Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranas Visvydas   
S O D A S

Terasoj miegančių balandžių plunksnos
pažadina ūksmingą sodą.
Ir vėl vienatvės vaisių auskarai
vilioja tolstantį pakrantėj veidą.

Ir vėl kelionių karalaitė,
metų metais nuo uosto ligi uosto
lydėjusi mane kaip saulė,
pašlaitėn leidžiasi basa
ir ieško kriauklių pamestų.

Aš ją mačiau, kai laivas pirmą kartą
atsiskyrė nuo žemyno. Ir reginys,
kaip Koleridžo albatrosas,
ant denio nusileidęs,
palaimino kelionę.

Ir penktą vasarą
uolėtoje Šiaurės Atlanto saloje,
prie trykštančio upokšnio,
ji, kaip vaivorykštė vaiski,
grąžino sielai gintarinį sapną.

Girdžiu jos svirplį dvasios medyje.
Matau balandį ant mokyklos bokšto.
Ir laukiu žingsnių,
pažadėjęs neliūdėti,
kad tik sugrįžtų vėl laisva
dar kartą paklausyti mano žodžių.

P U O K Š T Ė

Ji žinojo, kad atnešta hiacintų puokštė
yra mylinčio žmogaus ištikimybės ženklas —
vasara gaivus ramumas gležno žiedo,
grįžtančio klausytis pasakų dar kartą.

Ji žinojo, kad vieta nereiškia nieko,
kad apylinkėj plasnoja ta pati būtis
ir žodis nepriklausomas. Toks artimas
šviesiai Neries pakrančiŲ erdvei.

Ji norėjo, kad eiliavimo stebuklai
suptų laiko valtį prietemoj melsvoj.
Girioje kad lėktų paukštis. Tyruos — vėjas,
o minčių krisle — negęstanti viltis.

Rūmai seno . .. Jų antikiniai fragmentai
neatrodė jau masinantys. Aplink išblyškę
slenkančių veidai ir neapšviesti bokštai
glaudėsi prie grindinio migloto.

Ji norėjo, kad Pažaislio šile paveldėti
eglių, uogienojų ir lieknų berželių syvai
neišsektų tartum polaidžio upokšniai,
nepalikę drėgno dumblo liepos kaitrai,
nepalikę ženklo, rodančio į girių pusę.

Bet aš gyvenau tik knygų antraštėm, degtukais.
Tik laisvalaikio akimirkom. Tik cigarečių dūmais.
Tartum būčiau dienraščio raidė rėksminga.
Ne Provanso riteris, bet dūstanti senelė
tvankoje, apylinkės vaikams vaitojant.

Ji suprato viską. Jos lipšnus kaip hiacintai
pabučiavimas ant slenksčio
liko medyje. Ant durų. Ant kėdės. Ant stalo.
Neišdylantis dar iki šios dienos.


L A U R A

Kai jie skaitys po tūkstančio metų
dabartinių skeptikų veikalus
ir mėgins suprasti, kodėl rauda
yra visur vienoda,
ateis jauna mergaitė su žvilgančiom kasom
(kaip Petrarkos Laura)
ir, palytėjusi jų protą
kvepiančiais pirštais, paaiškins,
kad ne vien rauda, bet ir džiaugsmas
yra visur ir visuomet vienodas.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai