Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VLADAS ŠLAITAS   
DUOK, KAD IŠTVERČIAU
Taip jau yra, kad mes skurdų savo amželį
taip dažniausiai ir prakrizenam su išprotėjusio
Ničės peilio džiaugsmu širdy. Savo miegamo
kambario
nešvarumą ir purvą mes keliam į saulės šviesą.
Visa tai darom mes keršto ženklan:
už savo asmenišką nenusisekusį gyvenimą mes
keršijam Dievui.
Mes grupuojamės po vienu dideliu keršto
lozungu:
"Štai, Dieve,
pasižiūrėk, kokie mes esam nusigyvenę ir
šlykštūs,
pasižiūrėk ir džiaukis!" Nusigyvenus,
nelieka nieko daugiau, kaip gyventi taip, lyg
gyventi
būtų galima lygiai anapus gero ir blogo.
Kas gi yra gyvenimas anapus gero ir blogo?
Tai ne kas kita, kaip žonglieriavimas tuščiais
žodžiais. Tai vario žiedas
be širdies ir akutės.
Tai tas pat, jei sėdėtum ir mėtytum žirnius į
sieną
ir klausytum, kaip žirniai barška į tuščią sieną.
Tu, kurs sakei, kad tik kantrumu mes laimėsime
savo sielas,
aš neprašau nei sveikatos, nei ilgo gyvenimo,
taipgi lygiai aš neprašau anei žemiškos laimės,
nes visi šie dalykai yra nepastovūs ir jie greitai
praeina
(nes jie perdega kaip žolė ir jų vietoje atminimo nelieka)

Aš prašau Tavęs tiktai vieno: duok, kad
ištverčiau
tarp abejonių ir nevilties,
tarp silpnumo ir ašarų.
Duok, kad stovėčiau kaip didelis deimanto kalnas
tarp augštų vandenų, idant skrosčiau aršiau
už peilį
augšto vandenio bangą.

LYJANT

Baisiai seniai nesimatėm: rodos, lyg kalnas
skersai kelio stovėtų,
kai aš sėdžiu svetur, tuščiame kambary ir lyjant
rašau laišką į Lietuvą.

Ir pasaulis, kuriuo mes kartą bendrai dalijomės,
man atrodo, lyg išardytas medinis tiltas,
kai aš sėdžiu svetur ir klausau, kaip Britanijos
lietūs
nuolat plauna ir griauna sieną už mano lango.
Jei mokėčiau rašyti taip, kaip poetai rašo,
parašyčiau tau, Motin, gražų ir šviesų laišką,
kad senatvėj tavęs vienatvė neužkapotų
azijatų nagaikomis.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai