Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SU GYVU JAKŠTU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MYKOLAS VAITKUS   
Mums, kurie su Adomu Jakštu-Aleksandru Dambrausku ilgai darbavomės drauge, ir kuriems jis buvo labai artimas bei mielas, tiesiog sunku patikėti, jog šiemet jam sukako visas šimtas metų!. . . . Kaip tatai giliai jis jau praeity ... O čia, rodos, žmogus dar laikai j j gyvą už tos mažutės šiltos plaštakos ir gėries kultūringa ir miela jo draugyste. . . Vadinas, jau ir pats esi tolokai įtrauktas į tą Anapus, bent tiek, kiek laikais už ano Neužmirštamojo rankos, — tad lig riešo, o gal lig alkūnės ar net peties, ir tik antrąja ranka besilaikai įsikibęs už jaunesniųjų, kad dar ne visai tepasinertumei praeity. Bet galop pasinersi ir juos dalinai į-trauksi — ir jie taip pat mėšlungiškai nusitvėrę laikysis už būsimųjų . . . Būties grandinė. . . Buvusieji, esamieji, būsimieji . . .

Bet, kol dar ne visai tesu paskendęs su Jakštu tarp buvusiųjų, noriu dar valandėlę palaikyti jį, kaip gyvų gyvą, tarp esamųjų: juk šiųjų ne vienam bus tai įdomu.

Ryto metą į bažnyčią

Kauno senamiestis, pats galas: šalia Gul-bės-Rotušės, priešais šv. Trejybės mūrus, kur susikerta Vilniaus gatvė, vedanti į seminariją, su Jakšto gatvele, bėgančia į Panerį, netoli senosios Pilies griuvėsių.

Tame susikirtime nebeskaisčiai boluoja šv. Kazimiero draugijos rūmai, kuriuose 20 amžiaus pradžioje gyveno garbusis šventas vyskupas Gasparas Cirtautas, Žemaičių vyskupo Pa-liulionio padėjėjas, o dabar, nuo maždaug 1910 iki savo mirties 1938, gyvena mūsų didysis Adomas, nuo didžiųjų durų kairėj, ilgoj kambarių eilėj, išsitiesusioj pagal jo paties gatvę.

Ankstybas rytas. Trejybės varpai skaidriai suskamba Dievo Angelui. 5 valanda. Ir mažučiame tamsiame Jakšto miegamajame sunerimsta budinamasis, pertraukdamas mums nežinomus prelato sapnus. Jis iš lėto kelias, apsiruošia, užsivelka savo senokai belaidytą sutoną, ima brevijorių, nuo dažno vartojimo apskurdu-sį, užsivelka nebenaują, trumpoką, juodą paltuką, užsimauna pavartotą juodą katiliuką (o žiemą — prie pusiau ilgų kailiniukų su vebrine apikaklę—-vebrinę apvalą kepurę), ima seną rudą lazdelę ir atsargiai leidžiasi geležiniais laiptais žemyn ir pro gana šaunias rusvas duris išeina į gatvę. Prieš jį — Baltoji Gulbė. Bet jis suka į kairę ir eina, kur jo antrasis namas — į katedros baziliką šv. Mišių laikyti. Ištikimai jis jas laiko kas rytą per visą savo ilgąjį gyvenimą, tik sunkioj ligoj tepraleisdamas (o ir tai atsitinka labai retai). Eina jis lėtai, padais truputį brūžuodamas šaligatvį, smulkiais žingsniukais, lazdelę ant rankos pasikabinęs, galvą truputį nuleidęs, į šalis nesižvalgydamas, mažumą susikūprinęs, — nedidukė figūra, gana apvali, tik veidas mažutis ir liesų liesas, tikro asketo, intelektualo, be galo darbštaus. Kitoks buvo tas veidas, kai Jakštą mačiau pirmą kartą — 1908 metais: buvo visas Adomas dar apvalesnis, bet ir veidas atitinkamai pilnesnis bei stambesnis: tvirto vyro, ne dabartinio būgštaus senelio.

Kai jis įžengia į tamsią talpią katedros zakristiją, visi ten esantieji pagarbiai į jį sužiurs-ta, o jis, maloniai, truputį kreivai šyptelėjęs, ima rimtai ruoštis šventajam veiksmui. Kai jis pro augštas zakristijos duris įžengia į milžinišką katedros vidų, mažas jo stotas pasidaro stačiai liliputiškas. Stai jis prie altoriaus, rimtas, tiesiog bugštus. Ne dyvai: Initium sapientiae— timor Domini. O Adomas Jakštas — sapiens ir pašaukimu, ir treniruote. Nebūtų filosofas bei kunigas. Laiko šv. Mišias neskubomis ir labai pamaldžiai giliai susikaupęs ir persiėmęs: jam šventi dalykai tikrai šventi, o religija—ne vien teorinio įsitikinimo dalykas, o ir širdies bei kraujo!

Tai—jo kasdienės skaitomos Mišios. Tenka jam reguliariai laikyti ir iškilmingas bei atlikinėti kitas viešas katedros pamaldas su visa asista, priešais pilną baziliką. Sunku rasti jam pritinkamus ūgiu klierikus asistentus, ir jis prie didžiojo altoriaus atrodo tarp jų kaip vaikutis, o kadangi yra bažnyčios viešumoj ne vien kuklus, o ir tiesiog baikštus, tai — lyg sugautas paukštis (jam ir nosis riesta žemyn, kaip plėšraus lakūno). Kai jis gieda, tai jo balsas katedros platumose vos girdėti, betgi maloniai skamba, nes tas jo tenoriukas toks tyras ir švelnus, o intonacija švari ir melodija gana tiksliai išlaikoma: matyti, prelatas turi ausį ir muzikalus. Tačiau jokiu instrumentu jis negrojo. Bet muziką suprato, atjautė ir mėgo, ir kai kuriuose koncertuose apsilankydavo.

Gaila, niekuomet man neteko išgirsti jo pamokslo per visus mūsų 30 metų, kai arti pasižinome. Matyti, pamokslų sakymo vengė, žino-damasis esąs neiškalbingas, turįs nestiprų balsą ir viešumoj esąs nedrąsus. Gal dėl to niekas pamokslų sakyti jo neversdavo nei neprašydavo.

Atlaikęs Mišias, prelatas labai maldingai sukalbėdavo padėkos maldas ir tyliai bei lėtai grįždavo namo.

Darbo rytas

Atrodo, bus ne pro šalį pasiaiškinti, iš kur pasisėmiau visas tas smulkmenas apie Jakštą. Ne dyvai: 30 metų gerų pažinių; 20 metų tuose pat rūmuose, mano langai į jo langus; tie pj.t varidoriai bei laiptai; per 8 metus mano durys į jo duris; tas pat darbas šv. Kazimiero draugijoje; tie patys bendradarbiai bei tarnautojai— tai kaip neprisižiūrėsi bei neprisiklausysi daugybės gyvenimo mažmožių?

Vadinas, pareina prelatas po Mišių namon. Paprastai tas grįžimas ramus ir tylus. Prelatas, išsitraukęs iš dėžutės paštą ir nusivilkęs priemenėj paltą, stačiai eina per darbo kambarėlį į gana talpų valgomąjį, kur jo ištikimoji amžinoji tarnaitė Magdutė tuoj įbogina arbatėlę; duonytė, sviestas, sūris jau pirmiau padėti savo vietose. Šeimininkas ir tarnaitė abu rimtai tyli. Prelatas sėdi prie stalo ne ką teaugštesnis už tą padargą ir iš viso tame didžiuliame kambary atrodo toks vienišas, tartum našlaitis girios aikštėj.

Jo pusryčiai trumpi. Tuoj jis grįžta į darbo kambarį prie korespondencijos (kurią turi plačią ir kurią atlieka greitai bei kultūringai); po korespondencijos eina laikraščiai (kurių jis turi daug ir kuriuos atsidėjęs peržiūri). Paskui, jei jo diena, eina į vyskupijos kuriją ir ten darbuojas, maždaug iki dvyliktos. Ką jis ten kurijoj dirba, taip ir palikau nepasidomėjęs. Lyg tolimas aidas šnera atminty, jog prelatas darbavos moterystės skyriuj. Matyti, ne ką teturėjo ten dirbti ar bent stipriai tuo darbu nesidomėjo, kad nieko apie jį nepasipasakodavo mums, savo artimiausiems bendradarbiams. Jei neturėdavo kuomet darbo kurijoj, Jakštas ligi pietų būdavo namie, labai uoliai ką nors besikai-tydamas, berašydamas, betaisydamas. Skaitydavo knygas ar laikraščius paprastai vaikščiodamas, ne sėdėdamas, higienos sumetimais, o rašydavo stovėdamas prie neaugšto pulpituko, tais pat sumetimais, nežinodamas, jog nėra higieniška perdaug stovėti ar vaikščioti. Tačiau t3s jo vaikščiojimo bei stovėjimo paprotys išmankštino bei sustiprino jam kojas, taip jog jis galėdavo tikrai ilgai vaikščioti, kai aš, dvidešimt su viršum metų už jį jaunesnis, daug greičiau pavargdavau ir gaudavau prašyti, kad leistų prisėsti pasilsėti.

Ką Jakštas skaitydavo? Nedaug perdedant, galima būtų pasakyti: viską. Lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, esperanto, lotynų kalbomis (mokėjo dar graikų bei hebrajų). Pasaulio esperantininkų tarpe buvo labai žymus mokovas ir vienas iš pirmųjų, ėmęs remti tą daktaro Zamenhofo išmislą (buvau ir aš labai trumpam patekęs į tą esperanto žavesį: vieną kartą, važiuodamas iš Peterburgo atostogų, nusipirkau esperanto vadovėlį, per pusvalandį išmokau tos kalbos dėsnius, ėmiau skaityti bei suprasti tekstus ir versti iš esperanto ir į espe-rantą; patariu visiems pabandyti). Skaitė Jakštas laikraščius bei žurnalus ir knygas teologinio, filosofinio, mokslinio (gamtos, matematikos, istorijos ir kitokio turinio). Tad buvo apsiskaitęs enciklopediškai,. o kad turėjo puikią atmintį, tai mokėjo duomenis ir pavartoti.

O ką Jakštas rašydavo? Atleiskite, jog pirmoj vietoj paminėsiu tokį neva nesvarbų dalyką, kaip laiškų korespondenciją. Jakšto korespondencija toli gražu nebuvo nesvarbi: apskritai kalbant, jis nemėgo rašinėti tuščių laiškų; jo laiškai paprastai buvo reikaliniai; o reikia atminti, jog jam teko gyvenime susirašinėti su tikrai svarbiais asmenimis, ne vien lietuviais, o ir svetimtaučiais. Jei neklystu, jis susirašinėjo bene ir su Berdiajevu. Dar prieš gyvenimo galą prisidėdavo naujų korespondentų. Sakysim, vieną kartą Jakštas man pasipasakojo gavęs iš vieno pravoslavų archijeriejaus laišką, kuriame tas asmuo pareiškia norą per laiškus diskutuoti su prelatu svarbius teologinius-filosofinius klausimus. Jei būtų galima surinkti visus Jakšto rašytus laiškus, susidarytų daug didelių tomų. Gal bent dalelę jo korespondencijos kas nors kuomet surankios.

Ką daugiau rašydavo Jakštas? Kada tik nueidavau pas jį (o nueidavau per keliolika paskutinių jo gyvenimo metų gal kasdien, ir tai ne po vieną kartą), vis rasdavau jį ar berašantį, ?r bent, jei neskaitydavo ar korektūrų nedarydavo, apsikrovusį pulpitą ir rašomąjį staliuką ilgomis popieriaus juostomis, smulkiai smulkiai prirašytomis jo darbščios plunksnos (o kokios gabios!). Neminėsiu čia atskirų jo parašytų didesnių ar mažesnių veikalų, nes jų sąrašas visiems prieinamas Lietuvių Enciklopedijoj. Juoba neįmanoma trumpame rašiny paskaičiuoti bent dalelės jo straipsnių įvairiausiais klausimais daugely laikraščių per visą ilgą jo gyvenimą. Čia norėčiau vien priminti jauniesiems teologams, filosofams ir literatams, kur rašo daktarines disertacijas, jog labai praverstų, jei jie, užuot ėmęsi įmantrių svetimų temų, pastudijuotų Dambrauską Jakštą jo straipsniuose. Oi, rastų ten įdomių bei svarbių dalykų! O dar kaip talentingai, tiesiog pasigėrėtinai parašytų! Kas nors turėtų susirūpinti jo tų straipsnių surinkimu bei išleidimu. Gal tuokart kurs nors galvą turįs mūsų mokslininkas - kultūrininkas pateiktų Jakšto pasaulėžiūros rūmų bent apybraižą.

PREL. A. DAMBRAUSKAS ADOMAS JAKŠTAS
(J. Vienožinskio portretas)

Daug yra tekę Jakštui pasėdėti susirietus prie staliuko ar pastoviniuoti prie pulpito su plunksna rankoj prie korektūrų. Mat, nuo pat Šv. Kazimiero draugijos pradžios 1906 metais lig 1925 metų prelatas pats ne vien ruošdavo spaudai atsiunčiamuosius draugijai rankraščius, o ir juos spaudžiant pats darydavo korektūras (kol nuo 1925 metų ta funkcija buvo uždėta man). Stebiuos, kaip tas nepaprastasis prelatas išlaikė įmanomą regą iki mirties (nors bepa-skaitydavo labai arti prisikišęs).

Taip darbuodavos mūsų Jakštas iki pusdienio, kukliai bei tyliai, savo bute, nesikišda-mas į išsišakojusias draugijos veikimo sritis, palikdamas pilną laisvę atitinkamiems jų vedėjams, ypač pasitikėdamas visų draugijos reikalų vedėju, mėgdamas kart-kartėmis pacituoti senųjų lotynų patarlę: "Perito in arte credendum est" (reikia pasitikėti specialistu).
Kukliai ir tyliai ... O vis tik kartais švelnusis jo tenorėlis pasigirsdavo plačiai Kazimiero rūmuose.

Kuklumas ar baikštumas?

Mūsų visuomenėj beveik visuotinis buvo įspūdis, esą, prelatas Jakštas-Dambrauskas esąs ne vien rimtas, nelengvai prieinamas, nejaukus, o ir tiesiog agnus bei rūstus vyras. Dalis tiesos čia buvo: pažinių pradžioje Jakštas būdavo santūrus, nekalbus, nemėgdavo atsiverti, veikiai parodyti simpatiją, greitai susidraugauti; o išimtinais atvejais su tam tikrais tipais būdavo netgi šiurkštus, net balsiai apibardavo. Bet gal labiausiai sudarė jam tą rūstumo garbę jo kritiškieji rašiniai, kuriuose jis dažnai ceremonijų su idėjiniais priešais nedarė ir leisdavo savo aštriai bei sąmojingai plunksnai gerai pakasyti jiems kailį. Tad žmonės jo prisibijodavo (žinoma, kol jo arčiau nepažino). Esu kitur minėjęs, jog stipriai jo būgštavo Putinas, bijote bijojo Nėris, stipriai varžėsi Balys Sruoga, net Čiurlionienė privengdavo. Aš pats, kur su Jakštu suartėjau, būdamas dar studentu, o šiems, ypač dvasininkams, jis stengdavosi rodyti malonų veidą, vis dėlto nervindavaus, pas jį eidamas, nors buvau jį pamilęs, tą brangų veikėją ir šiaipjau aukso žmogų. O kai 1918 m. ėmiau darbuotis Šv. Kazimiero draugijoje ir teko kartais nesutikti jam su mano, ar man su jo nuomonėmis ir bandyti pasipriešinti, tai nervai man virpėte virpėdavo, kai reikdavo pas jį eiti.

Taip, tylusis Jakštas kartais kaip bomba sprogdavo ir pasmarkaudavo, jog net Kazimiero rūmai tolokai suskambėdavo. Kartais tai tekdavo ramiajai Magdutei, kur bus ką nors padarius ne taip, kaip jis būtų norėjęs ( o ji nė čiūkšt, nė vypt — pažįstąjį: tuoj atsileis). Kartais audra ištikdavo namų užvaizdą ar senutį sargą—jie buvo pražiopsoję ką nors laiku padaryti (bent Jakštui taip atrodydavo). Bet dažniausiai iš pusiausvyros didįjį senelį išstumdavo amžinieji ubagautojai-aukų rinkėjai: jiems tekdavo išklausyti ilgoko pamokslo labai garsiai ir tiek pat karštai išdrožto (betgi, jei pirmiau nepabėgdavo išsigandę, galop gaudavo, ko prašę). Įdomu, kad tų perkūnijų priežastim būdavo neva rimtoki knygų skolintojai (kur, kaip taisyklė, tų knygų nebegrąžindavo). Prelatas, tuo įsitikinęs, pasiryžo niekam savo knygų ne-beskolint: jeigu nori, ateik pas jį, čia pat pastudijuok! Betgi, kai naujas skolintojas (vargšas, matyti, apie gresiantį pavojų negirdėjęs) prie durų paskambindavo, o Jakštas patirdavo, ko jis atėjęs, — tai mes vėl išgirsdavome griaustinį, labai stiprų, nors ir plonai griaudžiantį. Čia tai Jakštas jau neatlyždavo taip lengvai, o ir atlyžęs nebesutikdavo paskolinti knygos. Jam knyga buvo labai brangus daiktas. Užtat per amželį jis susirinko gražią biblioteką.

Tų Jakšto perkūnų žaibai kartais pataikydavo ne į tikslą. Jurgis Elisonas man pasipasakojo, nuėjęs kartą pas mūsų patriarką kažkuriuo reikalu—ir ką gi? šeimininkas tuoj užsi-puolęs jį agniai: grąžink knygą, kurią iš manęs pasiskolinai! — Betgi, gerbiamasis prelate, aš neturiu pasiskolinęs iš jūsų jokios knygos! . . . Gal jūs mane laikote ne tuo, kas aš iš tikrųjų esu! _ o kas jūs esate? Argi ne NN? — ne, aš esu Elisonas, Jurgis Elisonas! — Tai į Jakšto liepsną lyg kibirą šalto vandens įpylė. Jis susigėdo ir ėmė atsiprašinėti.

Vadinas, faktas yra, kad Jakštas buvo ne vienam tiesiog baubas, kad daugelis, labai daugelis jo prisibijojo ir vengė. Faktas, kad jis kartais pratrūkdavo, kaip vulkanas, pasmarkaudavo, pašūkaudavo. Faktas, kad savo plunksna jis narsiai bei smarkiai pasikaudavo su priešais. Tad ką gi? Jakštas buvo narsus bei tvirtas kovos vyras?

Nuostabu: ir taip, ir ne.

Reikėjo tik pasekioti paskui tą "kovotoją" viešajam gyvenime: kuriame nors pobūvy tarp ne labai artimų žmonių, sakysim, svečiuose, būdavo susivaržęs, nekalbus, sau ir kitiems sunkenybė (man yra prisipažinęs pats, bet aš ir pats ne kartą esu tai pastebėjęs); viešuose visuomeniniuose, kultūriniuose ar politiniuose susirinkimuose jis būdavo toks pat: kai tekdavo prakalbėti, išrausdavo, sumišdavo, balsas būdavo vos girdimas; jei skaitydavo iš popieriaus, rankos virpėdavo: tokį aš esu jį ne kartą matęs net Šv. Kazimiero draugijos visuotiniuose susirinkimuose, vadinas, saviškių tarpe; o ką jau bekalbėt, jei svetimame elemente, kaip štai regėjau jį valst. teatre skaitant prieš rinktinę kultūrininkų publiką savo eilėraščių (kadangi buvo rašytojų pakviestas): nors jaunimas tiesiog entuziastiškai kėlė jam ovacijas, tam gerbiamajam tautos patriarkui—jis atrodė kaip sugauta paukštė; kitą kartą dar labiau mane nustebino baikštus Jakšto kuklumas, kai nuėjova pasveikinti prezidento Antano Smetonos bene jo 60 m. jubiliejaus proga 1934 metais; Šv. Kazimiero draugija buvo neseniai išleidusi Jakšto parašytą tos draugijos istoriją; buvo šiltas laikas, tad sveikintojai išsirikiavome lauke, priešais prezidento rūmus, o prezidentas, eidamas išilgai eilę, atskirai su mumis sveikinos; kai pradėjo artėti prie mūsų, žiūriu — ogi mano pirmininkas prelatas ima nerimti bei jaudintis ir, kai prezidentas prie mudviejų priėjo, Jakštas stiprokai sumišo, drebančiu balsu vargiai pasakė sveikinimą ir virpančiom rankom įteikė prezidentui dovaną, aną knygą. Nuostabu: ir Smetoną paveikė Jakšto būsena — ir jis pasijuto nejaukiai, sumišo ir, žiūrėdamas baisiajam Adomui ne tiesiai į akis, pareiškė kiek sujauktą neaiškią padėką.

Tad atrodo gana tikra, jog iš prigimties (prisidėjus dar kuniginiam-asketiniam išsi-mankštinimui) prelatas Dambrauskas buvo kuklus, švelnios širdies, minkšto būdo asmuo, tai žinojo, bent jautė, laikė sąmoningai ar vien instinktyviai vyrui nepritinkančia silpnybe ir kartkartėmis bandė ją nugalėti, nadrabiając (kaip lenkai sako), miną, arba mūsiškai — papildant mina tai, ko trūksta naršui, — pa-smarkaujant, pamostaguojant, pašūkaujant, o kadangi neturima solidžios tam medžiagos, — tai veikiai subliuškant, kaip pradurtas balionėlis, atlyžtant, pragiedrėjant ir vėl pasidarant tuo, kas būta mandagiu, geru, maloniu žmogum. Žmogum, taip! Jakštas buvo tikras gražia prasme žmogus, tiesa, stipriai atitrūkęs nuo kitų žmonių, pasidaręs vienišas, sau žmogus, kiek apipelėjęs, aprūgęs, bet esmėj tikras, gyvas žmogus, netgi aukso žmogus (ne vien darbų nuopelnais, o ir širdies gerumu). Ir jis kartkartėmis gyvai pajusdavo tą savo atitrūkimą nuo paprastųjų žmonių, tą vienišumą, ir pa-nordavo prie jų priartėti, bent valandėlę jų gyvenimu pagyventi, pasiguosti, atsigauti. . . Bet apie tai truputį vėliau.

Vidudienis ir kas toliau?

Jakštas paklusnus reguliariam laiko pulsui, laikrodžio rodyklei, Trejybės varpo balsui. Jei kurija nelemtai nesulaikė, prelatas dvyliktą valandą žygiuoja į valgomąjį, kur mandagioji Magdutė tuoj įbogina pietus, filosofiškai kuklius, kuriuos Jakštas pusėtinai alkanai su-doroja, su šeimininke neplepėdamas.

Prie pietų stalo mūsų filosofas tarpais esti ne vienas: tai ilgiau, tai trumpiau pas jį pagyvena kuris ar kuri nors giminė, einą mokslus, prelatui padedant. Iš tų įžymiausiasis bene bus Leonardas Dambriūnas, mūsų žinomasis kalbininkas. Kas nesate matę gyvo Dambrausko— Jakšto, žvilgterėkite į Dambriūną: jis labai panašus veido bruožais į amžinatilsį dėdę.

Prie to pat stalo pietauja kartais ir reti Jakšto svečiai. Nesu pastebėjęs, kad prelatas būtų kuomet pasikvietęs svečių vakarui, gal dėl to, kad buvo tvirtai pratęs anksti eiti gulti. Atsimenu tik vieną kartą: 1918 metų rudenį susirinko pas jį pavakarėj didokas būrys vyresnių ateitininkų ir buvo pavaišinti arbatute su sumuštiniais. Tuomet trumpam buvo draugijos rūmuos prisiglaudę Vytautas Endziulai-tis su Leonu Bistru. Beje, Bistras buvo valdybos įkurdintas vienam iš dviejų mažučių mano kambarių; nebeatsimenu, ar turėjo draugijoj kokį uždavinį; o priešais mane tame pat trečiajam augšte gavo du didesnius kambarius End-ziulaitis; jis buvo neva kažkoks draugijos tarnautojas, betgi buvo atsidėjęs vien pašaliniam katalikiškam visuomeniniam-politiniam veiksmui; ten pat ir mirė netrukus, Bistro, V. Jur-gučio ir mano rankose; be galo gaila, kad jis taip anksti mirė: jis būtų buvęs tiesiog nuostabus mūsų katalikų vadas, nes turėjo visas būtinąsias vado savybes: aiškų intelektą, karštą dvasią, gerą širdį, žavų patrauklumą, reikalingą žiniją.

Vadinas, buvo pas Jakštą popietinis jauna-katalikių susirinkimas, matyti, to pat Endziu-laičio sumanytas ir suburtas. Klausimų, tiesiog svilinančių, buvo aibės. Juk vokiečiai pralaimėjo karą ir trauksis lauk; bandys užgrobti Lietuvą lenkai ar bolševikai; nors verk, reikia kuo greičiausiai visur, bent svarbiausiose krašto vietose, suorganizuoti šiokias tokias milicijas bei savivaldybes, kad komunistai neužbėgtų už akių. Kas gyvas galįs turi išsiskirstyti po šalį ir imtis to būtiniausio organizacinio uždavinio. Iniciatyva, karštis, ryžtas, judesys radijuote radiją vo iš Endziulaičio asmens. Jo ramus, tvirtas tau žodis buvo lyg imperatoriaus įsakymas, mandagus, bet autoritetingas, be apeliacijos. Ir mane, nemėgstantį tokio bruzdesio (o, stebuklas!), jis įkinkė į darbą: gavau vykti į niekuomet mano nelankytą Ukmergę, sueiti į kontaktą su studentu Gruodžiu (būsimuoju jėzuitų provincijolu) ir prikalbėti jį organizuoti Ukmergėje, kas nutarta. Ir vykau.

Daug metų vėliau dar kartą buvo pas Jakštą jaunimo sambūris, tik šį kartą jau grynai kultūrinis, net su koncertine dalim, kur pirmą kartą teko regėti ir susipažinti su konservatorijos studente smuikininke Lietuvninkai-te, kuri vėliau grojo Kauno operos orkestre. Gal ir daugiau buvo pas Jakštą tokių pobūvių, bet aš nebeatsimenu, bent nedalyvavau.

Ana, minėjau, jog pas Jakštą kartais pietaudavo svečiai. Bet man neteko pastebėti, kad tai būtų buvę kiek dažniau. Priešingai, man liko įspūdis, jog tokie svečiai buvo reti paukščiai. Keista, neteko man matyti prie Jakšto stalo kunigų (tiesa, buvo ten keletą kartų šioks toks kunigas, būtent — aš). O iš tų laimingųjų pasauliečių esu regėjęs po keletą kartų profesorių Volterį, tą didį lietuvių bičiulį, tą lėtą senuką su žilais papurusiais ūsais, ir jo gražesniąją puselę (betgi už vyrą augesnę ir agnesnę, gal kiek jaunesnę, išvaizda šiaurvokiško tipo). Tai buvo seni Jakšto bičiuliai dar iš carinių laikų Peterburge . . . Na, o antroji porelė, žymiai jaunesnė, iš Lietuvos nepriklausomybės laikų, tai Vincas Mickevičius Krėvė su pačia. Kas neatsimena to mūsų didžiojo kūrėjo (didžio ne vien lietuvišku mastu) iš gyvenimo ar paveikslų? Mažutis dailutis šiaureuropietis, kuklus ir santūrus, iš lėto ir nedaug kalbąs, bet daug žinąs ir stipriai jaučiąs. O šalia jo kontrastas: žymiai augštesnė, lanksti briunetė, kau-kazietė, žvitri, linksma, prisimerkusiom blizgančiom akutėm . . . Vėliau į tą Jakšto svečių

Prel. A. Dambrauskas - A. Jakštas prieš pirmą pasaulinį karą

eilę liko įleisti pp. Graičiūnas Vytautas su žmona Une Babickaite-Baye. Bet apie šiuodu kiek vėliau.

I O ką veikdavo mūsų patriarkas popiet? Man nėra tekę girdėti, kad jis popiet prikris-davęs. Betgi popiet pasivaikščioti — tai jis eidavo reguliariai: taip buvo pripratęs seminarijoj, dvasinėj akademijoj; vėliau, kai buvo vysk. Paliulionio sekretorium, pavyskupis Baranauskas tempdavo Dambrauską popietėmis labai plačiai pasivaikščioti, pats kalbėdavo rožančių, o ką darydavo tuo tarpu palydovas, man neteko iš šio sužinoti (turbūt, irgi kalbėdavo rožančių; tiek tik iš Jakšto žodžių nujaučiau, jog tie pasivaikščiojimai jam nebuvo labai įdomūs).
Kai 1914 m. Žemaičių vyskupu tapo Pranciškus Karevičius, juodu su Jakštu vėl sutapo neišskiriamai. Sakau "vėl", kadangi juodu buvo jau suartėję, turbūt, Peterburge, kada Dambrauskas buvo akademijos profesorium. Dabar Kaune nuo pat to laiko iki Karevičiaus atsisakymo nuo vyskupavimo ir išvykimo į Marijampolės Marijonų vienuolyną juodu buvo neišskiriami bičiuliai ir bene kasdien popiet eidavo pasivaikščiot įvairiomis kryptimis, draugš-kai diskutuodami šventus ir nešventus dalykus ir lygiai draugiškai, nors karštai pasiginčydami, be ceremonijų sustoję kur šaligatvy: mat, karštesnysis Jakštas, norėdamas, taip sakant, prispirti oponentą prie sienos, kad jam nebeliktų išeities, užeidavo jam už akių, sustabdydavo ir, smarkiai mostaguodamas, stengdavos jį įtikinti ne vien argumentais, o ir mostais . . . Praeiviai savaime gaudavo kiek sustoti ir maloniai pasišypsodavo, kaip tuodu Patas su Pato-šonu problemas sprendžia.

Betgi kai Karevičius iš Kauno išvyko, Jakštui tekdavo dažniausiai vienam pasivaikštinėti. Kad pasivaikščiojimas nebūtų bergždžias bei nuobodus, Jakštas pasiimdavo kokį laikraštį ar knygą, nueidavo kur į ramesnę vietą (kaip štai, seminarijos sodelį) ir vaikščiodamas skaitydavo. Kiti kunigai, ypač jaunesnieji, neskubėdavo prisijungti, nes bijodavo, jog jiems nepasiseks surasti bendros su filosofu teologu šnekos, tad abu jausis nejaukiai ir, užuot atgovio, pasivaikščiojimas pateiks nervams nuovargio, o jau kojoms tai kaip amen poteriuose, nes ne bet kas gali ištesėti su Jakštu eitynėse.

Tarp popiečių ir pavakarių

Grįžęs namo iš Dievulio gamtos, žmonių dar nefrizuotos ar frizuotos, prisisotinęs malonių ar maišytų įspūdžių, mūsų patriarkas vėl imdavos savo knygų ar plunksnos ir kruopščiai darbuodavos, iki Magdutė pakvies vakarienės. Po vakarienės daugelis kauniečių, ir kunigų, vykdavo į operą, dramą, baletą, ypač kiną. Kaipgi Jakštas? Ar jis yra buvęs kuriame nors operos spektakly? Man nėra tekę ten jo matyti, o ir girdėti, kad būtų buvęs. Dramos vieną vaidinimą jis tikrai aplankė, pats mačiau; tai—Gerharto Hauptmano "Hannelę", ir, turbūt, buvo patenkintas: jis Hauptmaną laikė dideliu dramaturgu, o ir toji "Hannelė" buvo itin Jakšto skonių linijoj. Baleto mūsų filosofas, žinoma, iš principo nelankė. Pasaulietiškuose koncertuose jį matyti man nėra tekę; bet į dvasiškuosius jis mėgdavo nueiti—katedroj, ar pas jėzuitus, ar seminarijoj. Miestinių kinų jis nelankė; užtat labai mėgo tėvų jėzuitų kiną ir, berods, nė vienos programos nepražiopsodavo. Labai mėgdavo lankyti meno parodas ir paskui parašyti savo pastabas kuriam laikraščiui, ypač agniai užpuldamas "nuogybes", kurių nekęsdavo ( o menininkai kaip tik ypač mėgsta), ir kartais paskui turėdavo rimtų su menininkais susikirtimų, taip jog vieną sykį man teko net tarpininkauti, kad neprieitų prie teismo: menininkai buvo bemaną iškelti patriarkui bylą už tariamą šmeižtą.

Vakarais paprastieji žmonės geba nuklysti kur į klubą, restoraną ar ką, arba šiaipjau kur pas pažįstamus susimesti, pasižmonėti, užkąsti, taurę išmesti, pasišokti ar pakortuoti, na, ir mažiau ar labiau pavojingai paflirtuoti. Tų socialinių funkcijų patriarkas nepraktikavo, nors ir kunigai kai kurias nekaltesnes mėgdavo ir sugebėdavo atlikti. Prelatas po vakarienės, dar skaniai pasidarbavęs bei iš širdies pasimeldęs, eidavo į kukliąją savo lovą nekaltojo miegu prisimiegoti. Man jis yra prisipažinęs, jog tą svarbųjį gyvenimo tarpelį jis pradedąs aštuntą valandą vakare. Buvo šitaip: vaikščioja jis su manim po mano kambarį nepailstamai (o mane jau vos kojos bepaneša) ir sako galų gale (mano taip pasiilgtame) apie aštuntą: na, reiks eiti gulti . . . Tik štai bėda: blogai bemiegu! — O kas yr, prelate? —klausiu užjaučiamai. — Na gi, rytmečiais nebegaliu miegoti: kai tik ateina keturios, atsibundu ir niekaip nebegaliu užmigti vėliai! — O ar galiu paklausti, prelate, kuomet einate gulti?— Na gi, aštuoniomis, paprastai . . . Čia aš nenoromis nusišypsojau ir ėmiau patriarką guosti, kad, girdi, ta jo liga visai nepavojinga: medicina yra nustačius, jog jūsų amžiuje paprastai užtenka šešių valandų miego, o jūs, kaip sakotės, miegate 8 vai. —O aš, mat, dar ne prieš seniai keldavau tik penkiomis! — pridūrė Jakštas.

Tyliai — ramiai . .. bet ar patenkintai?

Taip tatai gana monotoniškai, kukliai bei ramiai gyveno Jakštas paskutiniuosius savo dvidešimt metų, dirbdamas labai naudingą bei vaisiais gausingą krikščioniškos kultūros darbą, atsidėjęs beveik išimtinai savo knygoms bei plunksnai, o aktualiąsias Šv. Kazimiero draugijos veikimo šakas perleidęs savo padėjėjams, kaip štai Aleknai, Dobužinskiui, Šnapščiui, Bi-kinui, Vaitkui ir k. Kaip matėme, jo gyvenimo dienraštis buvo paprastutis, ir ta nustatytoji dienos tvarka buvo griežtai išlaikoma, kol aš tą jo gyvenamąją liniją truputį išvingiojau, kad įneščiau jo gyveniman kiek įvairumo ir žmogiško džiaugsmo, nes pastebėjau, jog tas vie-nuolis-antžmogis kartais savo augštybėse pasiilgsta paprastų žmogelių bei paprasto jų gyvenimo. Ypač ryškiai tai krito man į akį vieną kartą.

Namas Ustiužnoje, kur penkeris metus gyveno ištremtas A. Jakštas

Buvo tai bene 1921 metai. Velykos. Atėjo manęs pasveikinti keletas jaunų mano bičiulių, vyrų bei moterų. Gyvenau tuokart trečiajame draugijos rūmų augšte, mažame butelyje, įeiga iš kiemo, siaurais mediniais gana apleistais laiptais. Susėdę prie kuklaus, labai kuklaus velykinio stalo, jaukiai žmonėjamės, nė nenujausdami, jog kyla ir artinas tamsus debesys . . . Brakšt-brakšt į duris. Tariu: prašom, manydamas: naujas svečias . . . Taip, naujas. Ir svečias . . . Bet koks! Pats bosas! ... su truputį kreiva malonia mina ir raminamais žodžiais: sveikas sulaukęs šventų Velykų! Na, jau to tai nebuvau tikėjęsis! Juk nei aš jo nebuvau iš viso pasveikinęs, nei jis iki tol dar nebuvo pas mane iš viso lankęsis . . . Bet nieko dabar neveiksi! — tenka sukombinuoti bonne mine au mauvais jei ir bandyti išgelbėti padėtį: pasodinau didįjį svečią prie stalo, supažindinęs jį su mažaisiais, pripyliau taurę (bene Madeiros), pripjausčiau tortų — ir ėmėm vaišintis. Ir nuostabu! — netrukus sunkusis įspūdis visiems (matyti, ir Jakštui) stipriai palengvėjo: čia saldimo kąsnis, čia sveiks-sveiks, čia kokia isto-rijėlė ar juokas — ir visi bei visai sutirpome. . . Betgi visas tas intermezzo man nervams gana brangiai atsėjo. Kai svečiai ėmė skirstytis, aš, kaip priderėjo, palydėjau brangiausiąjį svečią iki jo durų . . . Ir ką gi! ten prelatas dar sykį, šiltai spausdamas man ranką ir dėkodamas, kiek iškaitęs ir blizgančiomis akimis pateikia man tokią nesapnuotą staigmeną:
— Malonu man buvo su jumis, ir būtų gera tokius dalykus pakartoti. Ar negalėtume dažniau matytis ir labiau suartėti?. —

Toj akimirkoj, nustebęs, nesusiorientavau, ką išmintinga atsakyti, tik gyvai atsiminiau ir vis dar jaučiau tą nervų įtampą, kurią ką tik buvau pergyvenęs, bevaišindamas tą Lietuvos Popiežių, kaip aš jį anuomet vadindavau ir pačiam Jakštui pasakydavau (o jis ne-supykdavo) — tad neapgalvotai bei nemandagiai (ko vėliau labai gailėjaus), ką jaučiau, tai ir išreiškiau:
— Labai ačiū gerb. Prelate, už tą garbingą ir brangų pasiūlymą . . . Bet, atvirai prisipažinsiu, su jumis bendrauti man labai brangiai atseina: aš jūsų didžiai varžaus, ir mano nervai labai nukenčia . . . Atleiskite man .. .
Į tai garbingasis senelis nieko nebeatsakė, tyliai atidarė duris ir tyliai už jų išnyko ... O aš pasilikau šiapus, kaip kvailys, bukai nejausmingas ir pats nustebęs dėl to savo vaikėziško


šv. Kazimiero Draugijos namai, kur gyveno Adomas Jakštas

pasielgimo, neva "drąsumo" ... O, kaip aš vėliau gailėjaus ... Ir bandžiau tą seneliui suteiktą akibrokštą atitaisyti ... Ir neva atitaisiau. Bet argi galima tamsų įvykį iš praeities beiškirpti?!

Po 1924 metų, kada ypačiai suartėjova su Maironiu, pradėjau jo garbei, o ir malonumui (kaip jis tai mėgdavo!) ruošti pas save pobūvėlius su menine programa ir vakarienėle, o vėliau bendromis liaudies dainomis. Visuomet turėjo būti su mumis Maironis ir mano bičiuliai menininkai, dainininkai, rašytojai, vaidilos. Nuo 1930 metų, kada gavau didesnį butą, tie pobūviai pasidarė gana dažni. Maironis mane prašė nekviest į juos Jakšto, nes jis mums visą džiaugsmą sugadinsiąs. Bet kaip nekviesi? Juk Jakštas gyvena šalia, yra mano pirmininkas, girdi mūsų triukšmelį ir viską sužino! ... Iš pradžių laikiaus Maironio patarimo. Bet negalėjau išlaikyti — ir pabandžiau pasikviesti ir Jakštą. Pirmą kartą jis jautės labai nejaukiai ir mus suvaržė. Bet ryžaus atmosferą prablaivinti. Pasodindavau šalia patriarko vieną kartą vienus, kitą kartą kitus, kaip man atrodė, tinkamus asmenis, vyrus ir moteris (o būdavo įvairiais atžvilgiais vertingų). Šiaip taip susilipydavo pobūvis bei pokalbis. Tačiau išeidamas Jakštas man patylomis yra sakęsis: Matai, Tamsta! Gera man buvo, gera, bet aiškiai aš jus visus varžiau! — Niekis! — atsakydavau: Ištversim — bus gerai!

Ištvėrėm — ir buvo gerai: mat radau tinkamą priemonę pavartoti, kad ir Jakštui būtų mūsų pobūviuose gera, ir kitiems mano svečiams jauku.

Turėjau Kaune senųjų gerų bičiulių šeimą-ponus Graičiūnus, vyrą Vytautą ir žmonelę Unę Babickaitę-Baye. Pats Graičiūnas buvo amerikinis "pramonės inžinierius", šviesaus intelekto ir plačių žinių gabus asmuo; o žmona -žinoma teatro bei kino artistė Unė Babickaitė, plačiai pasauly teatro srity veikusi, ne vien Lietuvoj, o ir čia Amerikoj, ir Britanijoj, ir Prancūzijoj, labai inteligentinga moteris, gabi, geros kultūros, subtili vaidila. Pasitikėdama jos išmintim bei dideliu moterišku taktu, o ir jos vyro augšta kultūra, pasiryžau juos su Jakštu suvesti pas save, kad susipažintų ir suartėtų. Taip ir įvyko — kas buvo labai sunku pasiekti kitiems bei kitoms, tai ūmai atliko ponia Unė: kai tik juodu su Jakštu mūsų pobūvy susėdo greta, tuoj ir paskendo plačiose kultūros dausose, o mes kiti laisvai atsidusome ir atsidėjome savo sričiai. Dabar Jakštas pas mane pradėjo isbuvinėti ne tik lig dešimtos vakaro, o ir lig apie dvyliktą — ir ėmė skaniai miegoti, ir išmiegodavo, ir dvasia atgijo, ir ėmė uoliau plunksna darbuotis. Graičiūnai pradėjo pas jį lankytis, o ir jis, nepaisydamas savo amžiaus, vykdavo į naujamiestį, lipdavo į Vytauto kalną, kur Graičiūnai Purickio viloj gyveno, ir maloniai praleisdavo dalį savo laisvalaikio. Tos pažinios buvo jo vienišame vienodame, darbo pilname gyvenime lyg kokie pragiedruliai, tikri žmogiškos laimės krisleliai. Ir Jakštas, dėkingas p. Unei, savo veikalą "Pikto Problemą" dedikavo jai. Ir jinai atsilygino jam už pagarbą, vertinimą bei prisirišimą savo pagarba, dėkingumu, užuojauta, globa: kai jis mirtinai susir-sirgo ir prof. dr. A. Gylio klinikoj ilgokai kovės su mirtim, ponia Graičiūnienė uoliai jį lankė, rūpestingai prižiūrėjo, kaip tikra mylinti duktė, ir taip palengvino jam paskutines valandas.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai