Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANCIŠKONAI OBSERVANTAI LIETUVOJE XV IR XVI A. PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VIKTORAS GIDŽIŪNAS   
500 metų jubiliejaus proga

II. LIETUVOS PRANCIŠKONŲ OBSERVANTŲ PROVINCIJA

1. Lietuviai observantai lenkų viršininkų valdžioje
Nors Vilniaus vyskupo notaras Melchizede-kas, greičiausiai lietuvis, tapęs observantu, patį šv. Joną iš Kapistrano 1453 m. atvedė į Krokuvą, jam nebuvo lemta Lietuvoj įkurdinti observantu. Pats faktas, kad observantai Lietuvoje įsikūrė lenkų vadovaujami, ilgainiui lietuvių ir lenkų santykiuose skaudžiai pradėjo atsiliepti: lenkams davė progą didžiuotis, o lietuviams savo tėvynėje būti pažemintais.

Negana to, lenkai lietuvius laikė netinkamais aukštesnėms pareigoms, nors jie buvo lygiagrečiai su lenkais vienuoliškai išauklėti ir kunigystei paruošti. Gi pasižymėjusių lietuvių (tiek kunigų, tiek broliukų) jau buvo, kurių darbus lenkų vienuolynuose aprašo pats Jonas iš Komorovo savo kronikoje. Neskiriami, ar tik išimties atvejais skiriami, viršininkais lietuviai negalėjo ir provincijos kapitulose dalyvauti ir ten kelti savo reikalus, net ir tuomet, kai lenkai iš Lietuvos vienuolynų Lenkijon išgabendavo didžios vertės brangenybes.

Visa tai sukėlė lietuvių observantu pasipiktinimą lenkais ir norą atsiskirti nuo lenkų, įkuriant nepriklausomą Lietuvos observantu provinciją. Šio lietuvių pasiryžimo nepajėgė sutramdyti nei griežti viršininkų įspėjimai, nei karcerių bausmės, nes juos stipriai rėmė Lietuvos didikai, Vilniaus vyskupas ir pats karalius.

2. Lietuvos komisariatas ir kustodija
Lenkijos observantu provincijolo rezidencija buvo Krokuvoje, dėl to provincijolui buvo sunku pasiekti Lietuvos vienuolynus. Atrodo, kad net iki Lietuvos provincijos įkūrimo nė vienas provincijolas Lietuvos vienuolynų nevizitavo. Metines kanoniškas vizitacijas atlikti pavesdavo savo delegatams, dažniausiai Vilniaus gvardijonams.
---------
Tęsinys iš praeito numerio.
--------------
Kadangi dėl vienuolynų gausumo, išsimėčiusių po plačią provincijos teritoriją (ji apėmė visą Lenkiją ir Didžiąją Lietuvos kunigaikštiją) vienuoliams buvo sunku susisiekti su provincijos vikaru ar provincijolu, generalinė Asyžiaus kapitula 1487 m. provinciją paskirstė į tris komisariatus: Krokuvos, Poznanės ir Vilniaus. Tada Vilniaus komisariatą sudarė visi Lietuvos observantu vienuolynai, lyg ir sudarydami atskirą juridinį vienetą.

Tiesa, komisarijaus jurisdikciją labai apribojo 1488 m. paskelbtos provincijos konstitucijos, kurios nustatė kad komisarijai neturi teisės vizituoti vienuolynų, nei karceriu bausti nusikaltusių, nei atleisti iš pareigų viršininkų, nes visa tai priklauso tik provincijos vikarui, nebent tuo atveju, kai kreipimasis į vikarą dėl laiko stokos būtų neįmanomas. Komisarijus nėra aukštesnis už vietos gvardijoną, kur jis gyvena, bet dargi yra jo pavaldinys bendros tvarkos reikaluose, nors kitais jam rezervuotais atvejais jis reprezentuoja provincijos vikarą. Taip pat buvo uždrausta komisarijų skirti konvento gvardijonu; tačiau, to nepaisant, vėliau vietų gvardijonai buvo skiriami komisarijais. Lietuvos observantu komisarijumi dažniausiai būdavo skiriamas Vilniaus gvardijonas, kuriam būdavo pavedama kanoniškai vizituoti vienuolynus ir vienuolius.

Oficialiai legalizavus Mažesniųjų Brolių ordino skilimą į konventualus ir observantus, ir observantu vikarai gavo provincijolų vardą ir provincijos pagal regulą buvo dalijamos į kusto-dijas. Tada 1518 m. ir Vilniaus komisariatas buvo pavadintas kustodija, o komisarijus kustodu. Pasikeitė tik vardas, o funkcijos paliko tos pačios. Tiek Vilniaus komisariatas, tiek kustodija jau buvo juridinis vienetas, apjungęs visus Lietuvos vienuolynus, kuris, kitiems veiksniams skatinant, vedė prie savarankiškos Lietuvos observantu provincijos įkūrimo.

3. Lietuvių ir lenkų observantu nesantaikos
Atsiskyrimo nuo lenkų akciją pradėjo Kauno vienuolyno observantai, vadovaujant jau minėtiems kauniečiams gvardi jonams Antanui ir Lukui. Pirmiausia, dėl mums nežinomų priežasčių, Kauno konventas 1519 m. atsisakė klausyti Vilniaus kustodo Rafaelio iš Prošovico. Greičiausiai jo iniciatyva buvo Lenkijon išgabentos Kauno vienuolyno brangenybės, dėl kurių išgabenimo per visą šios akcijos laiką lenkai nepaliaujamai kaltinami, nors šiuo atveju nieko apie tai neužsimenama.

Keista, kad tada minėtasis kustodas Kauno observantus apskundė ne savo aukštesniam viršininkui, o tik ką išrinktam, bet dar nekonsekruotam Vilniaus vysk. Jonui iš Lietuvos kunigaikščių (1519 - 1530). Vyskupas, pasitaręs su kapitula, Kauno observantams įsakė paklusti savo kustodui. Vyskupo sprendimą patvirtino ir karalius Žygimantas Senasis, įsakydamas klausyti kustodo, kol padėties ištirti atvyks specialus komisarijus. Atrodo, kad po vyskupo ir karaliaus intervencijos kuriam laikui kauniečiai nurimo, nes apie incidentą nieko negirdėti 1520 m. Krokuvos kapituloje, kuriai vadovavo pats generolas Pranciškus Lichetti.

4. Vienuolynų brangenybių išgabenimas Lenkijon
Ši Vilniaus vyskupo įsakyta santaika neilgai truko. Kai apaštališkasis legatas Zacharijas Ferreri 1520 m. atvyko Vilniun tirti šv. Kazimiero kanonizacijos bylos, kažkoks Jonas Kodis (Co-dis) jam apskundė Kauno vienuolyno lenkus, kad jie Lenkijon išgabenę bevaikio pono Stankonio vienuolynui paliktas brangenybes. Kaip šį dalyką patvarkė legatas, žinių neturime, bet, atrodo, kad jis papeikė lenkus, nes Jonas iš Komo-rovo savo kronikoje rašo, kad legatas padaręs daug klaidų, tvarkydamas brolių reikalus.

Kaip buvo su tų brangenybių išgabenimu ir kokios jos buvo, niekur nepasakyta, nors gausiuose skunduose vis teigiama, kad jos išgabentos į Lenkijos vienuolynus. Iš lietuvių ir lenkų polemikos atrodo, kad Kauno vienuolyno brangenybių išgabenimas netrukus buvo apibendrintas ir vėliau lenkai jau kaltinami visų Lietuvos vienuolynų apiplėšimu. Jonas iš Komo-rovo, gindamas lenkus, aprašo Vilniaus, Kauno, Tikocino ir Polocko konventų bažnytines brangenybes ir nurodo, kas jas dovanojo ir kad jos ten tebėra neišgabentos.

Ši nesantaika dėl brangenybių išgabenimo davė progą lietuviams pradėti akciją atsiskirti nuo lenkų ir įkurti savo provinciją. Jų pastangas stipriai rėmė Albertas Goštautas, Vilniaus vaivada ir Lietuvos kancleris, galingiausias ir įtakingiausias ano meto Lietuvos didikas. Lietuvių observantų pusėn jis patraukė kitus didikus ir net patį karalių Žygimantą Senąjį. Lenkai nebegalėjo nei teisintis, nei gintis, nes jie, Goštautui veikiant, nebuvo net prileidžiami prie karaliaus, tuomet gyvenusio Vilniuje. Jiems beliko tik prieštarauti ir trukdyti Lietuvos provincijas įkūrimą.

5. Lietuvių pastangos įkurti savo provinciją
Jei anksčiau tik Kauno vienuoliai atsisakė klausyti lenko kustodo, tai dabar visų vienuolynų lietuviai, pasauliečių didikų remiami, vieningai veikė, kad atsiskirtų nuo lenkų. Atrodo, kad jų iškeltos atsiskyrimo priežastys buvo rimtos, jei Vilniaus vyskupas ir karalius, kurie ankcčiau kauniečiams įsakė klausyti Vilniaus kustodo, dabar stojo lietuvių pusėn.

Atsiskyrimo akcijai ir toliau vadovavo Kauno gvardijonai Antanas ir Lukas ir broliukas Salmonas. Nors lietuvių ir lenkų santykiai buvo labai įtempti, bet apie tai 1524 rugsėjo 8 Vartos kapituloje nieko nebuvo užsiminta. Remiantis Mažesniųjų Brolių ordino generalinio metraštininko L. Waddingo žiniomis, atrodytų, kad provincijolo Urielio iš Grabovo pastangomis šie įtempti santykiai buvo sušvelninti dar prieš kapitulą. Dėl to jie nutylėti, kad iš naujo neužsidegtų nesantaika.
Tačiau nei provincijolo pastangos, nei kapitulos taktika lietuvių neatitraukė nuo pasiryžimo įkurti atskirą nuo lenkų provinciją. Juo labiau lenkai stengėsi juos atkalbėti, juo labiau lietuviai užsispyrė. Susidariusią keblią padėtį, matyt, norėta spręsti sekančioje Krokuvos kapituloje, kuri buvo šaukiama 1525 rugsėjo 8, bet į ją pakviesti kauniečiai neatvyko. Jie nevyko, nes aiškiai žinojo, kad jų ten laukia pralaimėjimas. Toks jų užsispyrimas ir atviras nepaklusnumas, aišku, iššaukė kapitulos ar provincijolo represijas su bausmėmis. Tas dar labiau paaštrino santykius. Taip dalykams esant, prieita išvados, kad lenkus reikia jėga pašalinti iš Lietuvos observantų vienuolynų.

Pirmiausia tai norėta padaryti Vilniuje. Keliems mėnesiams po minėtos kapitulos praslinkus, Vilniaus konvente gvardijonaujant Bernardinui iš Kališo, 1526 sausio 21 į vienuolyną atvyko Albertas Goštautas su Vilniaus vysk. Jonu iš Lietuvos kunigaikščių ir pareikalavo, kad lenkai paliktų vienuolyną. Tačiau tuomet sergančiam minėtam gvardijonui pavykę juos perkalbėti, ir jie jėga lenkų neišmetė. Jono iš Komo-rovo teigimu, jie to nepadarė dėl to, kad dar savo pusėn nebuvo patraukę karaliaus ir popiežiaus.

Tais pačiais metais rugsėjo 8 Koblyno kapituloje buvo stengtasi lietuvius grąžinti vie-nybėn, nes, lenkų supratimu, jie buvo atskilę nuo provincijos schizmatikai. Keista, kad tas pats Vilniaus kustodas Rafaelis iš Prošovico, kurio kauniečiai buvo atsisakę klausyti, dabar buvo išrinktas provincijolu tikintis, kad jis savo prigimtu švelnumu lietuvius grąžintų vie-nybėn. Tačiau jam tai nepavyko.

Tada Lietuvos senato paveiktas karalius Žygimantas Senasis 1527 sausio 12 Kauno magistratui ir konsulams pranešė, kad jis, reikalaujant Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos senatui, pasiuntęs Mažesniųjų Brolių observantu generolui prašymą paskirti komisarijų lietuvių observantu atskyrimui nuo Lenkijos provincijos. Kol toks komisarijus atvyks, karalius magistratui įsakė neleisti Lenkijos provincijolui vizituoti Kauno vienuolyną ar ką nors jame pertvarkyti.

Apie tai patyręs, provincijolas kreipėsi į tais metais Lenčicoje sušauktą Lenkijos bažnytinės provincijos sinodą, kad gelbėtų observantu provinciją nuo lietuvių schizmos. Tada liepos 2 sinodas įsakė Vilniaus šv. Pranciškaus elgetaujantiems broliams paveikti karalių, kad jis neleistų lietuviams suskaldyti provinciją Lenkijos ir Lietuvos nenaudai. Tuo pat reikalu sinodas pasiuntė laišką ir karaliui, bet Žygimantas Senasis, kartą pradėjęs remti lietuvius, juos ir toliau rėmė.

Lovyčo kapitula 1527 rugsėjo 8 nieko konkretaus lietuvių grąžinimui nepadarė. Tuo tarpu Albertas Goštautas pradėtą atsiskyrimo akciją varė tolyn. Jis 1528 Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos senate pasakė tuo reikalu labai karštą kalbą, kurioje išdėstė lietuviams observan-tams padarytas skriaudas, išvežant Lenkijon Lietuvos vienuolynų brangenybes, neskiriant lietuvių aukštesnėm pareigom ir įvedant lietuviams priešingus papročius. Jis savo kalbą šitaip užbaigė: "Lituanos ergo Lituanico more, Polonos Polonico, neąue id ex mea privata, sed ex re publica fieri iudico".

Ilgai nesulaukdami karaliaus iš generolo prašyto komisarijaus, patys lietuviai observantai, gavę karaliaus sutikimą, per didikus prašė generalinį cismontanų observantu šeimos komisarijų Paulių Pisotti iš Parmos, kad jis atsiųstų komisarijų lietuviams ir lenkams sutaikyti. Jis paskyrė komisarijum kažkokį italą, kuris dėl Vokietijoje kilusių karų sugrįžo į Italiją, Lietuvos nepasiekęs.

Tada generalinis komisarijus, norėdamas patenkinti Lietuvos didikus, paskyrė komisari-jumi Austrijos provincijos observantą Kasparą iš Kremsso, kuris kaip vokietis buvo lenkų nekenčiamas, bet patiko lietuviams. Jis tuoj po Velykų 1528 balandžio 12 atvyko į Krokuvą; aplankęs karalių ir jo apdovanotas, be lenko palydovo išvyko į Lietuvą. Tas labai papiktino lenkus, dėl to jie iš anksto pasiryžo jo padarytų sprendimų nepaisyti ir jį patį ignoruoti, o sutvarkyti pas generolą ir generalinėje kapituloje lietuvius.

Atvykęs į Lietuvą, komisarijus tuoj pradėjo tyrinėti esamą padėtį: 1. ar tikrai lenkai viršininkai neskiria lietuvių aukštesnėms pareigoms? 2. ar tikrai lenkai išgabeno iš Lietuvos vienuolynų brangenybes? 3. ar galima ir reikia įkurti nepriklausomą Lietuvos observantu provinciją? Norėdamas gauti teisingus atsakymus į šiuos klausimus, jis tarėsi su lietuviais obser-vantais, dvasine ir pasauline vadovybe, o taip pat ir su prieštaraujančia puse (nors Jonas iš Komorovo tai neigia).

Po visų tyrinėjimų ir pasitarimų Kasparas iš Kremsso nusprendė: 1. schizmos pašalinimui reikia, kad Lietuvoje būtų ypatingas ministras arba vikaras, atskiras nuo Lenkijos provincijolo, priklausąs tiesiog nuo generolo, 2. brangenybių apsaugai nutarė visiems Lietuvos konventams paskirti dviejų asmenų komisiją, susidedančią iš dvasininko ir pasaulinio didiko.

Gaila, paties komisarijaus dekreto tekstas neprieinamas. Jo turinį randame tik karaliaus Žygimanto Senojo laiške popiežiui. Gi iš karaliaus laiško atrodytų, kad komisarijus nusprendė įkurti savarankišką Lietuvos provinciją su atskiru ministru, arba vikaru. Tačiau kada provincijos ministrą pavadina vikaru, reikia abejoti nepriklausomos provincijos įsteigimu. Tą abejonę dar padidina vienuolynų turtams nuo lenkų saugoti sudarytos komisijos.

Neaiikumus išryškina tuometinis, kad ir tendencingas, kronikininkas Jonas iš Komorovo. Jis rašo, jog Kasparas iš Kremsso padarė lenkus apsunkinantį sprendimą, būtent, kad Lietuvos (buvusi Vilniaus) kustodija būtų savarankiška, kurios kustodą rinktų patys lietuviai. Jis vizituotų Lietuvos vienuolynus, šauktų kusto-dijos kapitulas ir būtų išimtas iš Lenkijos provincijolo jurisdikcijos, bet turėtų teisę dalyvauti Lenkijos provincijos kapitulose. Komisarijus, matyt, pastebėjo, kad įkurti provinciją dar nebuvo reikiamų sąlygų. Tam trūko pakankamo skaičiaus vienuolynų ir vienuolių. Pasak K. Kantako, tuo metu Lietuvos keturiuose konventuose galėję būti 80 - 90 vienuolių. Nieko nežinome, ar veikė noviciatas ir studijos.

Taip dalykus Lietuvoje patvarkęs, Kasparas iš Kremsso 1528 liepos 26 Liubline sušaukė Lenkijos provincijos kapitulą ir joje išdėstė su lietuviais padarytą konvenciją. Jis, aišku, reikalavo, kad kapitula ją patvirtintų, ir iš tikro ji bent išoriškai kapitulos dalyvių buvo patvirtinta. Vėliau betgi, pasak Jono iš Komorovo, atidengus komisarijaus suktumą, buvusios kapitulos dalyviai lapkričio 25 susirinko Vartoje ir prieš Kasparo iš Kremsso potvarkius parašė bū-

simajai generalinei kapitulai skundą. Tuo tarpu karalius Žygimantas Senasis po Liublino kapitulos, rugpiūčio 1 d., parašė pop. Klemensui VII apie komisarijaus Kasparo iš Kremsso padarytą tarp lietuvių ir lenkų santaiką ir prašė, kad popiežius ją patvirtintų.

Pagaliau 1529 m., per Sekmines, buvo sušaukta generalinė Mažesniųjų Brolių observantų kapitula Parmoję, kuriai jau iš anksto lenkai apskundė Kasparo iš Kremsso lietuviams palankius potvarkius. Kapitula iš tikro palaikė lenkus ir visus komisarijaus padarytus potvarkius panaikino, pasauliečiams lietuvių vienuolynų turtus saugoti uždraudė, įsakydama tik gvardijonams padaryti jų inventorių. Lietuvių reikalams ginti pasiųstam Lukui iš Kauno kapitula karcerio bausme uždraudė kelti nuo lenkų nepriklausomos Lietuvos observantų provincijos įkūrimo reikalą. Šios generalinės kapitulos sprendimu atrodė jau palaidotos visos lietuvių observantų viltys.

Toks generalinės kapitulos sprendimas ne tik pažemino lietuvius observantus, bet taip pat įžeidė Lietuvos senatą, o ypač jos kanclerį Albertą Goštautą, Vilniaus vyskupą Joną iš Lietuvos kunigaikščių ir patį karalių Žygimantą Senąjį, nes visai neatsižvelgta į lietuvių prašymus bei pageidavimus ir net panaikinta tai, kas didelėmis pastangomis buvo pasiekta. Kadangi tuo metu karalius vėl gyveno Vilniuje, tai minėtasis Lukas iš Kauno, grįžęs iš generalinės Parmos kapitulos, jam išdėstė visa, kas ten lietuvių observantų nenaudai buvo padaryta.

Tada karalius, pasitaręs su patarėjais, 1529 rugpiūčio 22 kreipėsi į pop. Klemensą VII laišku, kuriame pranešė, kas įvyko generalinėje kapituloje ir, išdėstydamas savo argumentus, reikalavo įkurti Lietuvos observantų provinciją. Karalius rašė, kad Lietuvoje yra observantų vienuolynų, kurie iki šiol neturi savo ministro provincijolo, nes praeityje tiems vienuolynams pradžią davė iš Lenkijos atvykę observantai ir dėl to Lenkijos provincijolas juos valdo. Dabar gi vienuolių ir vienuolynų skaičius yra padidėjęs ir, šalia turimų, Lietuvos didikai yra pažadėję pastatyti 12 ar 13 naujų vienuolynų, o tautos palankumas observantams toks didelis, kad didikai ne tik puošia jų bažnyčias, bet ir patys jose laidojasi. Todėl tiesiog užgaulu, kad Lietuvos observantai neturi savo ministro. O blogiausia, kad tarp lietuvių ir lenkų yra kilusi nesantaika, kuri piktina žmones. Ši nesantaika atsirado dėl to, kad lenkai iš Lietuvos konventų Lenkijon išgabeną auksą ir sidabrą, bažnytinius indus ir drabužius. Lietuviai observantai dėl to viešame teisme iškėlė lenkams bylą. Iš viso to karalius daro išvadą, kad nėra kitos galimybės šioms blogybėms pašalinti, kaip tik lietuviams observantams duoti atskirą nuo lenkų ministrą. Kitais žodžiais tariant, karalius prašo, kad būtų įkurta nepriklausoma Lietuvos provincija su savo ministru. Be to, karalius primena, kad jis to prašęs ir generalinį observantų ministrą, bet jis to nepadaręs.
Karaliaus ir Lietuvos didikų argumentus dėl provincijos įsteigimo Jonas iš Komorovo kritikuoja ir, teisindamas lenkus, juos melagingais laiko, paneigia. Per ilgai užtruktų juos visus čia kritiškai įvertinti. Mums pilnai pakanka, kad karaliaus ir lietuvių argumentai įtikino popiežių, jog jau yra pribrendęs laikas įkurti Lietuvos observantų provinciją.

5. Lietuvos observantų provincijos įkūrimas
Pop. Klemensas VII, gavęs karaliaus laišką, nutarė, kad reikia lietuvius atskirti nuo lenkų, ir įsakė observantų generolui Povilui Pisotti į-kurti nepriklausomą Lietuvos observantų provinciją. Gavęs popiežiaus įsakymą, generolas jau nebegalėjo prieštarauti, dėl to jis šią pareigą pavedė Lenkijos provincijolui Jonui iš Komorovo, bent tuo parodydamas lenkams savo palankumą.

Popiežiaus dekretą ir generolo obediencijos raštą iš Romos į Krokuvą 1530 kovo 2 pargabeno karaliaus pasiuntiniai ir įteikė karaliui. Kadangi popiežiaus buvo įsakyta provincijas padalyti gegužės mėnesį, tai karalius, kad lenkai neturėtų laiko kreiptis į popiežių, Jonui iš Komorovo apie jam pavestą misiją pranešė tik balandžio 17. Tokiu karaliaus elgesiu šis buvo labai nepatenkintas, bet generolo pavestas komisarijaus pareigas turėjo priimti ir popiežiaus įsakymą įvykdyti.
Gavęs karaliaus pritarimą ir jo laišką Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui, Jonas iš Komorovo išvyko į Vilnių. Atvykęs į Vilnių, jis prisistatė Goštautui, kuris leido jam sušaukti pirmąją Lietuvos observantų kapitulą. Kapitulą jis sušaukė pop. Klemenso VII suteiktąja galia gegužės 26 ir 27. Ji turėjo būti pravesta pagal ordino konstitucijas ir papročius, bet komisarijaus veiksmuose buvo parodyta daug nepalankumo lietuviams.

Atidarius kapitulą, perskaityti popiežiaus dekretas, generolo obediencija ir karaliaus laiškas. Tada komisarijus, kad nebūtų kliūčių Šv. Dvasios veikimui kapituloje ir kad visi kapitulos nariai būtų habiles — ne ekskomunikuoti ir jų veiksmai būtų legalūs, sutaikęs lietuvius su lenkais (nors jis pastebi, triukšmadariai lietuviai jau buvo mirę) visai bendruomenei davė generalinę absoliuciją.
Kadangi karalius lenkams paliko laisvę po Lietuvos provincijos įkūrimo grįžti į Lenkiją ar pasilikti Lietuvoje, tai komisarijus pravedė lenkų atskyrimą nuo lietuvių. Jis liepė norintiems pasilikti Lietuvoje eiti į kairę, o norintiems grįžti į Lenkiją — į dešinę. Padarius šį atskyrimą, labai sumažėjo lietuvių skaičius, net kapitulos sąstatas buvo nepilnas. Kapitulos narių turėjo būti 8, po du iš keturių konventų. Trims lenkams panorus grįžti Lenkijon, jų vieton reikėjo priimti kitus tris lenkus, norinčius pasilikti Lietuvoje. Tas parodo, kad dar ir provincijos įkūrimo metu lenkai tebebuvo Lietuvos vienuolynų viršininkai, o lietuviai buvo nustumti į šalį, net pirmoje provincijos kapituloje negalėjo dalyvauti.

Papildžius kapitulos sąstatą, buvo pradėti pirmosios lietuvių observantu provincijos vadovybės rinkimai ir vienuolinių šeimų sudarymas. K. Kantako minėtu apskaičiavimu, Lietuvoje tuomet buvę 80 - 90 observantu. Dabar nemaža jų pasiryžo grįžti į Lenkiją. Bet neatrodo tikslus Jono iš Komorovo teigimas, kad tebuvę tik 13 lietuvių, tinkamų aukštesnėms pareigoms užimti. Taip, pagal tų laikų paprotį, išrinkus keturis definitorius — provincijos patarėjus, provincijolo pareigoms negalėjo rasti tinkamo lietuvio. Todėl beveik prievarta buvo išrinktas lenkas Gotardas iš Siemiacino. Baigęs kapitulą, komisarijus Jonas iš Komorovo paskelbė provincijos įkūrimo dekretą.

6. Lietuvos observantu provincija ir jos likimas

Lietuvos observantu provincija buvo nedidelė; 4 konventai ir, lenkams pasitraukus, apie 50 - 60 vienuolių. Normaliai, pagal Mažesniųjų Brolių observantu generalines konstitucijas, ji negalėjo būti įkurta. Ji buvo įkurta išimties keliu, popiežiaus įsakymu. Po įkūrimo ji priklausė cismontanų observantu šeimai, kaip 32-toji provincija. Provincijolas Gotardas iš Siemiacino buvo jau senyvo amžiaus, bet jis darė, ką galėjo.

Dviems metams praslinkus nuo provincijos įkūrimo, Mesinoje buvo sušaukta generalinė cismontanų observantu šeimos kongregacija. Į ją provincijolas Gotardas pats dėl senatvės nevyko. Jis pasiuntė provincijos diskretą su raštišku pranešimu apie Lietuvos provincijos stovį. Ši kongregacija generaliniu komisarijumi Bohemijos, Lenkijos ir Lietuvos provincijoms paskyrė Celestiną iš Cegulis, bet jis dėl nežinomų priežasčių jų vizituoti neatvyko.

Nedaug, palyginti, Lietuvoje buvo vienuolių ir prieš provincijos įkūrimą, o jie dar sumažėjo, Jonui iš Komorovo išsivedus Lenkijon lenkus. Juo labiau, kad tuomet niekas nepasirūpino lietuvių perkelti iš Lenkijos vienuolynų. Tiesa, provincijolas priėmė naujokus ir rūpinosi klierikų paruošimu kunigystei. Reikia manyti, kad Vilniuje buvo atidarytas noviciatas ir studijų namai, nes kitaip būtų tekę jaunus vienuolius auklėti ir mokslinti Lenkijos provincijos noviciate ir studijų namuose.
Atrodo, kad naujai įstojančių vienuolių nepakako provincijos reikalams, nes provincijolas generalinę Mesinos kongregaciją 1532 m. prašė, kad jam leistų į ordiną priimti ir nelegalios moterystės vaikus. Nors 1530 m. Lietuvos ir Lenkijos provincijolai susitarė nepriimti norinčių iš vienos provincijos į kitą pereiti vienuolių, bet vėliau Lietuvos provincijolas šio susitarimo nesilaikė. Jis priėmė du garsius Lenkijos fugitivus — pabėgėlius: Rafaelį iš Lgotos ir Jokūbą iš Lomžos.
Rafaelis iš Lgotos pradžioje buvo pavyzdingas vienuolis ir ėjo atsakingas pareigas. Jis 1520 m. iš Breslavo Krokuvon parvedė generolą Pranciškų Lichetti, Krokuvos kapituloje buvo išrinktas definitoriumi, o 1523 m. kaip provincijos diskretas dalyvavo Burgos generalinėje kapituloje. Vėliau jis perėjo Lietuvos provincijon, bet čia metė vienuolinį abitą ir Vilniuje pas karmelitus 1536 m. mirė. Lenkai jį kaltina 300 knygų išgabenimu, bet Gardino vietininkas jį gina.

Jokūbas iš Lomžos, tur būt, jam prašant, jau senyvo amžiaus, 1538 m. buvo pasiųstas Paryžiun studijuoti Jono Duns Skoto mokslo. Paskui 1541 m. nuvyko į generalinę Mantuos kapitulą, o vėliau lankė Palestiną. Iš ten grįžo į Lvovą ir paskui perėjo į Lietuvos provinciją. Lenkai jį laiko blogu vienuoliu, bet kodėl — nepasako.

Lietuvos provincijolas 1540 m. iš pop. Povilo III gavo leidimą į ordiną priimti ir obser-vantais tapti norinčius konventualus. Žinoma, tokie perėjūnai negalėjo sudaryti kompaktiškos ir veiklios bendruomenės. Sunku juos buvo ir suvaldyti. Pripratęs kištis į vienuolinius dalykus Albertas Goštautas prieš viršininkus užstodavo nusikaltėlius, ir viršininkai negalėdavo jų bausti. Jonas iš Komorovo rašo, kad pirmasis provincijolas dėl to bandęs net atsisakyti. Mirus Goštautui, pasauliečiai, net protestantizmui įsigalėjus, nebesikišo į vienuolinį observantu gyvenimą.

Anuomet provincijos įkūrimui buvo reikalaujama 12 konventų. Lietuvos didikai, kad būtų galima įkurti provinciją, pažadėjo pastatyti 12 ar 13 naujų vienuolynų. Provincijos įkūrimo metu tie vienuolynai dar nebuvo pastatyti. Dėl to, provincijolui prašant, pop. Paulius III 1538 m. suteikė leidimą šalia turimų dar 20 konventų įkurti. Tačiau 1539 m. mirus Albertui Goštautui, o 1542 m. ir jo sūnui Stanislovui, pasibaigė Goštautų šeima, ir jų turtus paveldėjo Radvilai, kurie tapę protestantais ne tik nesirūpino, bet ir neleido naujų vienuolynų statyti.

Po šių sunkumų prisidėjo dar kiti. Jau 1560 m. sudegė Vilniaus bažnyčia ir vienuolynas. Žygimantui Augustui atstačius, dar baisesnis gaisras 1564 m. nusiaubė bažnyčią ir vienuolyną. Mažiau nukentėjo tik šv. Onos bažnyčia, kurioje iki didžiosios bažnyčios atstatymo buvo laikomos pamaldos.

Lyg to dar neužtektų, Polocko konventan 1563 m. įsibrovę maskviečiai nužudė 5 vienuolius. Prie Lietuvos observantų išnaikinimo daugiausia prisidėjo nuolatiniai marai ir badai, Lietuvoje siautę 1543, 1551, 1564, 1567, 1570 ir 1572 m. Po jų 1571 m. Vilniuje buvo likę tik 5, Kaune 1, o Tikocine 3 vienuoliai. Tuo būdu visoje Lietuvos observantų provincijoje buvo tik 9 vienuoliai.

Tokiam stovy Lietuvos provincija jau negalėjo egzistuoti, ir paskutinis provincijolas, su kitais pasitaręs, nutarė vėl ją prijungti prie Lenkijos provincijos. Tuo tikslu jis pas Lenkijos provincijolą pasiuntė delegaciją, susidedančią iš dviejų kunigų, Jono iš Kamienco, Vilniaus pamokslininko, ir Stanislovo iš Vilniaus, ir broliuko Jono iš Vitebsko. Priėmęs delegaciją, Lenkijos provincijolas pats nedrįso Lietuvos provinciją prijungti prie Lenkijos provincijos. Dėl to tuo reikalu jis kreipėsi į popiežių ir generalinę kapitulą, kuri 1571 m. buvo sušaukta Romoje. Į šią kapitulą iš Lenkijos provincijos buvo pasiųstas kustodų kustodas Gabrielis iš Lušnios, o iš Lietuvos Kauno gvardijonas Povilas iš Kamienco, kurie grįždami iš kapitulos kelyje mirė.

Popiežius ir generalinė kapitula Lenkijos provincijolui leido lietuvius paimti savo globon, tačiau Lietuvos provincijos prijungimas dar nusitęsė kelis metus. Tik 1576 m. Varšuvos kapituloje provincija formaliai buvo prijungta, o Lietuvai paskirtas komisarijumi ir Vilniaus gvardijonu Mikalojus iš Busko. Kai jis 1577 m. Tarnovos kapituloje buvo išrinktas provincijolu, tai Vilniaus kustodu ir gvardijonu buvo paskirtas Leonardas iš Syradijos, o pamokslininku Kiprijonas iš Pšemislio. Šiam gvardijonui buvo pavesta atstatyti sudegusį Vilniaus vienuolyną ir bažnyčią. Kauno gvardijonu buvo paskirtas Bernardinas iš Šviento, o Tikocino — Bernardinas iš Tikocino.

Taip Lietuvos provincija, atsiskyrusi nuo Lenkijos, gyvavo tik 44 metus. Kaip matėme, jos atsiskyrimas buvo labai sunkus. Jam labai priešinosi lenkai ir net aukščiausioji ordino vadovybė, nes nebuvo reikiamo vienuolių ir vienuolynų skaičiaus. Lietuvos didikų ir karaliaus remiami, lietuviai savo tikslą pasiekė — popiežiaus įsakymu provincija buvo įkurta. Ji tačiau negalėjo progresuoti, nes pasitaikė sunkūs laikai. Jau taip negausūs pašaukimai dar labiau sumažėjo, didikų tarpe įsigalėjus protestantizmui. Tačiau pribaigė išoriniai veiksniai: Polocko vienuolių išžudymas ir vienuolyno sugriovimas, Vilniaus vienuolyno gaisrai, o visame krašte siautę nuolatiniai marai beveik visai išnaikino vienuolius. Nežiūrint visų šių sunkenybių ir nelaimių, šis laikotarpis Lietuvos observantų gyvenime apaštalavimo srityje yra vaisingiausias, nes šiuo metu jie labai daug prisidėjo prie lietuvių su-krikščioninimo, rutėnų Romos Bažnyčios vieny-bėn patraukimo ir protestantų į katalikybę grąžinimo.

Alb. Elskus Šešėliai (tušas)



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai