Parašė BORISAS PASTERNAKAS
|
Iš poemos "LEITENANTAS ŠMIDTAS"
Laukai ir tolis susiplojo elipse, Griaustinio troško skėčiai šilko plono. Karšta diena dangum be dugno kėlėsi, Kurs taikė į tribūnas hipodromo.
Ir prakaitavo kaip gira ledainėje Minia. Tirpimas tarpų ją žavėjo. Arkliai kaip sviestą mušė erdvę, maigė ją Pakilę sūkury kanopų vėjo.
Už jų visų, ritminguose plakimuose Kažkokio slapto, požeminio prado, Iškilo karo metai ir vaidinosi Už arklio, už žokėjaus ir už ratų.
Visvien ką gėrė, apie ką šnibždėjosi, Aplink jie augo, perėjimais slinko, Prie kalbančiųjų neprašyti dėjosi Ir pelenais vandens paviršiuj rinkos.
Pasibaigė. Naktis. Lietus. Per Kijevą Tamsa praskridus langines uždarė, Ir štai sena, kaip antpuolis Batyjo, ji, Toji diena praėjus, pasidarė.
AUGŠTAS ŠAULY
Augštas šauly, atsargusis medėjau, Šmėkla su šautuvu sielos tvane! Būti šimtąją auka nenorėjau, Jausmui maitint nesutrupink manęs.
Leisk virš mirties negarbingos išlėkti, Naktį žilvičiais apvilk ir ledu Ir pabaidyk, prieš pradėdamas pliekti. Taikyk, visviena! Į mirtį skrendu.
Augštąją pražūtį skambiosios bangos Neša. Už ją, jus pamiršęs, lenkiuos Jums ir bučiuoju dėkodamas, rankos Baimės, tėvynės, draugystės, šeimos.
LĖKĖ ŽVAIGŽDĖS
Lėkė žvaigždės. Jūroj prausės kyšuliai. Ako druska. Ir ašaros džiūvo. Buvo tamsūs miegamieji. Lėkė mintys. Ir sfinksas klausėsi Sacharos.
Tekėjo žvakės. Ir, atrodė, stingsta Koloso kraujas. Aptekėjo lūpos Žydra dykumos šypsena. Atoslūgio valandą naktis ėmė trumpėti.
Jūrą palietė vėjelis nuo Maroko. Ėjo samumas. Knarkė snieguos Archangelskas. Tekėjo žvakės. "Pranašo" juodraštis Džiūvo, ir aušo diena prie Gango.
Išvertė Henrikas Radauskas.
Vertėjo pastaba. Pastarasis eilėraštis, kaip ir du pirmieji, originale yra rimuotas ir turi klasiškai griežtą metrą. Kadangi jis davėsi rimuojamas tik labai nutolstant nuo originalo, teko jį pateikti proziniame vertime, kuriame galima geriau išsaugoti metaforas ir žodinį piešinį. — "Pranašas"—žinomas Puškino eilėraštis.
|