Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Žmogus ir žiurkes PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LIUDAS DOVYDĖNAS   
Kaip senųjų tarta: gyvenimu tai netikiu, pasaka tai tikiu.
(Iš pasakos)
Valiulis. Ilgai jisai gyvens, nors jį seniai nugiedojo neobliuotų lentų grabe, po Žiobiškio klevais. Tai aš ir pasakiau Teisybės Mylėtojų susibėgime. Iš anų ir klausė:
—Tai kas tas tavo Valiulis?
— Jūs jo nepažįstat. Didelis žmogus, dar didesnis pasakorius.
— O, tai John Valull, tasai, kuris grabų fabrike angelams užpakaliukus paauksina, — prabilo Fabijonas Brazda.
— Buvo, nugis, Fabijonai, Jonas Valiulis, kai šian kraštan atsitrenkė, bet iš tėvų senelių pavardės išgraužė dvi raides. Ne tas, ne tas! Anas Valiulis, broli mano — tikras Valiulis, to niekad nepadarytų, nors jis ir užpakalį ir pilvą angeliuko auksuotų ir ant brangiausio grabo tą angeliuką vinelių prikaltų.

Valiulis tebevaikšto upelytės Lakštanos krantais, apynių, vengerykščių kvepiantis vainikas žaliuoja ant jo galvos žilos. Valiulis, ne kas kitas švilpiniuoja karklo dūdele, ir anam ant pečių leidžiasi auksiniai paukščiai, žiodamiesi pritarti.

Eina Valiulis Stumbrių piliakalnio viršugalviu ir pamoja dešiniąja į debesį. Ir to užtenka, — ima iš debesų kristi sidabriniai pinigai kaip tikras lietus, bet kas jam sidabras ar auksas, net paties karaliaus Cveko. Jis eina, tasai Valiulis, Stuokos naman, pasilenkdamas pro mediniais vyriais sugirgždančias duris: "Jūs ten, iš visų palovių ir visų užpečkių!" Ir ima lysti veidai, visokio sukirpimo, murzini ir džiaugsmo akutėmis prisagstyti. Neatspėja ir pats Valiulis, kuris ten užpakalis tinka kelnėms, kuris sijonui, nes visi septyni Stuokiokai trinyčiuose marškiniuose. Visi jie susimeta apie Valiulį, atsisėdusį ant priešpečkio.

Ilgai negaištant, vaikai: Štai eina molinis katinas, nešinas garuojančią sriubą karaliaus Cveko stalui. Nešant ant stačios molinio katino uodegos dzinguliuoja varpelis, kurį sava ranka paima pats karalius, idant prisišauktų tarnus ir tarnaites. Molinis katinas, kas jam, eina ūsus papūtęs, jo akys žalios kaip kažin kas, o pats juodesnis už nuodėgulį. Katinas vėl žengia, šį kartą neša ant kaklo dešrą. Šiltą kvepiančią kopūstais, lašiniais ir dar kai kuo. Karališko stalo dešra, kaipgi kitaip!

Pagal žmogišką surėdymą, Valiulis sustoja ir apsilaižo. Septynetas Valiulį aprietusiųjų nuryja seilę, o vidutinis, Alfonsiukas, paklaus tyliai ir gluosniai: "O kas bulves neša?" Mat, bulvė Stuokų stalui visada pati gerovinė pavalga. "Karalius Cvekas, Alfonse, dešrą valgo su medum ir su barankomis".

Anelytė, pati mažoji, Stuokos riestanosė, klaus Valiulį, ar bus kada diena, kai jų rainis katinas atneš ant kaklo dešrą. Taip, ateis toji diena pamiškėmis, pro girgždančią svirtį, tiesiai ant stalo.

Valiulis eina toliau savų pasakojimų keliais. Reiktinai reik pasakoti, nes gi visi kaip varniukai glaudžiasi prie Valiulio ir jo žodžio laukia. Kai juos užmigdys žodis, derės sunešioti: vieną į lovą, antrą ant koptūrėlio, trečią į geldą, kur patiestas senas Stuokos puspaltis, dar du — ant pečiaus, ir taip— visus.

Taip jau sutarta. Mat, Stuoka žiemos naktį išsileido į turgų, pirmuoju patekti su metine telyčia, o Stuokienė ant padriekto kūlio tvarte guli. Jau trečią naktį žalmargė neišdejuoja veršio.

Eina miegonių pasakos, padainiui nutęsiamos, Valiuliui pačiam siūbuojant visu liemeniu.
Tai buvo tokia senelė, ji turėjo puodą ir avelę, o puodas kaip puodas, vis kiauras, vis juodas. Ir buvo senelė, balta kaip avelė, ir plepa puodas kaip puodas, kaip juodas.

Sakiau ir sakysiu, gyveno kuprota senelė ir balta kaip avelė. .. gyveno senelė, krutėjo vargšelė, miegojo su puodu, mylėjo avelę. ..
Dabar Valiulis ima Anelytę, suleipusią trinyčiuose, guldo į geldą, plonas kojas apveja trinyčių suknele. Domukas, vieną mamos kojinę raitytai užmovęs ant murzinos kojos, ištiesiamas ant koptūrėlio ir lenta uždedamas, idant nenusiristų, sapnuodamas vaikštantį molinį katiną.
Prie pečiaus atsirėmę nugaromis mirkčioja Jonas ir Paulina. Jiedu dar laukia tetos Da-iitos... Kaip ir visi, ir klumpėti, įr basi, buvo krutėjo tetos Daratos vaikučiai šeši. Visi tai matė, visi suprato, buvo tai buvo murziai tetos Daratos. Penki važiuoja, o šeštas kratos, senos vežėčios, senos Daratos. Kratos važiuoja, važiuoja kratos, maži vaikučiai tetos Daratos.
Ir važiuoja Jonas į tėvo lovą, Paulina — motinos lovon . . . kratosi, ratuose.

Dabar čia mano pasaka. Trijų žiurkių. Dar sekė pasakas Valiulis, kai mes trys at-dūrėm šioje šalyje. Aš vienas esmi Valiulio u^intas, naktimis ir ilgais žiemos vakarais glaudžiausi prie Valiulio nebaigiamų pasakų.

Mes, trys kasėjai, susitikom po Marvino kalneliu. Be manęs, sakysiu, surėmėm alkūnes Petras Šetekšna ir Jurgis Gaubrys. O reik pasakyti, jog po kalnais ar lygumose po tris žmones kasa anglis. Žmogus - žiurkė kasa, urbia kalnus, kalnelius, kol suranda anglis. Tai į tuos anglis i .kasa tokį paužulną urvą, patiesia ten bėgius, o jais rieda vagonėliai: vidun su žiurkėmis — lakasiais, o iš vidaus — su anglimis. O mums trims pasitaikė gili anglis; tai pairk ti tokią gilumą iškasta šulnys. Tuo šulniu leidžiasi keltuvai. Tai ir jie, kaip vagonėliai, žemyn —su kasėjais, aukštyn — su anglimis.

Kai jau tu atsiduri tokio šulnio dugne, tu su kitais dviemis susiremi alkūne su alkūne, koja prie kojos.
Keltuvo vieta,— tai jau tavo viso ko pradžia ir pabaiga; iš čia susirandi anglių gyslą ar ištisinį sluoksnį, ir tu, žiurkele, graužiesi tolyn, gilyn. Tai ir mes trys gysla slinkom tolydžio tolyn gilyn, kol išgirdom netoli keltuvo sprogimą. Tai, va čia, broli mano, ir prasideda žiurkių pasaka.
Netrukom sužinoti, mes septyniasdešimt keturios žiurkės, jog sprogo dujos. Dujos, mat, kur nors sau tūnojusios tūkstančius metų, o gal ir nuo amžių amžinųjų, kol sugavo kibirkštį ir iš kastuvo ir iš kirstuko, ir bumpt! Šulnys — keltuvas išardytas, o tu tupi gilumoje ir gali sau manyti: ar dujos užtroškins, ar kur vanduo prasimuš — prigersi juodam sieros vandenyje. O gal ir badu mirsi. Greičiausia be vandens nutrokši.

Po sprogimo sėdim visi trys, gerklę ėdančias dujas geriam ir tylim. Taip tylim ir tylim. Į vienas antrą nesinori pakelti akis: gali imti ir paklausti. . . paklausti to, kas ir taip žinoma. Paklausti — kas daryti? O ką atsakyti? Jeigu suspės atkasti šulnį, keltuvą paleisti? Tai kada? Kiek sėdėsi? O jeigu vanduo? Prie pat lubų prispaus vanduo, ir tu, žiurke, neišplauksi, neperšoksi. Vanduo, žinom, pati prasčiausia kasyklų mirtis, ji dažnai ateina pamažu. Dažniau regi pasemtas kojas, liemenį, krūtinę, o tu keli galvą, bet tik ligi juodų lubų.

Taip tyloje besėdint Petras Šetekšna ūmai pakyla ir metasi į juodą angą. Ta anga mes galim pasiekti septintąją trejukę, McCormicko. Ir jie ten trys, gal už šimto pėdų sėdi taip pat ir tyli. O tyla ima beveik į smegenis gręžtis.

Aš sulaikau Šetekšna: "Kur?" — "O tau kas?" — taria Šetekšna, ir jo akys dega, lūpų kampukuose baltos anglėtos putos. Tai — pamišimas aiškus. "Petrai, sėsk!" Sakau, sėsk!".

Petras susmunka netoliese mano kojų ir surinka: "Kalbėk! Kallbėėk!". Atsidusęs priduria kaip pasiteisinimą: "Tylėti, tylėti. . . netylėti . . ." Kalbėti, broli mano, kai gerklėj girgžda anglis, beveik tamsoje, nes ant galvos šalmų žiburius užgesinam, tik Gabrio, pats mažiausias žibintas bado tamsą, kai anas pasuka galvą. Žibintai geria orą, o to oro gal labai prisireiks. Net nežinia kiek sėdim — neturim laikrodžio. Tai gal geriau, laikrodis tokioj atsitiktu vėj e tik apmaudžia.

Šetekšna žiūri į mane, o Gabrio žiburėlis kaip grąžtas smeigia ano veidą, mat, ir Gabrys išgąsčiu gyvena. Atsimena, tur būt, pora metų atgalios prie Machanojaus užvirto trys trejukės tokių pat žiurkių. Vienoje Tedžiu vadinamas Tendzegolskis pamišimu sutriko. Vieną peiliu papiovė, antram gerklę perkando. Atkasė, rado Tedį sukniubusį ant perkąstojo krūtinės. Mirė ir Tendzegolskis, dažnai užpuldamas artimuosius pamišėlių namuose nakties tamsoje: "Orą geriate!" Ir puldavo tokius pat pamišėlius — kambario draugus. Tokio sušukimo metu Ten-dzegolskiui vienas artimųjų spiaudykle galvą su-treškino.

Tokios nuotiktys: vandens išsiveržimas jų užplūdimas, lubų sparus sutreškinantis uolos kritimas. Ir negali atsikratyti tokių minčių, atsiminimų. O čia, žiūri į penkių vaikų tėvą, septynerius metus alkūnė alkūnėn,petis į petį buvai po Marvi-no kalneliu. Matau Petro Šetekšnos akis, kiek žvairas, putas lūpų kertelėse, Gabrio šviesos pluošteliu perdažnai nušviečiamas. Ir jis mane piktai maldauja akimis ir patylomis: "Kallbėėk . .." Kapok man galvą į tris dalis, nežinau, negaliu ką kalbėti. Tuo metu iš dešinės įrieda pilka pelė. Tai iš laukų. Kasyklų pelės - žiurkės dažniausiai tamsiai rudos, jos laiku suspėja pasitraukti nuo nelaimės. O ši, matyti, iš viršaus nesena viešnia. Ji bailiai pasisukioja, Gabrio pluošto nušviečiama, ji šmiginėjo, gal vengdama šviesos palydos, kol jinai surado Šetekšnos duonmaišį ir švarką. Ten ji sau ir palindo. "Palindo! A, palindo po mano! ..." — prašneko Še-tekšna. Taip staigiai viskas pakito. Štai kas dera žinoti: kur pelė pasirenka vietą, ten jau saugiau. Pelės pirmosios nujaučia pavojų. Visi trys mes ją būtum užantin įsidėję, bet labai gerai, kad ji ten palindo. Gabrys ją šviesos pluoštu pasiekia, bet aš perspėju pelytės perdaug šviesa nevarginti, gal jinai nemėgsta, gal jinai atėjo užmigti. Taip taip, sutinka ir Gabrys, ir jis savo galvą palenkia, — šviesos pluoštas įsibeda tarp mūsų kojų.

Ūmai atsimenu Valiulio pasakojimą. Kaip tik apie pelytę. Ir imu pasakoti. Buvo, taigi, gyveno trys berniukai, senelių globojami. Mat, buvo jie našlaičiai. Bet nelaimės virtinėmis ritasi, ėmė trys berniukai ir apako.

— Visi trys apako! Tai gaila. Ar gi ne gaila, a? — kalba Šetekšna į mano pasakojimus; matyti, jis atsikvošėja.
— Trys vaikai numirė dviejų dienų tėkmėje Nežinoma, kokia ten liga, gal šiltinė, gal koks vaikiškas užpuolis. Berniukai eina į dangų. Kur gi jie daugiau eis; kad ir akli, ma-tykit, nusikrebždena prie dangaus vartų. Gera popietė bus buvusi, nes pogulio nuvirto šventas Petras, o be jo, broli mano, nė uodas snapelio pavartėn neįkiš. Trys berniukai ir šiaip ir taip, bet kaip gi tu dangaus vartus, ir dar aklystoj, atidarysi. Nusiminė berniukai, jau rankovėmis brauko panosę, ašaras nugriebdami. Bet ir vaikų verksmu dangaus vartų neatversi. Kur buvus, kur nebuvus — pelytė tokia pilka, prie vartų. Pelė apsukri, svieto mačiusi, tuojau berniukus: kas ir kaip? Dėl ko ašaros? Vaikai šniukšėdami, lūpas tinpčiodami — apsakė.

— Kur tu man, net prie dangaus vartų, a? — vėl prabyla Šetekšna.
— Taigi, prie dangaus vartų. Pelytė pro apačią vartų šmurkšt ir pas Petrą. O šis miega, rankas į šalis išbloškęs ir ...
— Kogi jam nemiegoti danguje? — Tai storai prašneko Gabrys ir galvą pakėlęs į lubas duria šviesos pluoštu.

— Pelė tuojau į delną krepšt krepšt. Petras, žinia, praplėšia akis ir delną pasikaso. "O, pelele, kogi tu čia, pilke?" Pelė netruko apsakyti, kas prie vartų baudžiasi įleidžiami. "O, jeigu taip, tai jau eikim, ar ką". Ir nueina abu prie vartų, sakysim, ir pelė pilkė, ir Petras šventasis. Netruko vaikai, berniukai triese susėsti už dangiško stalo, o kartu ir pelė. Kaip gi kitaip.
— Pelėė, regėkit tik — į dangų su našlaičiais!

— Kaipgi kitaip, juk ji į delną krepšt, krepšt, — Šetekšnai atsako Gabrys.

Tyla po to. Tylėti — sunkiausia. Vartau savus smegenis, ką dar bus pasakojęs Valiulis.
Iš dešinės išgirstam šlamesį. Iš juodos angos išlenda kruvinai juodas McCormick. Jis šliaužia ant pilvo ir, tik įkišęs mūsų erčion snukį, veblena: "Waateeh". Vandens. Iš kurgi tu vandens? Bet jis maldauja. Atsimenu turįs šlaką kavos nuo pietų, bet ir man tas šlakas gali grabą atstumti. T~rp mūsų trijų kojų nugula McCormick, kurį vadinam šikšna, dėl jo sauso liesumo. Jis išstena, kaip sprogimas jo du — Šiemašką ir Karčovskį — priplojęs prie sienos, o jis už pasisukimo tik šonkaulius, tur būt, vieną ar tris?

Šetekšna eina prie pelytės, ir ji išgąsdinta palenda po mano kastuvu. Tai pastebi McCormick ir jis džiugiai: "Maisss, maisss!"
Kaip nesidžiaugsi! Šetekšna dar kavos lašiuku suvilgo šikšnos lūpas. O mes vėl neturim ką daryti. Taip pat žinom, kad oru teks dalytis keturiese. Penkta, žinia, pelė, ji vėliausiai pristigs oro, gal net į kitą vietą pereis, kaip atėjusi. Dėl pelės man džiugu, kad ji, vargšė, vėliausiai mirs. McCormick atsiverčia aukštielninkas.

Dabar mes smailioj Gabrio žibinto šviesoj matome McCormick sukežintas lūpas, vieną ausį beveik tabaluojančią. Bet McCormick lyg šypsosi; ar jis pamiršo, ar nuo jo sujaukto veido sklinda šypsena? Gabriui rodau nukreipti žiburį. Ir mes imam tartis, kas daryti su šikšna. Mūsų nelaimė ne tokia didelė, ir mums geriau, palyginus su McCormicku.

Po kiek laiko McCormick lyg užsnūsta, O gal jam jau paskutinioji? Tuo metu pelė iš po kastuvo vėl nuvirvena po Šetekšnos švarku.
— Užmigs.
— Tegu sau, vargšė.
— Kuo ji kalta .. .
— Taigi, va.
Taip pasikalba Šetekšna ir Gabrys. Tyla buvo suardyta. Po to mums aišku, jog negalėsime tylėti. Tyla, požeminė tyla varto smegenis, va, regis šitoj tave į krūvą riečiančioj tyloj susiglaus juodos, dantytos sienos . . .
— Taigi, ana, sakei Valiulis, a? Taigi sakei, ką jis ten tauškė? — Kalba Šetekšna, ir vėl matau, jog turi kalbėti Valiulis.
Aš imu rakinėti galvą, o ten — tuštuma tokia, kad nors plaktuku suduok. O juk klausiausi ilgais vakarais, prie darbo ir visaip, o dabar neliko ir kevalų. Bet pamažu ima lysti. Gal taip ir nekalbėjo Valiulis, bet man rezgasi. . . Buvo toks Rimoška. Vaikščiodavo kaip sapnas, o jau dainuodavo nusigėręs, kad jau ir žmogui nepasakysi, kaip gražiai!
— Buvo Rimoška račius, mūsų kaime. .. viena akimi.

— Ne, Šetekšna, ne tas. Tas Rimoška įsimanė Dirdų sode obuolius šlamenti. Eina jis, vadinasi, iš Edelveiso karčiamos ir dainuoja. Broli mano, kaip dainuoja! Kai tik pasieks Dirdų sodą, jau ir už tvoros. Žinai, pono obuolius, vagystė, ne iš didžiųjų, bet reiškia, saviniesi ne sava. Tuo metu pekloj buvo toks jaunas velniukas, dar minkštais ragais. Reik velniukui mokslo, tai jis ir sumanė už obuolių vogimą Rimoška nusitempti į peklą. Žinia, patyręs velniukas nebūtų ir terliojęsis, bet minkstaragiui, pradžiai.
— Ateitų čia . . . koks gvėša ...

— Taip, Gabry, į kasyklas gal su pyragu neatviliotum. Bet Rimoška girtą boginasi pek-lon. Kaip jau nesiseka, taip nesiseka, ėmė velniukas ir paklydo tarp kalnų. Pradėjo velniukas švilpiniuoti, atseit, gal ką prisišauks iš savųjų. Kalnuose būta jauno angelo. Išėjo, mat, anas iš dyko nebuvimo, o čia anas girdi švilpiniuojant. Atskristi netruko angelas ir pamatė, kas, kaip. Už rankos Rimoška angelas. O velniukas į save tempia, o Rimoška dainuoja, plyšoja kaip tik jam išeina. Ir pasidarė taip: pusė juodo Rimoškos, pusė balto, kur angelas laiko ranką. Rimoška į abu rėkia: eikit, girdit, po velnių, aš einu namo. Angelui aišku, kad Rimoška girtas kaip pėdas, bet neišlupsi iš velnio nagų, nors ir iš jauno minkštaragio. Kur buvęs, kur nebuvęs, nuo kalnų nusirito nykštukas. Pusiau mėlynas, pusiau geltonas, o ant pakaušio jam turbanėlis su raudonu, tabaluojančiu spurgeliu. Dar ir pypkę rūko. Nykštukas mato, kad čia nei šis, nei tas: žmogus pusiau juodas, pusiau baltas, o angelas ir velniukas tempia, kuris kaip išmano. Žiūri nykštukas šiaip, žiūri taip. Mato, kad čia ne jo reikalas, tai jis ir nusispiovė! Ir eina sau, raudonu spurgu mataluodamas. O tuo metu velniukas pataikė ant nykštuko spiaudalo ir parvirto, vargšelis.
— Tai tau, velnias parvirto!
— Pasitaiko visaip.
— Taip vyrai, pasitaiko visaip. Bet angelas nesnaudė: tuojau ištraukė iš parvirtusio velniuko Rimoška ir nusinešė.
— Į dangų, vadinasi?
— Gal tik iš velniuko išlupo.
— Tu taip manai, Gabry?
— Ne būtinai į dangų. Bet.. .

Išgirdom dešinėje gysloje lyg ūžimą. Ne-trukom nustebti — atgurgia vanduo. Juoda srove ėmė veržtis po mūsų kojom. Sužiurom, kur mūsų pelė? Ji jau ant mažos anglies atbrailos, jau tupi. Man pasakojant, matyti, ji jau senokai ten užsikorė. Jos gi viską anksčiau. Gabrys apšviečia pelę ir aš užsidegu savo žibintą. Su vandeniu atėjo oro lengvesnis dvelktelėjimas. Ir Šetekšna žibintą užsidega.

Metamės krauti anglis — aukščiau pasistoti; triūsiam sušilę, rinkdami didesnius gabalus anglies, ant kurių reikės pasistoti. Bet mes netrukus susigriebiam — aukščiau lubų galvos nepakelsi. Tada mes visi sudedam anglių pakilimą McCormickui, bet jis pats atsistoja, gal šikšna nebuvo toks ligonis, bet jam reik dvi-linkam susiriesti per tą nesvietišką ilgumą. Mes tylim, bet man ir jiems gal viena ta pati mintis — mirsime šviesoje. Apgeibusio akimis žiūri Šikšna į vandenį, jau mūsų batus apsė-musį. Aš akimis matuoju, kiek truks ligi juodų lubų .. .
Kai jau tau aišku, kiek liko gyventi, ir jau nieks tavęs neištemps, ateina į tavo vidų toks lyg atoslūgis. Jau ligi kelių, jau Šetekšnai aukščiau kelių — mažesnis jis už visus. Jis galės atsistoti ant atbrailos, ir aš svarstau, kiek tai truks.
— Kalbėk, Mykolai! Nu ko mes tylim? Nu, ko?

Šetekšnai aš kažin ką atsakau, o vanduo jau ligi juostos. McCormick kiek atgyja, matyti, nuo šalto vandens. Mes jau ligi krūtinės, o Šetekšna stojasi ant atbrailos ir nuslysta . .. pasineria, visi tiesiam rankas — išgriebiam. Spiau-dosi. Vanduo juodas, dulkėtas paviršiuje, kur ir mūsų švarkai. Mes nesusigriebėm apsivilkti, šilimos tvankoje, o vandenyje šalta.

Šetekšna iškelia rankas iš vandens ir lubas lengvai pasiekia iš baimės ar drebulio virpančiais pirštais. Ten, palubėje, užsirepečkenusi pelė. Jos akys išgąsčiu žvilga. Visi sekam ją, už parankių prilaikydami Šetekšna — laiko ir McCormick.

Šetekšna patylomis kalba: "Ko laukti, ko laukti . . . nerkim... ko laukti". Visi sukibę laikom Šetekšna, o jis veržiasi iš rankų ir inkščia sumušto šuns inkštimu. Ir aš beveik pritariu Šetekšnai, bet man bus sunku prigerti. . . o, kad švariam Lakštanos upeliuke, kur Valiulio šešėlis siūbavo. . . Toks sidabrinis šapalas nu-

K. Varnelis Cascada cristalina (166"x78", akrilis, 1969)

duria pagal meldus. Taigi, ten, va, ten pri. . . "Leiskit, aš prigerr-siuu" — surinka Šetekšna ir neria į dugną, mus visus panardindamas. Dugne, prie kojų lyg dunda žemė, lyg skylę gręžia . . . Išneriam, Dar yra vietos nosiai, šiurpioj juodoj tamsoje susirandam, nes žiburiai užgeso. Galvas prie lubų prispaudę, riečiame nosis prie lubų anglies. Dar kelios akimirkos. Tuo metu vanduo, lyg vietoje sustojęs kokią akimirką, ūmai suurzgęs, ima kriokti. Kairėje girdėjom duslų požeminį burzgėjimą.

Kriokdamas vanduo nusmuko ligi pusiaujo. Kiek sustojęs, vėl suurzgė ir dar smarkiau krito.
Iš kitos pusės Marvino kalnelio iškasė urvą mūsų išvadavimui. Kai aš patekau į urvą, pamatęs šviesą, tikrą dienos šviesą, ūmai sukri-tau. Mane sugriebė aštuntosios trejukės nakties pamainos angliakasys Fabijonas Brazda. Jis visiems keturiems padėjo išsikaparnoti. Ir kitų būta ten arti. Iš jų sužinojom, jog iš septyniasdešimt keturių devyni buvo išnešti. Ištupėjom virš trijų parų. Apie juos, užkastus kapuose, skubinom užmiršti, — mums reikia grįžti po žeme į jų vietą.

Po kelių dienų nuėję į savo vietą radom mūsų pelę gyvą ir nuo mūsų nenorinčią atsitraukti. Žinia, mes irgi nenorėjom su ja skirtis.

Graži rudens diena. Aš sėdžiu Seven Stars parke. Tokia tyli, tokia sau lengva diena, po gaivaus lietaus. Perbėgu mintimis savo gyvenimą, taip sakyti, per aštuonias dešimtis. Ne kažin kas. Taip greit, broli mano, pradulkėjo. Buvau aukso kasti. Kažin koks argentinietis tenai man ausį nupiovė. Pritaisė guminę. Ausis kaip ausis. Šokau iš degančio viešbučio trečių lubų, stačiai į kiaušinių sunkvežimį. Fabijoną palydėjau užvakar į Gerosios Vilties žemę — kapines. Šetekšna dar peša orą, sunkiai peša, nuanglėjusiais plaučiais. Gabrys, išsibaladojęs į Kanadą, du žodžiu parašo: "Tabaką auginu".

Taip bedūmojant, apima tokia graudi ramuma. Matau trys berniukai ant generolo Granto paminklo šlapinasi. Po to piršteliu matuoja, kuris aukščiau ant pjedestalo pasiekė. Tenai, parko pakraštyje, po milžinišku ąžuolu du balandžiai užverčia atlapus snapus, godžiai gerdami iš alėjos vandenį.

Matau, eina tenai Valiulis tarp gubų, ant lazdos nagines pasikabinęs, baltagalvis. Didelėmis rankomis išsitrina rugių varpas ir į plačiai pražiotą burną visa sauja. Arba vėl. . . eina jis Lakštanos krantu, akmenuoto upelio vandenyje didelis ir pasilenkęs. Ant karklo šakelės suvertos kuojos ir šapalai žvilga sidabru. Jis basas,, kelnes pasiraitojęs, pats su savimi bekalbąs.

Matau ryškiai, taip gerai matau, kaip nieką, pasaulyje, jis Stumbrių miške, prieš pat šventą Joną renka žoles. Kokių jis ten neranda:: vengerykštės, pelynos, varpeliai, žliūgė mažoji, žliūgė didžioji, čiobreliai iš pamiškės, rasikilai iš aikštės po ąžuolais. Taip jį rado po ąžuolu su žolėmis, kvepiantį miško vėsa ir pievų žiedais. Nugiedojo jį Žiobiškin. Bet jis nenugie-damas. Neužkasamas, pasakysiu.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai