Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠVIETIMAS OKUPUOTOJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. VAITIEKŪNAS   
Švietimo sąvoka galima imti platesne prasme, įsijungiant ir valstybės, ir bažnyčios, ir šeimos institucijas. Galima imti siauresne prasme, apsiribojant tik mokyklos vaidmeniu. Tik pastaruoju atžvilgiu ir noriu pateikti duomenų apie švietimą okupuotoje Lietuvoje.

Lenino posakis. "Duokite man aštuonerių metų vaiką ir jis visą savo gyvenimą bus komunistas", atseit, perleiskite jaunimą per komunistinės mokyklos girnas ir jis išeis perdėm komunistinio nusistatymo, be abejojimo, turi tiesos. Mokyklos dvasia ir idėjos daugiau ar mažiau nustato mokinio pasaulėžiūrai kryptį visam amžiui. Dėl to suprantama, kad tiek pačioje Rusijoje, tiek sovietų pavergtuose kraštuose mokyklos reikalams skiriama daug dėmesio.

Nekeisdami sovietinės mokyklos pagrindinio uždavinio: paruošti techniškai išlavintą ir komunistiškai, tiksliau — maskviškai nuteiktą jaunimą, praktiškąjį to uždavinio vykdymą sovietinio švietimo lėmėjai stengiasi suderinti su visais kitais sovietinės valstybės interesais. Iš čia eina jau kelinta sovietinės mokyklos reforma.

Nuo 1918.10.16. sovietinės mokyklos pagrindą sudarė 5 metų bendrojo lavinimo pradžios mokykla ir 4 metų vadinamojo politechninio lavinimo vidurinė mokykla, bendrai vadinta devynmete bendrojo lavinimo mokykla. Nuo 1929.7.7. šią devynmetę pakeitė dešimtmetė. Vietoj 4 metų politechninio lavinimo įvesti 5 metai. Nuo 1934 m., nekeičiant mokslo metų skaičiaus, dešimtmetė padalyta trimis koncentrais: 4 metai pradžios mokslui, prie jų pridėjus dar 3 metus — 7 metų nepilna vidurinė mokykla, ruošianti kandidatus specialiajai vidurinei mokyklai, ir, prie septynmetės pridėjus dar 3 mokslo metus — pilna vidurinė, ruošianti kandidatus augštajai mokyklai.

Vykdydama sovietinio švietimo vientisą sistemą visuose savo galios sferoje esančiuose kraštuose, Sov. Sąjunga, okupavusi Lietuvą, nedelsdama savąją mokyklos sistemą užkorė ir Lietuvai. Tačiau po II-ojo pasaulinio karo užgrobtuose Centro ir Rytų Europos kraštuose toks
---------------
Paskaita JAV ir Kanados LFB studijų dienų dalyviams 1959.8.12. Dainavoje, Mich.
--------------------------
automatiškas rusiškosios dešimtmetės perkėlimas pasirodė netinkamas. Dėl to vadinamuosiuose satelitiniuose kraštuose buvo leista tu-tėti 12 metų pradžios ir vidurinė mokykla, o Baltijos valstybėse nuo 1949 mokslo metų — 11 metų. Žinoma, pereinamajam laikotarpiui. Baltijos valstybėse tas pereinamasis laikotarpis buvo numatytas užraukti 1953-54 m.m. Tik Stalino mirtis tatai nudelsė iki naujos, jau Stalino paveldėtojo Chruščiovo įvykdytos, sovietinės mokyklos reformos, kuri pradėjo veikti nuo 1959-1960 mokslo metų.

Tiek pati Maskva, tiek Maskvos marionetės okup. Lietuvoje kas proga pabrėžia nepaprastą švietimo pažangą Lietuvoje per okupacijos metus. Kadangi operuojama skaičiais, tai susidaro įtaigus vaizdas. Pvz. sakoma, 1939 buvus 2713 pradžios mokyklų, o 1958 — 3613, gimnazijų — 69, o 1958 — 414 ir t.t. Sakykime, abeji tie skaičiai teisingi, tačiau vien jais paremta išvada anaiptol nebus tikroviška. Prileiskime, kad šiuo metu okup. Lietuvoje pradžios mokyklų tikrai 25% daugiau kaip kad 1939 buvo. Bet pirmiausia atsiminkime, kad okup. Lietuvos teritorija yra 19% didesnė. Antra, 1939 vienai mokyklai išėjo vidutiniškai 124.7 mokiniai, o 1958 mokyklai tik 95.5. mokiniai. Vadinas, mokyklų — tai daugiau, bet mokinių jose beveik tiek pat kaip 1939, nepaisant pribuvusios teritorijos ir natūralaus gyventojų prieauglio. Palyginę 1939 mokinius (338,319) su 1958 mokiniais (344,914), matome mokinių pribuvus tik nepilnus 2% . Tas rodo labai didelį faktinį mokyklinio amžiaus vaikų trūkumą (200,000) okup. Lietuvoje. Ar jie tik sovietinės mokyklos nelanko, ar jų iš viso dėl sovietinio genocido mūsų tauta neteko — sovietiniai šaltiniai neskelbia.

Jei palyginsime 1939 progimnazijų ir gimnazijų skaičių su 1958 vidurinių mokyklų skaičiumi, matome jų pribuvus 337%. Vietoj 97 skelbiama esant 414. Bet kai palyginame mokinius jose, tai matome jų pribuvus tik 106%. Turint galvoj pribuvusią teritoriją su Vilniaus ir Klaipėdos miestais, tas prieauglis nėra koks nepaprastas. Tokiu pačiu tempu mokinių prieauglis kilo metai iš metų ir nepriklausomos Lietuvos mokyklose. O nepaprastas pačių mokyklų skaičiaus padidėjimas yra taip pat jų susmulkėjimo

ROMAS VIESULAS LIŪDNA GIRIAI BE GEGUTES (III paveikslas) Liūdna giriai be gegutės,
Taip man jaunai be močiutės.
Nyku giriai be genelio,
Taip man jaunai be tėvelio.

rezultatas. 1939 vienai gimnazijai išėjo vidutiniškai 344.7 mokiniai, o 1957 — 133.1 mokiniai. Tad pagyrai apie nepaprastą pradžios ir vidurinio mokslo išaugimą okup. Lietuvoje faktiškai nėra tokie, kaip iš paviršiaus atrodo.

Didesnė pažanga padaryta vaikų su fiziniais trūkimais švietime. 1939 m. tokiems buvo 3 mokyklos: 1 neregiams, 2 nebyliams. Jose mokėsi 141 mokinys. 1957 m. šios rūšies mokyklų nurodoma 11 su 1358 mokinių. Šie duomenys liudijo ir vaikų su fiziniais trūkimais, didelį padidėjimą.

1957 m. okup. Lietuvoje dar veikė 217 vakarinių pradžios mokyklų su 26,130 mokinių. Lietuvos nepriklausomybės pradžioje tokių vakarinių pradžios mokyklų buvo apstu. Vėliau jos labai buvo praretėję.

1939 buvo 143 specialiosios mokyklos su 14,040 mokinių. 1957 — 68 su 22,852 mokiniais, tarp kurių 18,884 neakivaizdinių. Tarp okup. Lietuvos specialiųjų mokyklų yra ir tokių kaip felčerių, provizoriaus padėjėjų.

Iš 1939 veikusių augštųjų mokyklų nebeveikia Prekybos Institutas ir augštoji karo mokykla. Vietoje Vytauto Didžiojo Universiteto veikia Politechnikos institutas ir Medicinos institutas. Vietoje Pedagoginio instituto veikia 3 pedagoginiai institutai: Vilniuje, N. Vilnioj (lenkų kalba) ir Šiauliuose. Vietoj Kauno konservatorijos ir meno mokyklos veikia Vilniaus konservatorija ir Dailės Institutas. Atgaivintas Kūno Kultūros ir Sporto institutas Kaune. Vilniuje veikia vakarinis Markso-Lenino universitetas, kuriame atsakingi partijos parei* gūnai, mokytojai ir ūkio vadovai 2 metus klauso politinės ekonomijos, marksizmo-leninizmo, estetikos, filosofijos istorijos, dialektinio-is-torinio materializmo, ateizmo ir antireliginės propagandos dalykų.
Vilniaus universitetas, Žemės ūkio akademija, Veterinarijos akademija tebeveikia, bet ne kaip Lietuvos, o kaip Sov. Sąjungos augšto-sios mokyklos. Taip pat ir Kauno Politechnikos institutas priklauso Sov. Sąjungai. Pastaruoju metu Maskva yra nutarusi augštųjų mokyklų priklausomybę peržiūrėti, tik dar nėra galutinio sprendimo. Iš pačios okup. Lietuvos mokyklų medicinos institutas priklauso vadinamajai Sveikatos ministerijai, padagoginiai institutai — vadinamajai Švietimo ministerijai, konservatorija, dailės institutas — vadinamajai Kultūros ministerijai, sporto institutas — tam tikram komitetui prie ministerių tarnybos.
Kai kuriose augštosiose mokyklose labai išaugęs studentų skaičius.

Iš lentelės matome, kad ypatingai išaugęs studentų skaičius Žemės ūkio akademijoje, Veterinarijos akademijoje, Politechnikos institute. Tuo tarpu universitetas, konservatorija, dailės institutas beveik palikę vietoje. Atrodo, kad pirmosios mokyklos ruošia specialistus ne tik Lietuvai. Būdinga taip pat, kad Kauno medicinos institute 1957 -59 m.m. buvo 1,545 studentai, o Vilniaus universiteto medicinos fakultete tik 399 studentai. Gal dėl to, kad Kauno medicinos institutas naudojasi nepriklausomos Lietuvos pastatytomis moderniomis klinikomis.
Ir Vilniaus universitete, ir Žemės ūkio akademijoje, ir Veterinarijos akademijoje ir, ypatingai, pedagoginiuose institutuose daug vadinamųjų neakivaizdinių studentų. Kaip faktiškai šis mokymas vyksta — visai aiškaus vaizdo nėra. Jis skiriasi nuo vadinamojo stacionarinio mokymosi. Tai matyti iš to, kad Vilniaus universiteto taryba pareikalavo iš profesūros neleisti neakivaizdininkus egzaminų, jei neturi įskaitų, kad nekeltų į augštesnį kursą lygtinai, kiečiau imtų per egzaminus. Vadinasi, neakivaizdininkai egzaminavosi be įskaitų, buvo keliami į augštesnį kursą be reikiamo minimumo, buvo egzaminuojami pro forma. Naujojo švietimo reforma faktiškai neakivaizdinį mokymąsi dar labiau išplečia. Jį padaro beveik pagrindiniu. Ryšium su tuo pradėti jo kai kurie pertvarkymai. Ar ateityje neakivaizdinis mokymasis galės pakeisti mokymąsi mokyklose — pamatysime. Ligi šiol jis, atrodo, buvo tik "erzacinis" studijavimas trūkstamam cenzui įgyti ar žinioms pagilinti.

Visų rūšių okup. Lietuvos mokyklose mokslas nemokamas, kitaip tariant, už mokslą sumoka visi mokesčių mokėtojai, visi dirbantieji. Į augštąsias mokyklas priimami pagal konkursinius egzaminus. Egzaminuotis leidžiama pristačius 1) autobiografiją, 2) vidurinės mokyklos baigimo atestatą, 3) pasą, 4) tris savo fotografijas, 5) karinį bilietą, 6) darbovietės pažymėjimą, 7) sveikatos pažymėjimą, 8) gyvenamosios vietos, atseit, saugumo pažymėjimą, 9) gimimo metrikus.

Pagal Vilniaus universiteto duomenis mokomajame personale lietuvių 73.3% , rusų 13.7 žydų 9.4%, kitų 3.6%. Studentuose lietuvių 76.3 % rusų 11.5 , lenkų 3%, kitų 9.2%. Studentų komunistinio jaunimo narių 75.5%. Studentų kompartijos narių 0.8%.

Lietuvos pradžios ir vidurinė mokykla per 13 metų turėjo 13,736 pamokas berniukams ir 13.804 pamokas mergaitėms (mokslo metus laikant 34 savaičių). Okup. Lietuvos vienuolikametė turėjo 11,118 pamokų. Išmesta 884 tikybos pamokos, 612 lotynų kalbos, 340 tėvynės pažinimo, sumažinta 255 istorijos, 102 geografijos, 68 visuomenės mokslų, 102 filosofijos įvado, 510 piešimo, 510 fizinės kultūros, 476 dainavimo, 272 rankdarbių. Viso išmesta 4,131 pamoka. Jų vietoj pridėta lietuvių kalbai 306 pamokos (matyt, vietoj išmesto tėvynės pažinimo), 493 pamokos pirmai svetimai kalbai (rusų), 85 pamokos antrai svetimai kalbai, 136 pamokos matematikai, 17 pamokų gamtai, 476 pamokos praktikai dirbtuvėse ar žemės ūkio mašinoms ir elektrotechnikai. Viso naujų pridėta 1,513 pamokų.

Antra vertus, okup. Lietuvos mokykla turėjo 1,156 pamokas daugiau už rusų dešimtmetę. To nepaisant, okup. Lietuvos vienuolikametė turėjo mažiau pamokų gimtosios kalbos, istorijos, geografijos, biologijos, chemijos, fizikos, nes rusų mokykla turėjo tik 680 pamokų svetimai kalbai, ogi okup. Lietuvos mokykla — 2,142 pamokas. Dėl rusų kalbos apkrovimo okup. Lietuvos mokykloje kenčia ir gimtoji kalba ir kai kurie kiti dalykai.

Greta apkrovimo jau nuo 2-ojo skyriaus rusų kalbos pamokomis rusinimas ir komunisti-nimas labai intensyviai varomas ir visų kitų dalykų dėstomuoju turiniu. Nuo abėcėlės iki astronomijos, psichologijos vadovėlių komunisti-nimo ir rusinimo pastangos eina per visus vadovėlius, neišskiriant nė braižybos. Aritmetikos pavyzdžiai — upės, geležinkeliai, kalnai, ežerai — tik rusiški. Išskyrus lietuviškųjų dalykų vadovėlius: lietuvių kalbos skaitinius, lietuvių kalbos gramatiką, Lietuvos geografiją, Lietuvos istoriją, — kitų vadovėlių autoriai yra rusai. Kai kurie lietuviai autoriai savo patai-kūniškumu okupantui pralenkia pačius rusus. Ypatingai bjauriai suklastota Lietuvos istorija.

Trumpai apibūdinant okup. Lietuvos mokyklos vadovėlius, reikia pasakyti, kad jie nusikalsta pagrindiniam švietimo uždaviniui —perteikti mokiniui tiesą.
Rusinimo ir komunistinimo pastangos taip pat labai intensyvios ir augštosiose mokyklose. Pvz. Vilniaus universitete net lietuvių kalbos ir literatūros specialybės studentams reikia išklausyti rusų literatūros istorija, SSSR tautų istorija, rusų kalba — viso 724 valandos, t.y. 18.4'< visų mokomųjų valandų. O tokios specialybės kaip žurnalistika ar teisė rusiškų dalykų turi iki 40.8% visų mokomųjų valandų. Atitinkamų specialybių studentai turi klausyti SSSR geografijos, geologijos, geomorfologijos, bet neturi Lietuvos geografijos, geologijos, geomorfologijos, Lietuvos teisės istorijos, Lietuvos finansų, ūkio.

Komunistinimui specialiai yra 3 dalykai: kompartijos istorija, politinė ekonomija ir dialektinis bei istorinis materializmas. Šiems dalykams skirta vidutiniškai 12 — 13% visų mokomųjų valandų. Kai kurių specialybių studentams tie dalykai ypatingai sustiprinti ir sudaro iki 18.5% visų mokomųjų valandų. Visų specialybių valstybiniuose egzaminuose pirmuoju dalyku eina kompartijos istorija. Visų specialybių studentai šį kursą eina pirmuosius dvejus metus: 144 teorijos valandos ir 80 valandų pratyboms. Nuo penktojo semestro einama politinė ekonomija ir dialektinis materializmas. Tuo būdų komunistinė indoktrinacija išdėstyta per visą studijų laiką. Be abejojimo, šalia šių specialių komunistinimo dalykų netiesiogiai, kaip kad ir vidurinėse mokyklose, rusinimo ir komunistinimo pastangos reiškiasi kas žingsnis, neišskiriant nė augštosios matematikos.

Šioks okup. Lietuvos mokyklos vaizdas yra buvęs iki 1959-60 mokslo metų. Kas nauja jame įnešta pastarosios sovietinio švietimo reformos?
1958 rugsėjo 21 d. Maskvos "Pravda" paskelbė kompartijos centro komiteto užgirtus Chruščiovo siūlymus "Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu sustiprinimo ir dėl tolesnio liaudies švietimo sistemos vystymo." Tuose siūlymuose buvo tokie Chruščiovo konstatavimai:
1) Praktiškai Sov. Sąjungoje nesą visuotinio privalomo mokymo nė 7 metų. Septynmetę išeiną daugiausia iki 80 proc vaikų. O kalbos apiee visuotinį dešimtmetės mokyklos mokską esannčios netikslingos ("nacielesoobrazny").

2) Daugiau kaip pusė vidurinę dešimtinei" baigusiųjų nestoja į augštąsias mokyklas. Vien 1954-1957 baigusiųjų į augštąsias mokyklas nestojusiųjų susidarę per pustrečio milijono jaunimo.

3) Kadangi vidurinė mokykla ruošianti tik kandidatus augštajai, tai į augštąją neįstojušieji pasirodo neparuošti gyvenimui. Jie ypač purtąsi fizinio darbo, kurį laiką sau įžeidimu.

4) Į augštąsias mokyklas atrankos tvarka esanti netikusi, nes, nors formaliai esą reikalingi konkurso egzaminai, faktiškai lemiančios tėvų protekcijos.

5) Pačios augštosios mokyklos taip pat ruošiančios diplomuotus teoretikus be ryšio su gyvenimu.

Suminėtoms švietimo sistemos ydoms pašalinti Chruščiovas pasiūlė ir kompartijos centro komitetas tuos siūlymus užgyrė:
1) Visuotinį bendrąjį lavinimą aprėžti aštuonmete mokykla, atseit nuo 7 iki 15-16 metų amžiaus.
2) Aštuonmetė mokykla turinti suteikti ne tik bendrojo išsilavinimo pagrindus, bet ir politechnikos pagrindus ir meilę bei pagarbą fiziniam darbui.
3) Aštuonmetę baigusieji jungiami Į gamybą: miestuose į pramonę, prekybą, administraciją, kaime — į kolchozus ir sovchozus.
4) Kadangi aštuonmetė neparuoš kandidatų augštajai mokyklai, tai tam paruošimui prie įmonių steigiamos trejų metų vakarinės, pamaininės ir neakivaizdinio mokymosi mokyklos. Šios paruošiančios kandidatų augštajam mokslui ir augštesnio išsilavinimo specialistų praktikai, nes mokslas jose būsiąs susytas su kuria specialybe.
5) Augštajai mokyklai suartinti su gyvenimu visi aspirantai turį ateiti su darbo stažu. Jų atranka turinti eiti pagal jų darbovietės įvertinimą, jų visuomeniškumą ir patikimumą.
6) Augštasis mokslas turįs daugiau rikiuotis į vakarinį ir neakivaizdinį. Pirmieji 2-3 kursai augštojoje mokykloje turį būti einami nemetant darbo. Nuo trečio kurio studentas turėtų gauti 2-3 dienas per savaitę laisvas nuo darbo. Tik paskutiniai dveji metai galėtų būt skirti išimtinai mokslui augštojoje mokykloje. Tokia tvarka augštąjį mokslą gal pratęstų 3-4 metus, bet, mokslą baigęs, jau turėtų praktikos.
7) Kai kurių specialybių augštasis mokslas, esą, geriausia būtų eiti vadinamuosiuose fabrikiniuose universitetuos. O žemės ūkio specialistus galėtų ruošti sezoninės augštosios mokyklos prie sovchozų. Medicinos ir pedagoginės srities augštųjų mokyklų surišimas su gyvenimu taip pat turįs rasti savo pritaikymą.

Šie Chruščiovo siūlymai netrukus virto Sov. Sąjungos įstatymu. 1958.12.24. augščiausias sovietas jų pagrindu išleido vadinamąjį sąjunginį įstatymą, pagal kurį vadinamosios respublikos turėjo išleisti savus atitinkamus įstatymus. Vadinamoji LTSR savąjį išleido 1959.4.22.

Kodėl Sov. Sąjungai šiokios nepopuliarios švietimo reformos prisireikė ir kuris bus jos poveikis vadinamosioms respublikoms, tad ir okupuotai Lietuvai?
Svarstant pirmąjį klausimą, pirmiausia negalima išleisti iš akių, kad pagal 1959.1.15. Sov. Sąjungos gyventojų surašymo duomenis, anot Princetono universiteto prof. W.W. Eason komentaro (Foreign Affairs, vol. 37, Nr. 4,1959. liepos m.) Sov. Sąjunga tarp 1940-1950 yra praradusi, Įskaitant tų metų gyventojų normalų prieaugli, 45 milijonus gyventojų: 20 mil. dingusio natūralaus prieauglio ir 25 mil. nelaiku mirusiųjų. Tarp pastarųjų — 10 mil. žuvusių karių ir 15 mil. civilių gyventojų. Iš jų 11 mil. vyrų ir 4 mil. moterų. Šis gyventojų, ypač vyrų, deficitas kaip tik šiuo metu pradedamas justi darbo jėgos prieauglyje. Nustačius Sov. Sąjungos ūkinius uždavinius septynmečio plane, darbo jėgos prieauglio reikalas ypač suaktualėjo, ir kompartijai neliko kito kelio, kaip mobilizuoti šešiolikamečius iš mokyklų, šaukiantis paties Markso pagalbos, kuris esą skelbęs, kad ir vaikai turį kasdien dirbti. O kad tarptautinės darbo konvencijos tokiam sovietiniam jaunimo įdarbinimui yra priešingos — kompartija galvos nesuka.

Kad pagrindinis reikalas chruščiovinei švietimo reformai eina iš darbo jėgos trūkumo, liudija ir tai, kad nuo 1959-1960 mokslo metų mokyklose patys mokiniai turi pasirūpinti mokyklų švara, mokslo priemonių remontu ir panašiais dalykais. Patiems mokiniams teks atlikti mokyklos virtuvės darbai, budėti už bufeto, aptarnauti mokomuosius ūkius, prižiūrėti ir nuimti mokyklų daržus ir t.t. Tuo būdu pagelbinis mokyklų personalas atleidžiamas kitam darbui.

Antra vertus, augštas sovietinių gyventojų šviesuomenės procentas ir politiškai sovietiniam totalizmui pavojingas, sudarąs palankias sąlygas pavojingų idėjų fermentacijai esama padėtimi nepatenkintoje visuomenėje. Paties sovietinio totalizmo istorija tam aiškus pavyzdys. Todėl pristabdyti šviesuomenės gamybos tempą yra Chruščiovui ir politinis interesas.
Greta ūkinių ir politinių motyvų švietimo reforma siekia sustiprinti vadinamosiose respublikose rusų asimiliacines užmačias. Čia ir susiduriame su klausimu, kuris bus Chruščiovo mokyklinės reformos poveikis okupuotai Lietuvai.

Tas poveikis ryškėja jau iš vadinamosios LTSR 1959.4.22. įstatymo "Dėl mokyklos ryšio su gyvenimu sustiprinimo ir dėl tolesnio liaudies švietimo sistemos vystymo." Jau pats šio įstatymo gramozdiškos antraštės pažodinis vertimas iš rusiškojo rodo, kaip toli siekia Maskvos ranka okup. Lietuvos mokyklą.

Sovietiniu metodu įstatymo įvade pasigi-riama, kad okup. Lietuvoje "neregėtais tempais vystosi mokslas, literatūra, menas". Toliau bendro lavinimo vienuolikametės mokyklos pavertimo aštuonmete blogam įspūdžiui praskaidrinti sekama pasaka apie tai, kad "mokslo ir technikos vystymasis Tarybų šalyje iš pagrindų keičia darbo pabūdį; darbininkų ir kolūkiečių darbas savo esme vis labiau artėja prie inžinierių, technikų, agronomų ir kitų specialistų darbo." Atseit, nėr ko dėl Chruščiovo mokyklinės reformos nusivilti, nes kolchozininkas pagal sovietinės technikos laimėjimus tolygus inžinieriui. Suprantama, tas aiškinimas nutyli tai, kiek uždirba kolchozninkas ir kiek inžinierius. Dėl pačios reformos reikalo ir esmės į-vadas, be tuščių žodžių apie tai, kad dabartinė okupuotos Lietuvos mokykla "atsilieka nuo komunizmo statybos reikalavimų", nieko konkretaus nepasako. Pačiame įstatyme yra trejopi nuostatai: (a) propagandiniai, (b) technikiniai ir (c) principiniai.

(a) Propagandinis yra nuostatas, kad "mokymo ir auklėjimo vidurinėje mokykloje pradmeniu turi tapti glaudus ryšys su darbu". Kaip teisinė norma, toks nuostatas yra tuščia frazė. Propagandinis yra nuostatas, kad reforma kelianti švietimo lygį, nes esą vietoj septynmetės įvedanti aštuonmetę privalomą mokyklą. Faktiškai okup. Lietuvos vienuolikametė mokykla likviduojama ir jos vietoje įvedama aštuonmetė, o tai yra labai aiški atžanga švietimo lygyje. Propagandinis yra nuostatas, kviečiąs rajonų ir miestų vykdomuosius komitetus, ministerijas, sovchozus, kolchozus ir kitas įmones bei įstaigas skatinti jaunimą, kad jis ir dirbdamas mokytųsi. Propagandinė taip pat yra rekomendacija kolchozams organizuoti moksleivių gamybinį mokymą ir mokomųjų dirbtuvių bei kitų pastatų statybą. Žinant, kaip sunkiai daugumas kolchozų verčiasi tokia rekomendacija reiškia ne ką kita, kaip pasikėsinimą į elgetos lazdą. Propagandinis taip pat nuostatas (13 str) apie mokymui naudojimą filmo, radijo, televizijos.

Visi tie dalykai ir Iigšiol labai intensyviai naudojami sovietinio totalizmo indoktrinacijai.
(b) Technikiniai - organizaciniai nuostatai kalba, kad "būtinais atvejais turi būti paliekamos keturklasės pradinės mokyklos". Po pasigyrimo, kad "neregėtais tempais vystosi mokslas, literatūra, menas," šioks nuostatas skamba anachronizmu. Okupuotos Lietuvos visuotinio mokymo padėtį jis grąžina į buvusią nepriklausomoj Lietuvoj prieš 1936 mokyklinę reformą. Jis liudija, kad faktiškai okupuoto j Lietuvoj iki visuotinio aštuonmečio mokymo kelias dar tolimas. Be kita ko, tatai rodo ir sovietinė okupuotos Lietuvos mokyklų statistika: 1957-1958 mokslo metais iš 3416 mokyklų 2464, t.y. daugiau kaip 72%, buvo ketverių metų mokyklos. Naujasis įstatymas tą padėtį legalizuoja ir ateičiai.

Technikiniai-organizaciniai nuostatai kalba apie mokyklinio amžiaus vaikų apskaitą, apie atestatus baigusiems aštuonmetę ir jų teisę stoti į profesinio-techninio lavinimo (amatų) mokyklą, ar į vakarinę, pamaininę, sezoninę, neakivaizdinę 3 metų vidurinę mokyklą, arba į vidurinę specialiąją mokyklą, kai pastaroji nereikalauja vienuolikametės atestato.
Technikiniai organizaciniai nuostatai kalba apie mokyklas vaikams su dvasiniais ar fiziniais trūkumais, apie sveikatos įstaigų mokyklinę priežiūrą sveikatos ir higienos atžvilgiu, apie tai, kad amatų mokyklose mokslas trunka 2 ar 3 metus.

Technikinis-organizacinis yra nuostatas, kad mokyklinė reforma okupuotoje Lietuvoje vykdoma palaipsniui per ateinančius 5 metus; taip pat, kad vidurinės specialiosios mokyklos vienos pritaikomos dirbantiems, kitos — dalinai dirbantiems, trečios — tik pačioje mokykloje dirbantiems, kad jų vienos vakarinės, kitos neakivaizdinės.

Skirtumas tarp profesinės-techninės (amatų) mokyklos ir vidurinės specialiosios mokyklos yra tas, kad pirmoji labai nedaug temoko bendrojo lavinimo dalykų ir jos atestatas neteikia teisės stoti į augštąją mokyklą, o vidurinė specialioji įgalina išeiti vienuolikametės bendrojo lavinimo dalykus ir jos atestatas teikia pirmumą stojant į atitinkamą augštosios mokyklos specialybę.
Technikiniai-organizaciniai nuostatai numato, kad amatų mokyklos turi veikti prie fabrikų, sovchozų ir kitų gamybinių įmonių ir kad šių mokyklų mokiniai vietoj Iigšiol gautos aprangos ir maisto gautų už savo darbą atlyginimą, atseit, būtų tikri "gizeliai." Būdingas nuostatas, kad šioms mokykloms vadovėliai būtų leidžiami lietuvių kalba. Vadinasi, Iigšiol šių mokyklų mokiniai buvo priversti naudotis svetima kalba vadovėliais.

Technikiniai-organizaciniai nuostatai numato, kad Kauno Politechnikos institute pirmieji

ROMAS VIESULAS GIEDA GAIDELIAI, RALIUOJA (IV paveikslas)Gieda gaideliai, raliuoja,
Berneliai žirgus balnoja.
Bebalnodami, kamanodami.
Mergelę budino.

du kursai bus einami vakarais ir neakivaizdiniu būdu, išskyrus teorinių dalykų specialybes; taip pat, kad Žemės ūkio ir Veterinarijos akademijos bus stambiuose ūkiuose, kuriuos turės apdirbti patys studentai su profesūra.

Technikiniai-organizacininiai yra nuostatai, kad " į augštąsias mokyklas priiminėti remiantis partinių, profsąjunginių, komjaunimo ir kitų visuomeninių organizacijų, pramonės, žemės ūkio įmonių, įstaigų, organizacijų vadovų ir kolūkių valdybų duodamomis charakteristikomis", pirmumą teikiant asmenims, "turintiems praktinio darbo stažą".

Technikiniai-organizaciniai yra nuostatai įtraukti į augštųjų mokyklų dėstytojus iš šalies inžinierius, agronomus, gydytojus, tuo keliu praplečiant mokomąjį personalą.
(c) Įdomiausi betgi yra reformos principiniai nuostatai. Mokyklos tikslui ir uždaviniams nusakyti jie vartoja senąją stalininę frazeologiją apie socializmo principų dvasią, apie komunizmo idėjų dvasią mokykloje, apie proletarinį internacionalizmą, ateizmą ir kitus "iz-mus". Vadinas, reforma sovietinės mokyklos tikslų ir uždavinių neliečia. Svarbiausia, ji taiko į mokyklos organizaciją. Šia prasme 8 str. nustato, kad, baigęs aštuonmetę mokyklą, jaunimas nuo 15 metų, pabrėžiu — nuo 15 metų, įsijungia į gamybinį darbą. Toliau mokytis įstatymas nurodo tik tokias galimybes:
(a) "vakarinėse, pamaininėse (nelabai aiški sąvoka. Aut.), sezoninėse ir neakivaizdinėse" 3 metų bendrojo lavinimo mokyklose;
(b) 3 metų "vidurinėse bendrojo lavinimo politechninėse darbo mokyklose su gamybiniu "mokymu", kurios gali būti prie aštuonmetės mokyklos prikergtos arba skyrium veikti; (c) vidurinėse specialiose mokyklose (technikumuose), jei jos nereikalauja pilnos vidurinės mokyklos atestato. (Tarp veikiančių technikumų tokie yra išimtys.).

Tuo būdu vietoj ligšiolinės vienuolikametės (Sov. Sąjungoj — dešimtmetės) mokyklos paskutinių 3 klasių reforma įveda 3 metų vakarines, pamainines, sezonines, neakivaizdines bendrojo lavinimo mokyklas ir 3 metų politechni-nes darbo mokyklas su gamybiniu mokymu. Aišku, kad pastarųjų mokyklų kiekis bus aprėžtas, ir šios galimybės yra vienodai įstatymo numatytos visai Sov. Sąjungai: vietoj 2 paskutinių klasių rusų dešimtmetei mokyklai ir vietoj 3 paskutinių klasių okup. Lietuvos vienuolikametei mokyklai. Nepaisant okup. Lietuvos švietimo darbuotojų pastangų ir pagrįstų argumentų gauti okup. Lietuvos mokyklai (tokios pat pastangos buvo ir okup. Estijoj bei Latvijoj) vienerius metus daugiau ir turėtąjį vienerių metų skirtumą su rusų mokykla išlaikyti, nes okup. Lietuvos mokykla turi daugiau išeiti kalbos, istorijos, geografijos, — vistiek Maskva to neleido ir Baltijos valstybių mokyklą metų atžvilgiu sulygino su rusų mokykla, tuo būdu pastarąja pastatydama daug geresnėn padėtin už tautinę mokyklą. Tas padaryta rusinimo ga limybėm okupuotuose kraštuose sustiprinti.
Rusinimo galimybėms sutvirtinti reforma įvedė ir nuostatą (11 str.), kad mokinių tėvai sprendžia "kuria dėstomąja kalba mokyklą lankys jų vaikai" ir kad "Lietuvių ar kita dėstomąja kalba mokyklose rusų kalbos mokoma, taip pat rusų ar kita dėstomąja kalba mokyklose lietuvių kalbos mokoma pagal tėvų ir moksleivių norą". (M. p. Aut.) Tai yra tikras "Trojos arklys" okup. Lietuvos mokykloje. Pirmiausia šis nuostatas įgalina Rytų Lietuvos nelietuvių elementą visiškai nusigręžti nuo lietuvių kalbos. Kadangi Sov. Sąjungoj, taip pat ir okup. Lietuvoj be rusų kalbos negalima išsiversti, kadangi Maskvos faktinis spaudimas eina už rusų kalbą, pigu suprasti, kuria kryptimi bus lenkiamas tėvų sprendimas dėl jų vaikų lankomos mokyklos dėstomosios kalbos. Caro kolonistų rusų likę Lietuvoje židiniai Kauno, Rokiškio, Ukmergės, Utenos, Zarasų apskrityse tuo nuostatu gali nusėti Lietuvą rusų mokyklomis. Maža to. Pramonės ir administracijos centruose susitelkę rusai valdininkai gali rusų mokyklą užkarti visiems vietos gyventojams, ypač kai Maskvos spaudimas ir oportunistinis motyvas ir šiaudadušiams lietuviams gali skatinti palankumą rusų mokyklai.

Faktiškai šis Chruščiovo nuostatas net priešingas Sov. Sąjungos konstitucijai, garantuojančiai vadinamosioms respublikoms tautinę kalbą, kontrabandos keliu įšmugeliuoja į Lietuvos mokyklą labai pavojingą rusinimo veiksnį. Jis yra juo pavojingesnis, kad iš paviršiaus gražiai pridengtas, kaip kad ir daugelis sovietinių nuostatų, laisvu apsisprendimu, šiuo atveju mokinių tėvų laisvu apsisprendimu. Ką reiškia sovietinio totalizmo sistemoje apsisprendimo laisvė, žino tik tie, kurie turėjo nelaimę sovietinį totaliz-mą praktiškai patirti. Pagal laisvo apsisprendimo sovietinę sampratą juk ir Lietuva laisvai apsisprendusi atsisakyti laisvės ir nepriklausomybės Sov. Sąjungos labui, ir Lietuvos ūkininkai laisvai apsisprendę atsisakyti savo ūkių ir tapti kolchozo baudžiauninkais... Tad ir šiuo mokyklos tėvų "laisvu apsisprendimu" Chruščiovas į mokyklinę reformą yra įdėjęs net ir Stalino nepraktikuotą tautinės mokyklos rusinimo veiksnį.

Kitas reformos principinis nuostatas yra dėl mokyklų-internalų. Okup. Lietuvoj ši mokyklų rūšis atsirado 1955-56 m.m. 1957-58 m.m. mokyklų-internatų okup. Lietuvoje tebuvo penkios. Jau mokyklinės reformos įstatymą paskelbus, Sov. Sąjungos kompartija ir valdžia išleido papildomą nutarimą. "Dėl priemonių mo-kykloms-internatams vystyti 1959-1960 metais". Nutarimas, konstatavęs šios mokyklos tinkamumą "komunistinės visuomenės kūrimo sąlygomis," iki 1965 šių mokyklų mokinių skaičių numato pakelti iki pustrečio milijono. Nutarimas įpareigoja vadinamųjų respublikų kompartijas ir vyriausybes "paruošti ir patvirtinti mokyklų-internatų vystymo... priemones", taip pat rekomenduoja (suprantame, ką reiškia Kremliaus "rekomendacija" Vilniaus marionetėms) "apsvarstyti ir išspręsti... klausimą dėl to, kad 1959-1965 metais vaikų namai (prieglaudos) palaipsniui būtų reorganizuojami į mokyklas-internatus." Šis užsidegimas plėsti mokyklų-internatų tinklą eina iš kompartijos XXI kongreso pasisakymų. Kompartijos kongresas numatė šiose mokyklose "augštesniu lygiu spręsti visapusiškai išsivysčiusių, išsilavinusių komunizmo statytojų paruošimo uždavinius." (M.p. Aut.) (Plg. "Tarybinė Mokykla", 1959,6 nr.). Tuo būdu okup. Lietuvos jaunimą laukia sovietinio totalizmo indoktrinacijos naujas antpuolis.
Kaip praktiškai sovietinė mokykla—internatas atrodo? Vokiečių žurnalistas K. Mehnert, aplankęs netoli Maskvos Ivanovo mokyklą— internatą, pateikia tokių duomenų:


ROMAS VIESULAS
VAI, TU, RUGELI.
(V paveikslas)

Vai, tu, rugeli,
Tu, žiemkentėli,
Tu nebijojai
Šaltos žiemelės.



Mokykla—internatas Nr. 1 yra miesto pakrašty paprastajai mokyklai skirtame name. Mokyklos—internato specialiems reikalams patalpos būsiančios pristatytos. Mokykloj veikia tik pirmos 6 klasės. Kiekvienoj klasėj 15 berniukų ir 15 mergaičių. Kiekvienos klasės berniukai turi bendrą miegamąjį ir mergaitės savo bendrą miegamąjį. Visi miegamieji vienas kaip kitas. Visos lovos viena kaip kita. Tik mergaičių vieno miegamojo visos pagalvės pasirodė išsiuvinėtais užvalkalais. Mat, mama vienai kambario mokinei atsiuntė išsiuvinėtą užvalkalą mokyklai — internatui dovanų. Nepriimti mamos dovanos būt buvę nepadagogiška. Dovana priimta ir dovanotojos dukrai leista naudoti su sąlyga, kad ir kitų kambario mokinių pagalvių užvalkalai bus panašiai išsiuvinėti. Uniforma griežta. Prie kiekvienos lovos stalelis ir kėdė. Kiekviename kambaryje bendras stalas ir 2 spintos mokinių nuosaviems drabužiams, kuriais jie atvyksta į internatą. Valstybė aprūpina internato mokinius maistu, drabužiais, skalbiniais, apavu, knygomis, mokymosi ir žaidimo priemonėmis.

Mokyklos—internato dienotvarkė: 7 vai. rytą kelia. Rytinė mankšta, prausimasis, kambario sutvarkymas. Kiekvienas miegamasis turi seniūną kambario tvarkai ir lovų paklojimui prižiūrėti ir 2 kambario tvarkytojus—šlavėjus. 8 vai. pusryčiai pirmoms 4 klasėms, nes visos 6 sykiu nesutelpa. 8:30 vai. pusryčiai kitom 2 klasėm. 8:30 vai. garsiakalbis skelbia praeitos dienos kambarių blogą ar gerą tvarką, mokinių blogą ar gerą discipliną, kas nubaustas, kas pagirtas. Po pertraukos įvairūs rankų darbai. 1 v. p.p. pietūs pirmoms 4 klasėms, 1:30 v. p.p.— likusiom dviem. Po pietų iki 4 v. p. p. laisvalaikis. Nuo 4 iki 6 v. p.p. dainavimas, sportas. Po to valanda vadinamuos atskiruos rateliuos. 7 resp. 7:30 v.v. vakarienė. Po vakarienės organizuotas laisvalaikis, dažniausiai televizija. 9 resp. 9:30 v.v. gesinamos šviesos. Internato diena baigta.

Visą laiką mokykloje justi griežta drausmė ir tam tikra įtampa. Klasėse nepaprasta rimtis ir susikaupimas. Iš klasės į valgomąjį vyksta rikiuote. Valgomajame prie stalo po 4 mokinius. Taip pat tyla ir drausmė. Tiek klasėje, tiek valgomajame, pasirodžius mokytojui, mokiniai sustoja. Kaip toli siekia mokyklos dresūra, rodo korespondento pokalbis per pietus su viena mokine. Į kiekvieną korespondento klausimą, kuo ji vardu, kiek jai metų, mokinukė, nepaisydama korespondento prašymų atsakant nestoti, vistiek atsakydavo tik atsistojus, nors valgant jai tatai nebuvo paranku. Mokykloje 180 mokinių ir 22 mokytoj ai-auklėtoj ai. Vienam mokytojui vidutiniškai 8 mokiniai. Mokytojai, buvę mokytojais paprastose mokyklose, korespondentui pripažinę, kad jų įtaka mokiniams internate esanti daug paveikesnė, kaip buvusi paprastoje mokykloje, nors Ivanovo internato mokinių daugumas šeštadieniais vykstą pas tėvus ir grįžtą tik sekmadienio vakarą. Vadi-dinasi, dar nevisai izoliuoti ir nuo tėvų įtakos. Korespondentui suteiktais duomenimis metinės mokinio išlaidos sudarančios 9,000.00 rublių: 3.000.00 rublių maistas ir danga, 6,000.0 rublių kitos išlaidos, įskaitant ir mokytojų atlyginimą. 1965 Sov. Sąjungos išlaidos internatams sieksiančios 15 milijardų rublių. K. Mehnert nuomone, sovietinis totalizmas priešingas tėvų įtakai savo vaikams ir todėl stengiąsis per internatus vaikus iš tėvų įtakos išimti. Tatai patvirtino ir XXI kompartijos kongreso aukščiau cituotas nutarimas per internatus "aukštesniu lygiu spręsti visapusiškai išsivysčiusių, išsilavinusių komunizmo statytojų paruošimo uždavinius."

Faktiškai mokyklomis - internatais Chruščiovas naujos Amerikos neatrado. Carinė Rusija turėjo bajorų pensionus, pažų korpusus, didikų vaikams licėjus. Kodėl Chruščiovas sovietinio totalizmo reikalui negali turėti sovietinio to-talizmo licėjų ar pensionų? Carinės ir sovietinės Rusijos metodai labai dažnai yra lygiagretūs.

Išvadoje tenka konstatuoti štai kas:
1) Chruščiovo mokyklinė reforma ir Sov. Sąjungoj ir okup. Lietuvoj įveda 8 metų bendrojo lavinimo mokyklą.
2) Reformuotoji mokykla ruoš kandidatus amatų mokykloms ir toms specialioms vidurinėms, kurios' nereikalauja pilnos vidurinės mokyklos atestato.
3) Siekiantieji augštojo mokslo ar ir vidurinio specialiojo mokslo, dirbdami pramonėje ar žemės ūkyje, dar turi išeiti 3 metų vakarinę, pamaininę, sezoninę ar neakivaizdinę bendrojo lavinimo mokyklą arba vadinamąją politechni-nę darbo mokyklą su gamybiniu mokymu žemės ūkyje ar pramonėje.
4) Reforma skatina plėsti mokyklų - internatų sistemą ir jaunimą vis labiau atjungti nuo tėvų ir jų įtakos.
5) Ir augštąjį mokslą reforma kreipia į vakarinį bei neakivaizdinį studijavimą.

Suprantama, visi reformos niuansai galutinai išryškės tik ją praktiškai taikant.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai