Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
STUDIJŲ DIENOS AUSTRALIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Albertas Zubras   

Lietuvybės išlikimo aktualijos

Velykų metu, kovo 27 - 29, Australijos LB Krašto Kultūros taryba, pirmininkaujama J. Maksvyčio, suorganizavo Melbourne studijų dienas. Pasirinkta trys temos: 1. lietuvio ateitis Australijoje, 2. lituanistinis švietimas ir 3. lietuviškoji spauda. Referentų šeši jaunesniosios kartos, kiti šeši viduriniosios bei vyresniosios. Klausytojų buvo iki 150, kurių didelė dalis aktyviai dalyvavo diskusijose. Tarp jų pusė buvo jaunesniosios kartos. Nauja buvo tai, kad ir pasyviųjų dalyvių dauguma išsėdėjo programoje nuo pradžios iki pabaigai. Referatų ir diskusijų lygis buvo akademinis, pigios retorikos, galima sakyti, kaip ir išvengta.

Pirmai dienai (111.27) buvo viena tema — lietuvio ateitis Australijoje, šią sociologinę temą nagrinėjo keturi referentai. Temą būtų galima pavadinti tiesiog "Lietuvio likimas išeivijoje", nes nė vienas kalbėtojų ryškiau nelietė specifiškų australiškų sąlygų, Jos labai panašios ir JAV bei Kanadoje.

Dėl lietuvio išlikimo išeivijoje prasmės visi keturi referentai ir po jų dalyvavę diskusijoje (su viena išimtimi iš jaunesniosios kartos) pasisakė teigiamai, gi dėl gaiimybių su niuansais optimistiškai. Dr. A. Mauragiui (teisininkas, vienintelis šioje temoje vyresniosios kartos atstovas), kuris kaip pirmasis kalbėtojas turėjo nutiesti temai pagrindus, tautinė lytis yra dieviškasis imperatyvas, gi ištikimybė tautai — moralinė vertybė. Iš esmės taip pat metafiziš-kai, bet jau pagrindžiant psichofizine tikrove (C. G. Jungo archetipų teorijos įtakoje) dr. K. Kemežys tautinę pasąmonę laikė esant praeities kartų kartomis sąlygotą, todėl neišdildomai mūsų individualinėje ir bendruomeninėje struktūroje įrėžtą. Pragmatiškai į reikalą žvelgė medikas A. Stepanas, kuriam tautybė yra kultūros bei apsisprendimo rezultatas. Gyvenant kompaktiškai krašte apsisprendimo klausimas paprastai nekyla, bet išeivijoje jam atviros durys. Medikas K. Zdanavičius specialiai išlikimo prasmės nekliudė. Tik jo pažiūra, kad trečioji išeivių generacija paprastai susirandanti savąją etninę kilmę, Įrikiuoja ir jį į optimistų gretą.
Lietuviškam reikalui jis naudojosi Pietų Amerikos lietuvių išeivių trečiosios kartos iliustracija, kurios atstovus jis sutikęs Jaunimo kongrese Čikagoje. Pesimistiškiausias, tur būt, buvo farmaceutas M. Didžys, kuris savo kelionėje po pasaulį du kartu yra lankęsis Lietuvoje. Jam tauta yra krašte, ir ten lietuvių tautos likimas sprendžiasi, o mes tik išeiviai.

Išeivijos reikšmę tautai išlikti jaunesnieji, galima sakyti, palietė tik užuominomis. Užakcentuotai ir atskirai šį faktą pabrėžė tik dr. A. Mauragis. Priemones gi pačiai išeivijai išlikti dr. A. Mauragis kartojo tradicines. A. Stepa-nui jų neužtenka. Jis labai ryškiai kėlė reikalą lietuviams išeiviams susirasti bei susidaryti naują ideologiją. Užsiminė ir W. Brandto paskutinių laikų dialogą. M. Di-džiui būtinas glaudus kultūrinis bendradarbiavimas su tauta — ir išeivijai išlikti, ir tautai išsilaikyti. K. Zdanavičius dėl to, berods, labai atsargus. Dr. K. Kemežys manė, esą labai svarbu, kad kuo daugiau išeivijos lietuvių siektų mokslo, meno, ūkio bei politikos gyvenimo viršūnių. Tokių reikšmė tautai žymiai didesnė negu pilkųjų skaičiaus. Jam kalba, nors ir reikšminga, išeivijoje nėra esminė tautybės žymė. Būsią ateityje daug tekalbančių angliškai, bet vis dėlto nepamirštančių savo etninės kilmės ir savo pareigų lietuvių tautai. Svarbu ir bendruomeninis išeivių įsitvirtinimas. Namai bei klubai būsią tie židiniai, apie kuriuos jungsis ateinančių kartų lietuvių kilmės žmonės.

Kovo 28 d., kalbant apie lituanistinį švietimą, kruopščiai paruostą referatą skaitė D. Simarike vičie nė, pati mokytoja ir trijų mokyklinio amžiaus vaikų motina. Išeities taškas: krašto mokykloje lietuviškai kalbąs vaikas iš karto sutinkamas lyg kažkaip kitoks, todėl nedraugiškai. Iš to kyla konfliktas. Vaikas, be abejo, nori pasijausti savo naujojoj aplinkoj pilnai pritapusiu; todėl pasireiškia supanašėjimo tendencija. Tėvams sunku tą naują reiškinį įveikti. Lietuvių savaitgalio mokykla ateina į pagalbą. Būryje mat kyla pasitikėjimas savo skirtybe.
Melbourno parapinės savaitgalio mokyklos ilgametis vadovas V. Čižauskas vyriausią vaidmenį skiria šeimai. Jaunesniosios kartos mokytojas V. Straukas, šiuo metu dar studijuojąs Adelaidės universitete, svariame referate ryškino naujų mokymo metodų reikalingumą mūsų savaitgalio mokykloms. To jos stokojančios, ir vaikai iš karto tai pastebį. J. Janavičius, kelių mokyklinio amžiaus vaikų tėvas ir Sydnėjaus lituanistinio saviveiklos būrelio vadovas, kėlė naujų mokymo priemonių reikalą. Joms įsigyti lėšų turi surasti bendruomenė.
Apie spaudą pirmasis referentas buvo "Mūsų pastogės" redaktorius V. Kazokas. Spaudoje atsispindi bendruomenė — kokia bendruomenė, tokia ir spauda. Antrajam referate "Tėviškės aidų" redaktorius kun. Pr. Vaseris pabrėžė reikalą Australijos sąlygose abiem savaitraščiam taip bendradarbiauti, kad nebūtų susikirtimų. Jaunosios kartos atstovas A. Garolis mano, jei laikraštis nori pasiekti skaitytoją, jis turi būti patrauklus. Vyresniosios kartos žurnalistas VI. Radzevičius gerai apsvarstytame referate iškėlė mūsų spaudos trūkumus dėl bendradarbių neįgudimo ir aiškiai sunkesnes pareigas skyrė redaktoriams.

Temų moderatoriais buvo A. Mikaila, V. Saudargas ir šios apžvalgos autorius.
šis pirmasis Australijoje tokio pobūdžio kultūrinis simpoziumas tenka laikyti gerai pavykusiu. Svarbu tai, kad nebuvo daug ir negiminingų temų. Esmėje tebuvo viena tema: lietuvio išlikimas išeivijoje (šiuo atveju Australijoje) ir tam priemonės. Lietuviškoji mokykla ir spauda vienos iš jų. Kai kur gal buvo per daug referatų, todėl liko permažai laiko diskusijoms ir susumavimams. Išryškėjo ir spragos bei trūkumai, todėl ir gairės ateičiai. Referentai buvo planuotai pakviesti iš paskirų didesniųjų kolonijų. Tikėtasi todėl ir statistiniu duomenų apie naująsias šeimas, apie jų lietuvių kalbos vartojimą, apie spaudos prenumeratą, apie savaitgalio mokyklas ir jų lankymą ir panašiai. Tiesa, tą pateikė adelaidiškis dr. A. Stepanas.

Diskusijoje paaiškėjo, kad klausytojai dar norėtų sugrįžti prie lietuviškosios išeivijos prasmės klausimo. Kalbant apie išeivijos išlikimo prasmę, atrodo, reikia aiškiai formuluoto tikslo bei tikslų. Jei jie labai tolimi ar protui neaprėpiami, esamomis priemonėmis neatsiekiami, tai tokie tikslai nublanksta, net pranyksta už horizonto. Reikia artimųjų tikslų, kiekvienam įžvelgiamų, savo net individualinėmis jėgomis įmanomų. Šių laikų žmogus kratosi spekuliatyvinių teorijų, bet ieško moksliškai paremto motyvavimo.

Visu ryškumu, tegu tik ir žuo-minomis, pakibo ir santykio bei sąlyčio su tauta krašte problema, nežiūrint, kad tuo klausimu paskutiniu laiku daugelio pasisakyta. Ir tai suprantama. Išeivija, tautiniu požiūriu kalbant, tik tautos visumoje įgauna egzistencinę prasmę, o kitaip yra tik atplaiša, pasmerkta Ištirpimui. Taip yra atsitikę su vokiečių kolonija Pietų Australijoje, toks likimas daugelio etninių grupių Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Adelaidės ir jos apylinkių vokiečiai pastebimai asimiliavosi kaip tik ryškiausiu vokiškojo nacionalizmo suklestėjimo laikotarpiu — II-jo pasaulinio karo metu ir tuoj po jo. Perdėtas trečiojo Reicho šovinizmas ir neįvykdomų uždavinių griebimasis, atrodo, bus buvusi priežastis, kad vokiečių išeiviuose išblėso noras identifikuotis su tauta krašte. JAV smarkiausiai tirpsta tos etninės grupės, kurių ryšiai su kilmės tauta labai silpni ir kurios neturi jokios kitos atramos kaip tik kilti-nę tautybę. Žydų stiprybė per šimtmečius buvo jų tautinė religija ir dėl to diskriminacija juos priglaudusiuose kraštuose. Sekuliarizacijos amžiuje religinės skirtybės neteko pirmykščio aštrumo, o su tuo mažėjo ir žydų diskriminacija. Priešhitlerinėje Vokietijoje žydai buvo labiausiai asimilia-vęsi, nuo jų šio šimtmečio antroje pusėje ėmė neatsilikti ir JAV žydai. Jei JAV žydai susilaukė renesanso, tai dėl Izraelio įsikūrimo. Skirtingas yra negrų sąmonėjimas JAV. Bet ir čia ryškėja negrų kaip rasinės visumos tapatybės pajautimas, kuris ypač iškilo, kai negrai didžioje Afrikos dalyje pasijautė žmonėmis. Tada ir kitoje Atlanto pusėje negrai ėmė nenuolai-džiai kovoti ne tik dėl lygių teisių su baltaisiais, bet kartu kilo noras susirasti JAV visumoje savo specifinę juodojo žmogaus kultūrinę ir rasinę egzistencijos prasmę, gerbiamą ir siektiną savųjų, respektuojamą ir remiamą baltosios daugumos.

Iškilo studijų dienose ir lietuvių vieta gyvenamajame krašte bei jo aplinkoje asmenybę formuojančio dvasinio klimato reikšmė. Tokie klausimai labai retai tekyla vyresniesiems. Jų labai nedaugelis yra tikrai įaugę prieglobstį suteikusiame krašte, šiaipjau jie yra tikri išeiviai, tebegyveną 1940 metų prisiminimais ir palyginimais su Lietuva. Egzistencijai įprasminimą, po darbo kasdieninei duonai, daugelis jų suranda savo troboje ir darže, o visuomeninių polinkių turį — savojoj bendruomenėj. Kitaip yra su jaunesniaisiais. Jie jau nustoja būti išeiviais, jų tikraisiais namais darosi gyvenamasis kraštas, kur subrendo ir mokėsi, kur dirba ir kur bendradarbiai ir draugai. Jiems artima gyvenamojo krašto pažanga, jiems savas kiekvienas naujai statomas rūmas ar fabrikas, tiesiama gatvė, jie didžiuojasi to krašto pasiektu mokslo, meno bei sporto laimėjimu. Nenuostabu todėl, kad kultūros dienose Melbourne pasigirdo tokie sakiniai: "Aš 60 proc. australas, o tik 40 proc. lietuvis". Atrodo, kad teisingai tokiems buvo pasakyta, kad galima būti ir 100 proc. australu, ir 100 proc. lietuviu. Bet tas reikalinga atskira tema giliau išryškinti, čia būtų uždavinys ir mūsų spaudos, ypač žurnalų.

Nors jaunosios kartos ugdymą referentai pagvildeno labai įžvalgiai, bet ir čia, tur būt, dar gali būti vietos ir kitokioms pažiūroms, o ypač dėl priemonių. Tenka sutikti, kad mokykliniame amžiuje pasireiškia supanašėjimo tendencija ir jos sąlygoti konfliktai mokyklinėje aplinkoje ir šeimoje. Bet socialinė psichologija pažįsta ir kitą tendenciją — išsiskyrimą, bodėjimąsi miniažmogio būsena. Tiesa, tai pasireiškia vėliau — jaunuolio ir subrendėlio amžiuje. Tik eilinis minios žmogus temoka vieną kalbą, o šviesesnieji didžiuojasi galį kalbėti ir skaityti keliomis kalbomis. Dėl mokymo priemonių kai ką reikėtų daryti visos išeivijos ribose, bent angliškai kalbančiuose kraštuose. Pavyzdžiui, galima pagaminti lietuvių kalbos pamokų plokšteles, supažindinančius su kraštu ir išeivija filmus, skaidres ir panašiai. Kai kuo galėtų mums, tur būt, patalkinti ir lietuviai krašte, jei tik būtų surasti keliai. Istorijos mokant, jaunajai kartai mažai ką bekalba kunigaikščiai, ugdę Lietuvą į plotį, šiandien svarbiau augimas į aukštį ir gylį — kultūrinė ir ekonominė plėtra. Tam reikalui geriau tinka naujoji atgimusi Lietuva, kuri per trumpą laiką daug pasiekė. Lietuvių tautos gyvenimas neužsibaigė 1940 metais, todėl labai svarbu ir patys naujieji laikai.

Kai kas pasigedo studijų dienose nutarimų. Vargu šių studijų dienų dalyviai buvo kompetetingi nutarimams. Nedalyvavo juk jokie rinkti atstovai. Du dalykai nutarti: sudaryti naują savaitgalio mokyklų ir kursų programą ir išleisti atskiru leidiniu skaitytus referatus. Nutarimai tačiau lieka nutarimais, jei nevykdoma. Svarbiau nauja liepsna, o ji susiras kelius, jei tik bus, kas židinį kursto. Išeivijos ideologai yra tie kurstytojai. Gerai, kad jau atsiranda ir iš jaunosios kartos.

Spauda turi labai reikšmingą uždavinį, o ne vien tik atspindėti mūsų gyvenimą, mūsų bendruomenę. Spauda yra to viešojo gyvenimo kultūrintoja, tikslų ir krypčių kėlėja.
Albertas Zubras


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai