Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMAIČIŲ KLAUSIMAS IR ŽALGIRIO KAUTYNES PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
Pabaiga

2. Pasiruošimai lemiamai kovai.
1409 įvykiai Žemaičiuose turėjo vesti Vytautą ir karalių į karą su kryžiuočiais. Šiems nepasisekė atitraukti Jogailos nuo pusbrolio, tad jie planavo kiekvieną jų mušti atskirai. Per pasiuntinius aiškiai įsitikinęs, kad Jogailą rems Kęstutaitis, ordinas rugpjūčio viduryje užpuolė dar karui nepasiruošusią Lenkiją. Tuoj jis užėmė Dobryniaus žemę ir turėjo kitų karinių pasisekimų. Kai lenkai veržėsi į pietines ordino žemes, Ragainėje buvo laukiama, kad puls ir žemaičiai/"1 Bet jie teužėmė Klaipėdos miestą, išsivesdami šimtus belaisvių.

Tarpininkaujant imperatoriui (čekų karaliui) Vaclovui, 1409 rudenį (X.8) iki kitų metų šv. Jono (VI.24) buvo padarytos paliaubos." Nors Vytautas paliaubų sutartyje nebuvo minimas, bet ordinas ir jo nepuldinėjo. Tad ir Lietuva iki 1410 vasaros laikėsi taikos. Per tą laiką nesutikimus turėjo spręsti imperatorius.

Karui besiruošdamas, ordinas pasirūpino dar vieną savo teisių įrodymą į Žemaičių žemę. Sprendimu Vaclovo, kuris iš kryžiuočių už tai gavo keliasdešimt tūkstančių vengriškų "raudonųjų," Pragoję 1410.11.14 buvo surašytas naujas dokumentas. Jis skelbė, jog Žemaičių kraštas ir Sūdava, taip pat ir keli lenkų pasienio punktai (Drezdenka ir Santoko pilis Dobryniu-je), turį priklausyti kryžiuočiams. Kol šiems Žemaičiai nebuvo atiduoti, negalėjo būti grąžintas Dobrynius. Pusbroliai nesutiko su tokiu sprendimu. Lietuvos vardu protesto pareikšti Pragon nuvyko Butrimas ir Vytauto sekretorius Cibulka. Vaclovas tačiau gąsdino, jog ordino pusėje stosiąs jis pats ir jo brolis Vengrijos Zigmantas, kuris siūlėsi tarpininkauti.

Zigmantas galėjo tapti rimtu kryžiuočių sąjungininku ir pavojingu pusbrolių priešu. Su juo tartis į Vengrijos pasienio miestą Kezmarką nuvyko pats Vytautas. Kaip 1409 vasarą ordinas buvo bandęs Jogailą atitraukti nuo Kęstu-taičio, taip su šiuo dabar elgėsi Zigmantas. Pats rūpindamasis tapti Vokietijos imperatoriumi, jis viliojo Vytautą, siūlydamas jam karaliaus vainiką:iS. Bet sutartinis pusbrolių veikimas, kai visi priešingumai ir iš seno prirūgusios neapykantos su kryžiuočiais begalėjo būti ginklu sprendžiamos, buvo lemiamas juodviejų valstybių ateičiai.

Vytautas ir Jogaiia buvo pasimokę iš kryžiuočių propagandos. Kovodami prieš vakaruose ordino skleidžiamus priekaištus, dar 1409 rudenį jiedu buvo prieš jį paskleidę tarp krikščionių kunigaikščių savo skundus. Vytautas priekaištavo kryžiuočiams ne tik dėl bado metu užgrobtų javų. Jis priminė, be kitko, jog ir po dviejų šimtmečių ordino valdymo, Prūsų žemėje dar esą pasilikę pagoniški papročiai,39 t.y. ordinui buvo daromas skaudus priekaištas, kad jis nekrikščionina. Dėl Žemaičių užėmimo Vytautas teisinosi, jog juos palaikęs, nes norėjęs išvengti dar didesnių nelaimių.

Ir Jogaila savo skunde prieš ordiną 29 punktuose darė įvairių priekaištų. Buvo paminėta, jog kryžiuočiai trukdę ir patį Lietuvos krikštijimą, net, esą, naikinę bažnyčias (per Vilniaus apgulimą 1390). Jie, esą, nepaisę popiežiaus uždraudimo kariauti prieš Lietuvą. Bet abu valdovai, skųsdami ordiną vakarams, tedarė jam moralinius priekaištus. Anuo metu dar negalėjo būti minima, kad kryžiuočiai pretenduoja į etniškai svetimas teritorijas.

Būsimo karo pasisekimas turėjo priklausyti nuo apgalvotos strategijos ir gausiai sutelktos kariuomenės. Vytautas ir Jogaila 1409.XII. sutarė bendrą karinį planą, kuris už pusmečio buvo įvykdytas. Susijungusios Červinske prie Vyslos lietuvių ir lenkų jėgos turėjo žygiuoti į Marienburgą.4" Pusbrolių kariuomenės buvo surinktos iš savų žemių. Ragainės komtūro liudijimu, iš kiekvieno Žemaičių valsčiaus buvo paimta po 300 ginkluotų vyrų.41 Kai ordinas iš vakarų Europos pasitelkė daug algauninkų, pusbrolių pulkuose samdytos kariuomenės mažai tebuvo. Jai verbuoti Vytautas buvo Jogailai pasiuntęs 20,000 kapų grašių.42 Bet tebuvo pasamdyta vos viena "vėliava" čekų, kuriems vadovavo Jonas Žižka.

Nors vakarų Europą ir vargino nepaliaujami karai (tarp Prancūzijos ir Anglijos tęsėsi šimtmetinis karas), tačiau ordinui samdinius-algauninkus rinkti žymiai geriau sekėsi. Dėl šaltinių trūkumo nėra pasisekę iki šiol išaiškinti, kokios jėgos iš abiejų pusių buvo surinktos. Lietuvoje tik pirmą kartą už šimtmečio (1528) tebuvo daromi mobilizaciniai sąrašai, vad. "Popis voiska litovskogo". "Popis" įsakmiai parodė, jog etnografinės lietuvių žemės buvo nepalyginamai tankiau gyvenamos negu slaviškosios.43 Bet pats mobilizacinis krašto pajėgumas tada paprastai tegalėjo siekti 5% visų gyventojų.

A. Tamošaitienė    PIEVŲ DYGSNIAI  (guašas)

Kokio dydžio kariuomenės ruošėsi kautis, įvairių kronikų duomenimis negalima pasitikėti. Tik perdėti šimtatūkstantiniai dalyvių ir kritusiųjų skaičiai44 rodo, kokį didelį įspūdį amžininkams šis karas yra palikęs. Dlugošo žiniomis, Vytautas esąs atvedęs 40 pulkų, o Jogaila — 50. Kadangi pulke ar "vėliavoje" buvo skaičiuojama 300 karių, Lietuvos kariuomenės galėję būti 12,000, o Lenkijos — 15,000. Ordino kariuomenės turėjo būti mažiau. Iš pačių savo komtūrijų surinktus pulkus papildęs 9-10 samdinių "vėliavomis,"45 ordinas turėjo 51 vėliavą.

"Vėliavos" tačiau tikro jėgų skaičiaus neduoda. Iš abiejų pusių turėjo dalyvauti daugiau kariuomenės. Bet didinant skaičius, vėl buvo perdėta: esą, ordino pusėje buvę sutelkta 40,000 karių, o lietuvių ir lenkų — dvigubai (85,000).48 Arčiau tikrovės turi būti naujai pateikti skaičiavimai,47 jog sąjungininkų buvo 39,000, o kryžiuočių — 33,000. Kiekvienu atveju kryžiuočių kariuomenės negalėjo būti dvigubai mažiau. Karinių jėgų proporcija lietuviu - lenkų naudai siekė 2:3 ar 3:4.

Iki pat paskutinio momento pusbroliams pasisekė nuo ordino nuslėpti savo karo planus.
Kryžiuočiai savo kariuomenę išsklaidė. Tardamas, kad Jogaila puls kairiajame Vyslos krante, didysis magistras pagrindines ordino jėgas surinko prie Vyslos (Schwetz). O saugoti nuo lietuvių įsiveržimo buvo palikti pasienio komtūrų daliniai. Priešui suklaidinti Vytautas iš tiesų į rytines ordino žemes pasiuntė karių būrius. Šie prirakino vietinių komtūrų jėgas. Ragainės komtūras laukė visos lietuvių kariuomenės antpuolio.

Ordino vadai iš augšto žiūrėjo į priešo karinį pajėgumą. Jie abejojo, ar lenkų kariuomenė, pvz., galės per plačią Vyslą pontoni-niu tiltu persikelti. Tačiau sąjungininkai nugalėjo kliūtis, ir Vytautui pasisekė jau liepos 1 d. ateiti iki Červinsko. Atskirų dalinių susijungimas ir pačių operacijų planingumas rodė, kad buvo veikiama apgalvotai.4* Kai sąjungininkai artėjo prie ordino žemių sienos (ją perėjo liepos 8 d.), ties Ježevu (VII.5) atskubėjo Zigmanto pasiuntiniai, siūlydami taikos derybas. Pagal Dlugošą4", Jogaila pareiškęs, jog jis norįs teisingos taikos. Ji įvyksianti, kai Lietuva vėl valdys Žemaičius, o Lenkija atgaus Dobryniaus kraštą. Tad jungtinė kariuomenė toliau traukė ordino sostinės link.

3. Kautynių eigos skirtingi aiškinimai ir Vytauto Didžiojo vaidmuo.
Į eilę svarbių klausimų Žalgirio kautynėse turimieji 15-jo amž. šaltiniai neduoda aiškaus atsakymo. Ne tik galutinai nėra išaiškintas jėgų santykis, bet ginčijamasi dėl pačios taktikos mūšio metu; nesutariama, kas buvo tikras vadas sąjungininkų pusėje. Labiau remdamiesi 16-jo amž. versmėmis, lenkų tyrinėtojai50 pirmon eilėn yra iškėlę Jogailos vaidmenį. Esą, jis paruošęs visus planus ir paskui vadovavęs.
Kai neatsargiai imama dalinti laimėjimo nuopelnus tarp pusbrolių, patenkama į perdėjimus. Apskritai, sąjungininkų pusėje jieško-jimas tikrojo karo vado ir tik vieno kurio pusbrolio vienašališkas iškėlimas antrojo sąskaiton sunkiai gali atitikti faktus. O jiedu kiekvienas veikė savo srityje ir atliko pasiimtus uždavinius.

Dlugošas, kuris 1400-10 karui yra pagrindinis šaltinis, perdėm buvo kritiškas apie abu Lietuvos kunigaikščius, t.y. Jogailą ir Vytautą. Bet kronisto tėvas buvo dalyvavęs kautynėse. Dlugošas turėjo žinių ir iš kitų dalyvių, pasižymėjusių riterių, kaip Zbignievas Olesnickis. Pagal kronistą, karalius formaliai skaitėsi vyriausiuoju vadu. Jis šventino riterius, priėmė ordino pasiuntinius, o pačių kautynių metu 60-ties raitelių buvo saugojamas "tarp vežimų ir palapinių"."'1 Esą, karalius iš tolo, šaukdamas iki užkimimo, karius skatinęs kovai.52 Tuo metu Vytautas tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, kautynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas ar keitė naujais daliniais.5* Pats Kęstutaitis, kuris veikė lyg vyriausias štabo viršininkas, jau turėjo trijų dešimtmečių kovos patyrimą. Jo kariuomenės vadai buvo taip pat kautynėse grūdinti vyrai. Vyriausias jų buvo Vilniaus seniūnas Man-vydas.54 Kiti vadai buvo maršalas Čupurna, per Žemaičių sukilimą pagarsėjęs Rumbaudas, Kauno seniūnas Sungaila, Ukmergės — Kins-gaila ir kt. Nemažinant bendrojo vaidmens Jogailos, kuris naujoje lenkų istorio-grafi-joje vis labiau keliamas, tikruoju pačių kau-tinių vadu sąjungininkų pusėje reikia laikyti Vytautą Didįjį.

Kautynių strategija taip pat nėra dar tiksliai išaiškinta ir pilnai įvertinta. Įvairių tautų tyrinėtojai skirtingai išryškino jose ir atitinkamų tautų (lietuvių, lenkų, Smolensko pulkų) vaidmenį.

Gana vėlai tepatyręs Jogailos ir Vytauto planus, ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas skubėjo priešui pastoti kelią. Nuo Torno Drevencos krantų iki Loebau (VII.13) atvedęs savo pulkus, magistras iš pabėgėlių patyrė, jog sąjungininkai, paėmę Gilgenburgą, žygiavo Tannenbergo kryptimi. Kryžiuočiai patys numatė kautynėms vietą. Bet iki kol sąjungininkus toje vietoje pasitiks, nakties metu (iš liepos 14 į 15 d.) jie turėjo dar skubiai nužygiuoti tris mylias kelio. Jie užėmė plotą tarp kaimų: Tannenbergo ("Eglėkalnio") ir Grun-waldo (Žalgirio), o lietuvių lenkų kariuomenė išsidėstė tarp Laubeno ežero ir Ludwigsdorfo kaimo.

Kariuomenės taip išsirikiavo, kad ordino dešinysis sparnas buvo pastatytas prieš lenkų kairįjį sparną, kuris siekė Ludwigsdorfo mišką. Kairysis kryžiuočių sparnas, kuris buvo sutelktas prieš dešiniajame sąjungininkų sparne pastatytus lietuvių pulkus, buvo sudarytas iš stiprių dalinių/'5 Pačios kautynės, nors valandos negalima tiksliai nustatyti, prasidėjo jau po pietų. Kryžiuočiams būtų buvę geriau, kad lietuvių-lenkų kariuomenė, kuri buvo sustojusi krūmais ir medžiais apaugusioje vietoje, būtų puolusi pirmoji. Ordino kavalerija nenorėjo priešo atakuoti tarp medžių. Nesulaukdamas tačiau priešo atakos, Jungingenas atsiuntė Jogailai ir Vytautui po nuogą kalaviją, siūlydamas "nesislapstyti krūmuose" ir tuoj pradėti mūšį."56

Anot Dlugošo, Jogaila delsęs, buvęs neryžtingas, meldęsis — klausęs mišių ir norėjęs taikytis.57 Matyti, sąjungininkai stengėsi puolimo iniciatyvą palikti ordino kariuomenei, kad ji būtų išviliota iš savo gerų pozicijų.58

Kiek eilių Vytautas su Jogaila išrikiavo kautynėms, ir ar buvo palikti kokie rezervai, žinomos versmės neduoda atsakymo. Dešinysis Vytauto kariuomenės sparnas, po geros valandos smarkaus susikovimo, ėmė trauktis link Seewaldo. Pagal Dlugošo kroniką, lietuvių pasitraukimas, esą, reiškęs bėgimą.5" Šitas "bėgimas" tačiau galėjo reikšti iš totorių paimtą taktiką—apsimesti bėgti, kad būtų galima patraukti priešą ir suardyti jo eiles. Kronistas Posilgė, kuris apie kryžiuočius kautynių pabaigoje rašė, jog jie, esą bėgę ("in der flucht geslagin"), apie lietuvius tiek tepasakė, kad jie buvę atmušti.00 Centre tarp lietuvių ir lenkų (kariuomenės kairiojo sparno) pasilikusieji Smolensko pulkai, kuriems vadovavo Lengvenio sūnus Jurgis, anot Dlugošo, "laimėjo didelę . . . garbę karių ir herojų".01 Rusų autoriai perdėtai pabrėžia tų kelių pulkų rolę ir aiškina, jog dėl jų gero kovingumo lietuvių ir lenkų kariuomenė galėjusi persiorganizuoti ir iš naujo pulti.

Kautynių svoris tada persimetė į kairįjį (lenkų) sparną. Į kovos lauką sugrįžo atsitraukiančią Lietuvos kariuomenę persekioję kryžiuočių daliniai. Tuo lemtingu momentu Junginge-nas į kautynes dar pasiuntė 16 rezerve stovėjusių pulkų. Sąjungininkų eilės susvyravo. Vyriausioji Lenkijos vėliava pateko į priešų rankas. Kryžiuočiai jau tikėjo savo pergale ir ėmė giedoti laimėjusių giesmę "Christ ist erstan-den". Jiems galėjo atrodyti, jog susilpnėjęs priešas pakriks. Bet tas įspūdis nepasitvirtino. Vytauto vadovaujami Lietuvos pulkai, kurie paskui save buvo patraukę eilę priešo vėliavų, sugrįžo į kovos lauką. Nauji Lenkijos pulkai ėmė pulti ilstančią kryžiuočių kariuomenę, ir baigėsi visišku ordino kariuomenės sutriuškinimu. Tarp 200 kritusiųjų kryžiuočių riterių buvo pats didysis magistras, maršalas Fr. Wallenro-das, daug augštųjų pareigūnų ir komtūrų.

Sumuštieji, kaip galėdami, bėgo į savo stovyklą (prie Frogenau) ir ten slėpėsi gurguolėje, bet ir čia jų daug žuvo.02 Belaisviai buvo rakinami tomis pat grandinėmis, kurios buvo rastos ordino stovykloje.03 Tarp žymiųjų belaisvių buvo ir Žemaičių seniūnas N. Kuech-meisteris. Nelaisvėn pateko ir M. Salzbachas, kurio įžeidimą per derybas Vytautas buvo paėmęs širdin. Kai Jogaila jį perdavė pusbroliui, tuoj pat Vytautas jį atidavė nukirsdinti. Dauguma belaisvių, ypač algauninkai, buvo paleisti. Nelaisvėje liko tik tie, už kuriuos tikėtasi išpirkimo.

Dėl skaudaus pralaimėjimo Prūsų žemės pilys ir miestai patys pasidavinėjo ordino priešams. Anot Posilgės, "jokioje kitoje žemėje negali būti tokios didelės neištikimybės ir tokio greito pasikeitimo, nes visas kraštas karaliui pasidavė per vieną mėnesį.84" Kryžiuočiams liko ištikimos 8 pilys — jų tarpe Ragainės ir Klaipėdos. Po pirmo katastrofos smūgio ordinas tačiau ėmė atsipeikėti. Kai Schwetzo komtūras Henrikas von Plauen į Marienburgą surinko apie 5000 vyrų įgulos, tik liepos 25 teat-vykę pusbroliai tvirtovės jau nebeįstengė paimti.
Buvo laikoma Vytauto svarbiu laimėjimu, kad jis su Livonijos ordinu atskirai padarytomis paliaubomis Livonijos kryžiuočius sulaikė nuo dalyvavimo Žalgirio kautynėse. Bet 1410.VIII. Livonijos kariuomenė laivais atvyko Sembon. Nuo Marienburgo mūrų pasitraukęs, Vytautas prie Heilsbergo susitiko su Livonijos maršalu B. Hevelmannu ir pradėjo taikos derybas.

4. Karo pabaiga ir Tomo taika (1411)
Nevienodai yra aiškinamas Vytauto pasitraukimas nuo apgultos ordino sostinės. Tam pagrindą iš dalies davė Dlugošas, kuris tą kronikos dalį rašė 20-30 metų po Vytauto mirties. Kronisto žodžiais, "Vytautas ėmė smarkiai bijoti, kad karaliui (Jogailai) visą Prūsiją paėmus, jig (Vytautas) gali būti numestas nuo sosto."""' Tad, Jogailos pasiųstas prieš Livonijos kariuomenę,00 Vytautas padaręs taiką, nes iš Livonijos ordino gavęs pažadą, kad jam bus pripažinta Sūdava ir Žemaičiai. Vytautui labiau rūpėjęs Lietuvos atstatymas, o ne Lenkijos reikalas.07 Ar taip tegalvojo Dlugošas ir jo globėjas Zb. Olesnickis, lieka neaišku.

Yra duomenų spręsti, kad Jogaila ir Vytautas yra veikę drauge ir sutartinai.08 Vytauto kariuomenė buvo stipriai išretinta ne tik Žalgirio kautynėse, bet ir prie Marienburgo prasidėjusių ligų.0" Be to, didelis nuovargis ir maisto trūkumas vertė Vytautą grįžti atgal. Tuoj pat sekęs sutartinis pusbrolių veikimas, yra taip pat įrodymas, jog Dlugošo samprotavimai neatitiko tikrąją padėtį.

Nuo Marienburgo apgulimo po Vytauto greitai pasitraukė ir Jogaila. Nebaigtas karas turėjo būti toliau tęsiamas. Karingas magistras von Plauen samdėsi naują kariuomenę, tuo tarpu kai Vytautui Prūsuose rūpėjo išlaikyti užimtas pilis, jų tarpe ir Karaliaučių.7" Be gailesčio plėšiamos ordino žemės gyventojai vėl ėmė linkti prie ordino. Žiemos sąlygomis abi pusi ėmė derėtis ir XII. 9 pasirašė vieno mėnesio paliaubas. Joms pasibaigus, pusbroliai vėl žygiavo į Prūsus. Atvykę prie Torno pilies, kur buvo užsidaręs pats didysis magistras, jiedu 1411. II.1 padarė taiką. Ją Dlugošas vėl kritikavo, kad "visai klaidingu būdu ir beveik pajuokai buvo atsisakyta tosios garbingos ir atmintinos 7"Gruenwa^do (Grinfeldensis) pergalės. Ji nedavė jokios naudos Lenkijos karalystei, tačiau — labai didelę Lietuvos kunigaikštijai."

Bet Torno taika abiem valstybėm nedavė to, ko jos po Žalgirio galėjo tikėtis. Dar reikėjo dėti pastangų ištisus 12 metų, kol buvo sutvarkyti ginčijamų sienų ir žemių klausimai. Jų centre stovėjo Žemaičiai ir pasidalinimas didžiosios Sūduvos girios.

Ordinas nesidavė greitai įveikiamas. Vienos laimėtos kautynės dar negalėjo sėkmingai išspręsti visų klausimų, juo labiau, kad popiežius ir imperatorius vis buvo kryžiuočių pusėje. Pvz., Zigmanto skatinimas Transilvanijos vaivada 1410 rudenį puolė Lenkiją su 10 vėliavų.7- Vokietijos kunigaikščiai galėjo paremti ordiną.

Torno taika ordino ir Lenkijos santykiuose vėl įgalino kryžiuočiams naudingus Racionžo susitarimus. Ginčijamos žemės turėjo atitekti jų prieškariniams valdytojams. Tik Dobry-niaus kraštas tebuvo grąžintas Lenkijai. O Žemaičiai didžiajai Lietuvos kunigaikštijai tebe-vo pripažinti iki pusbrolių gyvos galvos. Jiedu jau buvo septintą dešimtį pradėję senukai. Pinigais ordinas turėjo sumokėti 100,000 kapų čekų grašių, kurie buvo numatyti žymiesiems belaisviams išpirkti.

Žalgirio kautynės plačiai nuskambėjo Europoje. Jas laimėjo Vilniaus ir Krokuvos sostuose sėdį du Gediminaičiai savo sutartiniu veikimu. Nors ordino valstybė nuo šio smūgio laikinai atsipeikėjo, bet jis stipriai atsiliepė tolimesnei jos egzistencijai.

Pro f.   d r.   Kazys   Pakštas, žymus mokslininkas ir visuomenininkas,  rugsėjo  11  d. miręs Čikagoje. Plačiau apie velionį  kitame numeryje.


i) Preussisches Urkundenbuch I, 2 p. 33-35, 69-70. 2) Scriptores rerum Prussicarum III p. 263, 266. 8) Codex epistolaris Vitoldi p. 75-76. 4) E. Weise, Staatsvertraege des Deutschen Ordens in Preussen im 15. Jh. I, p. 9-12. Codex epist. Vit. p. 96-99. 5) Codex ep. Vit. 97. «) Cod. ep. Vit. 129, 131, 136, 140, 977. Scr. rer. Pruss. III 282-283. 7) Scr. rer. Pruss. III 272; Cod. ep. Vit. 102-105. J. Voigt, Geschichte Preussens VI 272-274. R. Krumbholtz, Samai-ten und der deutsche Orden bis zum Frieden am Melno See 1422, 1890 p. 139. 8) Dlugosz, Opera omnia XII, 563. ») Cod. ep. Vit. 1018. io) Ten pat p. 467. ") Dlugosz XII, 563. Cod. ep. Vit. 116, 119, 123. 12) Cod. ep. Vit. 117, 133. 13) Cod. ep. Vit. 175, 178, 184, 980. Scr. rer. Pruss. in, 291, 300. 1 + ) Cod. ep. Vit. 186 (Fredeburg, Vredeburg). 15) Cod. ep. Vit. 127, 133, 134, 143, Scr. rer. Pruss. III, 286, 291. 1«) Apie Vytauto draugystę ir dovanas ordinui, ir Trakų pilies pastatymą žr. Z. Ivinskis, Trakų Galvės ežero salos pilis (atsp. iš Vytauto D. Kultūros Muziejaus metraščio I 1941). i?) Cod. ep. Vit. 127, 170, 182. Voigt, Gesch. preuss. VI, 353-6. J. Jakštas, Jogailos ir Vytauto kovos su vokiečių ordinu (rink. Jogaila) 1935, 146-151. 1*) Codex dipl. Pruss. VI, 117. Marienburger Tresslerbuch 396-7, 404-5. Fr. A. Doubek, Skarga zmudzinöw i od-powiedz zakonu niemieckiego z roku 1416 (Ateneum Wi-lenskie VII, 1930, 885). Faktai surinkti: Z. Ivinskis, Geschichte des Bauernstandes in Litauen 1933, 69-70, 202-3. (") Lietuvos prekyba su Prūsais I, 61-62. i») Cod. ep. Vit. 1018-24. Doubek, Skarga zmudzinöw o.e. 20) Cod. ep. Vit. 129, 133. 21) Cod. ep. Vit. 999. 22) Cod. ep. Vit. 1021-22. 28) Cod. ep. Vit. 166. 24) Scr. rer. Pruss. III, 276-277, 282. 25) Cod. ep. Vit. 182. 20) Cod. ep. Vit. 187. 27) Scr. rer. Pruss. III, 300. 28) Cod. ep. Vit. 182-3: ("das sie selbir solden in die wasser loufen und sich vortrenkin"). 2») Cod. ep. Vit. 171-172, 175-76. 30) Cod. ep. Vit. 182, 185, 981. 3i) Cod. ep. Vit. 187: "zo wil ich nimmermer ire frunt sin die wiele ich lebe." 32) Cod. ep. Vit. 192. Dlugosz XII, 572. 33) Cod. ep. Vit. 184. 34) Cod. ep. Vit. 184-185, 191, Scr. rer. Pruss. III, 300,303. Apie ordino pilių: Dubysos pilies, Friedeburgo ir Koenigsburgo likimą žr. plačiau Lietuvių Encikl. 35) Dlugosz XII 580. 3«) Cod. ep. Vit. 205. 37) E. Raczynski, Codex diplom. Lithuaniae, 104-107. 88) Dlugosz XIII, 6-7. 39) cod. ep. Vit. 201. 40) Dlugosz XII, 593. 4i) Cod. ep. Vit. 209. 42) Cod. ep. Vit. 210; Dlugosz XIII, 55. 43) M. Liubavskij, Litovsko-russkij sejm, 1900, 355-360. Plg. J. Jakubovskis, Tautybių santykiai Lietuvoje prieš Liublino uniją, Kaunas 1921, 11. 44) Scr.rer. Pruss. III, 411, 455. *») Dlugosz XIII, 42-46, 71. *«) Plg. O. Stavenhagen, Livland und die Schlacht bei Tannenberg, (Baltische Monatschrift 54, 1902). ?) St. M. Kuczynski. Wielka wojna z Zakonem Krzyžackim w latach 1409-11, Karszawa 1955, 186, 192. 48) M. Oehler, Der Krieg zwischen dem Deutschen Orden und Polen-Litauen 1409-11, Elbing 1910, 57. L. Kolankowski, Dzieje w. Ks. Litewskiego za Jagiellonöw I, 1930, 92. ) Dlugosz XIII, 19. so) Kuczynski, Laskowski, Kolankowski, Prochaska ir kt. 51) Dlugosz XIII, 48, 50. 52) Ten pat XIII, 64. M) Ten pat XIII, 53, 63. r>4) Ten pat XIII, 22. Cod. ep. Vit. 209.  Scr rer. Pruss. III, 437-8. ">«) Cod. ep. Vit. 1014, Dlugosz XIII, 51. ") Dlugosz XIII, 36. 58) Cod. ep. Vit. 1014, 1032. so) Dlugosz XIII, 53-54. «») Scr. rer. pruss. III, 316. «i) Dlugosz XIII, 54-55. «2) Scr. rer. Pruss. III, 438. «») Dlugosz XIII, 61. ««) Scr. rer. Pruss. III, 318. «5) Dlugosz XIII, 65. ««) O. Stavenhagen, Livland o.e. 235. «7) Dlugosz Xin, 84. «*) Plg. Kolankowski, Dzieje o.e. I, 94. «») Dlugosz XIII, 86. TO) Cod. ep. Vit. 214. ?') Dlugosz XIII, 119. 72) Dlugosz XIII, 29, 119.
*
Bin'Js, K.: Grunvaldas-Tannenbergas (Lietuvos Aidas Nr.Nr. 157-163) 1930. Dundulis, Br.: žemaičių sukilimai prieš teutoniškuosius pavergėjus 1401 ir 1409 m., 1955. Görski, K.: Bitwa pod Grunwaldem (Biblioteka Warszawska, Nr. 559-561) 1888. Heveker, K.: Die Schlacht bei Tannenberg, D:'ss. Berlin 1906. Horn, A.: Tannenberg (Altpreussische Monat~chrlft 22),,1885. Jučas M.: Žalgirio mūšis, Vilnius 1959 (duota kritiški duomenys). Z. Ivinskis: Kovos bruožai dėl žemaičių ir jų sienų (Athenaeum
VI, 1935, 54-117). Koehler, G.: Die Entwicklung des Kriegswesens und der Kriegsfuehrung in der Ritterzeit, II. Breslau 1886. Korzon, T.: Grunwald, Warszawa 1910. (") Dzije wojen i wojskowosci w Polsce, I. Lwöw 1923. Kuczynski, St. M.: Wielka wojna z Zakonem Krzyžackim w latach 1409-1411. Warszawa 1955 (plati bibliogr.). Ku-jot, St.: Wojna 1410 (Rocznik Towarz. Nauk w Torunin, 18), 1910. Laskowski, O.: Grunwald. Warszawa 1929 (išsamus strateginis tyrinėjimas). Oehler M.: Der Krieg zwischen dem Deutschen und Polen-Litauen 1409-11. Elbing 1910. Prochaska, A.: Dlugosz a Cronica conflictus o grunwaldzkiej bitwie (Kwartalnik Historyczny, 24) 1910. (") Rok 1410. Przyczyny wojny (Roczn. Tow. Nauk Tor., 17) 1910. Stavenhagen, O.: Livland und die Schlacht bei Tannenberg (Baltische Monatschrift, 54) 1902. Thunert, F.: Der grosse Krieg zwischen Polen und dem Deutschen Orden 1410 bis Februar 1411 (Zeitschr. des Westpreus-sischen Geschichtsvereins, 16) Danzig 1886. Werminghoff, A.: Die Schlacht bei Tannenberg und ihre Beduteung für das Deutschtum im Osten. Berlin 1910. Zakrzewski, W.: Bitwa pod Grunwaldem (Rocznik Tow. Przyj. nauk w Poznaniu, 17) 1890. Zaskevičius, St.: Trijų elementų reikšmė Tannenbergo kautynėse (atsp. iš Mūsų Žinyno) 1930. — Visą. bibliogr. įvairiomis kalbomis iki 1930 žr. Ivinskis, Z.; Vytauto Didžiojo perijodo bibliografija (Athenaeum, Nr. 1) 1931, kur apie Vytautą nurodyta per tūkstantį bibliografinių pozicijų. Iš jų ca. 200 darbų vien apie Tannenbergo kautynes.
P.S.: šitas straipsnis yra ištrauka iš darbo, kuris yra rašytas 1958-59 m. šiais metais pasirodžiusi literatūra — ryšium su 550 m. Tannenbergo minėjimu — čia nebegalėjo būti panaudota.

A. Tamošaitienė            Gėlynas (tempera)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai