Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAUNIMO STOVYKLA "DAINAVA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Al. Gimantas   

1955 m. Kalėdų antroji diena. Saulėtas, bet šaltokas vidudienis. Automašinoje šešetas keleivių veda įdomias diskusijas lietuviškaisiais reikalais. Proga tam puiki — ALRKF ką tik įsigijo didelį plotą žemės jaunimo stovyklavimo reikalams. Dabar pirmą kartą apžiūrėti naujo pirkinio vyksta mūsų spaudos atstovai. Vyks-tančiųjų nuotaika įvairi: daug optimizmo, bet netrūksta ir skeptiškų pasisakymų. Kaip toji vietovė atrodo? Ar tiks lietuviškiesiems reikalams? Ar ne per toli nuo stambiųjų lietuviškųjų centrų? Iš kur bus gautos lėšos stovyklavietei įrengti ir pan.
Netrukus laikraštininkai pasiekė būsimąją jaunimo stovyklą. Metus vieną kitą žvilgsnį aplink, net ir pesimistų nuotaikos pradėjo keistis.

Kur šiame žemyne rasi gamtovaizdį, taip labai primenantį Lietuvą? O šis momentas, žinant stovyklavietės paskirtį, yra labai svarbus. Mūsų išeivių jaunimui reikalinga sudaryti ne tik vidinę, bet ir išviršinę lietuvišką nuotaiką, tad aplinkos vaizdas turi tikrai didelės įtakos. Kalvos ir kloniai, slėniai ir lygumos, klevai, ąžuolai ir riešutai, gražus tyro vandens ežeras,—juk toks mielas ir savas vaizdas lietuviui.

Ir tai, nors žiemos metu, tada jautė pirmą kartą stovyklavietėje apsilankę mūsų laikraščių atstovai.
Bet tada liko vienas klausimas dar neatsakytas: lėšos?
Atsirado dosnių širdžių ir rankų, kurios neliko abejingos Jaunimo Stovyklos balsui, išgirdo jį laiku ir vietoje. Buvo klojusių po kelis tūkstančius, po tūkstantį, penkšimtį, šimtą ar mažiau, kiti skolino be palūkanų, bet bendra lietuviškoji talka atliko savo uždavinį — Jaunimo Stovykla gavo pačius pagrindinius pastatus ir bent minimalinius reikmenis rimtam stovyklavimui ir lietuviškajam darbui. Visa tai įgalino pirmuosius stovyklautojus savon pastogėn rinktis jau 1957 m. vasarą. Tiesa, stovyklavietei dar trūksta visos eilės būtinų dalykų, bet lietuviškasis entuziazmas neatvėsta, net ir jausdamas vienus ar kitus trūkumus. Pagaliau veikla, kuri remiasi ne vien tik žodžiais, bet ir konkrečiais veiksmais, aišku, turės susilaukti daugiau dėmesio, kartu ir naujų rėmėjų.

Lietuviškoji oazė
Kaip tvarkosi tas mūsų mielas atžalynas savojoje stovykloje? Į tai, tebus leista atsakyti pačių stovyklos tvarkytojų žodžiais, kurie buvo išspausdinti specialiame leidinėlyje "A-LRK Federacijos Jaunimo Stovykla," p. 4.
"Jaunimo Stovyklon įdėtas darbas neša vaisių. Būreliai lietuviško jaunimo suplaukia iš svetima aplinka dvelkiančių didmiesčių į šį jaukų gamtos prieglobstį, kuris, auklėtojų pagalba, pavirsta tarsi mažąja Lietuva. Ne be reikalo visai stovyklavietei ir parinktas Lietuvos Kalnelių vardas.

"Dainavos" stovykla naudojasi lietuvių organizacijos, kaip studentai bei moksleiviai ateitininkai. Stovyklavietės ribose yra stovyklavę ir skau tai. Neorganizacinio pobūdžio stovyklavimą veda Nek. Pr. Marijos Seserys, pagarsėjusios savo metine mergaičių stovykla Putname, Conn. Tokio pat pobūdžio stovyklas mergaitėms jos rengia ir "Dainavoje". Surengiamos stovyklos ir mažamečiams —jaunučiams, žodžiu, stovyklauja visi, — jaunučiai, moksleiviai, studentai, kartais net ir suaugusių grupės. Stovyklavimas yra prieinamas visiems, kurie atvyksta stovyklauti organizuotai su savo vadovybe ir laikosi administracijos nustatytos tvarkos. Stovykloje savaitgalius gali praleisti ir šeimos, šventadieniais susilaukiama iki kelių šimtų lankytojų.

"Atvykęs stovyklauti, jaunuolė ar jaunuolis yra paskiriamas į kurį nors būrelį, ir jam nurodoma vieta gyvenamose patalpose. Kiekvienas būrelis turi savo pavadinimą ir va-
dovą. šiems būreliams tvarkyti skiriamas stovyklos vadovas ar vadovė, dvasios vadas, stovyklos komendantas ir administratorius. Be to, dar yra mergaičių vadovė, berniukų vadovas, meno bei sporto vadovai, kurie dažniausiai parinkti iš pačių stovyklautojų tarpo. Stovyklavimo metu jaunuosius supažindinama su Lietuvos istorija, geografija, bei mokoma lietuvių kalbos, šiems dalykams pakviečiami mokytojai, kurie populiarių pokalbių būdu perdueda jau-nimui reikiamas žinias. Be minėtųjų vadovų stovykloje visuomet yra slaugė ar daktaras ir maudyklių sargas.

"Dienos programa y:a labai įvairi: kėlimasis 7:15, vai., ruoša, vėliavos pakėlimas, pamaldos koplyčioje, pusryčiai, darbeliai ir pamokos, pagaliau pietūs, poilsis ir visų mėgiamiausias maudymasis, pavakariai, sportas, vakarienė, vėliavos nuleidimas ir įvairios programos, kaip laužai, literatūrinės valandėlės, linksma-vakariai ar kokia nors, momentui pritaikyta, susikaupimo valandėlė, kaip žuvusių partizanų prisiminimas.


Vėliavos pakėlimas

ar Marijos akademija. Pagaliau būva naktipiečiai, ir 9 vai. einama miegoti.
"Kada vasaros metu lietuviškasis kultūrinis gyvenimas kolonijose apmiršta, Jaunimo Stovykloje jis atgyja. Su stovyklavimu čia prasideda paskaitos, diskusijos ir pokalbiai. Prasideda minėjimai ir laužai su lietuviškomis dainomis, tautiniais šokiais, deklamacijomis ir montažais. Netrūksta ir humoristinių programų. Ruošiamų iškylų ir stovyklos švenčių metu įtraukiamos jaunimo ir senimo meninės jėgos. Gryname ore yra malonu klausytis skambančio lietuviško žodžio. Akademinis jaunimas, čia bestovyklaudamas, paruošia dailiojo žodžio, dainos ir muzikos koncertus, su kuriais pasirodo lietuvių kolonijose. Stovykloje suruošiamos rankdarbių bei piešinių parodos, kuriose turi progos pasireikšti ir pats jauniausias stovyklautojas. Yra čia ir nemaža lietuviškų knygų biblioteka, šią vietą pasiekia ir lietuviškoji spauda."
šios ištraukos kiekvienam skaitytojui, ypač nebuvusiam "Dainavoje", padės susidaryti bent apytikrį vaizdą tų nuotaikų ir tos lietuviškos dvasios, kuri visą vasarą yra neatskiriama stovyklavietės dalis. Reikia stebėtis, kaip mūsų jaunimas pasikeičia ir pamilsta stovyklą. Teko matyti, kai tėvai palieka stovykloje savo mažamečius, iš pradžių nedrąsius. Bet po dviejų savaičių jau jiems gaila skirtis su stovykla, jos aplinka, naujais draugais, pagaliau ir lietuvių kalboje padaryta visai pastebima pažanga. Neretas tėvų stebisi ir klausia, kaip per toki trumpą laiką įmanoma taip daug pasiekti, taip teigiamai paveikti jų vaikus.


Stovyklautojų būrys prie ežero. Tolumoje stovyklos pastatai




Vieniems žodžiai, kitiems darbai
Išeivijoje turime organizacijų, kurių atstovai labai dažnai tikrai šauniai deklaruoja apie lietuviškąjį jaunimą, apie atžalyną ir apie ateisiančias kartas, pakaitalus dabartiniams visuomenės šulams, bet dažnai tai žodžiais ir lieka. ALRK Federacija ne žodžiais, bet prasmingais ir puikiais darbais įrodo, kad jai nepaprastai rūpi lietuviškasis jaunimas, mūsų prieauglis, kuris jau rytoj turės pakeisti mus lietuviškajame gyvenime. Neturėsime jaunimo — neturėsime ir tos rytdienos. Nebus lietuviškojo susipratusiu jaunimo, turės užgesti ir lietuviškieji židiniai: parapijos, mokyklos, organizacijos ir laikraščiai.

Jaunimo stovyklos, tegu jos būna toli gražu ne vienintelė priemonė prilaikyti lietuviškąjį jaunimą prie lietuviškojo kamieno, vis dėlto yra vienas tų akstinų, kuris sudomina ir patraukia. Jaunimas mielai pasiduos įtakai tokių priemonių kurios jam yra patrauklios ir suprantamos.

Vasaros jaunimo stovyklų naudą jau labai ryškiai išbandyta. Rezultatai lenkia net ir kai keno lūkesčius. Tad kodėl plačiau nesinaudoti išbandytu ir tikru metodu? Reikėtų ne tik naudotis, bet ir jį plėsti, steigiant naujus tokius lietuvybės skleidimo židinius, plėsti stovyklaviečių tinklą, jį taikant prie geografinio tautiečių išsimėtymo šiame konti-nente.Vien paskaitomis ir akademinėmis diskusijomis jaunimo tikrai nepatrauksime ir nesužavėsime.

Jei būsime visiškai nuoširdūs ir atviri, turime paliesti ir dar vieną klausimą. Lietuviškiesiems reikalams nevisu 1007' palankia prasme nuriedėję atsitikimai su Los Angeles lietuvių parapija ir saleziečių centru prie Chicagos bus smarkiai pakenkę kai kuriems Amerikos lietuvių katalikų užsimojimams. Ir šio rašinio autoriui jau teko kalbėti su keletu mūsų tautiečių, kurie savo metu buvo nusprendę Jaunimo Stovyklai paaukoti bent po šimtinę, gi dabar susilaiko ir abejoja. Argumentas labai paprastas; girdi, kam aukoti, juk anksčiau ar vėliau ir "Dainava" pereis visiškon amerikiečių žinion, ir taip žus dar viena grynai lietuviška nuosavybė, lietuviškuoju pinigu ir prakaitu ugdyta.

šio rašinio rėmai neleidžia gilintis į tą tikrai jautrią ir užtenkamai aktualią problemą, bet Jaunimo Stovyklos atžvilgiu čia pat būtina pabrėžti, kad šis atvejis yra visiškai skirtingas nuo augščiau minėtų. Aukoję stovyklai bent šimtą dolerių, laikomi rėmėjais, ir kiekvienas toks aukotojas turi ir balsą nuosavybės tvarkymo reikaluose. Vyriausias šeimininkas, tiesa, yra ALRK Federacija, kuri juk yra pasaulietiška organizacija. Tuo būdu ir pati Jaunimo Stovykla yra visiškai lietuviškų rankų valdoma, ir jai negali grėsti pavojai pereiti į svetimas rankas. Eent jau iki to meto, kol JAV-ėse išvis gyvuos lietuvybė, kol bus mažesnis ar didesnis lietuvių būrys.
Al. Gimantas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai