Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KELIONĖ Į KINGSTONĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė HENRIKAS NAGYS   
Beveik tiksliai pusiaukelėje tarp Mcntrealio ir Toronto, šalia gražiai žslluojančio, pakalnėn nusileidžiančio plento, matosi keli namai lapuočių miškelio pakraštyje. Iš tolo jie niekuo nesiskiria nuo aplinkinių sodybų. Ir arti privažiavus, dar nesimato jokio skirtumo, kol atvažiavusį pasitinka namų šeimininkai. Montrealiečiai šią vietovę vadina Kingstonu, nors pats miestas dar už dešimties mylių, įsikabinęs į patį Ontario ežero kampą su savo fortais, prieplaukomis ir kitom įžymybėm. Bet čia, vingiuoto kelio pakraštyje, yra mūsų Kingstonas, lietuviškasis. Jonas Kardelis jį kartą pavadino lietuviškuoju kaimeliu, ir šis vardas gal dar labiau tinka dailininkų Anastazijos ir Antano Tamošaičių buveinei, nes įžengęs vidun, pasijunti tikrai kaip lietuviškojo liaudies meno muziejuje. Staklės, kraitinės skrynios, kilimai, dailiai raštuotos drobės, gerai pažįstamos spalvos ir, tarsi akysna įrašyta visiems laikams, ornamentika. Ir čia pasiekią į visus pasaulio kraštus išmėtytus, mūsų žmones puikūs ir turtingi tautiniai aprėdai. Ir čia, be gražbylystės ir fanfarų, be posėdžių ir be komitetų, pasiekia visus benamius lietuvius mūsų liaudies meno (ilgai ir giliai studijuoto, rinkto, saugoto — autentiško) tradicija, su tokia meile puoselėjama ir kuriama. Iš tiesų, labai dažnai sava žemė išlieka gyva nelaimės valandą tiktai kelių pavienių asmenų ryžtu ir auka.

Tačiau, dailininkai ne taip lengvai sutalpinami rėmuosna. Tie, kurie j ieško savo kūrybinės individualybės, kurie metų metais įsiklausę savin, trokšta atrasti savitą išraišką ir autentišką braižą kūryboje, kurie nepasilieka vienos technikos suvaržyti, atsiektų pasisekimų apakinti. Viena iš tokių kūrėjų yra Anastazija Tamošaitienė. Visi ją pažįsta iš jos originalių, gausių kilimų. Iš jos nepakartojamai išradingų audinių. Daugelyje tautinių ir tarptautinių parodų ji buvo įvertinta, apdovanota, kaip savotiškas unikumas, gebąs individualiai atkurti savo žemės liaudies tematiką, formas ir spalvas. Nedaugelis, tačiau, dar pažįsta Anastaziją Tamošaitienę — tapytoją. Troškimas tapyti jai nebuvo vien noras pakeisti savo kūrybinę techniką. Atidžiai žvelgdami į jos kilimus, greitai pastebėsime juose labai aiškų tapybinį pobūdį. Subtilūs spalviniai niuansai, perėjimai, akcentavimai, atliepimai yra beveik teptuku teatsiekia-mo efekto drobėje transfiguracija gijomis. Keli vėliausi jos kilimai jau panaudoja ir plokščiai austą tapybinį foną reljefiškai iškeltom (rištine technika atliktom) figūrom ir ornamentinėm detalėm pabrėžti. (Žiūr. "Pavasarėjant" ir "Šv. Jonas") Tačiau, dailininkės jieškojimas neapsiribojo vien techniškomis galimybėmis. Pati kilimų tema keičiasi, įvesdama abstrakčių ir simboliškų formų, leisdama pajusti kokiu keliu dailininkė pasuka tapyboje. Mados įtaka? Neįmanoma įtarti paviršutiniškumu dailininkės, kuri su tokia aistra ir pastovumu gilinosi eilę metų į liaudiškąją išraišką. Ji pati turi aiškesnį atsakymą: ji norėjo įgyvendinti seniai puoselėtą savo svajonę — tapyti.

Nedaugelis matė jos tapybos kūrinius, todėl šie keli žodžiai ir keliolika reprodukcijų, spausdinamų šitame "Aidų" numeryje, teprista-to tapytoją Anastaziją Tamošaitienę mūsų kultūrininkams ir dailės mėgėjams. Pirmu žvilgsniu, A. Tamošaitienės tapybą konservatyvios bei akademinės dailės gerbėjai pavadins, tikriausiai, modernia. Ir tasai pavadinimas slėps savyje savotišką nusivylimą, kad, štai, dar vienas mūsų dailės atstovų pasidarė mūsų plačiajai visuomenei nesuprantamas, svetimas. Todėl verta tuojau pat išsiaiškinti modernumo ir nesuprantamumo sąvokas.

Modernumu dailės istorijoje atžymimas naujoviškumas. Savo laiku moderniais vadino šiandieninius klasikus, kurių kūrybą dabar tariamai supranta visi. Kiekvienas naujų kelių jieškotojas mene yra modernistas, t.y. pirmeivis, avangardistas. Tokių kūryba neįkandama visiems, kurie žvelgia į naujoviškus paveikslus, apsiginklavę senomis sanpratomis ir tezėmis. Argi technikoje galėtume šiandien garo mašinos sąvokomis vertinti kosmines raketas? Arklinių vežėčių principais aptarti sprausminiu varikliu varomus automobilius? Kitoks žvilgsnis į technikos ir mokslo atsiekimus visiems suprantamas, bet kitokis žvilgsnis į naują dailės kelią sukelia furorą, diletantišką erzelį bei fotografo masteliu taikomą panašumo ar nepanašumo kriterijų. Kodėl?

Mūsų manymu todėl, kad mene žiūrovas nesuprantamu būdu (gal net arogancija) tariasi turįs teisę ir pareigą spręsti apie kūrybą savo nuožiūra, nesirūpindamas studijuoti nei besikeičiančią techniką, nei kūrėjo pasaulėvaizdį, nei, pagaliau, būti bent atviru — be jokių iš anksto susidarytų nusistatymų — savo laikmečio kūrybai. Būti atviru, bandyti įsijausti į vienokį ar kitokį dailininko matomą pasaulį ir jo apraiškas, bandyti gyventi kartu su kūrėju jo sukurtoje meninėje realybėje, — visa tai šiandien mūsų tarpe dar tebėra sunkiai suprantami dalykai. Lietuviškoji, (dažnai ne rinktinė,) visuomenė tebėra bent keliasdešimt metų atsilikusi nuo savo kūrėjo. Todėl tiek daug visokių naivių ginčų spaudoje, pamokymų, nurodymų ir barimų.

Visa tai sakome prieš pradėdami aptarti A. Tamošaitienės kūrybą, gerai nujausdami, kad gali (duok, Dieve, kad klystume) atsirasti ir vėl ne vienas mūsų tariamų meno mylėtojų, kuris apraudos A. Tamošaitienės paklydimą modernistinėse džiunglėse.

A. Tamošaitienės tapyboje galime pastebėti jau kelis ryškius tarpsnius pačioje pradinėje stadijoje, trukusioje apie dvejis metus. Pirmieji kūriniai (daugumoje atlikti guašo ir temperos technika) dar ryškiai liudija kiliminės kompozicijos įtaką. "Liūnų pakopos" ir "Uolų šešėlyje" (abu atlikti guašu) struktūra ir spalvinis sprendimas dar gerokai primena gobeleno eskizus. Pažymėtinai įdomi tapybinė technika šiuose pirmuose tapybiniuose darbuose juos išskiria iš giminingų mūsų dailininkų kūrinių. Patsai giminingumas taipogi tėra paviršutiniškas, nes, gerai įsižiūrėję, tuojau pat konstatuosime A. Tamošaitienės originalų ir tikrai autentišką priėjimą ir traktavimą savųjų siužetų. Pirmiausia, griežtai apvaldyta kompozicija. Čia nėra jokių atsitiktinių elementų, spalvinės bravūros, faktūrų tuščios demonstracijos. Rūpestingai ir su gilia atsakomybe panaudojami čia

A. Tamošaitiene UOLOS IR DAIGAI (guašas)

gamtos komponentai, ritmingai atliepiami ir modifikuojami, kaip didelės mozaikos dalelytės.
Ir atsitraukdama nuo gamtos, A. Tamošaitienė lieka ištikima savo pagrindiniam tapybos reikalavimui — j ieškoti tarp gausybės įmanomų ir esamų galimybių tiktai tos, kuri atitinka jos jieškomo pasisakymo įvaizdį. Visų mūsų modernių tapytojų tarpe Tamošaitienė jau savo pačiais pirmais kūriniais užsitikrina ne tiktai originalią poziciją, bet ir be galo atsakingo kūrėjo vardą. Tasai atsakomybės jausmo momentas (ne taip jau dažnas gausybės eksperimentatorių svetimų ir savų — tarpe) yra, aišku, ir laidas, kad jos tapyba neišvengiamai pasieks vis naujesnių ir įdomesnių aspektų, turint galvoj Tamošaitienės puikų kolorito pajautimą ir žmogišką atkaklumą nugalėti ir sunkiausias kliūtis. Baltesnėm dėmėm operuodama, tapytoja pasiekia gyvų spalvinių efektų "Uolynų lygiagretėse" (akvarelė), "Šviesos verpetuose" (tempera) ir "Natiurmorte" (tempera). Įdomų mistinį atspalvį jos tapyboje demonstruoja "Keistos būtybės" (aliejus) puikiai išspręstų spalvų ir formų kompozicija, liudijanti ir plačią kūrybinę skalę. Dar tolimesnėj naujų išraiškos j ieškojimų fazėje matome subtiliai išspręstas kompozicijas "Prošvaistė" (guašas), "Pavasario ūgiai" ir "Rudens audra" (guašas), kur pradėti tapybiniai pasisakymai atranda jau kur kas rafinuotesni sprendimą — ir kompozicine, ir spalvine, ir faktūrine prasme.

A. Tamošaitienės tapybos dar vienas neminėtas bruožas — nuotaika ir poetinė kokybė, gal ir nėra svarbūs ir esminiai kriterijai dailės kritikoje, tačiau, žmogiškai jie šią tapybą padaro lengvai prieinamą atviram žiūrovui, t.y. tokiam, kuris Į parodas ateina todėl, kad myli meną, bet ne todėl, kad savo masteliu galėtų išmatuoti "paklydėlius".

Laimingu atveju, turime čia išeivijoje nevieną pirmaeilį mūsų tapytoją ir senesnės kartos, ir visą būrį jaunų, gabių priaugančiu. Jie visi palaiko gyvą ryšį su nuolat kintančia, jieškančia, nepasitenkinančia rutina, — laisvo pasaulio dailininkų šeima. Socialistinio realizmo klišėmis užgošti ir kalėjimų sienomis atitverti nuo kūrybinio pasaulio, mūsų dailininkai tėvynėje atlieka savo misiją. Laisvėje gyvenantys atlieka savąją. Šių pastarųjų niekados nebus perdaug, nes laisvė duoda tiek daug galimybių! Gera matyti dar vieną tikrą kūrėją ateinantį mūsų stipriųjų tapytojų šeimon.


A. Tamošaitienė PROŠVAISTĖ (guašas)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai