Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOMPOZITORIUS V. BACEVIČIUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jeronimas Kačinskas   
Šių metų sausio 15 New Yorke mirė kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius, eidamas 65-tuosius amžiaus metus.

Mirtis išskyrė dar vieną mūsų kultūrinio gyvenimo judintoją, nors ir kiek nuošaliai stovėjusį. Jis negyveno tarp lietuvių ir dėl to tik retkarčiais pasireikšdavo mūsų išeivinėj veikloj. Savo veržlią ir dinamišką sielą jis išimtinai aukojo muzikos menui. Tačiau jis nebuvo iš tų, kurie nuolankiai ieškotų sau pripažinimo. Gal būt, dėl to jo santykiai su eiliniu muzikos klausytoju nevisada buvo šilti. Reikia pripažinti, kad platesnės lietuvių visuomenės V. Bacevičius nebuvo pažįstamas. Dauguma mūsų gyvenimo darbuotojų ieško menininko, kai jo prisireikia organizacijų parengimams, šventėms, vakarienėms paįvairinti. Gi V. Bacevičius tokiais atvejais nemėgdavo būti pašalaičiu. Jis savo meną laikė vyraujančia jungtimi santykiuose su visuomene. Tai šiuo principu vadovaudamasis, jis visą gyvenimą visu nuoširdumu dirbo Lietuvai ir lietuviams.

Jo tėvui Vincui Bacevičiui su dviem sūnumis, Vytautu ir Kęstučiu, grįžus iš Lenkijos į nepriklausomą Lietuvą, Vytautas su entuziazmu pradėjo naują gyvenimą laisve besidžiaugiančioj tėvynėj. Jis tuoj atsidėjo muzikos kūrybai, nenuilstamai skęsdamas naujų sąskambių ir formų ieškojimuose. To meto Kauno koncertų lankytojai dar nepajėgė įvertinti V. Bacevičiaus kūrybinio išradingumo. Jam nekartą teko išgyventi nemalonių dienų. Jo orkestriniai kūriniai dažnai buvo suniekinami muzikaliai nesubrendusių orkestrantų. Abejingumo uždangą pralaužė tik nuolatinis V. Bacevičiaus kompozicinių ir pianistinių gabumų pademonstravimas gausiuose koncertuose ir rečitaliuose. Pagaliau V. Bacevičius įsijungė į sparčiai besivystančios lietuvių muzikos kultūros srovę. 1930 jis buvo pakviestas į Kauno valstybinę konservatoriją dėstyti fortepijonui, čia jis parodė savo pedagoginius gabumus ir didelį kantrumą, beruošda-mas savo klasės mokinius pasirodymams.

Lygiagrečiai su muzikine veikla Lietuvoj V. Bacevičius dažnai lankydavosi užsienyje, duodamas fortepijono rečitalius. Su ypatingai triumfalia recenzija jis grįžo iš koncerto Bechsteino salėj Berlyne. Jam buvo pripažintas geras muzikos stilių pažinimas ir virtuozinė technika Tas koncertas nutildė daugelį hipokritiškų balsų.

1939 m. V. Bacevičiaus gyvenime įvyko lūžis, kuriam laikui jį nuvedęs lietuviams svetima linkme. Tas laikotarpis apima koncertus Pietų Amerikoje ir pirmuosius metus įvažiavus į JAV. Tačiau jis greitai susiorientavo ir savo veiklą griežtai ir energingai izoliavo nuo bet kokios jam svetimos ideologinės į-takos. Tas trumpalaikis jo gyvenimo epizodas dažnai šaldė lietuvių išeivijos ryšius su V. Bacevičium. Nepasitikėjimo šešėliams praslinkus, jis vėl ne vieną kartą buvo kviečiamas dalyvauti svarbesniuose lietuvių kultūriniuose parengimuose.

V. Bacevičius buvo labai patriotiškai nusiteikęs tautybės atžvilgiu. Jo tėvas Vincas, dar Lenkijoj gyvenant, įskiepijo jam Lietuvos meilę. Iš tikrųjų ne J. Karnavi-čius, bet V. Bacevičius sukūrė pirmąją lietuvišką operą "Vaidilutę". Tik dėl muzikos techniškų sunkumų ir dėl libreto problemų ši opera nebuvo Lietuvoje pastatyta.
Po kurio laiko V. Bacevičius sumanė Kaune apgyvendinti ir savo seserį kompozitorę ir smuikininkę Gražiną Bacevičiūtę, kuri tuo metu su savo motina gyveno Varšuvoj. Deja, dėl nepalankaus Kauno muzikos institucijų nusistatymo Gražina niekur nebuvo priimta. Nelikus kitos išeities, ji vėl grįžo Lenkijon, kur, kaip žinome, aukštai iškilo ir pasiekė tarptautinio garso.

1937 lietuvių moderniosios muzikos kompozitoriai buvo priimti į Tarptautinių moderniosios muzikos festivalių draugiją. V. Bacevičius pirmininkavo lietuvių sekcijai. Tai draugijai priklausė visos to meto muzikos garsenybės: Bartokas, Ravelis, Hindemithas ir kiti. V. Bacevičius tarp jų išvystė tokią gyvą propagandą apie Lietuvą, kad, svarstant kitų metų festivalio reikalus, didelė atstovų dalis pasiūlė kitą festivalį rengti Lietuvoje. Dėl patogesnių sąlygų plačiai festivalio apimčiai buvo pasirinktas Vengrijos Budapeštas.

Linksmas V. Bacevičiaus būdas tose kelionėse kėlė kitų nuotaikų. Įvažiavus į svetimą kraštą, jam vis kas nors atsitikdavo. Jo išvaizda ir laikysena dažnai atkreipdavo didmiesčių gyventojo dėmesį. Iš antros pusės, jis visada tiko supančiai aplinkai.

Dėl nepasisekimų ir sutiktų kliūčių V. Bacevičius labai jaudindavosi. Tačiau niekada jis nenustodavo energijos ir prie užsibrėžto tikslo ėjo užsispyrusiai. Jis greitai užmegzdavo ryšius su pasižymėjusiais muzikais. To nepaisant, Amerika suteikė jam savo plataus muzikos gyvenimo tik šykščias nuotrupas. Tik vidutinio kalibro muzikos sluoksniai ir institucijos jam buvo prieinami. Nepaisant jo talento, didžioji koncertų estrada neįsileido be jo paties sutaupytų lėšų. Koncertai Carnegie salėj (jų buvo 8, be to, 2 koncertai New Yorko Town Hali), neturėjimas pastovios ir pakankamai atlyginamos vietos visada sunkino jo materialinę padėtį. Dėl ligos, kuri pakirto jo gyvybę, niekados niekam nesiskundė, tik paskutinėmis dienomis pranešė artimiems draugams apie savo sveikatos kritišką stovį.

V. Bacevičiaus kūrybinis kelias visą laiką vystėsi ir keitėsi. Jo muzika turtėjo priemonėmis, kūrybinis akiratis platėjo. Pradžioje impresionistas (dalinai prancūzų stiliaus), vėliau pasisavino ekspresionizmo elementų. Tų stilių sujungimas žymiai pagilino jo muzikos kalbą, šalia to, V. Bacevičius perėjo į pilną atonalizmą, kurį mėgo ir įvairiomis kryptimis vystė. Paskutiniame savo gyvenimo dešimtmetyje jis pradėjo kurti vadinamą kosminę muziką. V. Bacevičių traukė kosmo paslaptys ir žmogaus į jį veržimasis. Tiems abstraktiniams apmąstymams jis skyrė nemažą savo veikalų dalį, įvairiai juos pavadindamas. Plačiau esu metęs žvilgį į V. Bacevičiaus kūrybą straipsnyje, išspausdintame šio žurnalo 1966 nr. 1.

V. Bacevičius buvo kūrėjas - ieškotojas. Jis išrado schemą, atvaizduotą brėžiniais, kurie buvo lyg ir rėmai jo naujai kuriamiems veikalam. Pagal šių brėžinių kryptį ir į vairavimą jis konstruktuodavo veikalo formą ir jos detales.

Susipažinti bent su dalimi jo kūrybos teikia progą pernai išleista jo paties įgrotų fortepijoninių kūrinių plokštelė. Joj duoti 8 kūriniai.

Nors V. Bacevičius nedaug bendradarbiavo su JAV lietuviais, bet Lietuvai jis sutelkė brangų palikimą — savo gausią ir įvairiaspalvę kūrybą. Gaila, kad kartais būdavo net vengiama teikti jam progos įsijungti į lietuvių kultūrinį gyvenimą išeivijoj. Jo talentas būtų praturtinęs nykstančias mūsų kūrybines pajėgas Vakarų pasaulyje.
Jeronimas Kačinskas




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai