Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Baltrušaitis tebelaukia vertėjo PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Henr. Radauskas   

 

VERTINIMAI

XIX-ojo amžiaus pabaigoj Europos mene ir literatūroj sunku būtų rasti ką nors panašaus į to meto rusų poezijos žydėjimą. Jis savo talentų gausumu ir sąjūdžio jėga tegalėtų būti lyginamas nebent su tos pat epochos tapybos klestėjimu Prancūzijoje: tiek čia, tiek ten iškyla nepaprastai daug didelių talentų, aplink kuriuos grupuojasi visa eilė mažesnių. Jei prancūzų tapyboj kovojanti revoliucinė srovė (grynai menine prasme) buvo impresionizmas ar jam artimos srovės su tokiais dideliais vardais, kaip Manėt, Renoiras, Monet, Cėzanne'as ar Van Goghas, tai rusų poezijoje tuo metu prieš sustingusias sąlygines poezijos formas sukyla simbolizmas, kurio vadu yra Briusovas. Jis tą sąjūdį perkelia į Rusijos dirvą iš Prancūzijos, versdamas Verlaine'ą ir rašydamas originalias eiles, kurios dėl savo miglotumo pradžioje kritikų buvo puolamos ne mažiau, negu Paryžiuje neturį aiškaus piešinio iš spalvotų dėmelių sudaryti impresionistų paveikslai.


Jei rusų imperiją tuo metu valdo vienas caras, tai rusų poezijos karalystėje greta Briusovo (kurio talentas pradžioj buvo smarkiai pervertintas) viešpatauja keli kiti karaliai: Balmontas, Sologubas, Viačeslavas Ivanovas, Bielyj ir Blokas. Jų literatūrinius susirinkimus lanko ir jų leidžiamuose žurnaluose dalyvauja ir Skirsnemunės valsčiaus ūkininko sūnus Jurgis Baltrušaitis, Briusovo vienmetis (abu girną 1873 m.), studijavęs Maskvos universiteto gamtos-matematikos ir filologijos fakultetuose, 1899 m. pradėjęs spausdinti savo rusiškąsias eiles. Pirmą eilėraštį savo gimtąja kalba jis išspausdins daug vėliau, būdamas jau nepriklausomos Lietuvos pasiuntiniu toj pačioj Maskvoj. Jis išleidžia rusų kalba du eilėraščių rinkinius — „Žemės laiptus“ ir „Kalnų taką“ (pirmąjį 1911, o antrąjį — 1912 m.), o jo pirma lietuviška lyrikos knyga išeina Kaune tik po trisdešimties metų — vokiečių okupacijos metu, pačiam poetui gyvenant irgi vokiečių okupuotame Paryžiuje, kur jisai miršta 1944 metų pradžioj, keliais mėnesiais prieš sąjungininkų išsikėlimą Normandijoj.

Kad ir negalėdamas lygintis su tokiom poezijos saulėm, kaip Balmontas ar Blokas, Baltrušaitis priklauso prie pirmojo dydžio rusų poezijos žvaigždžių. Dideliame rusų poetų simbolistų chore Baltrušaičio balsas stiprumu nusileido vos vienam kitam, šiaipjau jis ten buvo lygus tarp lygių, ir jo poezijos knygų pasirodymą kritika sutiko labai palankiai. Prisimintinas kad ir garsaus poeto ir mokslininko, suėmusio į save visą Europos humanistinę kultūrą, Viačeslavo Ivanovo entuziastiškas straipsnis apie Baltrušaičio poeziją. Ivanovas buvo neveltui toks didelis Baltrušaičio poezijos gerbėjas: jis pats, kaip ir Baltrušaitis, buvo pirmoj eilėj poetas mąstytojas.

Pagrindinė Baltrušaičio poezijos mintis (tiek rusiškoj, tiek lietuviškoj jo kūryboj) yra ta, kad žmogus šiame pasauly tėra keliautojas, kad žemė jam tėra vienas laiptas visoj laiptų grandinėj, kuriais jam reikia kopti, kad dideli ir maži dalykai vienodai sveria amžių svarstyklėse. Jam dangus atsispindi žemėje, o žemė — danguje, visa jungia amžinas dievybės kvėpavimas, kurį poetas jaučia akmeny, žiede, žvaigždėj ir žmoguje.

Apie tai — ir vien tik apie tai — kalba jo eilėraščiai, apie tai kalba jis ir savo autobiografijoj (rašytoj rusų kalba). Nesiimu spręsti, kiek Baltrušaičio pasaulėžiūroj yra panteizmo, budizmo ar krikščionybės pradų. Apie tai palieku pasisakyti tų klausimų specialistams.

Kad ir būdamas visų pirma poetas filosofas, Baltrušaitis, kalbėdamas net apie abstrakčiausius dalykus, savo rusiškose eilėse turi tiek poetinio instinkto, kad visuomet lieka poetu, kuo ne visada gali pasigirti kad ir toks „mintinės lyrikos“ kūrėjas Schilleris, kurį už tai yra negailestingai pliekęs Benedetto Croce.

Turėdamas kaip ir vienintelę temą, beveik visuomet kalbėdamas, kaip rusai sako, „apie visų svarbiausia“, Baltrušaitis nepasižymi tuo lengvumu ir skambumu, kaip Balmontas, arba tokiu ritmų ir rimų turtingumu, kaip Briusovas. Idealiai suliejęs savyje poetą ir mąstytoją, jis jaučia, kad apvilkti jo mintis turtinga forma tiktų tiek pat, kiek filosofui stoikui uždėti margą egiptiečio rūbą.

Baltrušaičio simbolių ratas aprėžtas, poetas, kurdamas vaizdus ir naudodamas poetines priemones, yra be galo taupus. Baltrušaičio rimai tikslūs ir pilni, beveik kaip Puškino, ritmo piešinys paprastas, neįmantrus. Grodamas ta sąmoningai aprėžta klaviatūra, Baltrušaitis“ išgauna didingą, daugiabalsį skambėjimą. Jo patetika yra pačios tyriausios ir kilniausios rūšies. Būdama kiek šaltoka, ji sušyla ten, kur poetas kalba apie gamtą.

Baltrušaitį versti sunku visų pirma dėl to, kad verčiant reikia kiek galima tiksliau perduoti jo griežtai formuluotą mintį, kas. vertėjui, rimo ir- metro suvaržytam, yra labai nelengva. Be to, žinoma, būtina išlaikyti originalo, pasakytume, „marmurinę“ formą ir jo poeziją. Tad nenuostabu, kad Baltrušaitis į lietuvių kalbą iki šiol buvo labai mažai (ir nelabai gerai) verčiamas. Juo labiau mus nustebina dabar išėjęs iš spaudos viso eilėraščių rinkinio „Zemnyje stupeni“ lietuviškas vertimas — antrašte „Žemės pakopos“, (išvertė Jonas Valaitis, išleido A. Urbonas ir J. Kapočius).

Jau paties pirmojo eilėraščio vertimas skaitytojui kelia didžiausių abejonių. Štai jo antra strofa:

Mįslė viena — griaustinis, romuva,
Ir nerūpa mieguista, ir pavojus,
Ir mažas diegs, ir Dievo žydrių toliuos
Nakties gyvoji šviesių rašliava.

Kodėl čia atsirado „romuva“ kaip griaustinio priešingumas, skaitytojas, įpratęs šią sąvoką sieti su senovės lietuvių tikyba, be abejo nesupras. Gal šis tas jam paaiškės, tik sužinojus, kad originale pasakyta „tyla“ („tišina“). Labai nepoetiškai mus nuteikia keistas žodis „nerūpa“ (naujadaras?) ir gal „Aušros“ laikais spaudoje tevartotas sutrumpinimas „diegs“ (toliau tam pačiam eilėrašty trumpinama „grūds“). Nežinia iš kur vertėjo paimtas daiktavardis „šviesių“, kurį daugumas, be abejo, palaikys būdvardžiu, nukėlę kirtį į žodžio galą. Baltrušaitis čia sako „svetil“, geriausia gal tektų versti „žvaigždžių“. Vertėjas vartoja sąskambį pavojus — toliuos, kuris su tiksliais Baltrušaičio rimais nieko bendro neturi ir, iš viso, rimu nelaikytinas. Tam pačiam eilėrašty vertėjas vietoj „betikslis“ ir „bekraštis“ rašo „betikslinis“ ir „bekraštinis“ — vien tam, kad šie žodžiai susirimuotų. Prireikus jam triskiemenio žodžio jis iš „amžinybės“ ramiausiai padaro „amžybę“! Paskutinės strofos antroj eilutėj vertėjas pridėjo nuo savęs du skiemenis tik dėl to, kad mintis jam į autoriaus duotąjį metrą netilpo. Ir visa tai padaryta Baltrušaičio eilėraštyje. Baltrušaičio, kuris yra griežtos formos fanatikas, neleidžiąs sau mažiausių laisvių, kuriomis naudojasi kiti to meto rusų poetai (tą formos griežtumą poetas išlaikė ir savo lietuviškoj kūryboj).

Tame pirmame rinkinio eilėrašty, kuris yra vienas gražiausių visoj knygoj, neliko ne krislo originalo poezijos, o vietomis net minties negalima suvaikyti (ką reiškia: „valdžia Amžybės veja, neatgrysta“? Ką reiškia „blandžiai drįsti“?).

Tuo pat metodu, kaip pirmame eilėrašty, „verčiami.“ ir kiti rinkinio dalykai. Štai kaip, vertėjo nuomone, našo Baltrušaitis:

Niūrybėj griūtys uolenų nuspręstos...;
Sujudėjo šalpa —bangos ūgis žvarbus...;
Tilsta niurnos aklo jausmo...;
Mergių pasaulis žieduos nemariūnuose...;
Ryškio sapnas tolį audžia...;
Ir tako vingis — įkyrumo pokštas...;
Danguj baltutis gulbės reginys...;
Va! Maištis! Pavojus braunas...

Tokių eilučių, kai skaitytojas nežino, ar jam verkti, ar juoktis, pilna visa knyga. Daugybė ištisų eilėraščių verčia manyti, kad vertime norėta autorių pajuokti. Štai eilėraščio „Mąstymas“ pirma ir paskutinė strofa:

Mirksnis mirksi — mets keliaun,
Rytas sėja, vakars pjaun...
Gęsta kibirkštys rasos,
Laikas keičias nuolatos!
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Bėg diena, būtis šalia.
Burtas sėja, pjaun dalia, —
Mažas vergo triūsas noks,
Vai — tai kulsiąs kas nunoks.

Vertėjas taip silpnai eiliuoja, kad ne tik čia „surimuoja“ „noks“ ir „nunoks“, bet ir kitur dviejų eilučių gale rašo tą patį žodį „mūsų“ ir mano, kad jau surimavo (14 psl.).
Vertėjo pastangų dėka eilėraštis, kuriame vaizduojamas jūros bangavimas štai kaip linksmai skamba vertime:

Čia pyktels, čia riktels
Čia vėl — akylu
Kai tyruose švystels
Ramybė — tylu.

Mes niekad nepatikėsime, kad Baltrušaitis būtų rašęs tokias gimnazistiškas eilutes:

Pilyje gražus jaunutis
Karalaitis visados...
Žvilgsnis jo meilus, skaistutis,
Jo krūtinėj nėr bėdos...

Arba sudarinėjęs tokias beprasmiškas žodines pynes:
Unksme, murme tu dienini,
Begalini, — būk liaunus!
Nepiktauk, pavojų pynes
Į slaptus sapnus manus.

Skaitydamas abu Baltrušaičio rinkinius rusų kalba nerandi juose nė vieno rusų literatūrinėj kalboj nevartojamo žodžio. Deja, savo lietuviškuose eilėraščiuose Baltrušaitis — ar tai dėl ilgo nutolimo nuo tautos kamieno iš dalies praradęs lietuviško žodžio estetikos jausmą, ar, iš viso, senatvėje talentui nusilpus, — yra vartojęs nemaža tarmiškų ar paties pasidarytų žodžių, kurie nekartą nežiną jo eilių estetinę vertę. Gaila, kad vertėjas toj srity dar smarkiai pralenkia Baltrušaitį, be jokio saiko pridėjęs į savo vertimus tokių žodžių, kaip: sangarsmiai, blanktis, ilgtis, tirpulys, marksta, niauksmas, šalpa, lemtvietė ir t.t.

Vertėjas taip pat prasimano tokių primityvių prozaizmų, nieko bendro neturinčių su originalu: „jau žemėj reiškias plikuma“ arba „audra aplink, nors kažinkas“ ir be jokių sąžinės priekaištų rašo: žvilgantie, kilstantie, pailstantie... Galėtume išrašyti ištisus eilėraščius, kur sunku būtų rasti bent vieną įmanomai suformuluotą mintį, nė nekalbant apie bet kokią poeziją (16, 29, 37, 38, 40 psl. ir daug kitų).

Gilios, bet aiškios minties poetas, klasiškos formos meisteris Valaičio paverstas kažką mykiančiu nebyliu. Baltrušaitis tebelaukia savo lietuviško vertėjo..

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai