Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SIMFONINIS KONCERTAS ČIKAGOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Jakubėnas   
VIII Ateitininkų kongreso metu

VIII ateitininkų kongresas, įvykęs rugsėjo 4-6 Čikagoje, buvo sujungtas su tikrai neeiliniu įvykiu mūsų muzikos gyvenime — simfoniniu koncertu Orchestra Hali salėje (IX.5). Jį dirigavo Vytautas Marijošius. Orkestrantų buvo 65, kurių beveik visi Čikagos simf. orkestro nariai; šis gi muzikinis vienetas, kaip žinoma, yra vienas geriausių Amerikoje.

Koncerto pirmoji dalis buvo skirta lietuvių muzikai, antroji — L. v. Beethoveno kūrybai, kurio 200 metų gimimo sukaktis šįmet visur minima.

Lietuviškoje programos dalyje žymų įvykį sudarė M. K. Čiurlionio simf. poemos "Jūros" amerikinė premjera. Šis veikalas, parašytas 1904-1907, atstovauja vėlyvo romantizmo bei impresionizmo dvasiai, kuriai tipingas yra didelio orkestro vartojimas ir turtingos, mišrių spalvų orkestracijos. Gal daugiausia dėl to šis kapitalinis M. K. Čiurlionio kūrinys ilgai nebuvo atliktas: tuolaikiniame Vilniuje nebuvo galima sudaryti tokio orkestro. Nepriklausomoje Lietuvoje irgi buvo kliūčių. Simfoninė muzika tik po keliolikos metų pradėjo galioti kaip savarankus muzikos gyvenimo veiksnys; ilgą laiką opera viską dominavo. Valstybės teatras netrukus jau turėjo pilną simfoninio orkestro sąstatą, bet nebuvo vargonų, kurie M. K. Čiurlionio veikale panaudoti kaip orkestro instrumentas. Kaune dažnai viešint dirigentui N. Malko, buvo sumanyta "Jūrą" pastatyti. Kompozitoriui V. Bacevičiui buvo pavesta vargonų partiją Įjungti į kitus instrumentus; buvo perrašyti ir atskirų instrumentų balsai. Per pirmą repeticiją paaiškėjo, kad perrašinėtojas sumaišė kai kuriuos instrumentus. N. Malko nutraukė veikalo repeticiją, pareiškęs: "visų pirma, sutvarkykite balsus". Po keleto metų, artėjant 25 metų sukakčiai nuo M. K. Čiurlionio mirties, buvo vėl susirūpinta "Jūrą" pastatyti, šalia Valstybės teatro tada jau gyvavo ir B. Dvariono organizuojamas beveik pilno sąstato radiofono simf. orkestras. B. Dvarionui ir V. Jakubėnui buvo pavesta patikrinti išrašytus balsus ir V. Bacevičiaus įvykdytą vargonų redukciją. Pasirodė, kad N. Malko repeticiją suardžiusių instrumentų sumaišymų buvo visai nedaug. Kūrinys pagaliau buvo pastatytas 1936.IV.23 Valstybės teatre su jungtiniu Valstybės teatro ir radiofono orkestru, diriguojant Baliui Dvarionui.

"Jūros" partitūra yra išleista dabartinėje Lietuvoje. Ją galima buvo įsigyti. Bet orkestro balsai nebuvo išleisti; Vilniuje pagamintų balsų ar jų fotokopijos iš Lietuvos gauti nepavyko. Orkestro medžiagą teko pagaminti iš naujo; šį darbą atliko J. Kreivėnas ir muzikos mokytoja G. Narienė. Pučiamųjų ir mušamųjų balsai buvo ranka nurašyti; stygininkams buvo griebtasi originalaus metodo: jų balsai buvo iš partitūros padidinti fotografijos būdu, multiplikuoti ir iškerpant lipdomi ant popieriaus lapų. Gaidos gavosi kiek per smulkios, bet prityrę orkestrantai po pradinių sunkumų greit apsiprato. Už šio didelio darbo įvykdymą ateitininkų kongreso rengėjams (koncertu rūpinosi V. Radžius) ir abiems darbininkams priklauso y-patingas nuopelnas. Įdomu, kad dirigentas V. Marijošius, mėgstąs prieš naują kūrinį pastatant kruopščiai knistis partitūros smulkmenose, spausdintoje partitūroje surado nemažai spaudos klaidų, kurias reikėjo taisyti jau perrašytose partijose net paskutinę savaitę prieš koncertą. Taip pat įdomu, kad B. Dvarionas įgrojo "Jūrą" į ilgo grojimo plokštelę su Maskvos filharmonijos orkestru tų klaidų neieškojęs ir nepastebėjęs.

"Jūra" V. Marijošiaus vadovybėje praskambėjo žymiai geriau negu, kiek galiu prisiminti, kadaise Kaune; taip pat žymiai geriau negu B. Dvariono Maskvoje įgrotoje plokštelėje. Vis dėlto pasitvirtino jau Kaune gautas bendras įspūdis. Iš tokio originalaus dailininko -mistiko galėtume laukti taip pat ekskluzyviai originalios muzikos. Enciklopedijos žiniomis, M. K. Čiurlionis tame vėlyvame laikotarpyje visiškai atsipalaidavęs nuo svetimų įtakų ir suradęs savitą muzikos stilių. Galime drąsiai tarti, kad taip nėra. "Jūra" yrr^ poetiškas, daugiausia šviesios "auotaikos romantinis muzikos kūrinys, galįs užimti garbingą rietą šalia kitų to laikotarpio simfoninių kūrinių, čia būtų minėtini: G. Mahler, A. Skria-bin, A. Eruckner, iš dalies Richard Strauss ir taipgi simf. poemą "Jūrą" parašęs impresionistas Cl. De-bussy (beveik tuo pačiu laiku, kaip M. K. Čiurlionis — 1903-05). Kaip atrodo, "Jūros" atskiros temos ar epizodai yra gerokai vertingesni, negu veikalo visuma. Ilgesniuose išvystymuose, pvz., įspūdingai prasidedančioje "audroje" muzikinė mintis vėliau lyg sustoja vietoje, nebesuteikdama besiplėto-jančios slinkties įspūdžio. Bet yra nuostabaus grožio vietų, pvz., pati pradinė tema, prasidedanti iš arfos "glissando" ir keleto "divisi" smuikų šviesių harmonijų aukštame registre. Ši tema vis kildama įspūdingai vystoma veikalo pirmoje dalyje. Jeigu "Jūrą" ir negalėtume pavadinti išimtinio originalumo kūriniu, vis dėlto tai yra monumentalus vėlyvos romantikos muzikos veikalas, galįs būti pagrotas bet kur, gerai reprezentuodamas mūsų tautos muziką. Šiaip gi M. K. Čiurlionis pasilieka reikšmingesnis kaip miniatūristas, kurio fortepijono preliuduose galime rasti tikrų perlų, savo originalumu atitinkančių jo paveikslus.

"Jūra" buvo atlikta beveik originaliu orkestro sąstatu, su "trigubais" mediniais ir vargonais; tik vieton šešių valtornų buvo keturios, o vieton keturių triūbų — trys. Dirigento V. Marijošiaus nuomone, ši redukcija galėjo būti padaryta be jokio nuostolio veikalo skambesiui.

"Jūros" premjera Amerikoje buvo žymus kultūrinis įvykis; kongreso rengėjams ir dirigentui V. Marijofiui už tai priklauso didelis pagyrimas. Pagaminti atskirų instrumentų balsai įgalins pakartoti to žymaus kūrinio atlikimą, orkestrinę medžiagą paskolinant kitiems pastatymams.

Vlado Jakubėno siuita "Miško šventė" sudaryta pagal pirmo veiksmo muziką iš Lietuvoje rašyto baleto "Vaivos juosta", žinomos liaudies pasakos tema. šis baletas rašytas per rusų ir vokiečių okupaciją Kaune. Jis buvo klavyro forma užbaigtas ir Valstybės teatro priimtas, bet nesuspėtas nei su-orkestruoti, nei pastatyti. Jau čia Amerikoje 1951-53 iš jo buvo sudaryta orkestro siuita, kuri 1954 vasarą buvo pastatyta Čikagos Grant Parko vasaros koncerte, diriguojant N. Malko. Susilaukus didelio pasisekimo ir gerų recenzijų amerikiečių dienraščiuose, šis veikalas buvo keletą kartų atliktas ištisai: De Paul universitete Čikagoje prof. Markevitch vadovybėje; Bostono Universitete, diriguojant J. Kačinskui, ir Brooklyno Music Academy salėje, diriguojant pačiam autoriui.

Visa siuitą sudaro septyni numeriai (trunka 18-19 minučių): "Miško vienuma", "Miškas nubunda", "Miškinis šoka", "Kaimiečiai ateina", "šokis", "žaidimas" ir "Finalas". Visa muzika yra gan santūriai naujoviška, su gausiais liaudies elementais melodikoje; harmonija gausiai remiasi senoviškomis tonacijomis, santūraus skambesio, bet greitose dalyse, kaip "Miškinio šokis" (įėjęs kaip fortepijono mi-niatūra į "Lietuviškos fortepijono muzikos rinktinę"), "šokis" ir "Finalas", yra naujoviškesnių elementų: iš kvarčių sudarytų akordų, naujoviško diatonizmo, o kai kur ir politonalinių momentų. V. Marijošiui buvo reikalingas neilgas pirmos koncerto dalies papildymas po M. K. Čiurlionio "Jūros". Autoriui pasiūlius, buvo pasirinktos dvi ištraukos: Nr. 4 — Andante sos-tenuto (originale, bet ne šio koncerto programoje pavadinta "Kaimiečiai ateina") ir "Finalas". Pirmutinį neilgą gabalą sudaro plačiai vesta šviesiai lyrinės nuotaikos, liaudiško charakterio melodija. "Finalas" yra gyvo tempo ilgesnis kūrinys, pravestas trijų temų rondo formoje, kurių bent dvi turi aiškiai liaudišką charakterį. Nedidelis temų pravedimas su "fugato" pobūdžio trečiąja tema, o taip pat ir pakilimas prieš veikalo galą turi naujoviškesnių elementų. Finalo užbaigoje vėl pasirodo pirmoje ištraukoje girdėta šviesi lyrinė melodija, kuri giedriai ir iškilmingai užbaigia visą veikalą. "Miško šventės" ištraukos buvo nuotaikingai ir gyvai V. Marijošiaus padiriguotos ir gražiu pasisekimu publikos priimtos. Po monumentalios "Jūros" jos sudarė harmoningą ir kontrastuojantį pirmos koncerto dalies papildymą.

Antroje programos dalyje didžiausio įdomumo sudarė pianisto Antano Smetonos pasirodymas pirmame L. v. Beethoveno koncerte fortepijonui su orkestru. Klasinio stiliaus muzika ypač tinka A. Smetonai kaip pianistui; šį veikalą jis jau skambino būdamas 16 metų amžiaus. Jis pasirodė brandus menininkas, gal kiek akademiškai santūrus, bet stilingas, techniškai ir muzikališkai išbaigtas. A. Smetona profesoriavo Indianos universiteto konservatorijoje Blooming-tone, Ind. Jis dabar persikelia, gavęs geresnį pasiūlymą, į N. Dako-tą. Linkime, kad jo pedagoginė karjera, taip jauname amžiuje pasiekta, netrukdytų jo tolimesnio kelio kaip neabejotinai talentingo koncertinio pianisto.
Koncertas buvo užbaigtas tercetu ir finaliniu kvartetu iš L. v. Beethoveno operos "Fidelio", kuriuos atliko Dana Stankaitytė, Stasys Baras, Algirdas Brazis ir Jonas Vaznelis. Koncertiniai operų pastatymai ir atskiros arijos kaip simfoninio koncerto dalis dažniausiai turi savo problemų. Operoje orkestras yra numatytas "duobėje", gi simfoniniame koncerte jis yra čia pat šalia solistų. Tai dažnai sukelia dainininkų "slopinimą" dėl per stipraus orkestro palydėjimo. Orkestrą "nutildyti" yra sunku, nepakeičiant kompozitoriaus minties ir neiškreipiant statomos operinės ištraukos nuotaikų. "Fidelio" Čikagos lietuvių operos scenoje buvo vienas iš pavykusių, kultūringų pastatymų. V. Marijošiaus vedamas orkestras šiame koncerte grojo tiksliai, niuansuotai ir "normaliu" garsumu; dainininkai irgi, atrodė, buvo pakankamai pasiruošę atlikti šios jiems jau žinomos operos ištraukas. Vis dėlto šis paskutinis programos numeris kažkaip praėjo blankiau ir nepadarė reikiamo įspūdžio, šiaip dainininkai lietuvių publikai sudaro didžiausią atrakciją. Šį kartą (gal pirmąkart lietuvių muzikinio gyvenimo istorijoje) iš koncerto klausytojų pasigirdo nemažai nuomonių, kad geriau būtų buvę pasitenkinti vienu solistu — A. Smetona, o programą prailginti davus daugiau lietuviškos simfoninės muzikos, kuri šiame koncerte daugelį nustebino savo rimtu lygiu. Šias nugirstas nuomones cituoju, nebūtinai prie jų prisijungdamas. Koncerto projektuotojams rūpėjo įjungti kuo daugiau atrakcijų, pritraukiant publiką ir sumažinant deficitą. L. v. Beethovenui skirta antroji koncerto dalis kaip visumos koncepcija buvo gražiai dirigento sugalvota.

Bendra išvada: mūsų sąlygomis sunku įsivaizduoti geriau pavykusį koncertą. V. Marijošius, Lietuvoje pasižymėjęs kaip operinis dirigentas, Amerikos sąlygomis išryškėjo ir subrendo kaip simfoninės muzikos perteikėjas. Buvo atliktas stambus kultūrinis žygis, į-vykdant M. K. Čiurlionio kapitalinio kūrinio premjerą, buvo duota pasireikšti mūsų solistams, buvo pritrauktas tikrai imponuojantis klausytojų skaičius, parodas mūsų publikos skonio kitėjimą ir kultūrinio lygio pakilimą. Tikėkimės, kad šio koncerto pasisekimas bus paskatinimu ir tolimesniems panašiems žygiams.
Vladas Jakubėnas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai