Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KAIP GIMĖ SKIEMENŲ METODAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė IGNAS MALĖNAS   
Baigęs 1921 m. jau reformuotą mokytojų seminariją, buvau įsigeidęs pakliūti į universitetą. Tad nieko nelaukdamas ėmiau prašyti savo "Saulės" seminarijos direktorių, kurs tuo metu buvo ir Pradžios mokyklų departamento direktorius, kad man leistų pasilikti Kaune pradžios mokyklos mokytoju, nes pagal tuometinę tvarką mes buvome numatyti mokytojauti vidurinėse mokyklose (progimnazijose), kadangi jose mokytojų labai trūko, o mokyklų skaičius nuolat augo. Jis mane pažinojo kaip vieną iš pirmųjų mokinių, ir aš puikiai žinojau, kad jis turi man simpatijos jausmų, tai aš šitai ir išnaudojau apsiginti nuo siūlomų naujų man vietų. O tuo metu nuo jų reikėjo stačiai gintis, nes į įvairias vietas tave tempte tempė. Jau vasarą pas mane atvyko keletas delegacijų, vis siūlydami vietų savo apylinkėse, ir dažniausiai net žymiai aukštesnių, negu jų pageidautum. Antai, atvykę delegacijos iš Alytaus ir Jurbarko siūlėsi — kvietė jų gimnazijų direktoriais, Žagarės ir Aukštadvario delegacijos — jų vidurinių mokyklų direktoriais, kitos vietovės — kitokias vietas. Bet aš nuo jų kračiausi kiek įmanydamas, nes turėjau slaptą mintį baigti universitetą. Bet jiem šito nedrįsdavau pasisakyti, kad nepalaikytų išpuikėliu. Taigi, reikėjo atsisakymui kitų atsisakymo motyvų, nes pats universitetas dar nebuvo įsteigtas ir teveikė Aukštieji kursai. Tad reikėjo rodyti tikro gudrumo, ginantis nuo prašmatnių pasiūlymų. Taip aš ir sulaukiau rudens, protarpiais vis užeidamas pas savo buvusį direktorių ir siūlydamasis vis pasilikti Kauno pradžios mokytojų personale. Pagaliau direktorius pasakė, kad bus reikalingi jam pavyzdinės mokyklos mokytojai, nes buvę iš tų pareigų pasitraukia. Nieko nelaukdamas, aš ir pasiprašiau, kad mudu su Juozu Dragašiumi labai tų vietų pageidautume, nes jis taip pat norėtų studijuoti universitete. Juozas Vokietaitis pažadėjo pakalbėti tuo reikalu su Švietimo ministru, kad mus šiom vietom rezervuotų.

Inspektorius J. Damijonaitis ir jo "ABC"
Rudenį, 3 dienas prieš rugsėjo pirmą, aš jau buvau Saulės seminarijoje ir registravau norinčius mokytis mokinius, nes į tą mokyklą įstojančių mokinių skaičius visada buvo didokas. Man ten besidarbuojant, visiškai netikėtai, užeina inspektorius J. Damijonaitis.
— Tai ką čia tamsta su vaikais veiki? — paklausė jis mane.
— Registruoju mokinius, — atsakiau.
— O kas tamstai tai pavedė daryti?
— Ponas Juozas Vokietaitis, — atsakiau
jam.
— Bet aš apie tamstą nieko nežinau, nes man nieko nepranešta, — atsakė inspektorius J. Damijonaitis.
— Tai man atleiskit, ponas inspektoriau, kad aš čia sauvaliauju, — ir, pasiėmęs nuo vąšo kepurę, pasukau durų link.
— Neskubėk, tamsta, manau, kad man bus pranešta. Čia spėju tarnybinis neaiškumas, kurį turime išsiaiškinti, o pati mokykla yra mano žinioj.
Aš tik dabar supratau, kad mokykla yra dviejų viršininkų žinioj. Bet aš sustojau ir inspektorius ėmė mane kalbinti:
— Kokius vadovėlius esi numatęs vartoti? Mano ABC?
— Ne, ponas Inspektoriau. Jūsų ABC, ypač iš pat pradžių, duoda mokiniam sunkiai įkandamą medžiagą. Jūs turėjote galvoj rašymą ir juo visa grindėte, bet mokant vaikus skaityti, susidursime su sunkumais. Juk jūs duodat pirmąsias i, u, o, a — tai, kaip vaikai juos jungs, arba lies, į skiemenis? Aš manau vartoti Esmai-čio "Sakalėlį". Ten duota pradžioj a, m — tai manau iš jų bus galima sudaryti am, ma-ma ir eiti prie kitų raidžių, nors reikės iš pat pradžių duoti ir didžiosios raidės, bet šitaip yra ir kituose elementoriuose. Inspektorius tik truputį šyptelėjo ir man nieko nepasakė. Taip mes ir pabaigėm šį pirmąjį pasikalbėjimą.
Netrukus gavau iš švietimo ministerijos raštą, kad esu paskirtas "Saulės" mokytojų seminarijos pavyzdinės mokyklos vedėju, o mano draugas tos mokyklos mokytoju. Vadinasi, visos kliūtys nugalėtos.

Žiemą lankė mano mokyklą tas pat inspektorius J. Damijonaitis ir parašė recenziją, kuri jo paties pasisakymu, "geriausia iš visų recenzijų, kurias jis kam nors ir bet kada yra parašęs". Jis buvo tiesus, teisingas ir malonus, be jokių kaprizų. Bet aš buvau susirūpinęs, kad aš buvau pokalbyje perdaug atviras ir kietas. Tik šitai jau iš pirmųjų dienų pastūmėjo mane susidomėti pačiu elementoriumi, kuris pasiliko ir iki šių dienų, nors teko dirbti įvairūs mokytojo darbai ir gana įvairiose sąlygose, bet šis susidomėjimas manęs jau neapleido.

Švietimo ministras Juodakis lanko mano mokyklą
Dirbdamas seminarijos mokykloje, pavasariop susilaukiau ir švietimo ministro P. Juodakio, kurs anuo metu lankė mokyklas. Jis užėjo kaip kartas tuo juokingu momentu, kada aš su vaikais turėjau dantų valymo pamoką. Mes buvome prisigaminę keletą rūšių miltelių dantims valyti (neišskiriant anglies), kai ministras įėjo į klasę. Vaikus apėmė baisus juokas, kai valantieji dar buvo ties dubeniu ir spiaudė juodu kaip rašalas turiniu. Tai mokyklos vaikams sudarė labai linksmą nuotaiką ypač, kad tuo metu pasirodė ir nepažįstami svečiai. Aš turėjau vaikam juos pristatyti, kas tuo tarpu jų linksmumą pristabdė, bet nuotaikos nepagadino. Ministrui visa šitai labai patiko, ir jis per direktorių J. Vokietaitį man pasiūlė Semi-nar fūr Werkunterricht in Leipzig. Aš mielai sutikau. Tuo metu nutraukiau matematikos studijas universitete, kurį mokytojaudamas lankiau. O į mano vietą tuo metu atėjo iš Vilniaus ištremtas mokytojas Jurgis Mileris. Tas supuolimas mane stačiai pradžiugino, kad į mano laisvėjančią vietą atsirado mokytojas.
Vokietijoj stebint įvairias mokyklas, su į-vairiais ir man svetimais mokiniais, elementoriaus klausimas jau neišėjo iš mano galvos. Šiuo metu aš tik galutinai įsitikinau, kad mūsų skaitymo mokymo pagrindą turi sudaryti dvi-raidžiai skiemens. Mūsų elementorių autoriai šiuo dalyku pakankamai nebuvo susirūpinę, ir tai vaikam sudarydavo apsčiai sunkumų. Man tai jau buvo kritę į akis, kai aš vartojau Es-maičio "Sakalėlį". Sugrįžęs iš Leipzigo, buvau paskirtas švietimo ministerijos pradžios mokyklų vizitatorium, kuriuo sėkmingai išdirbau vos pusę metų, ir pasiprašiau švietimo ministro, kad man leistų dirbti pradžios mokykloje nepriklausomai nuo inspektoriaus — turėti savo bandomąją mokyklą, kokių anuo metu buvo keletas pačioj Vokietijoje, iš kurios parsivežiau tą idėją.

Ministras dr. L. Bistras leido bandomąją mokyklą
Aš tą mokyklą įsitaisiau Aleksote, Min-kauskio gatvėj, kurioje tas pat Kauno mokyklų inspektorius į mano įvestą tvarką nesikišo, nors jam, pripratusiam prie tradicinės mokyklos, nauja tvarka (paremta mokinių savitvardos principu ir laisvesne drausme) nebuvo prie širdies, bet jis jai niekuo ir nekliudė. Tuo metu aš buvau perėmęs iš mokytojos Akelaitienės-Sirutytės III-jį skyrių, kurio mokiniai dar buvo mokyti ir auklėti senąja tvarka. Bet tuo metu aš patraukiau ne tik mokinius, bet sudominau ypač ją lankančių mokinių tėvus bei kaimynus, nes mokykloje paskutiniai suolai buvo pavesti svečiam, atsilankantiem su nauja darbo tvarka susipažinti. Bet aiškiai jutau senosios mokyklos įtaką, nors mokinių turėjau ir iš kitų mokyklų (dažniausia pašalintų, kaip nesuvaldomų, nors mano mokykloj jie pasirodė tikrai pavyzdingais ir tvarką mėgstančiais mokiniais, gindavo jos principus mokinių tarpusavio diskusijose ir stengdavosi jų patys laikytis). Kai pasibaigus mokslo metams, paskelbiau, kad aš jų kitais metais negalėsiu mokyti, nes noriu susirinkti naujus mokinius, kurie būtų tik mano mokomi, tai klasėje kilo toks verksmas, kad daugelis tėvų turėjo ateiti ir savo vaikus išsigabenti iš mokyklos.

1925 m. pradėjau mokyti I-jo skyriaus mokinius. Jų buvo 35, nes tik tiek jų prisiėmiau. Pradžioje elementoriaus nutariau visiškai nevartoti, bet grįsti skaitymą lentoje rašomais dviraidžiais skiemenimis, o vaikai rašėsi į savo sąsiuvinius didžiomis spausdintomis, kuriomis aš pildžiau lentą (panašiai kaip dabartiniame elementoriuje "Ė"). Jau tuomet aš pastebėjau, kad mokiniai aiškiai lengviau pagauna tuos skiemenis, kurie užsibaigia balse, o prasideda priebalse. Bet čia man teko neilgai dirbti. Švietimo ministerija, trūkdama mokytojų seminarijose mokytojų, mane prieš mano norą paskyrė į "Saulės" ir Simano Daukanto mokytojų seminarijas metodikoms dėstyti (liet. kalbos, skaičiavimo, kraštotyros, pedagoginių darbų).

Žydų mokyklos susilaiko nuo naujo tipo elementoriaus

Dirbant naujai įsteigtoje Simano Daukanto mokytojų seminarijoje, tenka pastebėti, kad į III-čia kursą įstodavo jau dirbusių ar dirbančių mokyklose mokytojų. Toksai, dirbąs žydų mokykloje, buvo ir mokytojas Jokūbas Kaplanas, norįs įsigyti teisę baigti universitetą. Jis mokydamasis seminarijoje ir matydamas, jog aš tuos dalykus gerai išmanau, sumanė, kad būtų gera kartu su manim parengti žydų mokyklom gerai pritaikytą elementorių. Tuo reikalu pas mane atvyko iš Slabados vyriausias Lietuvos rabi Šapiro su draugu (kitu rabi) tuo reikalu pasitarti — ar aš sutikčiau pritaikytą elementorių parengti su mano mokiniu Jokūbu Kapla-nu, o gal su kitu asmeniu (jiem svarbu tik gauti mano principinį sutikimą, o aš su jų pakviestu mokytoju jau aptarsiąs kitus dalykus). Atsakiau, kad mokytojo J. Kaplano kandidatūra į bendradarbius pilnai priimtina, tačiau aš noriu aptarti elementoriaus metodo klausimą: ar jūs norite jį parašyti tradiciniu metodu ar visiškai nauju, kuriame ne garsas - raidė vyrautų, bet skiemuo?
— Mes pageidaujame tradicinio raidžių-gar-sų metodo, nes mokytojai prie seno jau yra pripratę, o naujas gali atrodyti jiems nesuprantamas ir gali sunkiau priimti.
— Jeigu naujumų bijote, tai parašysime tradiciniu metodu, ir mokytojai juo negalės stebėtis.

Taip gimė elementorius "Mūsų mokykla", kuris parašytas raidžių - garsų gana nuosaikiu metodu, tačinu remiasi ne skiemeniu, bet raide - garsu. Mane stebina, kodėl žydai, būdami šiaip pažangūs, naujo metodo pabūgo ir nuo jo atsisakė.

Mano dukrelė Rita reikalauja ją mokyti skaityti

Ritelė labai mėgo pasakojimus. Ji mielai klausėsi kiekvieno pasakojimo, kuris jai buvo sekamas, bet kartais tekdavo nuo jų ir susilaikyti, nes būdavo kitų priežasčių, kurios to neleisdavo. Ji tai labai greitai pastebėjo ir ėmė reikalauti, kad būtų mokoma skaityti pasakas, nes tėtis ir mama nuo jų pasakojimo susilaiko. Aš net turėjau vargo nuo tokio reikalavimo sulaikyti. Kai jai suėjo 4 metai, tik tada ją pradėjau mokyti. Visas elementorinis skaitymas truko ar porą savaičių, nes buvo išskaitytos beveik visos Kauno miesto iškabos, kurios ne retai sukeldavo gryno juoko, nes būdavo palydimos tokiais pat vaikiškais klausimais. O būdama keturių su puse metų Kauno mokytojam skaitė be jokių kliuvinių jai pateiktus tekstus. Ir tai buvo naujojo metodo triumfas, — jis įgalina mokinį skaityti ne slebizuojant, bet griebti skiemenį vienu akimojum. Ir tai yra skiemenų metodo savybė, kuri jį iškelia prieš tradicinį raidžių - garsų metodą.

Sūnaus Ado vargingas mokymasis, bet sėkminga pažanga

Sūnus pradėtas mokyti skaityti Regensbur-ge (Vokietijoj), kai jam dar nebuvo suėję 5 metai. Tuo metu jam teko ranka parašyti elementorių "Mano pupa", kurį tenka laikyti "Ė elementoriaus" prototipu. Mat, II pasaulinio karo pabaigoje Vokietijoje tikrai sunku buvo gauti paprasčiausių reikmenų, jau nekalbant ajiie lietuvišką elementorių. Taigi, tarnaudamas Re-gensburg-Reinhausen stotelėje, parašiau jį ant pripuolamų popieriaus likučių, nes geresnis popierius tuo metu man buvo neprieinamas. Tą elementorių, parėjęs iš stotelės, namuose parašydavau ant iš stotelės "nukniaukto" puslapio (nes ant kito būdavo atspaustas koks nors turinys) ir vėl laukdavau, kada turėsiu progos parsinešti kitą tokį puslapį, o Adas vėl laukdavo, kada gaus tolimesnės medžiagos, nes seną jis jau išmokęs. O mieste lietuviškų iškabų, aišku, nebuvo, kuriomis (kaip Ritelė) galėtų pasinaudoti. Be to, aš pareidavau iš stotelės tik vėlų vakarą (ypač žiemą, kada teko sūnų mokyti), kada jau negalima iškabų stebėti. Ir, nežiūrint į tokį vargingą mokymąsi, Adas per 5 mėn. elementoriaus kursą baigė be jokių sunkumų.

Tą tik jam rašytą elementorių "Mano pupa" esu atsivežęs į Ameriką.

Galutinis metodo išsikristalizavimas į "Ė elementorių"
Jis galutinai mano galvoje subrendo jau į atbaigtą elementorių, gyvenant Scheinfeld stovykloje (Vokietijoje). Amerikoje pataisiau tik vieną kitą nereikšmingą smulkmeną, bet pagrindiniai principai jau nekito. Jie jau buvo galutinai apgalvoti ir suformuluoti Scheinfelde, ten paruoštos ir spalvotos iliustracijos.

Pagrindinius skiemenis sudaro balsiai. Prieš juos rikiuojami priebalsiai, ir tuo skiemuo darosi ne tik įvairesnis, bet ir sudaro skaitymo pagrindą, nes svarbiausia išmokti skiemenį paskaityti, o tuo įkandamas ir patsai žodis, nes jis susidaro iš skiemenų. Vadinasi, skaitymo technikos pagrindu tenka laikyti dviraidžio liejimą — paskaitymą, o kita jau išplaukia iš jo. Aš pažinojau asmenis, net turinčius mokslo laipsnius, bet sklandžiai skaityti negebančius dėl to, kad jie nebuvo pratinami vienu akimo-jumi griebti dar dviraidžių skiemenų. Kitaip sakant, praleistas be reikiamo dėmesio pats svarbiausias skaitymo mokymosi momentas. Dviraidžius skiemenis skaitant, reikia vaikam įkvėpti, kad jie daug dėmesio skirtų antrajai raidei — garsui, jį garsiau tariant, tada jis savaime pratįs, ir skaitymo esmė bus pagauta. O tai yra pats svarbiausias skaitymo technikos momentas. Kai šitai bus pagauta, tai triraidžių skiemenų skaitymas jau jokių sunkumų nesudarys, nors ten gali bandyti ir raidžiuoti, bet vaikas savaime pagaus jų liejimo techniką. Triraidžių ir keturaidžių skiemenų skaitymas jau reikalaus tik pratimų, kuriuos vaikai įsigys skaitydami tekstus apskritai.

Inž. Vlado Čyvo ir Birutės 4 vaikų mokymas
Jie mokyti jau pasirodžius "Ė elementoriui". Visi vaikai buvo 4 su puse - 5 metų. Jie buvo mokomi kasdien po 15-25 min. Išmokymo skaityti laikas nevienodas. Tai parėjo nuo jų skaityti noro bei tuo susidomėjimo: jis truko 1V2-5 mėn. Mergaitės to pasiekė greičiau, o berniukai (ypač vyresnysis) — lėčiau. Jie visi skirtingo amžiaus ir visi mokyti skyrium. Man tekdavo tik patikrinti jų patį skaitymą, tiksliau sakant, duoti progos tekstus paskaityti. Pažangiausia pasirodė vyriausioji Vidutė. Ji elementoriaus kursą išėjo per 6 savaites. Lėčiausiai stumtasi į priekį su Sauliuku, jam tą patį kursą teko eiti net 5 mėn. O jauniausias Vitukas tam dalykui sunaudojo 3 mėn. Aplamai kalbant, reikia pasakyti, jog skaitymo procesui suvokti mergaitės yra imlesnės, bet berniukai išradingesni tarimo tonuose ir balso moduliacijoj. Bet čia daug priklauso nuo juos mokančio mokytojo, ypač nuo jo atvirumo patiem vaikam. Piktokas, surūgęs mokytojas niekuomet neišgaus to, kas bus gaunama žvalaus ir linksmo, gyvo mokytojo.

Aš atsimenu savo mokytoją, kurio mokiniai kalbėdavo ir skaitydavo žirnių bėrimo į sieną tonu dėl to, kad jis jų niekada draugiškai neprašnekindavo, o vien bardavo, koliodavo ir, mažiausiai kaltei esant, mušdavo. Mokiniai būdavo pavyzdingai ramūs ir tvarkingi, kai jis pusgirtis ateidavo į klasę ir bent protarpiais nusišypsodavo. Tada mokiniai jau tikrai atgydavo, švitėdavo džiaugsmu. Mokytojo tonas daro ir mokiniam įtakos, nes patrauklų jie net bando mėgdžioti, o nuo atšiauraus nusisukti, jo vengti.

Pažiūra į skiemenų metodą
Vertintojas A. Giedraitis atsiliepė apie jį beveik neigiamai, bet pastebėjo, nežinąs, kaip kiti mokytojai į jį pažiūrės. Naujieji mokytojai ima jį palankiai. Antai dr. Elona Vaišnienė, kuri dirba lituanistinėj mokykloje ir moko iš jo savo mažametį sūnų, man rašo, kad "metodas puikus" ir vertina jį, lygindama su kitais ele-mentoriais. Visiškai palankiai apie jį atsiliepė "Drauge" (1969.IV.17) Irena Pemkienė, kuri juo mokiusi savo mažamečius vaikus, nors sakosi nesanti mokytoja, bet parodo gilų mokytojos supratimą ir gerą pedagoginę intuiciją, kurių reikalauja kiti net parenkant kandidatus į mokytojus. Palankiai atsiliepia ir kiti asmens, kurie tuo elementoriumi naudojasi vaikus mokant. Tai geriausias atsakymas kritikams.

Šiuo metu parengiau specialiai priešmokykliniam amžiui 3 knygeles vaikams tuo pačiu metodu, Irenos Pemkienės padrąsintas. Tik po 16 puslapių, iliustruotos, kad vaikams sudarytų tikro džiaugsmo, nes ir mūsų vaikam neverta atsilikti nuo amerikiečių pačių mažųjų. Tik klausimas ar atsiras leidėjų, o vaikai to verti.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai