Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Anas rytas PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS TULYS   
Tai atsitiko pernai, 1969 metais, kovo 15-tą dieną.
Atėjau prie jūros, įmerkiau kojas į vandenį ir dairausi. Visu pakraščiu mugilės šokinėja, pliauška, o šiaip vandenynas ramus, lygus, nors dar tamsus, niūrus. Dar naktis. Moteliai miega, turistai dar lovose. Bet palmėse ar medeliuose prie motelių jau švilpia kardinolai, čiulba pamėgdžiotojos, tos pietų lakštingalos, o rytuose dangus rausta, žvaigždės blunka — tuojau išauš.

Paplūdimy aš dar pats vienas. Mano svajonės, ilgesiai, atdūsiai pavandeniu skrenda į tolybes ir miršta. Pasenau gyvendamas prie didžiųjų vandenų, apsuptas vandenų, bet ir dabar jūra pasiliko man miela, nenubostama; taip pat pilna paslapčių, vilionių, visokių ilgesių, mįslių neįspėtų, nors nieko nauja čia neatsirado — tas pats amžinas vanduo, tas pats baltas smėlis. Tik motelių prisistatė.

Šį rytą atėjau į pajūrį ne pavaikščioti, pa-plaukyti; atėjau prisigaudyti kibirą mėlynųjų vėžių, kurie rytais ir vakarais atsikrapšto į seklų vandenį maisto ieškoti.

Pradėjo švisti. Marių paukščiai iš visų pusių skrenda į jūrą gaudyti žuvelių. Iš šiaurės atplaukia balti laiveliai. Vienas paskui kitą, vienas kitą lenkdami, nesibaigiama eile. Toliau jūroje, prieš mane jie susispiečia į didelį ratą, susirenka labai daug. Gal šimtas, gal daugiau. Nesuskaitysi.

Atėjo į pakraštį makrelės! Šimtais, tūkstančiais atėjo.
Stoviu, žiūriu į laivelius ir dūksiu, nerims-tu, ilgiuos. Užmiršau vėžius, noriu, labai noriu būti tenai. Bet kaip man ten nuvykti? Pernai pardaviau savo laivelį. Žmona pradėjo rūpintis, bartis, dejuoti, kalbėti, kad aš jau esu per senas išplaukti į marias, galiu išvirsti, užkabinęs žuvį. Pats taip pat ėmiau abejoti savo pajėgumu. Jau buvo sunku ir nenoru laivelį išvalyti, motorą išplauti, sugrįžus iš jūros. Sunku būdavo laivelį valdyti, kai atsirasdavo vėjas, pakildavo bangos. O Meksikos Gulfe tai pasitaiko. Staiga pakyla vėjas, vanduo ūmai pasišiaušia ir blaško tave, subyrančios vilnys taško, permerkia, sūrus vanduo graužia akis, atsiranda vandens laivelio dugne. Reikia vairą laikyti, reikia skubėti vandenį išpilti. Tą valandą reikia geros sveikatos ir apsukrumo ištrūkti iš audros.

Šviesiai galvojant, rodosi, nebereikėtų man bijoti mirties, jokių nelaimių, pavojų. Ateities nebėra. Viskas paliko praeity. Bet bijai, labiau bijai. Labiau saugaisi, bet dažniau tave apgauna, dažniau tu pats padarai kokią nors kvailystę.

Kojos apačia spardau šlapią smėlį, žiūriu į plasnojančius gramozdas pelikanus, kokinas gaudančius tilvikus, klykaujančias žuvėdras, vėl į laivelius, ir nenusiraminu, ilgiuos. Laiveliai neplaukia toliau, nesiskirsto, o tai aišku, kad čia makrelių šimtai, tūkstančiai zuja. Koksai smagumėlis, koksai džiaugsmas būtų, jei ir aš ten būčiau.

Ir atėjo skaisti mintis į seną mano galvą. Atsiminiau, kad mūsų kiemo gale yra mašinos padanga pakišta po krūmu. Parbėgau namo, pasiėmiau spiningą, tris skirtingų rūšių liūrus, virvutę, užsimečiau padangą ant peties ir nu-dūmiau atgal. Atsikvėpęs, įmečiau padangą į vandenį, pastūmiau, kol kojos siekė dugną, paskui įšokau į padangą ir kojomis ir rankomis yriausi, kasiausi laivelių link. Nutolęs nuo kranto apie tris šimtus žingsnių, prisirišau spiningą prie diržo, paleidau meškerę į vandenį ir vėl kasiausi tolyn. Atsirado įkyrus kormoranas, pradėjo sukintis prieš mane, nardyti aplink mano kojas. Jis griebė mane už dešinės kojos piršto. Išgąsdino. Krūptelėjau, tik tik neišvirtau iš padangos. Kiek toliau jis vėl pačiupo tą patį mano kojos pirštą. Vėl išgąsdino. Pagaliau jis paliko mane. Vėl ramiai kasiausi tolyn, artėjau prie laivelių. Vanduo ramus, mėlynas, giliai permatomas, nešaltas, dvelkia vėsinantis vėjelis, saulė jau šviečia. Aš slenku tolyn, tolyn, nepavargstu ir nesirūpinu, kokia bus mano kelionė atgal.

Toli nuo kranto, už mylios ar daugiau, tiek pat toli nuo laivelių, užsikabino žuvis. Ištraukiau trijų svarų makrelę. Užnėriau ant virvutės, įleidau į vandenį. Džiaugiuosi. Žuvauju čia, toliau nesikrapštau. Nereikia. Atsirado žuvėdrų. Jos gaudė iššokančias iš vandens, bėgančias nuo makrelių žuvytes. Makrelės ėmė šokinėti aplink. Tuojau išvilkau kitą makrelę, paskui kitą ir ketvirtą. Visos keturios tokios pat, didelės. Pradėjau rūpintis, kiek jų prisigaudyti, pasiimti, kad nebūtų per sunku sugrįžti.

Ir dabar atsitiko! Už šimto žingsnių iškilo prieš mane didelis, šešių ar septynių pėdų ryklys. Visa jo galva, pusė jo kūno viršum vandens. Jis vikriai mėto savo galvą, dairosi į abu šonus, žiūri į mane ir stovi, paskui ima pamaži sukti ratą, pamaži artintis prie manęs. Dabar pajutau kojos pirštą perštint. Tas kormoranas gal bus gerai įgnybęs, gal sunkiasi kraujas.

Ne pirmą ryklį matau. Esu jų pagavęs, užmušęs, matęs trieilius jų dantis, šiek tiek supratęs jų natūrą. Reikia saugotis neįpulti į paniką, apsimesti drąsuoliu. Mano viltis dar svyruoja — gal išsigelbėsiu, gal ne. Matyt, jis, tas jūrų tigras, čia dar nedrąsus, dar nesusivokęs, ką daryti.Noriu užsiristi, susiraityti ant padangos viršaus, bet negaliu. Matyt, esu labai pavargęs, nors taip nesijaučiu. Iki pažasčių mano kūnas vandeny, apačioj padangos. Ryklys ners, griebs mane ūž kojų.

Mirtis prieš akis. Ji baisi, negraži. Žūsiu kvailai. Senoje mano galvoje ima žaibuoti visokiais paveikslėliais trupinėliai ilgo mano gyvenimo, išpešioti žiupsneliai mano praeities. Bet ne reikšminiai, ne tie, kurie padėjo man nueiti į lengvesnį gyvenimą. Buvo daug esminių pastangų, sprendimų, konfliktų, pasisekimų ir nepasisekimų, bet dabar tarytum jų nebūtų buvę. Štai aš vaikutis mušu palentą, siaurutėje, palaida žeme gatvelėje, stumdausi su vaikais; štai turgūs, kermošiai, kaimiečiai. Aukštai ore skraido, vartosi mano vaikučio karveliai. Atsiranda šlakuotu, apvaliu veidu mergaitė. Ji iš už tvoros įspėja mane: — Antanai, nenešk tokį sunkų maišą, patrūksi.

Ryklys, krūpčiodamas, kartais pašokdamas atgal, artinasi. Jis jau tik už keliasdešimt pėdų nuo manęs. Metu į jį keturias makreles ant virvutės užnertas. Žuvys skęsta, dingsta, ryklys jų negriebia. Meškerės kotu pliauškinu vandenį, baidau, ryklys nesitraukia. Meškerė išslysta iš rankos, nuskęsta, nukrinta į vandenį mano kepurė, mano plaukai nuslinksta ant kaktos, užstoja akis. Kai aš visas su padanga linktelėju į ryklį, ryklys šoka atgal, paskui vėl artinasi, vis sustodamas, apsidairydamas.

Paskutinės minutės ima drebėti prieš akis. Ryklys tuojau suplėšys mane, kvailai žūsiu. Žūsiu, nebebūsiu, išnyksiu. Agonija! Paskutinių minučių agonija. Silpnai žybteri rezignacija. Tai kas gi? Tas pats skirta ir kalnui, kurį mes laikome amžinu. Aš gyvenau, metas pasitraukti. Geri mano draugai, giminės jau kone visi kapuose. Jų kabinetuose sėdi kiti, kiti skaito dolerius. Savo ir jų paliktus. Žmogus čia, kaip lašas vandens, nukritęs ant karšto akmens: čia — ir nebėra. Kam toji mano baimė? Man seniui tokia baimė? Kur mano protas? Gal palikau jį, kaip visa kita, ten praeity. Kaip savo jaunas dienas, juoką, meilę, žvilgsnius. Savo galva taip galvoju, matau amžiną laiką, matau save jame. Atžaibuoja filosofijos — nihilistų, stoikų, pesimistų, bet niekas nepadeda. Veikia ne protas, veikia instinktas, gal ne geresnis už musės. Bijau išnykti, nenoriu žemės palikti. Už mirties ir dabar nieko nematau, nieko nebijau, nieko nelaukiu. Iš pelenų į pelenus. Atsiranda noras rėkiančiai šaukti į laivelius, nors gerai žinau, kad mano balsas jų nepasieks.

Ir dabar atėjo mano laimė! Mano laimė, kaip daug daug sykių ten praeity, vėl atėjo man padėti. Prieš mane išnėrė, iškilo trys delfinai. Du griebė ryklį, o trečiasis įrėmė savo snukį į padangą ir stūmė mane. Pastūmęs toliau nuo ryklio, jis pasuko padangą, kad mano veidas būtų prieš jo veidą, kad jis matytų mano akis. Paskui vėl stūmė, sakytum skubėdamas, bet atsargiai, žiūrėdmas į mano akis, žiūrėdamas, kad nepavirsčiau. Jis paliko mane sekliam vandeny, atsistojusį.

Išlindęs iš padangos pasipurčiau, kaip žvirblis paleistas iš rankos. Paskui mečiau žvilgsnį į tą gerą delfiną. Jisai jau buvo toli. Šuoliais, pilvu ritmiškai paliesdamas vandenį, pasispirdamas jis skrido prie ryklio. Tuojau pamačiau trijų delfinų kovą su rykliu. Jie ėmėsi viršum vandens, pasinerdami, vėl iššokdami. Nelaukiau kovos galo. Žinojau, kad delfinai ryklį nudės. Taip visada būna.
Padangą palikau vandeny. Labai pavargusiais žingsniais ėjau namo. Turistai jau buvo išmiegoję. Jau daug jų buvo paplūdimy. Jie kalbino mane, sakė, klausė, o aš nuėjau, neatsiliepęs.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai