarnauti, nes vis vien valdžia jais nepasitiki. Netgi nė vienas nesikalba su ja, nebent būtinam reikalui esant.

Baskų kalba spaudiniai draudžiami ir mokyklose nemokama baskų kalba. Prieš keletą metų netgi buvo draudžiama jos mokyti ir privatinėse mokyklose. Tačiau dvasiškijos administruojamose katalikiškose mokyklose dabar jau leidžiama mokyti ir baskų kalbos. Nacionalistiškai nusiteikusi jaunuomenė nenori mokytis "kastiliš-kai", kaip baskai vadina ispanų kalbą. Administracija perkrikštijo miestų, žmonių ir netgi paminklų vardus į ispanų kalbą. Tai plačiai buvo praktikuojama pasibaigus pilietiniam karui už tai, kad baskai stojo respublikonų pusėn.
Nepaisant baskų kalba spaudinių draudimo, visa eilė jų pastoviai išeina. Kai kuriais atvejais leidėjai pasinaudoja įstatymų spragomis, leidžiančioms perimti užsidariusių leidinių leidimus. Jau minėtas Juan Beistegui leidžia vieną tokį baskų leidinį, kuris per savo ketverių metų gyvavimą keitėsi iš mėnesinio į savaitinį ir pasiekė 4000 egz. tiražą. Aišku, jis cenzūruojamas, bet neefektyviai, nes cenzoriai silpnai temoka baskų kalbą.

Baskai nusiskundžia, kad Madridas juos diskriminuoja daugeliu atžvilgių, pradedant valdžios fondais ir viešaisiais darbais (labai mažais), universitetais (nė vieno reikšmingesnio) ir baigiant orinio susisiekimo linijomis (permaža lėktuvų). Taip pat jie nusiskundžia begaliniais smulkiais trukdymais. Žmonės baudžiami už iškėlimą baskų vėliavos ar tiesiog už nešiojimą tautinių spalvų: raudonos, baltos ir žalios, nes Ispanijos įstatymai draudžia viešą nešiojimą emblemų ir simbolių "priešingų tautinei vienovei,\ Prieš keletą metų, kai vadinamieji T-marškiniai su baskų herbu buvo pasidarę jaunuomenės užgaida, policija sustabdydavo kiekvieną juos vilkintį.

Franco režimas mažai tesirūpina baskų gerove. Dauguma lėšų eina į pietus, kur gausu turistų, tai mažai kas belieka baskų provincijoms, nors iš jų išrenkama daugiausia mokesčių. Mat, ispanišku standartu, baskai tikrai yra turtingi. Imant pajamas pagalviui, baskai seka iš paskos tik Madrido ir Barcelonos sritims. Jų balsas labai svarus Ispanijos finansų ir pramonės srityse. Žalios baskų kalvos nusėtos aukštais, rūkstančiais kaminais. Baskijos pramonė sutraukia daug darbininkų iš Ispanijos skurdesnių sričių. Kai sustreikuoja baskų fabrikai, tai suparaližuoja visą Ispanijos ūkį.

Gausūs imigrantai trukdo baskų tautinį judėjimą. Baskų pramonininkai nelinkę į separatizmą, nes jų interesai apima visą Ispaniją ir netgi siekia už jos ribų. Todėl jie separatistams nepritaria, juos vadina romantikais, nesuprantančiais šių dienų reikalavimų. Jie priešinasi ETAi ir kaltina komunistus už neramumus fabrikuose, nesvarbu, kas tuos neramumus sukeltų. Iš tikrųjų, ten darbininkų nėra komunistų. Sakoma, 95% jų patenkinti gyvenimu, turi savo butą, šaldytuvą, TV ir dažnai automobilį.

Jeigu nacionalistai netenka paramos pasiturinčioje darbininkijoje, jie jos vis daugiau gauna iš Bažnyčios. Katalikų Bažnyčia palaipsniui vis labiau atsiriboja nuo Franco režimo, ir procesas sparčiai vystosi Baskijoje. Baskų kunigai, nors ir ne Bažnyčios hierarchija, tradiciškai simpatizuoja tautiniam judėjimui ir pastaraisiais metais žymiai padidino savo jam paramą. Už tai ji sumokėjo brangią kainą. Nuo šešto dešimtmečio vidurio 36 kunigai buvo suimti ir daugelis įkalinti iki 12 metų. 15 pabėgo į Prancūziją, vengdami suėmimo; iš kelių šimtų buvo atimtas pasas. Baskų nacionalistams Bažnyčia yra draugas.

Šia proga prisimintinas ir Bilbao vyskupo Anoveros atvejis. 1974 vasario 27 jis išleido ganyto-jinį raštą, kuris buvo perskaitytas 200 diecezijos bažnyčių. Vysk. Anoveros yra pusiau baskas, simpatizuoja baskų reikalavimui duoti jiems savivaldą ir kritikuoja valdžios draudimą laisvai vartoti baskų kalbą. Savo ganytojiniame laiške jis tarp kitko rašo: "Baskų tauta, lygiai kaip ir kitos Ispanijos tautos, turi teisę išlaikyti savo tapatybę ir vystyti savo dvasinį palikimą dabartinėje socialinėje ir politinėje sistemoje". Ispanijos politikos kontekste tai buvo labai drąsūs žodžiai ir jie tuoj susilaukė represijų. Bilbao policijos vadas dukart lankėsi pas vyskupą, reikalaudamas, kad jis paliktų kraštą. Vyskupas atsakė, kad jis tai gali padaryti tik specialiai Vatikano raginamas. Vidaus reikalų ministerija išleido pareiškimą, kuriuo kaltino vyskupą už "labai rimtą pasikėsinimą į Ispanijos vienovę", nes jis išleido ganytojinį laišką, nepaisydamas vyriausybės įspėjimo to nedaryti. Vyskupas atmetė kaltinimus ir spaudoje pažymėjo, kad jis neturėjęs galvoje separatistinių intencijų. Nuncijus Madride išvyko į Vatikaną painformuoti apie padėtį. Grįžęs į Madridą, pasimatė su užsienio reikalų ministru, o vėliau kalbėjosi su Ispanijos primų. Per tą laiką 14.000 Bilbao tikinčiųjų su 85% dvasiškijos pasirašė peticija, prašančią vyskupą niekur nevykti. Kovo 8 vyskupo Anoveros reikalą svarstė ministrų kabinetas ir paskubom buvo sukviesta krašto vyskupų konferencija, kurioje dalyvavo nuncijus ir vysk. Anoveros.
Ispanijos vyriausybė pasiūlė Vatikanui vysk. Anoveros perkelti į kitą dieceziją. Taip pat reikalavo,




kad vyskupai, norėdami per pamokslus kalbėti "pasaulietiškais" dalykais, iš anksto jų tekstus duotų gubernatoriams susipažinti. Vatikanas į tai atsakė, kad Šv. Sostas yra vienintelis kompetentingas spręsti apie pastoralinę vyskupų veiklą. Jis gynė kiekvieno vyskupo teisę laisvai vykdyti savo dvasinę galią ir jurisdikciją. Tačiau, jei vyriausybė tokioje veikloje įžiūrėtų įstatymų laužymą, ji gali imtis priemonių, pasinaudodama abiejų pusių sutartais būdais. Vysk. Anoveros pasiliko savo vietoje.16

Vietos stoka neleidžia suminėti daugelio kitų epizodų, daugiausia teroristinio pobūdžio, įvykusių pastaraisiais metais. Tai buvo ilga eilė bankų apiplėšimų, žymių asmenų pagrobimų, pastatų sprogdinimų ir žymių asmenų nužudymų (pvz., Prancūzijos konsulo Saragasoje), susišaudymų su policija ir t.t.

Dauguma baskų nacionalistų nesitiki laimėti nepriklausomybę. Jie sutiktų su autonomija, kuri užtikrintų jų kultūrinę ir politinę savivaldą, o taip pat teisingą jų ūkinių reikalų traktavimą. Toks susitarimas su Madridu, jie tiki, įgalintų Baskiją tapti ūkiškai integruotos Europos dalimi. Kai kurie nacionalistai taip pat tiki, kad naujas, Franco pakeitęs režimas būsiąs jiems palankesnis suteikti nors ir siauresnę autonomiją. Kultūriniu ir politiniu atžvilgiais naujas režimas gal ir bus palankesnis, bet ūkiniu požiūriu Baskija bus lygiai Ispanijai vertinga, kaip kad ji yra dabartiniam Franco režimui. Tuo būdu galimybės išsikovoti nepriklausomybę ar bent plačią autonomiją, atrodo, anot J. Beistegui, esančios "beviltiškos". To nepaisydami, baskų nacionalistai — pradedant Beistegui šalininkais ir baigiant ETA teroristais, kovoja už ją, nes tai yra pačios jų tautinės gyvybės reikalas.
1. Rossinyol, J. Le problėme national^catalan, p. 7.
2. Milosz, O. L. Les origines de la Nation lithuanienne.
p. 218 - 219.
3. Ten pat, p. 229.
4. Humboldt, W. Prūfung der Untersuchungen iiber die
Urbewohner Hispanies vermittelst der Vaskischen Sprache.
5. Gallup, R. The Basąues and Their Country.
6. Unamuno, M. Obras completas, T. V. Alma vasca,
p. 440 - 446.
7. Claveria Arza, C. Relieve del genio vasco, p. 310.
8. Ten pat, p. 212.
9. Ten pat, p. 210.
10. Gran Enciclopedia Argentina, t. VIII. 1. Madariaga, S. Spain, p. 178.
12. Dobrzynski, R. Hiszpanija, p. 191.
13. Madariaga, Spain, p. 179.
14. Ten pat, p. 179.
15. Williams, R. Franco and the Basąues, S. R. World,
1974.III.9.
16. Keesing's Contemporary Archives, May 13 -19,1974.
















 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai