| |
|
|
|
Parašė Antanas Kučas
|
Stasys Yla: ŠILUVA ŽEMAIČIŲ ISTORIJOJE — Reformacija ir Restauracija. "Krikščionio gyvenime" knygų serijos nr. 4, Bostonas, 1970. Kieti viršeliai, nemaža iliustracijų, 295 psl., kaina 5 dol.
Autorius įvade sakosi: "Nekartą teko sklaidyti leidinius apie žymesnes vietoves ir šventoves kituose kraštuose. Kildavo pavydus klausimas, kodėl panašių leidinių neturime mes? Ko mums trūksta — žmonių, medžiagos ar akstinų imtis darbo?" šis "pavydus" klausimas autoriui knietėjo ne apie ką kitą, kaip apie Šiluvą, kuri per šimtmečius Marijos Gimimo šventėje, rugsėjo 8, sutraukdavo tūkstančius maldininkų. Poetišką autoriaus širdį viliojo ir Šiluvos grožis: "Apsupta miškų, Šiluva ir Šiandien nenustoja specifinio kolorito, kuris išsiskleidžia vos pastebimais spalvų persiliejimais, greit kitėjančiais šešėliais ir šviesomis. Bendras Šiluvos apylinkių vaizdas, žiūrint nuo kalvos, kur stovi bažnyčia, kelia jūros prisiminimą — tartum būtų jūros bangavimas" (18 p.). Ar reikėtų stebėtis, kad Šiluvos dvasinis ir gamtinis grožis nuviliojo už plačiųjų Atlanto vandenų žymų mūsų sielovados atstovą į Vatikano archyvus ir garsias Romos, Vienos, Mūncheno ir Paryžiaus bibliotekas paieškoti tuose lobynuose žinių apie Šiluvą, nertis į istorinius labirintus? Jo 1957 m. rudens kelionė Europon pratį-so į devynis mėnesius, o antroji (1965) jį sulaikė Romoje pusantrų metų, papildant ir naujai redaguojant bendrinę Šiluvos istoriją, atsižvelgiant į platesnę Žemaičių buitį.
Tų kelionių išdava yra is kruopštus kun. Stasio Ylos veikalas, mus nuvedąs į Vytauto laikus ir į pačią Žemaitijos širdį, vaizduojąs ambicingus politikus bei karo vadus, latifundijas auginančius didikus bei bajorus, kultūrininkus bei švietėjus, aukštuosius bažnyčios dignitorius ir jų talkininkus — dvasiški ją bei vienuolius. Visa tai supinta į margą kelių šimtmečių gyvenimą iki XVIII a. pradžios.
Veikalas padalytas į septynis skyrius ir jų poskyrius, kurių antraštės nurodo knygos turinį. Visa tai atpasakoti būtų nelengva, nes autorius įvykių pynes išplečia ne tik Žemaitijoje, bet ir aplamai Lietuvoje, Lenkijoje ir kituose kraštuose, su kuriais tie įvykiai pinasi. Bendras veikalo bruožas — tai autoriaus meistriškas sugebėjimas sumegzti veikėjų genealogijas, rūpestingai pagrįstas istoriniais šaltiniais. Ten netrūksta romantikos, kovų dėl gražuolių ir per jas pa-veldėjamų turtų. Tuo būdu į žemaičius atklydo visokių kitataučių, kurie atsinešė svetimų papročių ir daugiausia lenkų kalbą. Patys žemaičių bajorai buvo dvikalbiai — mokėjo žemaitiškai ir kalbėjo lenkiškai. Taip buvo reformacijos laikais, kai ponija ėmė žavėtis protestantizmu, išvarinėti iš savo fundacinių bažnyčių katalikų kunigus ir jas pavesti liuteronams ar kalvinams. Į šį sūkurį pateko ir Šiluva.
Šiluvos pradžia siekia gilią praeitį. Jos žemes kaip dovaną už nuopelnus Vytautas atidavė savo dvaro ištikimam maršalkai Jurgiui Gedgaudui, ėjusiam ir kitas aukštas pareigas, atstovavusiam 'vy-sirinkime (1415) ir rėmusiam jo tautą Konstancos bažnytiniame su-karūnaciją. Bažnyčią Šiluvoje 1456 m. pastatė jo sūnus Petras Simonas. Jos steigimo iškilmės įvyko Gedgaudo šilo, arba Būdos, dvare. Švč. Marijos Gimimo bažnyčia greitai ėmė garsėti savo atlaidais kasmet rugsėjo 8 dieną, vadinamais šilinėmis.
Šiluva paveldėjimo keliais turėjo keletą valdytojų, kol pateko į protestantizmą perėjusių Zavišų rankas. Liuteronai čia įsigalėjo kiek vėliau negu aplinkinėse parapijose. Tai matyti iš Martyno Mažvydo laiško hercogui Albrechtui, rašyto 1551 m. Jame Ragainės pastorius skundė savo parapiečius lietuvninkus, kad jie eina Lietuvon į žinomus katalikų atlaidus Veliuonoje, Jurbarke, Tauragėje, Švėkšnoje, Batakiuose ir Šiluvoje — "per Marijos, garbingosios Mergelės šventę". Mažvydas prašė hercogo ką nors daryti, kad "Romos stabmeldybė" neparaližuotų prūsiškos reformos darbo.
Ilgainiui Šiluva pateko į kalvinų rankas. Kai 1588 m. išėjo trečioji Lietuvos statuto laida, kur buvo katalikams pripažinta teisė atgauti neteisėtai atimtus turtus, Šiluvos likimu susirūpino uoli kalkalvinų globėja Sofija Vnučkienė. Ji 1591 m. atpirko iš Zavišų visą Šiluvos turtą ir kitais metais jį dovanojo kalvinams, įsakmiai pabrėždama, kad niekas nedrįstų į jį reikšti teisių, ypač Romos sektos dvasiškija ar to paties pamaldumo pasauliečiai, prisidengę dvasine valdžia. Tačiau netrukus prasidėjo nuosavybių atgavimo teismai, ir tuo keliu 1622 m. Šiluva buvo sugrąžinta katalikams. Bylos eigai daug padėjo atrastoji skrynia su užslėptais nuo kalvinų bažnytiniais rūbais ir dokumentais. Tai bylai galėjo padėti ir plačiai pagarsėjęs Švč. Marijos apsireiškimas (apie 1608 m.), kurio autorius net nepaminėjo.
Iš reformacijos kilimo ir jos slū-gimo, ponams grįžtant į katalikybę, apie XVI a. vidurį buvo pajusta katalikų kunigų stoka, ypač reikėjo daugiau tokių, kurie Dievo žodį skelbtų jų gimtąja kalba. Todėl, ieškant naujo kandidato į Žemaičių vyskupus ir į šį postą veržiantis lenkui, Varnių ir Vilniaus vyskupijų kapitulos griežtai reikalavo, kad naujas vyskupas turi mokėti lietuviškai ir žemaitiškai. Šiuo argumentu Romoje prieš lenkus veikė Vilniaus jėzuitai ir naujieji konvertitai, kaip Radvilas Našlaitis, jo brolis Jurgis ir Leonas Sapiega. Ir Žemaičių vyskupu buvo paskirtas lietuviškai kalbąs Merkelis Giedraitis (1576-1609).
Po konsekracijos vykdamas į Žemaičius, vysk. Giedraitis parsivežė iš Vilniaus keletą lietuviškai kalbančių kunigų, gautų iš vysk. Valerijono Protasevičiaus, ir vieną jėzuitą. Alsėdžiuose vysk. Giedraitis įsteigė seminariją ir paruošė visą eilę lietuvių kunigų, kurie savo mokslus dar papildė Vilniaus seminarijoje ir akademijoje.
Autorius plačiau ir nuodugniau nušvietė vysk. Giedraičio ir daugelio jo talkininkų lietuvišką veiklą, griaujančią daug kur trafaretiškai kartojamą mitą, kad katalikų kunigai per bažnyčias lenkinę lietuvių tautą. Jei kalbėti apie lenkinimą, tai jis ėjo iš ponų ir bajorų, kurie palaikė ir skleidė reformaciją. Ponų lenkiškumą net po dviejų šimtų metų priminė vysk. Jonas Lopacinskas. Savo 1773 m. pranešime Romai jis skundėsi, kad jo širdis "labai nuliūdusi, kad didelė dalis ponų kilmingųjų retai būna bažnyčioje, kai žemaitiškai aiškinamas katekizmas ir sakomi pamokslai" (222 p.).
Savo veikalo paskutinį (septintąjį) skyrių autorius pavadino "Šiluva žemaičių ir Lietuvos agonijoje". Jame tęsiamas tolimesnis Šiluvos aprašymas didelių politinių įvykių eigoje, čia eina pilietinis varžovų didžiūnų karas, kuriame susiduria Oginskiai su Sapiegomis. Lietuvą terioja baisi rusų invazija, didysis šiaurės karas, kuriame Lietuvą plėšia, žudo ir degina švedai ir rusai, o jų pėdomis atseka badas ir didysis maras. Be to, Prūsai kėsinasi pasiglemžti žemaičius ...
Čia suminėtos tik kelios knygos turinio nuotrupos. Visa kita ras pats skaitytojas, kuris galės pasidžiaugti gražiu ir sklandžiu stiliumi. Kun. Stasys Yla įdėjo daug darbo, rankiodamas žinias iš padrikų ir šykščių šaltinių, kurių sąrašas gale knygos apima ištisus 26 puslapius. Dar daugiau darbo reikėjo sudėstyti tuos mozaikinius trupinėlius į lengvai ir vaizdžiai supintą pasakojimą.
Šioje studijoje autorius vaizduoja Lietuvos gyvenimą, daugiau telkdamasis apie kultūrinį, religinį, socialinį ir tutinį vyksmą. Tai naujas mūsų istorijografijoje būdas, nes ligi šiol daugiausia dėmesio buvo skiriama karinei bei politinei raidai ir įykius rikiuojantiems valdovams.
Studija pavadinta "Šiluva žemaičių istorijoje". Iš turinio matyti, kad Šiluva paskęsta didesniuose įvykiuose. Atrodytų, kad šio paveikslo centre galėjo būti Varniai ar Kražiai. Tikėkimės, kad autorius pasirinktą antraštę pateisins antroje dalyje, kurios mielai laukiame.
Antanas Kučas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
