Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASTABOS APIE ISTORINĮ ROMANĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ   
Istorinis romanas, užsikariavęs pilną prestižą Walter Scotto laikais, pasklido po visą Europą, tebeviešpataujant romantizmui. Jo staigus populiarumas aiškintinas daugeliu faktorių: romantikų domėjimasis Volksgeist ir noras surasti tautines šaknis; jų polinkis į pirmuosius valstybės kūrimosi amžius, kur istorija nevisuomet aiškiai atsiriboja nuo legendos ir dėl to leidžia pilniau pasireikšti vaizduotei; užakcentavimas dramatinių — ar melodramatinių — momentų, itin tinkančių sukurti foną "herojui". Per glaudus Scotto romanų imitavimas dar tame pačiame amžiuje pamažu privedė prie trafaretiškų, schematiškų struktūrų. Realizmui pradėjus skelbti reikalą vaizduoti savo laikų visuomenę ir jos problemas, istorinis romanas kiek pritilo, bet su nauju veržlumu vėl iškilo XX šimtmečio pradžioje. Toks jo atgimimas aiškintinas istorinių aplinkybių susiklostymu. Pasak istorinį romaną nuosekliausiai ir giliausiai išstudijavusio kritiko Georg Lukacs, šis žanras pasireiškia visu savo pajėgumu pasauliuose, kurių pamatai išjudinami didelių konfliktų; jo suklestėjimui reikalingi "pereinamieji laikotarpiai,\1 W. Scottui berašant, iš pagrindų keitėsi Anglijos visuomeninė ir politinė struktūra. Tolstojaus Karas ir taika gimsta tuo laiku, kai Rusijoje panaikinama baudžiava, bando prasiveržti vidurinis luomas. Ispanijoje tikrai skaityti vertas istorinis romanas pasirodo tik jų didžiosios krizės — 1898 m. paskutinių kolonijų praradimo — metu. Gausiai istorinis romanas pasipila tarp nuo nacių režimo pabėgusių vokiečių 1920 - 1940 m., o po antrojo pasaulinio karo ir pabaltiečiai rašytojai pakartotinai grįžta prie istorinių temų.

Krizė, pagrindinai pakeičianti viso krašto struktūrą, norom nenorom verčia kiekvieną galvojantį žmogų susimąstyti apie prie jos privedusias priežastis. Rašytojuose tai atsispindi palinkimu į istorines temas. Tiek fašizmo paliestų vokiečių, tiek pokariniuose pabaltiečių veikaluose galima įžiūrėti dvejopą pradą, kurį vokiečių kritikai tiksliai apibūdina kaip "tremtį" ir "vidinę emigraciją": savo krašte likę rašytojai taip pat savo būdu reaguoja į istorines aplinkybes. Tiek vieni, kiek kiti pasirenka praeitį, nes dabartis jų nepatenkina ar atrodo nepriimtina.2 Vadinas, jų susidomėjimas istorija nėra besąlyginis ar abstraktus, jie — tai itin ryšku tremtyje rašančiųjų tarpe — lygiai taip pat rūpinasi ir ateitimi, tikėdami sulaukti naujų perversmų ir visiško padėties pasikeitimo. Turint tai omenyje, ir kritikai, ir patys autoriai, nagrinėdami taip gimstantį istorinį romaną, stengiasi žvelgti ne tik į patį kūrinį, bet ir į rašytojo intenciją, išplaukiančią iš jo konkrečios gyveniminės padėties ir galinčią pasukti įvairiom linkmėm. Visų paprasčiausias klausimo "išsprendimas" būtų paprastas pabėgimas nuo dabarties, paskęstant tolimuose amžiuose. Toks sprendimas gana dažnas tarp romantikų ar grynų estetikų: sužadinama (evakuojama) stilizuota, idealizuota praeitis, neprisiimant jokios atsakomybės ir nekeliant problemų.

Kita, kiek kritiškesnė, galimybė yra praeitin bėgimas, kurį motyvuoja nostalgija. Žmogus, praradęs šaknis savo kasdieninėje buityje, bando išgelbėti nors savo istorinį vientisumą: atsiradęs svetimame krašte, kuriame negali atrasti pilnutinės gyvenimo prasmės, kabinasi už giliai žemėje užsilikusių šaknų nuotrupų. Pasak Klaus Manno. tokie rašytojai užsibrėžia tęsti didžiąsias savo tautos tradicijas, kurios "nebetelpa savo krašte".3
Dar stipriau motyvuoti yra rašytojai, pasinaudojantys istoriniu romanu kaip kovos ginklu, su-gestijuodami paraleles tarp dviejų panašių situacijų — nors kalbėdami tik apie vieną jų, praeityje — ir parodydami, kaip pati istorija "baudžia" iškrypimus. Tokius romanus visuomet galima skaityti dviejose plotmėse: sekant romano intrigą, pagrįstą istoriniais duomenimis, ir atpažįstant lygiagrečias apraiškas dabartyje. Jų intencija dažnai alegoriška. Tikrai dideli rašytojai pasiekia kritiško efekto grynai stilistinėmis priemonėmis (Doblin, Valle-Inclan). Jų pagrindinė motyvacija betgi lieka etiška.

Šalia šių beveik politinės padėties motyvuotų pradų yra, žinoma, ir daug neutralesnių romanų, bandančių iškelti paskirus istorinius epizodus ar atkurti bendrą kultūrinę - filosofinę atmosferą. Jų pavyzdžiu galėtų būti Marguerite Yourcenar Mėmoires d'Hadrien, nors ir ten norint įmanoma užčiuopti konkretesnę intenciją: meninių vertybių akcentavimą, kartu parodant, kad ir kiekvienas imperatorius tėra žmogus ir negali pabėgti nuo visus persekiojančių egzistencinių problemų. Kiti. kaip Elsa Morante La storiay iškelia bendrą karo ir žmogaus sužvėrėjimo problemą, priversdami skaitytoją iš atvaizduojamojo istorinio momento išplaukiančius klausimus perkelti beveik į metafizinę plotmę.

Viena iš svarbiųjų istorinio romano struktūros ašių visuomet buvo individo ir bendruomenės santykis. Daugelio kritikų nuomone, romanas tik tada tikrai pasisekęs, kai pagrindinis veikėjas atstovauja ''pereinamajam" luomui, priešpastatydamas, bet kartu ir suvesdamas kraštutines pilietines grupes. Jis neturi būti tikrai svarbi ir gerai pažįstama istorinė asmenybė. Lukacs nuomone, analizuojant šiuos romanus, neužtenka atsižvelgti į autoriaus intenciją: romanas visapusiškai problematiką gali perduoti tik tada, kai pats rašytojas kilęs iš viduriniojo ar žemojo luomo. Dėl to jis kritikuoja Tolstojų. (Jo labai įžvalgia pastaba kartais per daug įtakoja marksistinė ideologija). Iš tiesų betgi lemiančiu faktorium bet kokiam romane yra pasakojimo technika, įgalinanti autorių perduoti įvairiausias perspektyvas, alternuojant asmenišką, vieno veikėjo ar pasakotojo ir visos bendruomenės požiūrį.

Nuo pirmųjų XIX a. metų iki šių dienų istorinio romano sąvoka ir sąranga smarkiai pažengė pirmyn. Daugelis kritikų iš viso abejoja, ar jį galima laikyti atskiru žanru. Gimęs iš XIX a. autorių nepasitenkinimo tiek romanu, tiek tuometine istoriografija, ir bandydamas juos suvienyti, kiekvienoj epochoj jis įgauna naujų bruožų, stengdamasis "atitaisyti" vis kitokius nukrypimus. Taip W. Scott, kurio dėka romanas iš viso pradedamas pripažinti "rimtu" žanru, pasirenka istoriją, protestuodamas prieš perdėtą fantazijos vartojimą jo laikų romanuose. Skaitytojai, įpratę į antgamtinius epizodus ir visišką tikrovės nepaisymą, posūkį į istoriją priima kaip sveikintiną reiškinį.4 Manzoni, aiškiai sekęs Scotto pavyzdžiu, prieina išvadą, kad neįmanoma pilnai supinti istorijos su vaizduote, nepaisant milžiniško Sužieduotinių pasisekimo. Iš tiesų, savo romane jis nesugeba integruoti "oficialiosios istorijos" su romano veikėjų vidinio gyvenimo atvaizdavimu: istorija perduodama beveik kaip dokumentas; ji įtakoja romano raidą, bet beveik neparodoma kaip asmeninis išgyvenimas. Ir Balzac svarsto šias problemas. La Comėdie humaine įvade jis pareiškia, kad negali priimti nei savo bendra-laikių istoriografijos, kur parodomi tik išviršiniai įvykiai, nei romano, kur per daug dėmesio skiriama pavienių figūrų išvystymui. Sekdamas savo epochos filosofija, užsibrėžia skaitytojui perteikti ir visą visuomeninį foną, jo kone nepastebimą vystymąsi: "J'accorde aux faits constants, ąuoti-diens, secrets ou potents, aux actes de la vie in-dividuelle, k leurs causes et k leurs prirleipes, autant d'importance que jusąu'alors les historiens en ont attachė aux ėvėnements de la vie publiąue des nations. (...) La bataille inconnue ( .. . ) est peut-ėtre aussi grande que la plus illustre des batailles connues".5 Šiais žodžiais jis jau išreiškia ir naujovišką istorijos supratimą, besiremiantį mažais kasdieniniais nutikimais, vis labiau įsigalėsiantį XX amžiuje. Kartu pripažįsta, kad toks užmojis būtų neįmanomas, norint atvaizduoti labai gilią praeitį. Balzac'ui kartais prikišama, kad jo kūrybon neretai įsibrauna melodrama, kad istoriniai įvykiai nėra pavaizduojami su pilnu objektyvumu. Tikrai " moksliškai" prie istorinio romano bando prieiti Flaubert, turbūt daugiausia iš visų savo amžininkų pasidavęs pozityvizmo įtakai: kruopščiai surenka visus duomenis, neįdeda nei kruopelės savo požiūrių ar jausmų — ir iškepa tikrai nesuvirškinamą blyną: Salambo. Jo negalima taikliau apibūdinti, negu tai padarė, vos knygai pasirodžius, Sainte-Beuve: "Son ouvrage est un poėme ou roman historiąue, comme il voudra Tappeler, qui sent trop Thuile et la lampe. Toute la peine ąu'il s'est donnėe pour le faire, il nous la rend."6
Nuo to laiko — tai beveik sutampa su Nietzsches išvedžiojimais apie archeologinę, mo-numentalinę, kritišką istoriją7 — atsisakoma visiško objektyvumo ir bandoma istoriją supinti su paskirų asmenų gyvenimu bei išgyvenimais. Vos pora metų vėliau pasirodęs Karas ir taika tampa pavyzdžiu visiems vėliau rašantiems romanistams; jo stipri įtaka tebejaučiama Solženicyno 1914 metų rugpjūtyje.

Istorinio romano struktūra visuomet atspindi savo epochos istorijos filosofiją ir tuo laiku pasiektą pasakojimo techniką. Tai iš dalies pritaikytina ir bet kokiam romanui; istoriniame romane padėtį sukomplikuoja tai, kad kartais susikerta dviejų epochų filosofijos, privesdamos prie anachronizmų. Jis iš kitų tarpo išsiskiria ir keletu bruožų, nebūtinai randamų paprastame apsakyme. Istorinis romanas stovi pusiaukelyje tarp istorijos ir romano: gali leisti sau daugiau laisvės, negu pirmoji, tačiau savo vystyme labiau ribotas, negu kiti pasakojamieji žanrai: negali visiškai pasiduoti tik vaizduotei. Iš tiesų, jis atitinka Aristotelio "poezijos" apibūdinimą, ją atskiriant nuo istorijos: atpasakodamas paskirus įvykius, juos iškelia uni-versalion plotmėn. Įdomiai savo apmąstymuose šį žanrą sintetiškai nusako Ursula Brummer: "Istorija pasakoja tai, kas praeina; istorinis romanas — tai, kas lieka."8 Istorikas R. G. Collingwood bando išvardinti "poetines licencijas", kurios istorinį romaną atriboja nuo mokslinių istorijos veikalų: jis nėra taip griežtai pririštas prie laiko nė prie erdvės: nebūtinai turi sekti chronologinę liniją.9 Taip pat gali įvesti epizodus, nepagrįstus faktais. Čia jam pritaria Herbert Butterfield, teigdamas, kad įmanoma įtikinančiai atkurti istorinio laikotarpio dvasią, nesiremiant dokumentais.10 XX a. istorikai nebetiki dokumentų "absoliučia tiesa": nuolat atrandami nauji duomenys keičia visą ligšiolinę istorinę panoramą ir priverčia perkratyti vertybes bei kriterijus. Vis aiškiau pripažįstama, kad joks istorikas neišvengia tam tikro subjektyvumo, net ir perrašinėdamas dokumentus.11 Paskiri faktai nustoja pozityvizmo laikais (Rauke) jiems priskirto svarbumo. Šiandien labiau rūpinamasi bendro vystymosi supratimu, prilei-džiant, kad visuomet liks neišaiškinamų, nedokumentuotų aspektų. Į istorijos procesą dabar žiūrima kaip į žmogaus egzistencijai nurodytą kryptį. Tai atitinka Dilthey skelbtą "gyvenimo filosofiją" ir Nietzsches tvirtinimą, kad praeitis įgauna svarbos tik tada, kai pajungiama tarnauti gyvenimui. Daugelis 1930 m. vokiečių romanistų vadovaujasi šia samprata. VVerner Bergengruen nueina dar toliau, teigdamas, kad net istoriniam romane autorius "turi būti ne istorijos vergu, o jos viešpačiu", vartoti ją paryškinimui egzistencinių situacijų tiek dabartyje, tiek praeityje ar ateityje. Dėl to, jo nuomone, daugiausia rašytojui naudingi "tušti tarpai" faktų perdavimo procese. Juk jau ir Jakob Burckhardt kartą išsitarė, kad istorija tėra "vaizduotės pastangos užpildyti tyrinėjimų spragas".

Pasak Collingvvoodo, rašytojui nebūtina įstatyti to, kas pasakojama, į prasmingą, vientisą istorinį pasaulį, nežiūrint, apie kokią epochą jis bekalbėtų. Taip pat ir Butterfield pabrėžia "epizodišką istorijos traktavimą" romane, kuris kartais tampa akį pagaunančių paveikslų pyne. Tai ypač pritaikytina XIX a. istoriniam romanui, bet ir XX a. Lion Feuchtwanger kartoja, kad istorijos vaidmuo romane yra likti fonu, nebandant tapti vienu jo pagrindinių komponentų. XX a. romanas iš viso rodo daugiau fragmentiškumo. Skirtumas, palyginus abu šimtmečius, gal tik tas, kad ypač romantizmo laikotarpyje autoriai iš tiesų ieškojo spalvingumo ir paskirų dramatiškų momentų, o tuo tarpu šių dienų fragmentai atspindi chaotišką tikrovę, kurioje lemta gyventi autoriui, suformavusią ir jo bendrą istorijos sąvoką.

Bandant apibūdinti skirtumą tarp mokslinių istorijos veikalų ir istorinio romano, naudinga prisiminti kai kurias Kate Hamburger pastabas.12 Ji atkreipia dėmesį visų pirma į jų skirtingą struktūrą: romane istoriniai personažai vaizduojami kaip savarankiški veiksniai; istorikas juos traktuoja kaip papildinius. Romane jie įgauna fiktyvų "aš", integruojami fiktyvian pasaulin, veikia ir vystosi nuolatiniam sąlytyje su grynai fiktyviais personažais. Tiek visa apimanti aplinka, tiek gamtovaizdis dažniausiai perduodami per fiktyvaus ar vieno iš personažų prizmę, o ne betarpiai, neutralia istoriko kalba. Tokiu būdu ir istoriniams personažams patikima emocinė, ne vien tik refe-renciali užduotis. Kiekvienas iš jų tegali turėti ribotą perspektyvą. Pajėgaus autoriaus rankose vaizduojamoji tikrovė nesusideda iš pynės pozityvia: patikrinamų duomenų, o perduodama kaip asmeniškai išgyventi momentai. Tad ir istorinės figūros dosniai aprūpinamos psichologinėm - emocinėm savybėm: žmogiškajai dimensijai skiriama daugiau dėmesio, negu publicistinei - politinei reikšmei; ne užtušuojamo s tų asmenybių silpnybės. Gal dėl to daugelis istorinių romanų autorių šalia archyvinės medžiagos labai kruopščiai rinko ir anekdotus, kurie tarp kita ko įgalina perduoti skirtingus "istorinius", bet iš žmogiško taško užfiksuotus požiūrius į vieną ir tą patį asmenį.

Hamburger iškelia ir skirtingąją laiko perspektyvą: romane visa eiga pristatoma kaip vyksmas (autoriaus, kuris per dažnai užsimiršta ir įneša tik ateities parodytas detales ar įvykių reikšmę, nusikalsta įtikinamumui); istorijoje tie patys įvykiai rodomi jau kaip praėję faktai. Tai įgalina autorių įnešti didesnę įtampą ir užmiršti chronologinę tėkmę. Iš dalies tai sutampa su Heideggerio pasisakymu apie istoriją kaip "likimą": gyveniminį momentą, tebesi vystantį ateities link: "Sodann meint Geschichte nicht so sehr die "Vergangen-heit" im Sinne des Vergangenen, sondern die Herkunft aus ihr. Was eine "Geschichte hat". steht im Zusammenhang eines Werdens".13 Daugelis XX a. autorių pabrėžia istorinio romano "dinamišką perspektyvą".

Dar vienas Hamburger nurodomas bruožas yra skirtinga tiek rašytojo, tiek skaitytojo psichologinė dispozicija: abu žino, kad istoriniame romane veiksmas vyksta nors ir labai įtikinančiame, bet išrastame pasaulyje. XX a. tas žinojimas dažnai panaudojamas sukelti kritiškiems svarstymams, įne-šant vis didesnę skepticizmo dozę. Ryšium su šiuo aspektu Hamburger nurodo, kad tik istorikas gali pateikti tikrus sprendimus: romanistui, operuojančiam fiktyviniame pasaulyje, teleidžiama iškelti problemas.14

Taip pat ir kalba ne vienodai panaudojama istorijos knygose ir istoriniame romane. Į objektyvumą pretenduojantis istorikas vartoja ekspozi-tyvią savo gyvenamojo laiko bendrinę kalbą, kuri skamba neutraliai ir nepatraukia dėmesio pati savimi. Romanistas iš dalies bando "atkurti" vaizduojamojo laikotarpio kalbą, nors visuomet yra pri-

ELENA KEPALAITĖ RASTAS DAIKTAS (BRONZA), 1978 Sarh Wells nuotr.

verstas leistis į kompromisus, įnešdamas "neišvengiamų anachronizmų". Pasak Werner Bergen-grueno, tik anachronizmai įgalina žiūrėti į istorinį romaną kaip į poetinį kūrinį.15 Kiekviena epocha atneša naujų eksperimentų: romantizmo laikotarpyje autorius ieško "vietinio kolorito", stengiasi sukurti kuo vaizdingesnę, kartais net egzotinę pasakojamąją kalbą, kuri visų pirma patraukia skaitytojo akį savo išoriniu blizgesiu. XX a. autoriai daugiau domisi personažų vidinėm problemom ir abstraktesniu didžiųjų istorijos klausimų reikšmės gvildenimu: jų kalba kiek suneutralėja. Pamatoma, kad neužtenka archaizmų įtikinančiai atkurti tam tikrą pasaulį. Įdomu pastebėti, kad net istorikų tarpe matoma panaši evoliucija: Macaulay, Bulwer, daugelis XIX a. pirmosios pusės prancūzų, ispanų, vokiečių istorikų, rašančių W. Scotto garbinimo laiku, taip pat ieško dramatinių, vaizdingų epizodų, nevengia retorikos, nori pagauti skaitytojo dėmesį gausiais įvaizdžiais. Šių dienų istorikams pirmiausia rūpi dalyko esmė, o ne ją perduodantis žodis. Jie mato daugiau galimybių "suglaudini-me" ir beveik simultaniškame perdavime.16 Antra vertus, nė vienas iš jų neneigia užfiksavimo pasakojamąja kalba svarbumo: istorija "gimsta" tik ją užrašant. Noras įgalinti skaitytoją suprasti visuotinį sąryšį net už pasakojamųjų įvykių ribų neišvengiamai verčia ir istoriką pripažinti perspektyvos svarbumą.

Šiandien turbūt nebėra istoriko, kuris tvirtintų, kad, rašant istoriją, į ją neįsibrauna tam tikras subjektyvus elementas. Tiek istorijos knygos, tiek istorinis romanas atspindi autoriaus pasaulėžiūrą ir filosofiją. Neretai tiek į vienas, kiek į kitus įpinami autoriaus komentarai. Skirtinga tik jų paskirtis: romanų autorius dažnai išryškina faktą, kad jo sukurtas pasaulis yra fikcija. Komentaras padidina nuotolį tarp skaitytojo ir skaitomojo pasaulio, kviesdamas į šį žiūrėti kritiškai. Neretai įterpiamos pastabos ir apie patį autorių. Istorikas aiškina ar teisina savo naudotus šaltinius ar procedūras, bandydamas savęs, kaip asmens, visai neparodyti. Jei tuo pačiu metodu naudojasi romanistas, nuo to dažniausiai nukenčia romano struktūra, nesugebant sukurti vientiso pasaulio.

Lukacs nurodo kaip vieną iš svarbiausių istorinio romano užduočių atvaizduoti "paskirų asmenų likimu iškiliąsias epochos problemas". Tai beveik atitinka Dilthey istorijos paskirties interpretaciją: atvaizduoti pavienių asmenų gyvenimą, kuris niekad nenustotų funkcionuoti kaip toks, bet būtų suprastas iš pilnutinės istorinių aplinkybių perspektyvos. Butterfieldo nuomone, šiam tikslui pasiekti romanistas visuomet naudoja dviejų rūšių komponentus: pasyvius (epocha, jos vertybių skalė, užfiksuoti faktai) ir aktyvius (atkurtojo asmens privatus gyvenimas ir polėkiai), įpinant ne kartą ir grynai fantastinių epizodų. Kitaip sakant, istorinis romanas visuomet susideda iš pastovių ir kintančių elementų. Tačiau šiandien jaunesnieji kritikai mato judant jau ir šį pamatą: pasak Grozin-gerio, "heute haben sich alle Konstanten als Variable erwiesen".17 Tai įtakoja ne tik rašytojo tematiką ar pasaulėžiūrą (vis didėjanti skepticizmo ir abejonių dozė), bet ir pačią romano struktūrą (fragmentiškumas, dvilypumas, "atvira" pabaiga).

Iki šiol tebegalima tvirtinti, kad bent du elementai skiria istorinį nuo rašytojo laikų romano: jis turi įjungti nors kelis istorinius personažus ir įvykius, kurių reikšmė jau aiškiai fiksuota istorijoje; tai verčia išlaikyti tam tikrą nuotolį laike. Pirmiau, bekalbėdami apie šį reikalavimą, kritikai sutardavę, jog laiko tarpas turėtų būti nemažesnis, negu 50 metų, kol būtų įgalinta objektyvesnė pažiūra, atvaizduojant faktus, nesusietus su autoriaus asmeniškais išgyvenimais. Bet praktikoje kiekviena epocha nustato savo gaires, išplaukiančias iš bendro tuometinio meno ir literatūros supratimo. Romantikai dažniausiai nuklysdavo į viduramžius — mažiausiai į dokumentuotą gadynę, leidusią laisvai pasireikšti vaizduotei. Realistų nuomone, įtikinantis pasaulis lengviau sukuriamas, nagrinėjant artimesnę praeitį. Tad ir istorinių romanų medžiaga buvo ieškoma "psichologiškai ar-timesniame" laikotarpyje. XX a. skalė paįvairėj ispanai daugiausiai dėmesio skyrė XIX a. pilietiniams karams; vokiečių tremties rašytojai koncentravosi Ispanijos "aukso amžiun", jame atrasdami aiškiausius despotizmo ir perdėto nacionalizme (Pilypo II) pavyzdžius. Lietuviai, atrodo, vėl ieško pačių pradų, tuo beveik paneigdami visą modernesniųjų amžių istorijos vystymąsi.

Nemažos įtakos istorinio romano kūrimui turi ir visai išviršinis faktorius: numatomas skaitytojas. Kiekviena knyga rašoma ją parduoti — susilaukti atbalsio. Siejant vaizduotę su istorija, visuomet iškyla klausimas, kiek galima įpinti istorijos, kad ji neužgožtų intrigos, ir kaip ją reikia apipavidalinti — kiek išprusęs ir imlus skaitytojas. Romantikai daug varžtų nepripažino ir per daug tuo nesirūpino: laisvai pynė istoriją su legenda, nebijodami publikos priekaištų. Intriga, melodra-matinis elementas buvo daugiau vertinami už visa kita. Bet ir visos aplinkos atkūrime galėjo daug ką "išrasti": svarbu buvo sukurti spalvingą, nebūtinai tikslų foną. Tol, kol herojus buvo jaunas ir gražus, nugalintis visus priešus, besąlygiškai įsimylėjęs — ir geras "patriotas", — knyga buvo skaitoma ir mėgstama. XX a. joks autorius tokių bandymų nebegali daryti. Skaitytojas, į kurį autorius kreipiasi, daugiau apsiskaitęs, kritiškas; jis nebepriima visko, kas pasakojama; pasveria, kas galima ir įtikėtina. Nebetiki ir į vienpusiškai "juodus" ir "baltus" personažus ar vienų iš jų "nubaudimą", o kitų išaukštinimą knygos gale. Nebeieško nė romantiškų, melodramatiškų meilės istorijų.18 Istorinis romanas jo jau nebepatenkina vien tik kelių aplinkybių ar įvykių atpasakojimu: kaip ir šio amžiaus istorikai, jis žiūri į istoriją kaip į tyrinėjimo procesą. Tad ir romaną skaitydamas, jis nori ne visiškai pasinerti epochon, o pabandyti ją suprasti iš naujos perspektyvos, susiejant ją su dabartimi. Anot Huizingos, apie istoriją nebegalima kalbėti kaip apie vientisą relatio jos tikra paskirtis yra disquisition.19 Tad ir istorinis romanas šiandien kreipiasi ne tiek į skaitytojo smalsumą avantiūros plotmėje ar jo emocijas, kiek į : telėktą. Tiek romantizmas, tiek XX a. egzistencializmas akcentuoja aš, tačiau tas aš įgauna įsai kitokį pavidalą: vietoj visus stebinančio, savim pasitikinčio, visas kliūtis nugalinčio herojaus įvedamas visu kuo abejojantis žmogus, įkūnijantis Husserlio istorijos apibūdinimą dideliu klaustuku.

Tam tikrame laikotarpyje vyraujanti filosofija visuomet įtaigoja istoriografiją, meną ir, bent iš dalies, socialinio gyvenimo apraiškas, kurios atsispindi romane. Itin reikšminga jo struktūra yra kiekvienos epochos laiko samprata. Klasinėje graikų ir romėnų senovėje viešpatavo cikliškas laikas. Iš tiesų, Platono filosofijoje laikas kaip toks pripažįstamas tik "žemesniajame" pasaulyje. Aukštosiose idėjų sferose viešpatauja nekintanti amžinybė. Su krikščionybe persiorientuojama į linijinį laiką — žmonijos raidą — pradedama žiūrėti iš teleologinio taško. Visuma suprantama kaip nenutrūkstantis procesas, motyvuota, Apvaizdos vedama evoliucija. Tai tebėra ryšku Hėgelio filosofijoje, įtaigojusioje daugelį XIX a. rašytojų: "Die YVeltgeschichte ist der Fortschritt im Bewusst-sein der Freiheit,\ Laisvės troškimas nepaneigia aukštesnio autoriteto: "der Staat ist das vorhandene, \virklich sittliche Leben".20 Pozityvistai, atmesdami visa, ko negalima moksliškai įrodyti, jau nu-> zręžia nuo šios sąvokos. Pasitikėdami tik dokumentais ir eksperimentais, ir romanuose daug dėmesio skiria išorinėms detalėms ir "įrodomiems faktams", ne visuomet pagalvodami apie jų funkcionalumą romano struktūroje. Kalbėdamas apie istorinį romaną ir aplamai romano rašybos raidą XIX a. antrojoje pusėje, James C. Simmons su pasipiktinimu pastebi: blocks of historical information \vere dropped ungracefully into the text, destroy-ing vvhatever unity the narrative might have possessed."21 Ir R. Barthes pakartotinai pabrėžia šią ydą realistų kūryboje.

Besąlyginis paklusimas faktams įneša realistinių romanų stuktūron ir kitą savitą
bruožą: jie dažnai pradedami "proistore", kuri tampa itin svarbia tarp natūralistų, akcentuojančių aplinkos bei paveldėjimo rolę personažų formavimesi. Dėmesys proistorei nedingsta nė XX amžiuje, tačiau akcentas perkeliamas nuo konkrečių duomenų į problemas ir jų galimas priežastis.

Itin svarbus lūžis istorijos filosofijoje pasirodo su Schopenhauerio ir Nietzsches teorijomis. Jie atmeta nuoseklios linijinės raidos ir Apvaizdos — tuo pačiu ir valstybinės ar visuomeninės santvarkos kaip autoriteto — sąvoką, šiai priešpastatydami atsitiktinumą, nepripažįstantį jokių dėsnių.
Dėmesys vėl krypsta ne bendruomenėn, o į paskirą asmenį. Schopenhauer žiūri į istoriją kaip į didelį, simultaniškai iš įvairiausių krypčių judinimą, kreivių ir paralelių tinklą, kurių susikirtimai visuomet tegali būti atsitiktiniai. Jų tikrą reikšmę gali suvokti — ar atspėti — tik menininkas, kuriam daugiau rūpi visatos esmė, o ne išorinės apraiškos. (Nuo čia prasideda proto -intuicijos dialektika, galutinai suformuluota Berg-sono, turėjusio lemiančios įtakos daugeliui didžiųjų XX a. rašytojų). Pasiremdamas Aristoteliu, Schopenhauer tvirtina, kad kūrėjas visuomet išrenka tik pačias svarbiausias situacijas ir reprezentatyvius personažus, nebandydamas atkurti visumos. Žmogus ontologiniu požiūriu yra, jo nuomone, svarbesnis ir įdomesnis už istorinį asmenį. Taip pat ir Nietzsche atmeta visą "bourgeois" sukurtą dirbtinę moralę ir progresuojančios žmonijos sąvoką, išgarsėdamas savo kategorišku tvirtinimu: "Naikinti reiškia kurti". Perimdamas iš Schopenhauerio valios principą, jį performuluoja, atsisakydamas visiško pesimizmo ir išleisdamas į pasaulį Zaratustrą: žmogų, sugebantį iškilti virš kitų ir paneigti praeitį. Nietzsche taip pat galutinai išvysto "amžino grįžimo" sąvoką, pagrįstą ciklišku laiku, kurio atspindys nuo to laiko įtaigauja ir modernesnių romanų struktūrą. Šių filosofų akcentuojama pasaulio, kaip chaoso, samprata palieka atgarsiu ir kitų dviejų mintytojų raštuose, kurių teorijų apie karą poveikį galima atsekti Tolstojuje, o iš jo ir daugelyje kitų XIX a. galo Europos rašytojų. Tiek Joseph de Maistre, tiek Pierre-Jo-seph Proudhon pabrėžia atsitiktinumo rolę, iškeldami masių — paprastų darbo žmonių ar kaimiečių — svarbą taikliai generolų strategijai priskiriamuose momentuose. Pasak jų, sprendimus dažnai padaro ne vyriausias štabas, o kareiviai, ir mūšio laimėjimas ar pralaimėjimas visų pirma priklauso nuo dvasios pakilimo ar prileidimo, kad viskas prarasta. Rašydami XIX a., abu pakartotinai tvirtina, kad herojų gadynė jau praėjusi. Tolstojus nemažą dalį jų idėjų įkūnija Kare ir taikoje, Erckmann-Chatrian savo Elzaso-Lotarin-gijos epizoduose.22 Taip pat ir Thomas Hardy atstovauja panašiai istorijos sampratai: "Istorija labiau panaši į upę, negu į medį: jos pavidale nėra nieko organiško: jokios sistemos jos vystymesi".23 Luk&cs tokį persiorientavimą vertina neigiamai kaip chaoso teigimą: "L'histoire en tant que processus d'ensemble disparalt; k sa place il reste seulement un chaos k ordonner selon son grė". Jo nuomone, tai pakenkia ir romanų struktūrai: "L'histoire devient une collection d'anecdotes exotiques".24 Iš tiesų XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje romanuose gausėja fragmentiškumas, matosi noras simultaniškai atvaizduoti įvykius keliose vietose. Vis mažiau prisilaikoma linijinės raidos. Kartais, išleidžiant viską, kas nebūtina, gaunama tokia koncentracija, kad joje sunku susivaikyti, ir skaitytojui palikta laisvė beveik veda į neviltį. XX a. davė du išskirtinius tokio vaizdavimo meistrus: Valle-Inclan ir Dobliną, kurio Walter Muschgo pateiktas apibūdinimas absurdiškumo įspūdžiuose puikiai tinka abiem: "Der ge-schichtliche Stoff is darin derart gehaft, dass der Eindruck der Absurditat ensteht. In Doblins Augen ist die Geschichte kein vernūnftiger Prozess, son-dern ein ozeanisches Geschehen, das wie das Naturgeschehen den Horizont des Menschen ūbersteigt und kaum vorgestellt, geschweige denn erklart werden kann."25 Pozityvistų pradėtas ir Nietzsches išvystytas idealizuojančios istorijos neigimas įtakoja beveik visus XX a. didžiuosius istorinio romano autorius. Jis itin akivaizdus Brechto Die Geschadfte des Herrn Julius Casar.

Subjektyvumą istorijos interpretacijoje akcentuoja Benedetto Croce, Georg Simmel, Wilhelm Dilthey. Pasak Simmelio, istoriniai duomenys nėra tolygūs natūralioms gamtinio pasaulio apraiškoms: prie jų prieiname, ne betarpiškai stebėdami, o suvokdami proto pagalba. Jo nuomone, istorinio pažinimo troškimas pas modernų žmogų kyla iš noro suvokti ne tik istorinius, bet visų pirma "dvasinius judesius".26 Ši pažiūra gimininga Dilthey istorijos aiškinimui, pabrėžiant, kad ji visų pirma yra išgyvenimas (Erlebnis). Ir Dilthey kalba apie troškimą "atpažinti dvasią", ir jam pavienio žmogaus išgyvenimas yra būtinas slenkstelis, prieš pereinant į visos žmonijos ar kosminių judesių nagrinėjimą. Jis pakartotinai atkreipia dėmesį į kritišką istorijos mokslų užduotį: siekimą suprasti pilnutinę žmogaus veiksmų užduotį. Ir jis, kaip Schopenhauer, vienu pagrindinių faktorių istoriografijos pricese laiko atranką. Tai verčia pripažinti bet kokio istorinio dokumento subjektyvumą, o kartu ir reliatyvumą. Su tuo priartėjama prie tvirtinimo, kad istorija, kaip vidinis išgyvenimas, grin-džiasi filosofija, atremta į gyvenimą, o ne į nekintančias - absoliučias tiesas ar dogmas. Tai teorija, iš kurios išsivysto Ortega y Gasset "gyvenimiško proto" ir "istorinių aplinkybių" filosofija, atsispindinti visuose XX a. pradžioje Ispanijoje rašytuose istoriniuose romanuose, pasitelkiant ir Kierkegaardo tvirtinimą, kad vienintelė tikrovė yra žmogaus subjektyvumas. Romanų struktūrai didelės įtakos turi Bergsono "nedalijamo" laiko — kur neįmanoma atsieti praeities nuo dabarties ar ateities — sąvoka, neleidžianti žiūrėti į istorinius įvykius kaip į visai atbaigtas apraiškas: jie turi paklusti dabartyje tebesivystančios atminties atrankai, kurią neretai įtaigauja vaizduojamojo įvykio dar tik būsimojo, bet rašymo metu jau esamojo laiko perspektyva. Įvykiai įgauna kelias dimensijas; personažai kartais vaizduojami, jau paminint, kas paskui su jais bus pasidarę.

Egzistencialistai daugiau dėmesio skiria nesugrąžinamai prabėgančio laiko problemoms, negu konkrečioms, bet prieš visatą nedaug tereiškian-čioms istorinėms aplinkybėms. Jasperso teigimą-kad istorija yra visų pirma savęs pažinimo procesas, užčiuopiamas ne vieno XX a. istorinio romano struktūroje. Heidegger kai ką pasisavina iš Dilthey "gyvenimo filosofijos", entuziastingai girdamas šiojo apibūdinimą: "Istorija yra ne spektaklis, o neįžiūrimi nervai".27 Ir romane XX a. matomas noras sukurti dokumentuotą, į tikrovę atremtą pasaulį, tačiau kiek galima paslepiant tuos "moksliškus" pamatus. Pasak Unamuno, rašytojas, nors ir labai jam širdį skaudėtų, turi mokėti "nurinkti nuo pastato visus pastolius" ir bandyti skaitytojui duot įspūdį, kad veikalas išaugo natūraliai, be didelio vargo. XX a. jau reta sutikti istorijos filosofą, kuris tikėtų, jog pozityvistų propaguojami smulkūs faktai gali privesti prie istorijos gilumos supratimo. Nagrinėdamas istorijos rašybą, Barthes taip apibūdina situaciją: "au-jourd'hui, la narration historiąue meurt parce que le signe de THistoire est dėsormais moins re rėel que Tintelligible".28 Naujas istorijos užduoties supratimas atsispindi ir jos fiksavime: istorikai stengiasi surinkti ir organizuotai pateikti jau ne tiek pačius faktus, kiek jų reikšmę ar bendras problemas. Istoriniame romane tai perduodama vis gausėjančiomis užuominomis, hipotezėmis, klausimais: vidiniais procesais, kur išryškinami ieškojimas, abejonės, vientiso žvilgsnio neįmanomumas.

Prieš baigiant šias pastabas, pravartu bent trumpai pažvelgti į dar vieną faktorių: visuomeninę struktūrą, kuri kinta kiekvienoj epochoj ir savaip įtakoja romanų rašybą. Čia verta prisiminti kai kuriuos Lucien Goldmanno tvirtinimus: kiekvienas meno kūrinys atspindi ne tik savo laiko ideologiją ir pasaulėžiūrą, bet ir krašto, kuriame gimsta, socialinę sąrangą. Kaip įtikinančius pavyzdžius jis aptaria tris epochas: herojaus (epinė literatūra tautos kūrimosi laikotarpyje), "paprasto piliečio" (realistiniai romanai), "sudaiktėjimo" (Prancūzijos "nouveau roman", kur pagrindiniais veikėjais tampa nebe žmonės, o daiktai). Jau Lukacs (Goldmanno mokytojas) ragino ieškoti "in-frastuktūrų", aiškiai atsiejančių įvairias socialines grupes ir parodančių, kad pasakoti tik iš vienos perspektyvos būtų klaidinga. Robert Escarpit, kitas "sociologinės" literatūros kritikos atstovas, primena, kad ir Hėgelis patarė atkreipti dėmesį į tai, kad kiekvienas literatūros žanras gimsta tam tikros visuomeninės struktūros ribose.29 Istorinis romanas, kurio sąranga bent iš dalies sukasi apie istoriją, t.y. konkrečias, ne fiktyvias bendruomenes, atrodytų itin glaudžiai susijęs su visuomene, kurioje išauga.

Iki Prancūzų revoliucijos daugumoje Europos kraštų vyrauja monarchinė santvarka, jos nustatytos hierarchijos, nuoseklūs dėsniai viešajame politiniame gyveninie. Tą tvarką gana tiksliai perduoda prancūzų klasikinė literatūra, o kituose kraštuose — bent dalis XVIII a. veikalų. Tais laikais tebetikima herojais ir jų būtinumu, ir dažnai jie dar atstovauja aukščiausiam luomui. Vis labiau įsigalint viduriniajai klasei, padėtis keičiasi. Romantizmo veikalai jau aiškiai reprezentuoja "kintantį pasaulį", kurio ieško Lukacs: herojus tebegyvena, bet jis dažnai jau neaiškios kilmės ir turi sau išsikovoti vietą ir pripažinimą visuomenėje. Iš to ir gimsta daugumas melodramatiškų konfliktų. Kinta ir visuomenės išsilavinimas bei judrumas: W. Iser atkreipia dėmesį į tai, kad iki revoliucijos autoriui buvo beveik būtina ieškoti ypatingų nuotykių už kasdieninio gyvenimo ribų — vos tik pradedantis skaityti vidurinis žmogelis, perkeltas į išskirtinai karalių, ištaigingų rūmų, egzotiškų gamtovaizdžių pripildytą pasaulį, pasinerdavo fantazijon, norėdamas ištrūkti iš kasdienybės.36 Po revoliucijos sukelto sąmyšio "nepaprasti įvykiai" atrodo galimi jau ir savo krašte, tarp eilinių žmonių: pergyvenama tiek dramatinių scenų, kad į vis labiau įsigalinčią "suspense" techniką beveik galima žiūrėti, kaip į revoliucijos pasekmę. Reikia neužmiršti ir to fakto, kad tik tuo metu pradeda gausėti skaitytojų skaičius, bet kad knygos tebėra brangios ir skaitytojui dažniausiai pateikiamos laikraščių atkarpose. Tokiomis aplinkybėmis sunkiau reikalauti nuoseklios, išbaigtos struktūros: autorius stengiasi pagauti skaitytojo dėmesį tam kartui ir jį užintriguoti sekančiam tęsiniui.

Begriūnant monarchijai, o lygiagrečiai ir Bažnyčiai prarandant visuotinį pripažinimą ir jai paklusnumą, pradeda atrodyt mažiau priimtini ir senieji mitai, pagrįsti šiųjų hierarchija; darosi nebūtinos išskirtinės figūros: eilinis pilietis staiga pamatb galimybę pačiam tapti "veikėju". Tad ir romanuose vis labiau pasklinda vidurinio luomo atstovai. Tš tiesų, tik su jais jis pilnai ir išsivysto. Jau Thackeray skelbia norą pateikti skaitytojui "romtrną be herojaus". Į istorinius romanus vis dažniau įsiveržia beveik antiherojinė perspektyva. 1848 m. revoliucija visoj Europoj palieka tam tikrą nusivylimo kartėlį, kuris iš dalies paaiškina beveik nihilistinį nusiteikimą Flaubert'o Salambo ar apatiją ir dekadentizmą Baudelaire'o Les Fleurs du mal. Šios revoliucijos dėka tvirčiau įsiteisina ketvirtasis luomas — proletariatas, anksčiau beveik visai nesutinkamas romanuose.39 Reikia pripažinti, kad ir Tolstojus, vaizduodamas senosios hierarchijos žlugimą ir pripažindamas proletariato svarbą, dar nesugeba jo pilnateisiai įvesti romanan. Vis labiau pabrėžiant materialistinius poreikius, pamažu nukryptsma nuo Hėgelio dvasinių pradų išaukštinimo. Romanas prisipildo mažų žmogelių su nelabai lakiais siekimais — tuo pačiu ir su neypatingai universaliom problemom. Po kiek laiko svarstyklės pradeda vėl linkti priešingon pusėn: prerafaelistai, estetistai, simbolistai ieško kitokių, ne kasdieninių pasaulių. Jie beveik paneigia istorinio romano vertę: juos domina ne laikinės apraiškos, o amžinos vertybės, kurių siekiant reikia "pakilti virš istorijos". Nenuostabu, kad romanas kaip žanras iš viso jų tarpe nėra per daug populiarus ar įgauna labai specifišką atspalvį: jų raštai skiriami ne plačiajai publikai, o rinktinių skaitytojų rateliui.32 Tik po kiekvieno pasaulinio karo ar šiaip žymiai stipresnio, visą kraštą apimančio sukrėtimo vėl atsigręžiama praeitin, tačiau ir į ją dabar žiūrima pro kitokią prizmę: šių dienų skaitytojas gyvena labiau kosmopolitinėj aplinkoj; beveik simultaniškai pasirodančių vertimų dėka jam prieinamos visų kraštų literatūros; siauram "nacionalizmui" nebelieka vietos. Antra vertus, visuomenės sąranga ir daugelis vertybių kinta beveik kaleidoskopiniu greičiu: gyvenimo ritmas veda prie fragmentacijos ir dvejonių, darosi vis sunkiau užsikabinti už vieno nekintančio idealo. Istorinis romanas atrodo galimas, tik iš pagrindų keičiant jo struktūrą: bandant pagauti jau ne kelis paskirus tautos istorijos momentus, o vilnijantį masių judėjimą, išsiliejantį už vieno krašto ribų. Gal dėl to paskutiniais metais pas kai kuriuos rašytojus pastebimas polinkis grįžti prie mitų ir archetipų, pasakojant visos žmonijos istoriją. Vieninteliu visus juos jungiančiu faktoriumi belieka netikrumas, išreiškiamas perspektyvų gausumu, dviprasmišku pristatymu, tradicinių mitų neigimu. Jiems tinka Max Weber apibūdinimas: "Visuotinė istorija yra kelias, kurį nelabasis grindžia žlungančiomis vertybėmis".

1. Georg Lukacs, Le roman historique (Paris: Payot, 1972; orig. 1937-38). Panašiai į šį fenomeną žiūri istorikai (Herbert Butterfield), mąstytojai (N. Berdiaev,
W. Benjamin, L. Marcuse), romanistai (A. Doblin, M. de Unamuno, Klaus Mann). Itin geras pavyzdys gali būti Husserl, pradėjęs domėtis istoriniais klausimais tik fašizmo laikais.
2. Žiūr. R. Grimm & J. Hermand, Exil und innere Emi-gration (Frankfurt/Main: Athenaum Verlag, 1972), ir Elke Nyssen, Geschichtsbewusstsein und Emigration. Der historische Roman der deutschen Antifaschisten 1933-1945 (Munchen: VVilhelm Fink Verlag, 1974.
3. Klaus Marm,DerWendepunkt. EinLebensbericht (Berlin: G. B. Fischer Verlag, 1958).
4. Žr. Horst Tippkotter, Walter Scott: Geschichte als Unter-haltung. Eine Rezeptionsanalyse der Waverley Novels (Frankfurt/Main: Vittorio Klostermann, 1971).
5. Honorė de Balzac, "Avant-Propos" (1842), La Comėdie humaine, I (Paris: Andrė Martel, 1946), L.
6. "Salambo", Nouveaux Lundis, IV (Paris: 1877), p. 82.
7. Unzeitgemasse Betrachtungen: "Vom Nutzen und Nach-teil der Historie fūr das Leben". Werke in drei Banden, I (Munchen: Carl Hauser Verlag, 1960).
8. "Thoughts on History and the Novel", Comparative Literature Studies, 6 (1969), 317-330.
9. R. G. Collingwood, The Idea of History (Oxford: The Clarendon Press, 1962).

10. Romanistai apie tai jau seniai kalbėjo, pradedant Petro-nijum ir per Diderot pasiekiant XIX a. romano teoriją.
11. Apie tai žr. Roland Barthes, "L'effet de rėel", Communications, 11 (1968), 85-89, ir "Le discours de This-toire", Sočiai Science Information, VI, 4 (August 1967), 65-75; taip pat A. J. Greimas, "Sur Thistoire ėvėne-mentielle et Thistoire fondamentale", leidiny Reinhart Koselleck & Wolf-Dieter Stempel, Geschichte — Er-eignis und Erzahlung (Munchen, Wilhelm Fink Verlag, 1973), 139-153.
12. Logik der Dichtung, 2a 1. (Stuttgart: Ernst Klett Verlag, 1968).
13. Martin Heidegger, Sein und Zeit (Tūbingen; Max Niemeyer Verlag, 1957; orig. 1927), p. 378.
14. Daugiau apie tai žr. Roman Ingarden, Das literarische Kunsttverk, 2a 1. (Tūbingen, Max Niemayer Verlag, 1960).
15. Werner Bergengruen, "Erwagungen", Schreibtischer-innerungen (Zūrich: Die Arche, 1961). Įžvalgiai apie tai yra rašęs V. Jonynas, nagrinėdamas J. Kralikausko istorinius romanus, taip pat V. Kelertas, "Language in Contemporary Lithuanian Narrative", Lituanus, vol. 23, no. 4 (1977), 32-44.
16. Žr. Michael de Certeau, L'Ecriture de Vhistoire (Paris: Gallimard, 1975)
17. Wolfgang Grozinger, "Geschichtsbewusstsein und Ge-schichtsroman>>, Frankfurter Hefte (12. Dezember 1962), 840-46.
18. Tai, žinoma, idealus skaitytojas. Visada Įteka tokių, kurie ieško knygoje propagandos ar savo įsitikinimų patvirtinimo, tebeprašo "patriotinės" pakraipos, ir išpirkdami tokias knygas — o ekonominis faktorius visais amžiais buvo svarbus — iš dalies užgniaužia tolimesnį vystymąsi.
19. Johannes Huizinga, Im Bann der GeschichU Z -rich: 1942). Žr. taip pat Henri Irėnėe Marrou, De la Connaissance historiąue (Paris: Seuil, 1966 .
20. G. W. F. Hegel, Vorlesungen ūber die Philosophie der Geschichte (Stuttgart: Rečiam, 1961), p. 62 ir 86.
21. The Novelist as Historian (The Hague: Mouton. 1973*, p. 14.
22. Kai kurie de Maistre teigimai beveik pažodžiui pakartojami Tolstojaus Kare ir taikoj: Erckmann-Chatrian Madame Therese; M. de Unamuno En tomo al casti-ticismo; B. Pėrez Gald6s Zaragoza, Pio Baroja El escuadron del "Brigante".
23. Cituota Avrom Fleischman, The English Hiit Novel. Walter Scott to Virginia Woolf (Baltimore: Johns Hopkins Press), p. 181.
24. Op. cit., 202-203.
25. Alfred Doblin, Wallenstein. Ausgetvahlte \Verke in Ein-zelbanden (Olten u. Freiburg i/Br: Walter-Verlag. 196-5 ; p. 745.
26. "Alle ausseren Vorgange, politische und soziale. wirt-schaftliche und religiose, rechtliche und technische wūrden uns weder interessant noch verstandlich seinT wenn sie nichtaus Seelenbewegungen hervorgingen und Seelenbewegungen hervorriefen. Soli die Geschichte nicht ein Marionettenspiel sein, so ist sie die Geschichte psychischer Vorgange, und alle ausseren Ereigmsse. die sich schildert, sind nichts als Brūcken z\vischen Impulsen und Willensakten einerseits und Gefuhls-reflexen andrerseits, die durch jene ausseren Ge-schehnisse ausgelost werden". (Georg Simmel, Die Probleme der Geschichtsphilosophie. Eine Erkenntnis-theoretische Studie, Leipzig, 2. Auflage, 1905 \ Žr. taip pat VVilhelm Dilthey, Das Erlebnis und die Dichtung ir Der Aufbau der geschichtlichen Welt in den G:: r -voissenschaften.
27. Sein und Zeit, p. 401.
28. "Le discours de Thistoire", p. 75.
29. Lucien Goldmann, Pour une sociologie du roman (Paris: Gallimard, 1964); Robert Escarpit, Le littėraire et le sočiai (Paris: Flammarion, 1970); Sociologie de la littėrature (Paris: PUF, 1973).
30. VVolfgang Iser, "Moglichkeit der Illusion im histori-schen Roman", paskelbta H.R. Jauss, Nachahmung und Illusion (Munchen: Eidos Verlag, 1964), 135-156.
31. Kai kuriuose kraštuose, pvz., Ispanijoje, jis iškyla gerokai vėliau, nes dar beveik neįeina visuomeninėn sąrangon. Tik XX a. ten pradeda rašyti tikrai iŠ liaudies kilę autoriai, betarpiškai pažįstantys padėtį ir aplinkybes.
32. Ta pastaba pritaikytina ir XX a. pradžioje paplitusiam idėjų romanui", kaip Thomas Manno Der Zauberberg, ir net paskutiniųjų laikų drąsiems eksperimentami Prancūzijoje ir Pietų Amerikoje.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai