Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PAPRASTAS ŽMOGUS MŪSŲ VEIKLOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vytautas Volertas   

Kiekvienam organizuotam vienete neišvengiamai turi būti vadovaujančių asmenų. Jiems, tinkamai vykdantiems paskirtį, be abejo, privalome rodyti organizacinį paklusnumą. Už tai, kad, pildydami pavestus uždavinius, atlieka dalį mūsų individualiųjų pareigų, turime reikšti pagarbą. Ši pagarba priklauso ne tik už darbą, bet ir už parodytą išmintį, kurios daugeliui iš mūsų neužtektų. Kiekvienas patarnavimas yra atlygintinas, o visuomenininko atlyginimas yra jam parodytas respektas ir asmeninis pasitenkinimas jaučiant, kad jis reikalingas.

Tačiau ir čia negalima apseiti be saiko. Nedera be priežasties nuo vienur nuimti, o kitur pridėti.
Yra atvejų, kad mažesnės kolonijos lietuviškoji visuomenė, ruošdama iškilesnius pobūvius, garbės svečiais susikviečia visus savus gydytojus, advokatus, prekybininkus, jiems, kaip išskirtiniams asmenims, veltui siųsdama bilietus ir palikdama ryškesnes vietas. Svečiai sueina, pavalgo vakarienės ir lietuvių būryje pasirodo tik kitais metais ta pačia proga. Jei kuris yra užsitarnavęs kur didesnę poziciją, jam, atsitiktinai pasirodžiusiam, nuplojame, nors savo padėtimi jis nesinaudoja, kai reikia saviems pagelbėti. Kas uždirba daugiau pinigo, tokiam nepagailime meilaus žodžio, nors jis gėdinasi su lietuviais susitikti, kad nekristų autoritetas. Nepagailime meilaus žvilgsnio tiems kuriuos patys iškėlėme, bet šiandien iš jų nei mažiausio dėmesio nesusilaukiame. Panašiai elgiamės su profesionalais, naudodamiesi jų patarnavimu tik dėl to, kad jie lietuviai, nors jie šį mūsų motyvą užmiršta.

Neprisimintume šių reiškinių, jei jie neiššauktų neigiamų rezultatų: gerbiam vienus, kitus nustumiame šonan. Užmiršti lieka tie, kurie metų metais ruošė anuos pobūvius, tvarkydami patalpas, jas švarindami bei puošdami: tos rūpestingos moterėlės, vakarienes rengusios ir jų metu patarnavusios; bilietus pardavinėjusieji ir juos pirkusieji, kad užmokėtų ir už garbingus svečius, vieną kartą meluose jų tarpe pasirodančius. Vargdienis darbininkas, atidavęs Balfui dolerį ir vakarais dar po namus renkąs drabužius už jį vargingesnįems, nelengvai išsiaiškina, kodėl vertesniu laikomas gydytojas ar advokatas, iš savojo už patarnavimą tiek imąs, kiek iš kitų. Ne tik tai: jei jo duris pabeldžia žydų, masonų ar arabų rinkėjai, jiems be žodžio duoda auką, o lietuviviškai dolerio prašančiam iškalba.

Asmuo, lietuviškon visuomenėn atėjęs jieškoti užvėjos ir paguodos, jai tąžiningai atidavęs savo duoklę, dažnai čia pasijaučia nereikalingu, arba tik galvą kitiems nusižeminusiai linkčiojančiu. Mūsų reikalais prisibėgiojęs ir nusidirbęs, jis turi džiaugtis, jei kas teikiasi ateiti ir pasinaudoti jo vaisiais. Laiku pasirodęs salėje, kantriai sėda paskutinėse vietose, geresnes užleisdamas tiems, kurie, naudodamiesi savo padėtimi, pusvalandžiu vėluos. Neturėjęs progos išsimokslinti, bet sveika išmintimi ir patvarumu triūsęs lietuviškiesiems reikalams visą amžių, jis varžosi reikšti savo nuomonę, kad nebūtų sugėdintas gražiau kalbančiųjų, bet piršto nepajudinančiųjų.

Tiesa, kad kartais esti gana užkietėjusių mažesnio išsilavinimo žmonių. Kartais sunku juos perkalbėti, kad pakeistų savo įprastinę vagą ir veikloje taikytųsi prie laiko dvasios. Tačiau turime daug siuvėjų, auginančių penkis, šešis vaikus ir visus siunčiančių šeštadieninėn mokyklon. Sutinkame pensininkų, lankančių visus parengimus ir atsivedančių anūkus. Matome darbininkų su gausiomis šeimomis, kurie perka knygą. O buvę ūkininkai, patys kukliausieji, duoda auką tiek Altui tiek Balfui? O samdiniai, remia kiekvieną visuomeninę apraišką? O žmogus, karo audroje praradęs koją, šlavimu besiverčiąs ir kasmet pats atnešąs duokles? Kad ir nepriklausomybes kovų anksti mirusio invalido sūnus, likęs našlaičiu ir amžių prabernavęs, šiandien renkąs solidarumo mokestį, bet jo neišprašąs iš buvusio augšto pareigūno ?

Tai mūsų šeimos tylieji nariai, kuriems lietuviška visuomenė yra paguoda, namai ir viltis, ir be kurių ši visuomenė neišsiverstų, nes jų įnašai svarbūs ir dideli, šie nariai verti respekto tiek privačiame santykiavime, tiek lietuviškuose sambūriuose, žmogus turi būti vertinamas pagal jo turinį, ir šis teisusis matas ypač reikalingas mūsų tautinėje šeimoje. Modernusis Vakarų pasaulis stengiasi pasiekti visuomeninio teisingumo. Būtų gera, kad mes pirmieji juo galėtume džiaugtis. Šitokioje visuomenėje būtų tinkama vieta kūrėjui ir mokslininkui, darbininkui ir verslininkui. Asmens išsilavinimas, svarbi priemonė tiesos jieškant, būtų augš-tai vertinamas, bet nepamirštama ir nuoširdi paprastojo laikysena tautinės bendruomenės atžvilgiu. Gal tada atsirastų tinkama vieta ir niurgzliams, kuriems visur, visada ir viskas negerai. Šį objektyvų asmens traktavimą būtų nesunku pasiekti Lietuvių Bendruomenėje, kur dar nėra nusistovėjusių geležinių, bet ne visada vykusių, tradicijų, kaip kitose organizacijose.
Vytautas Volertas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai