Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JURGIS LEBEDYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
Prof. dr. J. Lebedys savo šeimoj

Nors jau lengviau galime sekti Lietuvos gyvenimą, vis vien iš tolo sunku orientuotis visose pavardėse, dabar ten sutinkamose. Daugiau dėmesį patraukia tie, kuriuos pažinojome dar iš nepriklausomos Lietuvos metų. Todėl, galimas dalykas, ne visi pajuto, ko šią vasarą netekome, mirus lituanistui prof. dr. Jurgiui Lebedžiui. Jis išsimokslino dar prieš karą, bet mokslinį darbą pradėjo jau po karo.

Jurgis Lebedys gimė 1913 sausio 12 Devynduonių k., kuris yra 7 km į rytus nuo Gudžiūnų, Kėdainių apskrities šiaurinėje dalyje. "Vidurinį mokslą išėjo Panevėžy (baigė mokytojų seminariją). Lituanistikos studijas Vytauto D. un-to humanitarinių mokslų fakultete baigė 1937. Mokytojo darbą pradėjo Utenos gimnazijoj. Pirmuoju bolševikmečiu buvo paskirtas Skuodo gimnazijos direktoriumi. Vėliau vėl grįžo j Utenos gimnaziją. Dvejus (ar vienerius) metus dar dirbo pedagoginį darbą Panevėžio mokytojų seminarijoj.

Gimnazijoj buvo gerbiamas kaip rimtas ir gerai savo dalyką žinąs mokytojas, bet populiarus nebuvo. Mokiniams jis buvo "per sunkus" mokytojas: per daug teikė medžiagos ir ją dėstė "sausai". Laimė, laiku buvo pastebėta, kad tikroji jo vieta ne gimnazijoj, o universitete.

1946 pakviestas dėstytoju Vilniaus un-to lietuvių literatūros katedroje, J. Lebedys sėkmingai pradėjo akademinę karjerą ir kaip dėstytojas, ir kaip mokslininkas.

1953 įsigijo filologijos mokslų kandidato laipsnį. 1956 buvo pakeltas docentu. 1966 pirmasis po karo gavo filologijos mokslų daktaro laipsni ir kitais metais (1967) buvo paskirtas lietuvių literatūros katedros vedėju (trumpą laiką šiose pareigose jis buvo buvęs ir anksčiau — 1953-54). 1968 buvo pakeltas profesoriumi.

Formaliai nebeliko J. Lebedžiui kur aukščiau bekilti. Visą savo akademinę karjerą jis padarė ne kokiu nors asmeniniu ar politiniu prisitaikymu, o tik savo paties moksliniu darbštumu, išskleidusiu jo turtingus gabumus. Veikė moksleiviuose ateitininkuose. Studentaudamas priklausė ateitininkų meno draugijai "Šatrijai". Vėliau savo pasaulėžiūriniu nusistatymu pasuko kairiau, bet į komunistus neįsijungė nė tada, kai jau tai daugeliui virto rutinos dalyku. Visuomeninio ar juo labiau politinio polinkio jis aplamai neturėjo. Jį visą užėmė savas mokslinis darbas. O laisvalaikio aistra buvo žvejyba. Mokytojaudamas Utenoj, dažnai savaitgaliais su mokytoju K. Žievių pėsčiomis vykdavo 12 km į Alaušo ežerą prie Sudeikių. Įsikūręs Vilniuje, vasaros atostogoms išvykdavo į Molėtų apylinkės La-kajų ežerą. Ten šią vasarą jis susirgo stipriu plaučių uždegimu ir staiga mirė liepos 12, sulaukęs vos 57 metų amžiaus. Palaidotas tėviškėje.

Savo būdu J. Lebedys buvo daugiau uždaras, santūrus, kritiškas, drauge — paprastas, nuoširdus, bičiuliškas, žmogus, kuriuo galėjai pasitikėti. Išdidus, kiek ironiškai žvelgė Į bet kokią autoreklamą ir aplamai tuščią pūtimąsi, drauge— kuklus, nes žinojo visko, kas žmogiška, ribotumą ir visų pasiekimų reliatyvumą. Mokslininkas, kuris savo darbą dirbo ne karjerai ar garbei, o bent šiek tiek giliau nušviesti savajai mokslinei sričiai.

Jurgio Lebedžio mokslinė sritis buvo mūsų senoji literatūra. Jai skirti ir abu pagrindiniai jo veikalai — kandidatinė disertacija "Simonas Stanevičius" (1955) ir daktarinė disertacija "Mikalojus Daukša" (1963, 423 psl.). Abi šios monografijos yra paruoštos ir su kruopštaus specialisto precizija, ir su plataus žvilgio mokslininko polėkiu. Savo šiose monografijose J. Lebedys mums atskleidė ne tik nagrinėjamuosius autorius, bet ir visą jų laikmetį. Ypač šiuo atžvilgiu vertingas veikalas yra "Mikalojus Daukša", kuriame pirmą kartą mesta tiek šviesos į ano lai-mečio (XVI - XVII a. sąvartos) kultūrinį gyvenimą, ši literatūrinė monografija drauge yra svarbi mū:ų kultūros istorijos studija.
Be šių veikalų, J. Lebedys parašė visą eilę studijinių straipsnių — apie S. Daukantą, J. Zablockį, B. Vilentą, S. Slavočinskį, K. Donelaitį ir kt. "Lietuvių literatūros istorijos" I tome jo yra rašyti straipsniai apie S. Valiūną, S. Stanevičių, D. Pošką.

Nemažiau svarbų darbą J. Lebedys atliko kaip mūsų senųjų raštų leidėjas. Jo paruoštų leidinių yra šie: S. Stanevičiaus "Pasakėčios" (1948), "Dainos Žemaičių" (1954) ir pagaliau visi jo "Raštai" (1967, 655 psl.); "Smulkioji tautosaka XVII - XVIII a." (1956); "Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija" (1957, kartu su K. Korsaku); S. M. Slavočinskio "Giesmės tikėjimui katalickam priderančios" (1958, fotografuotinis leidinys). Visus šiuos leidinius J. Lebedys aprūpino ir savo įvadiniais straipsniais bei paaiškinimais.

Nebebuvo kur J. Lebedžiui bekilti formalios karjeros prasme, nes jau buvo įkopęs į viršūnę. Bet moksliniame darbe nėra viršūnės, o tik vis nauji užmojai. Kaip spauda skelbia, J. Lebedys buvo pradėjęs rašyti naują svarbų veikalą — apie lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime XVII - XVIII a. Kiek daug šiuo klausimu J. Lebedys būtų turėjęs švieson iškelti, galime numanyti kad ir iš trumpučio straipsnio, prancūzų kalba paskelbto "Actą Baltico-Slavica" III (1966) tome (99 - 106) šia antrašte: "Y-a-il eu a l'universitė de Vilnius une chaire de lithuanien aux XVII-e - XVIII-e siėcles?" (Ar buvo lietuvių kalbos katedra Vilniaus universitete XVII - XVIII a.?).

Be mokslinio darbo, dideli J. Lebedžio ir pedagoginiai nuopelnai. Daug jaunųjų lituanistų yra jam dėkingi. Gražiai jų padėką "Literatūros ir meno" laikraštyje (VII. 18) išreiškė jo vadovautos Vilniaus un-to lietuvių literatūros katedros bendradarbiai: "Mirė žmogus, sėmes gyvenimo gėrį ne sau, bet kiekvieną dieną skyręs prasmingam tikslui, gyvenęs viena mintimi — tarnauti savo krašto kultūrai, puoselėti savo tautos dvasines vertybes ... Pervargęs, bet nežinojęs silpnumo valandėlės, nerodęs nuolaidumo nei svarbiuose klausimuose, nei smulkmenose, griežtas ir kietas, jis tuo pačiu buvo atviras ir imlus kiekvienam, net menkučiam talento pasireiškimui, kūrybinei kibirkštėlei, kiekvienam gero pradui. Pats būdamas be galo kuklus, siekė kiekvieną, o ypač pradedantį studentą paskatinti, parodydavo jam ne tik jautraus dėmesio, bet ir tokios netikėtos šilumos ir švelnumo". Tokį jį savo metu pažinojau, toks jis ir išliko, kaip liudija cituotasis katedros bendradarbių atsisveikinimas su savo buvusiu vedėju.

Nuoširdžiu sielvartu apgailestavo jo ankstyvą mirtį Lietuvos lituanistai. Lygiai nuoširdžiai ją apgailestaujame ir čia esantieji, reikšdami užuojautą jo šeimai. Liko jo žmona (spaudos žmonėms E. Lebedienė žinoma iš jos 1964 paskelbtos "Kristijono Donelaičio bibliografijos") ir trys vaikai: duktė Ramūnė (matematikos mokytoja vidurinėj mokykloj) ir du sūnūs (vyresnysis — studentas, o jaunesnysis dar tik pradžios mokslą eina).
Juozas Girnius
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai