Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Iš rašomos knygos (Didaktiniai eilėraščiai) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė FAUSTAS KIRŠA   


AŠ LIUDIJU DVASIĄ

Kas būtum tu, kuris skaitai šiuos žodžius
Iš mano smegenų ir dvasios burtų,
Klausyk, aš liudiju gyvybės pradą,
Aš liudiju ir paslaptį sukurtą.

Aš liudiju silpnybę ir trapumą,
Aš liudiju daugiau neg žemės sritį.
Aš liudiju žmogystėj Dievo veidą,
Aš liudiju, — ne dvasios, — kūno mirtį.

AŠ LIUDIJU ŠĖTONĄ

Aš liudiju pavydą ir menkystę.
Pasėtą žmogui iš tamsos į žemę,
Aš liudiju Šėtono karalystę
Ir kovą, ir pagarbą kryželiam.

Aš liudiju žmogaus nukautą žmogų,
Anatemą lig paskutinio ainio.
Aš liudiju tribūną demagogą.
Aš liudiju tarp mūsų gyvą Kainą.

AŠ LIUDIJU REALYBĘ

Aš liudiju gražuolėje senatvę.
Aš liudiju tylon ateisiant audrą.
Aš liudiju — šventovė stovi gatvėj.
Aš liudiju gyvajam grūde pudrą.

Aš liudiju varpų maldas kas rytą,
Aš liudiju pavakarinį rūką,
Aš liudiju akim dangaus zenitą,
Aš liudiju iš kūdikio senuką.

AŠ LIUDIJU KŪRYBĄ

Aš liudiju gėlių spalvas ir kvapą.
Budėjimą šešėlių palapynuos,
Kada mintis iš nieko kūnu tampa, —
Aš liudiju ir grožį, ir žinyną.

Aš liudiju ne iš žmogaus viliones,
Regėjimus širdies, sapnų ir proto.
Aš liudiju keliaujančią per žmones
Kūrybos aistrą, laimę ir Golgotai

MAGAI

Raidė ir raštas — trupinys ir duona,
Bet skonis — magiko ne žemės burtas.
Kūrėjau! Tavo dvasios lobiui duotas
Stebuklo veidu amžinumo turtas.

Pagodomis į Dievą šaukias indas;
Krikščionis gotika į dangų kyla;
Pranciškaus žodis šventraščiu pasklinda;
Čiurlionis bruožais beldžias amžių tylai.

PALAIMINTOS VALANDOS

Ir būna valandų, kada tu girtas nuo idėjų
Klajoji žemėje, kaip deimantų vagis:
Silpni pavydi tau, kad tu esi minties karalius.
Nors gyveni gėlelių syvais kaip drugys.

Tos valandos palaimintos kaip ašaros šventųjų:
Iš jų pasaulio visas grožis ir jėga.
Paminklų akmenys atskleidžia dvasios veidą,
Stebuklų prarajos pakyla uždanga.

KŪRYBA

Kūryba ne garbė, ne dovanų miražas,
Tai grūdo diegas žemėj saulės išviliotas.
Bet ji garbė minioj, ir dovana pasauliui,
Ir didis aukso klodas per žemes nuklotas.

Paminklas, poema ir žaislas nuspalvotas
Iš paslapties iškyla šviesai būti kūnu,
Kaip žiedas visatai ir niūriai vargo dienai —
Sofoklis, ir Rodin, ir Dantė, ir Džioto.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai