Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MOTINOS IR JOS DUKTERŲ KONFLIKTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jonas Grinius   

Alė Rūta: VIENIŠI PASAULIAI, romanas, Čikaga 1968 (faktiškai 1969), 265 psl. (P. Jurkaus viršelis, Lietuviškos knygos klubo leidinys).
Kad Alė Rūta yra viena produktyviausių lietuvių romanistų, tai žinome ne nuo šiandien. Kad ji sugeba lanksčiai vartoti savo realistinį vaizdavimo būdą, taip pat aišku tiems, kas skaitė "Trumpą dieną", "Kelią į kairę", "Vienišus pasaulius". Alė Rūta taip pat yra viena tų rašytojų, kuri visada jautė reikalą atsinaujinti, laikydama plačiai atvertas akis ir ausis dabarčiai, ypač lietuviškos tikrovės įvairiems aspektams. Todėl jos romanų temos nesikartoja. Tačiau, nežiūrint šitų teigiamų ypatybių, "Vienišų pasaulių" skaitymą uždelsiau ilgokai, bijodamas šiuo romanu nusivilti, šiandien, užvertęs to kūrinio puslapius, matau, kad mano nuogąstavimai buvo perdėti, nors mano abejonės nėra visiškai išnykusios. Palikdami jas straipsnio pabaigai, pažiūrėkime, ką Alė Rūta davė naujo. Pirmiausia, — ko rašytoja "Vienišais pasauliais" siekė, ką ji mums norėjo pasakyti ir pasakė?

Vienu sakiniu į tai atsakyti nėra lengva, nors jau pirmuosiuose romano puslapiuose autorė mus suvesdina su motinos ir jos dukterų konfliktu. Tačiau romano vardas mūsų dėmesį kreipia kitur, skatindamas susidomėti vienišais žmonių pasauliais. Ir įvadinėse pastabose (viršely), kuriomis rekomenduojama Alė Rūta ir jos kūrinys skaitytojui, leidėjai kreipia mūsų žvilgsnį ta pačia kryptimi kaip romano vardas. Ten rašoma: "Dukterų nesuprastas motinos rūpestis, motinos neįžvelgtas jaunimo gyvenimas, senelio sentimentai praeičiai ir intelektualo atitrūkimas nuo tikrovės — tai tas fonas, kuriame vyksta romano gyvenimas, sukinėjasi jo personažai ir dėl ateities kovoja vieni prieš kitus". Tik čia leidėjai netiksliai yra pavartoję žodį "foną": dukterų nesuprastas motinos rūpestis, motinos sunkiai įžvelgiamas jaunimo gyvenimas, senelio lietuvio tremtinio prisirišimas prie savo šeimos, seno profesoriaus nepritapimas prie amerikietiško gyvenimo yra žmogiški pasauliai, kurie susitinka, bet nesusilieja amerikietiško didmiesčio fone.

Tą amerikietišką foną čia reikėtų pabrėžti raudonai, nes nuolat primenamas Jungtinių Valstybių didmiestis lemiamai veikia lietuvių išeivių gyvenimą, vaizduojamą romane. Tie iš Lietuvos žemės prievarta išrauti žmonės kaip medžiai, persodinti į svetimą, pramoninę, komercinę amerikiečių civilizaciją, čia kūrė savus pasaulius ne laisvai, bet įtakojami ir net verčiami šitos galingos naujos aplinkos, kurioj gerai tesi jaučia nekritiškas jaunimas, jų tarpe Verutė ir Griežė, našlės Damulės Raivedienės dukros. Taigi, tiek savo fonu — amerikietiškų didmiesčiu, — tiek savo veikėjais — lietuviais tremtiniais - išeiviais, šviesiuoliais, pu-siaušviesuoliais bei jų vaikais — romanas yra aktualus, nes vaizduoja visiems Amerikos lietuviams gerai pažįstamą šiandieninę tikrovę. Taigi, veikėjais bei jų fonu "Vieniši pasauliai" yra panašesni į J. Gliaudos "šikšnosparnių sostą" negu į tos pačios Alės Rūtos "Kelią į kairę", kur pirmiausia buvo vaizduojami senieji (nemokytieji) prieškariniai lietuvių išeiviai bei jų vaikai.

Tačiau, perskaičius "Vienišus pasaulius" ir prisiminus "Kelią į kairę" romaną, nesunku pastebėti, kad pirmojo kūrinio vardas yra apgaulingas, nes jis labiau tiktų "Keliui į kairę". Ir ne dėl to, kad "Vienišuose pasauliuose" nebūtų tam tikro žmonių vienišumo dėl sunkenybių suderinti savąjį pasaulį su aplinka ir artimaisiais asmenimis. To visko yra.

Sakysim, vienišiausia atrodo romano centrinė veikėja Damulė Raivedienė, buvusi mokytoja Lietuvoj, o Amerikoj tapusi motelio savininke. Klaidingai auklėdama savo dukteris, ji susilaukia to, kad amerikietiška aplinka jos mergaidvasinio sąlyčio nė su savo biznio bendrininku, savo uošviu Kastantu Raivedžiu, kuris savo marčią dažnai kritikuoja ir todėl yra jos nekenčiamas. Raive-dienė atramos mėgina kartais ieškoti susitikimuose su savo dėde, su kuriuo gilesnio sąlyčio nesusidaro, nors Damulei ir patinka jo peršamas Pilėnų atsparumas. Juo buvusi mokytoja temėgins pasinaudoti po savo didžiosios nelaimės — vyresniosios dukters Griežės pabėgimo iš namų. Tačiau ir tas jos dėdė, istorikas Jurgūnas, nors turi gerą žmoną ir gerus vaikus, atrodo taip pat vienišas — jo samprotavimų apie Lietuvos praeiti mažai kas tesiklauso, o jo baigiamos rašyti knygos apie Pilėnų atsparumą tikriausiai niekas neišleis Amerikoj. (Atrodo, kad Jurgūno prototipu Alė Rūta yra paėmusi Mykolą Biržišką, baigiantį savo brolio Vaclovo knygą apie senuosius lietuvių rašytojus, vadinamą Aleksandryną).

Taigi, jei taip galima išsireikšti, "Vienišuose pasauliuose" yra konjunktūrinio vienišumo, atsirandančio dėl nepalankių ekonominių, socialinių ir moralinių sąlygų, bet nėra šių dienų egzistencialistų pabrėžiamos ontologinės vienatvės, kurią ypač giliai pergyvena žmonės be Dievo ir taip skaudžiai bei klaikiai, kad net griebiasi kartais desperacinių veiksmų. Šitokios vienatvės buvo "Kelyje į kairę". Bet, kai panašių gelmių autorė nemėgina atskleisti "Vienišuose pasauliuose", skaitytojas turi teisės pasakyti, kad jų autorė nenori laikytis pažado, duoto kūrinio varde.

Bet pykti dėl to nereiktų, nes su pirmaisiais romano puslapiais rašytoja pradeda įdomiai vaizduoti motinos (Damulės Raivedienės) ir jos dukterų (Griežės ir Verutės) konfliktą. Tai visais laikais aktuali (visažmogiška) tema bei problema, ypač deganti mūsų dienų pasauly. Ji įeina į bendrąją tėvų ir jų vaikų santykių problemą, kurią lietuvių literatūroj yra įvairiai sprendę V. Mykolaitis - Putinas ("Valdovo sūnus"), B. Sruoga ("Baisioji naktis"), V. Ramonas ("Kryžiai") ir Juozas Paukštelis ("Kaimynai").

1939 metais, kai pasirodė "Kaimynai", nevienas skaitytojas jautė, kad šiame romane yra kažin kas gilesnio negu kaimo ir miesto kultūrų susidūrimas Lietuvos sodžiuje. Tačiau oficialiesiems kritikams (turiu galvoj sovietinius) iki šiandien neaišku, kad "Kaimynų" originalumas daugiausia pareina nuo motinos ir jos sūnaus santykių dramatiškos (beveik tragiškos) atomazgos. Būtent, ten motina (ūkininkė Luknienė) miršta, nebegalėdama pakelti savo pačios klaidos, kuria ji sugriovė savo mylimo ir ją gerbiančio sūnaus (Jono) šeimyninį gyvenimą, nes pirmiau buvo gudriai pašalinusi sūnaus mylimą, neturtingą, bet dorą mergaitę (Salamutę), o vėliau įpiršusi jam turtingą, tariamos geros šeimos kaimynę (Felę), kuri pasirodė esanti slapta kriminalinė nusikaltėlė.

"Vienišuose pasauliuose" vaizduojamas konfliktas nepasiekia tokio gilumo kaip "Kaimynuose", nors jis būtų galėjus tapti aštes-nis, jei šito būtų siekusi Alė Rūta. Bet ir dabartiniame stovy jos vaizduojamas konfliktas atrodo originalus, nes lig šiol, kiek žinau, lietuvių literatūroj nėra kito tokio romano, kur vyrautų našlės ir jos dukterų konfliktas. Nors Da-mulė Raivedienė myli ir lepina savo dukras, tačiau šios nepajėgia to įvertinti ir dažnai kaltina motiną. Pagaliau dukteris pasiima (tuo tarpu vyriausiąją Griežę) Amerikos didmiesčio vylinga aplinka, nes, būdama menka auklėtoja, neturinti savy pakankamai moralinės, intelektualinės ir religinės stiprybės ir negaudama reikalingos pagalbos iš šalies, motina buvo per silpna kovoti su neigiamomis arba amoralinėmis įtakomis.

Scenos ir epizodai, kur vaizduojamas motinos ir dukterų susidūrimas dėl skirtingų pažiūrų ir pomėgių, yra pačios įdomiausios romano vietos. Išlepintų dukterų tingumas, jų polinkiai smaguriauti gyvenimu, jų arogantiškumas, savanaudiškumas, melavimas iš vienos pusės, o motinos pastangos paveikti dukteris teigiamai ir jos ašaros bei sielvartas, toms pastangoms nepasisekus, iš kitos pusės, suteikia "Vienišų pasaulių" puslapiams didelio autentiškumo. Skaitytojas tiki net tokiems efektingiems Damulės žodžiams: "Kai numirsiu, palaidokit su tautiniais drabužiais: mano dukroms jų nereikės". Jos sielvartas nemeluotas.

Tik gaila, kad rašytoja savo 'Vienišuose pasauliuose" per mažai teparodė tos didmiesčio aplinkos, tų įvairių draugių ir draugų, kurios pavogė Raivedienei Griežę ir kurios netrukus pavilios Verutę (nors autorė dar turi geresnių vilčių). Iš dalies dėl šitų nepagrįstų vilčių sunkiai suprantama, kodėl našlės Ir jos dukterų konfliktą rašytoja sulaikė įtampos pusiaukelėj (Griežei metus universitetą ir išėjus iš motinos namų neva uždarbiauti bei savarankiškai gyventi), kai iki tol duotos romano premisos reikalavo šeimyninę nelaimę išvesti iki katastrofos (sakysim, iki jaunesniosios Verutės pabėgimo su kokiu nors prašmatniu suvedžiotoju, o nusivylusios Griežės grįžimu ant rankų su kūdikiu, laimėtu nuo vyro juoduko).

Panašios katastrofos romane reikalavo tiek meniškoji logika, tiek negailestingas gyvenimo ratas, nes "Vienišų pasaulių" Raivedienė nemokėjo auklėti savo dukterų pavyzdingai. Kad ir sunkiai dirbdama pati, ji savo mergaičių nuo mažens nepratino į darbą, o tik lepino iki tokio laipsnio, kad 18 metų studentė Griežė net nepasiklodavo savo guolio. Raivedienė rūpindavosi kiekvieną sekmadienį su dukromis nuvykti į bažnyčią, bet ši praktika jai daugiausia buvo katalikiško papročio reikalas. Tiesa, ji buvo tikinti ir sunkiais momentais šaukdavosi Dievo pagalbos, bet kitokiu laiku jai nekildavo jokių religinių problemų ir su dukterimis jų taip pat nesvarstydavo. Lietuviškų knygų, žurnalų, laikraščių Raivedienė neskaitydavo ir su savo mergaitėmis taip pat nekalbėdavo, kas ten rašoma svarbaus. Ji nebuvo įsirašiusi jokioj lietuviškoj organizacijoj ir jų darbuose nedalyvavo, išskyrus namų savininkų draugijos susirinkimą, į kurį ją buvo išvaręs uošvis. Raivedienės patriotizmas Amerikoj buvo tradicija atsineštas iš tėvynės ir šiek tiek palaikomas dėdės istoriko Jurgūno, tuo tarpu ji pati okupuotos Lietuvos vargais nesisielodavo, apie juos savo dukrelėms nepasakodavo, siuntinėlių giminėms nesiųsdavo. Nors Damu-lė turėjo idealistą vyrą, kuris dėl patriotinės pareigos buvo likęs tėvynėj ir ten žuvo partizaninėse kovose su sovietais, tačiau apie tai savo dukrelėms nekalbėdavo ir jų neskatindavo įsipareigoti tėvynei vietoj žuvusio tėvo.

Trumpai tariant, Raivedienė tebuvo padori, smulki, ribota mote-riikėlė, įpratusi klausyti vyresniųjų ir nuolat paskendusi ekonominiuose reikaluose. Neturėdama dvasinių interesų šalia savo šeimos ir nemokėdama kultivuoti tų vertybių, kokių buvo jos šeimoj, toji padori vištelė nepajėgė auklėti savo dukrelių, besigrumdama su galinga amorališka didmiesčio aplinka. Jai ji turėjo atiduoti savo vaikus, patirdama tragišką katastro-ii. nes pati daug kuo buvo kalta.

Bet kodėl Alė Rūta neleido savo centrinei herojai prigyventi šitokios katastrofos? Kodėl į "Vienišų pasaulių" pabaigą ji pradėjo švelninti Raivedžių šeimyninę nelaimę, mėgindama Damulę lyg atversti — leisti parduoti perdaug Jėgų reikalavusį motelį ir daugiau atsidėti dar likusios dukters auklėjimui? Negi autorė būtų no-rėjusi sau įsikalbėti ir mus įtikinti, kad jaunąją Raivedaitę gražiais žodžiais dar galima išplėšti iš svaiginančių amerikietiško didmiesčio vilionių, kai jos amžiaus draugės jau teka, nes reikia (Jaunytė nėščia)? Tuo tikriausiai netikėjo nė autorė. Bet, atrodo, ji dar labiau nenorėjo visai sužlugdyti nelaimėse tos padorios vištelės, kokia piešė Raivedienę, savo centrinę heroją. Juk jos sielos pasaulį rašytoja labiausia atskleidė, jos sunkiai daliai užjautė daugiausia ir drauge planavo jos ateitį, nes Raivedienė dar buvo nesena našlė, gal keturiasdešimt metų gana graži moteris, kurios palankumo ieškojo vyrai. Ir pati Da-mulė kartais pajusdavo čia svet-moteriavimo pagundą, čia norą ištekėti, ypač kai apie sutuoktuves svajodavo jos jaunesnė draugė Jovita Tautvaišaitė.

Kitais žodžiais tariant, Raivedienė autorei atrodė kaip gerų norų lietuvė tremtinė, kuriai svetimoj civilizacijoj labai sunku gyventi dėl vaikų lietuviškai krikščioniško auklėjimo, nes amoralinė, hedonistinė, komercinė didmiesčio aplinka perdaug galinga. Atvaizduoti vien šitokiai lietuvės tremtinės sunkiai daliai svetur buvo pakankamai medžiagos visam romanui, kaip liudija N. Mazalaitės "Negęstis". To galėjo užtekti ir Alei Rūtai, nes jos pasirinkta centrinė heroj a buvo jauna našlė su dviem mažom augančiom dukrelėm, prieš kurias stovėjo pilnas įvairumų pasaulis. Bet tame tremtinės gyvenime rašytojai labiausia rūpėjo auklėjimo sunkenybės. Todėl ji labai išryškino našlės ir jos dukterų konfliktą, bet neleido jam nuriedėti į visišką katastrofą (ko būtų reikalavusi meninė logika), nes buvo pavojus, kad padorios lietuvės tremtinės simboliška atstovė romano pabaigoj gal būtų visai sužlugusi ir nebetekusi bet kokio orumo, o tapti laimėtoja ji neturėjo vidinių duomenų.

Dėl šito, kaip galima spėti, rašytoja ėjo į meninius kompromisus, švelnindama našlės pralaimėjimus, tarp kurių pats įdomiausias ir svarbiausias — laipsniškas dukterų netekimas, — nors kalbami "Vienišų pasaulių" pabaigos "dailinimai" galėjo atsitikti ir dėl amerikietiško pomėgio baigti literatūrinius ir teatrinius kūrinius optimistiškai, laimingai arba bent viltingai. Tačiau, laikant, kad "Vienišų pasaulių" pagrindinė tema yra motinos ir jos dukterų konfliktas, romano nušvelninta pabaiga visai nereikalinga.

Jeigu ji vis dėlto yra, kritiškas skaitytojas turi teisės spėti, kad rašytoja nebuvo apsisprendusi, koks svarbiausias jos romano uždavinys — ar atvaizduoti jaunos lietuvės našlės sunkią dalią svetimo krašto aplinkoj, ar lietuvės motinos ir jos dukterų konfliktas dėl amerikietiškos civilizacijos niveliuojančios galios, ar lietuvių vienišumas priverstinės išeivijos sąlygomis Amerikoj. Šios visos temos įdomios bei reikšmingos. Kiekviena jų būtų galėjusi duoti visą romaną. Kadangi jos nėra prieštaringos, jos gali pintis ir viename kūriny, tik gal kokius tris kartus didesniame negu "Vieniši pasauliai". Juose taip pat tos visos temos yra daugiau ar mažiau paliestos, bet nė viena jų neišvesta iki galutinių tragiškų pasekmių. Nedidelio formato romane jos nė negalėjo būti pilnai išvystytos, jei net "Vienišų pasaulių" autorė būtų turėjusi galvoj tas visas tris temas. Gal bus mažesnė-klaida manyti, kad rašytoja buvo neapsisprendusi, į savo uždavinį pritingėdama viską kritiškai pergalvoti, ištaisyti, patobulinti. Kad šituo atžvilgiu autorė nebuvo pakankamai reikli, nurodo du stambesni romano faktai, neliečiant smulkesniųjų.

Pirmasis jų — suschematizuotas, beveik sukarikatūrintas, taigi nepakankamai atvaizduotas Kastantas Raivedis, Damulės uošvis, jos ir jos dukterų artimiausias globėjas bei motelio biznio bendrada-lyvis. žiūrėdama į jį daugiausia Damulės žvilgsniu, autorė šį vyrą atvaizdavo sustingusiu stuobriu, kuris tik kritikuoja Damulę dėl netinkamo dukterų auklėjimo, arba jai prikiša klaidas dėl motelio tvarkymo. Tačiau šis tariamas niurgzlys, dirbdamas sunkiai ir ne pagal savo amžių, sau asmeniškai nesiekia nieko, išskyrus vieną antrą stiklą arbatos, geriamos su likeriu ar konjaku. Bet, jei šitoks vyras gal per keliolika metų savo uždarbį jungė su Damulės pajamomis pirmiausia jos dukterų labui, reiškia, kad jis negalėjo būti bejausmis stuobris, kaip jį įsivaizduoja Damulė ir drauge su ja A^ Rūta. Aišku, kad šis vyras turėjo savų problemų, gal pačios Damulės sudaromų, ir dėl jų kentėjo. Tačiau autorė visai nepasistengė bent kiek praskleisti šio vyro vidaus gyvenimą. Kodėl? Gal jo pasaulio atskleidimas būtų metęs šešėlių į Damulę Raivedienę? Bet jis būtų galėjęs paįvairinti ir sustiprinti romaną: Kastantas Da-mulei ir jos dukterims turėjo žymiai didesnės reikšmės negu ana simpatinga jauna senmergė Jovita Tautvaišaitė, pas kurią Raivedienė važinėja pasiplepėti ir padūsauti.

Vienam tokiam pasisvečiavimui (tai antras nekritiškumo faktas) "Vienišų pasaulių" autorė paskyrė net 20 puslapių (52 - 72 psl.). Jų didžiumą sudaro dialogėliai, kurie mažai ką teduoda Raivedienės ir jos draugės Jovitos paveikslams ir nieko nereiškia tolimesnei romano eigai. Reiklesnė sau autorė tuos puslapius būtų galėjusi paskirti Kastanto Raivedžio vidaus pasauliui praskleisti. Jei nenorėta atlikti šito svarbaus uždavinio, tai kam per 20 puslapių vaizduojamos Jovitos ir Damulės smulkios šnekėlės? Negi autorė būtų maniusi, kad tokiu menkareikšmiu epizodu skaitytojas nudžiugs, arba jo nepastebės?

Todėl baigiant, norisi dar kartą prašyti Alę Rūtą, kad ji leistų savo romanus ilgiau pagulėti nespausdintus, kad iš didesnio laiko nuotolio autorei taptų matomesnės jų silpnybės, kurias reikia šalinti kūrinio tobulumui ir skaitytojo estetiniam patenkinimui. Kitaip pradėsime manyti, kad Alė Rūta nori priklausyti prie tų moterų rašytojų, kurios savo talentą išbarsto po daugybę raštų, nes neturi kantrybės susitelkti bei savo kūrinius ištobulinti iki tokio laipsnio, kad jie lengvai įeitų į lietuvių literatūros istoriją, šiuo tarpu dėkojant už "Vienišus pasaulius", reikia pasidžiaugti, kad Alė Rūta savo romane iškėlė lietuvės motinos ir jos dukterų konfliktą išeivijos sąlygomis Amerikoj, šitaip originaliai atnaujindama tradicinę lietuvių literatūroj tėvų ir vaikų santykių problemą.
Dr. Jonas Grinius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai