Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOMIS AKTUALIJOMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Vaitiekūnas   

Mūsų tautinės spaudos bendradarbių tinklas toks nedidelis, kad kiekviena nauja pavardė ar pravardė jau savaime patraukia skaitytojo dėmesį. Juo labiau dėmesys krypsta į tas šviežienas, kurios pasirodo su naujais sumanymais arba, kaip amerikiečiai sako, su senųjų klausimų nauju "approach". Pastarieji "Aidų" numeriai (1960 lapkričio ir gruodžio mėn.) malonią šviežieną pateikia visuomeninio gyvenimo apžvalgoje.

Lapkričio "Aiduose" gerb. A. Plukas pabėrė konstruktyvių minčių Lietuvos laisvės kovos priemonių ir organizacijos klausimu, gruodžio "Aiduose"—lietuvių bendruomenės organizacijos klausimu.

Svarstydamas Lietuvos pavergimo dvidešimtmetį, A.P. lapkričio "Aiduose" taikliai pabrėžia reikalą didesnės mūsų iniciatyvos, kad įveiktume ligšiolinę diskriminaciją Baltijos valstybių atžvilgiu, kuri reiškiasi Laisvosios Europos radijo transliacijose, jas apribojant tik bulgarų, čekų, lenkų, rumunų ir vengrų kalbomis. Tikrai, jei LER išskiriamų tautų išeivija dėl to išskyrimo parodytų daugiau susirūpinimo ir pradėtų Laisvosios Europos Komitetą "bombarduoti" Vasario 16-sios minėjimo rezoliucijomis, organizacijų nutarimais ir prašymais, taip pat spaudos pasisakymais, — veikiausiai Laisvosios Europos radijo transliacijos būtų praplėstos ir lietuvių, latvių, estų, albanų kalbomis. Amerikiečiai yra gana jautrūs viešajai opinijai, juoba, kai ji liečia aiškiai pagrįstą reikalą.

Lapkričio "Aiduose" A.P. įtaigiai svarsto ir Lietuvos bylos kėlimą Jungtinėse Tautose. Tikrai, "naujų valstybių Afrikoj kūrimasis sudaro rėkiantį kontrastą Lietuvos padėčiai." Norėčiau pridurti: ne tik Lietuvos, bet visų Sov. Sąjungos pavergtų valstybių padėčiai. Tatai norėčiau čia specialiai pabrėžti, nes A.P. svarstymai kai kam gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad jis mano Lietuvos bylą esant galima ir tikslinga Jungtinėse Tautose kelti skyrium nuo Sov. Sąjungos kitų užgrobimų Centro ir Rytų Europoje. Mano supratimu, A.P. ta prasme nėra izoliacijo-nistas, o yra visiškai solidarus su visais Pavergtųjų Seimo žygiais, kurių tas yra daręs ir tebedaro, kad JT į savo darbotvarkę įtrauktų Sovietų Sąjungos pavergtos Rytų ir Centro Europos, o sykiu ir pavergtos Lietuvos, klausimą. O mūsų pasyvumą tuo reikalu, mano galva, A.P. teisingai įžvelgia mūsų visuomenės abejingume. Jau eilė metų Pavergtųjų Seimas įvairiomis progomis šaukiasi ir į laisvojo pasaulio sąžinę ir į Jungtines Tautas dėl padėties sovietų pavergtuos kraštuos, nurodydamas, kad po antro pasaulio karo Vakarai suteikė nepriklausomybę buv. savo kolonijų keliems šimtams milijonų gyventojų, ogi sovietai tuo pat metu atėmė laisvę keliems šimtams milijonų gyventojų buv. nepriklausomų valstybių. Tačiau ligšiol tas Pav. Seimo balsas nebuvo ly-giagreičiai paremtas atitinkamų tautų išeivijos atitinkama veikla. Kadangi ši veikla turėtų apimti visų laisvojo pasaulio kraštų lietuvius, jos priešakyje gal ir tikslinga būtų turėti ad hoc organą, jei PLB valdyba to nesiimtų. Abejočiau, kad Vlikas, kaip JAV piliečių organizacija ir visiems lietuviams neatstovaująs organas tą uždavinį gebėtų sėkmingai vykdyti. Nebent jis būtų rimtai atkreipęs savo dėmesį į A.P. pastabas dėl Lietuvos laisvinimo organizacijos reformų. Bet pačiame Vlike sąlygos tam, atrodo, dar nepribrendusios.

Lygiai verti dėmesio A.P. "žvilgsniai į Lietuvių Bendruomenę" gruodžio "Aiduose". Nors šiems žvilgsniams tikrą LB vaizdą, mano supratimu, užstojo spalvoti stiklai, pro kuriuos A.P. į LB pažiūrėjo, bet tatai nenuvertina autoriaus nuoširdumo, šį didžiai reikšmingą lietuvių išeivijos klausimą svarstant. Visi jaučiame ne tik JAV bst ir kitų lietuvių bendruomenių negalias, ir kiekvienas nuoširdus susirūpinimas LB likimu ir jos organizacija yra šiaip ar taip žingsnis toms negalioms šalinti. O norint negalias šalinti, reikia surasti jų priežastis, šias priežastis ir LB vietą JAV lietuvių organizaciniame gyvenime A.P. ir apžvelgia. Jo įsitikinimu, "žodžių tauta, bendruomene ir organizacija suplausimas ir jų supainiojimas ir sudaro vieną LB nesupratimo priežasčių". Antroji priežastis — LB visuotinumas. A.P. įsitikinimu, "kalbos apie LB visuotinumą arba visų lietuvių apjungimą yra savęs apgaudinėjimas ir kitų klaidinimas."

(1) LB pobūdis. Norėdami teisingai suvokti LB pobūdi, neprivalome naujos Amerikos jieškoti. Užtenka atsiversti 1949 išleistą Vliko knygutę "Pasaulio Lietuvių Bendruomene", kurioje Lietuvių Chartos ir Laikinųjų PLB santvarkos nuostatų autoriai autentiškai ir nedviprasmiškai kiekvienam paaiškina, kad, "kai tariame Lietuvių Bendruomenė (parašyta iš didžiosios), turime minty ne kokią tam tikrų lietuvių įsteigtą draugiją, klubą ar kitą organizaciją, bet kurios vietovės, kurio krašto ar viso pasaulio visus lietuvius." (Pabraukta tekste). A.P., kaip kad savu laiku a.a. J. Liūdžiui, užkliūva Lietuvių Bendruomenės rašymas iš didžiosios raidės, tuo tarpu kai įprastai bendruomenė rašoma iš mažosios. A.P. daro išvadą; "Pastarieji trys žodžiai rašomi iš didžiosios raidės, jau reiškia organizacijos pavadinimą, vietoj žodžio "organizacija" vartojant tą patį "bendruomenės" žodį." Tikras nesusipratimas. Man teko atlikti Lietuvių Chartos ir Laik. PLB santvarkos nuostatų paskutinė redakcija ir tos didžiosios raidės Lietuvių Bendruomenės pavadinime atsirado tuo pačiu pagrindu, kaip jos atsirado Lietuvos konstitucijoj, rašant Lietuvių Tauta iš didžiosios, nors paprastai rašome lietuvių tauta, lietuvių bendruomenė. Jei būčiau nujautęs, kad tas rašymas Lietuvių Bendruomenė iš didžiosios kai kam galės taip toli einančių klaidingų išvadų pakišti, tikrai būčiau palikęs mažąsias raides.

Ne Lietuvių Chartos ir LB santvarkos pradininkai suplakė tautos, bendruomenės ir organizacijos sąvokas, o tik A.P., ir tuo suplakimu remdamasis, paneigė prigimtąjį LB pobūdį ir visuotinumą.

Galime būti skirtingų nuomonių klausimu, ar "išsiblaškę įvairiuose kraštuose ir įsimaišę į kitų tautų tarpą lietuviai" gali ar negali sudaryti "valstybės pobūdžio organizacijos". Bet, skelbiant Lietuvių Char-tą ir LB santvarkos pagrindus, kaip tiktai ir buvo turėta mintis bandyti lietuvių išeivijai tokią, anot A.P. "valstybės pobūdžio", organizaciją sukurti, gerai suprantant,' kad ji negalės turėti įprastinių valstybinės organizacijos prievartos priemonių, bet taip pat turint galvoje, kad ir tik tautinės bendruomenės solidarumu paremtos moralinio pobūdžio priemones taip pat gali būti užtenkamai paveikios, kaip žydų bendruomenės praktika vaizdžiai liudija, tokiai "valstybės pobūdžio" tautinės bendruomenės organizacijai gyvuoti. "Ligšiol Lietuvių Bendruomenė neturėjo organizacijos" — skaitome "Pasaulio Liet. Bendruomenėj" (6 pusi), "šiandien, kai Lietuva svetimųjų okupuota, pasaulyje pasklidę lietuviai ypač privalo vieningos ir veiksmingos savo bendruomenei organizacijos". (Ibid.) Pabrėžiu — savo bendruomenei organizacijos. Tad, svarstydami LB negalias, pirmiausia įsisąmoninkime, kad LB ir LB organizacija yra du visai skirtingi dalykai. LB yra neorganizuota lietuvių tautos dalis. LB organizacija ar santvarka yra tos tautos dalies "valstybės pobūdžio", tautiniu solidarumu paremtas, sprendžiamasis ir vykdomasis aparatas.
Nei skelbiant Lietuvių Chartą, nei vėliau kada niekur nebuvo ir negalėjo būt steigiama LB, kaip A.P. yra įsitikinęs, o buvo ir tebėra rūpestis, kaip įsteigti paveikus LB vykdomasis aparatas.

Ir registravimasis valdžios įstaigose liečia ne LB, o tik LB organizaciją, jos vykdomąją ir sprendžiamąją aparatūrą, nepaisant, kaip praktiškais sumetimais ta aparatūra būtų tituluojama. Pvz., kai kuriuos P. Amerikos kraštuos LB organizacija galima įregistruoti tik kaip šalpos organizacija. Neturėjimas gyvenamojo krašto įstatymų LB "valstybės pobūdžio" organizacijai pripažinimo verčia ją tenkintis tokia formalia padėtim, kokia praktiškai įmanoma, pasikliaujant tautiečių tautiniu susipratimu ir solidarumu.
Trumpai drūtai, LB yra, A.P. žodžiais tariant, "tautinė grupė", siekianti susidaryti savo tautiniams uždaviniams vykdyti tam tikrus organus, kurių visumą vadiname LB organizacija.

Galime būti skirtingų nuomonių, ar tai yra verta, ar ne, ar tikslinga, ar ne, ar realu, ar ne. Bet visi turime įsisąmoninti vieną ir tą pačią LB sampratą, kurią LB suteikė jos organizacijos pradininkai, Lietuvių Chartos ir LB santvarkos autoriai.

(2) LB organizacija. Nors A.P. visai klaidingai suprato LB pobūdį, bet dėl to jo "žvilgsniai" JAV LB organizacijos klausimu savo vertės neprarado. Nėra negalima, kad JAV LB organų funkcijas vykdytų A.P. minimos veikiančios tradicinės JAV lietuvių organizacijos. Juk ilgus amžius valstybės organų sprendžiamosios ir vykdamosios funkcijos priklausė net tik atskiriems asmenims: kunigaikščiams, karaliams, imperatoriams, arba tik tam tikros padėties žmonėms — bajorams. Demokratinės lygybės ir demokratinio visuotinumo principas valstybės organizacijoje, palyginti, yra naujas. O ir mūsų laikais, Tarptautinės Žmogaus Teisių Lygos duomenimis, 1956 iš 140 pasaulyje buvusių "govern-mental units" 53 buvo perdėm diktatūrinės, 34 pusiau diktatūrinės ir tik 53 daugiau ar mažiau demokratinės. Todėl ir LB organizaciją sudarydami, jei randame, kad tai LB uždaviniams naudinga ir esamomis sąlygomis neišvengiama, galime pasirinkti nebūtinai demokratinę lygybę ir demokratinį visuotinumą, šis klausimas buvo kilęs ir 1949 Vlike, laikinuosius PLB santvarkos nuostatus redaguojant. Ir tąsyk buvo balsų, kad JAV LB organų funkcijas reikia palikti veikiančioms organizacijoms, parapijoms etc. Kaip referentas, gyniau demokratinius principus, ir dauguma mane palaikė. Tenka sutikti su A.P., kad tai buvo "prieš JV lietuvių organizavimosi tradicijas ir praktiškai (bent iš dalies. Aut.) reiškė veikiančių organizacijų ignoravimą". Po 10 metų čionykščio patyrimo matau, kad vien tik demokratinio principo taikymas JAV LB organizacijai sudaryti jai yra nenaudingas. įnerti demokratinė lietuvių masė išjudinti nevyksta, o, pasijutusi "apeinama", organizuotoji lietuvių visuomenės dalis daugiau ar mažiau sąmoningai LB organizaciją boikotuoja. Dėl to LB organizacijos pareigūnai, LB tautinių uždavinių vykdytojai-entuziastai dažnai turi jaustis kaip žąsis ant ledo: paeiti negali ir plaukti negali, nors vanduo ir matyt. Ilgainiui tatai gali sužlugdyti ir ryžtingiausių idealistų pastangas. Tai būtų neįsivaizduojamas nuostolis išeivijos tautiniame balanse. Dėl to atsargiai ir apdairiai tenka svarstyti kiekviena nueširdi mintis, jieškanti JV LB organizacijai paveikesnės formos.
Konkrečiai kalbant, A.P. projektas, mano galva, JV LB organizacijai netinka dėl savo kraštutinumo, paneigiančio demokratinį principą LB organizacijoje, iš jos visai išjungdamas lietuvių masių dalyvavimą. Tai tos pat rūšies klaida, kaip kad pasirinkimas JV LB organizacijai grynai demokratinio principo, apeinant organizuotos visuomenės vaidmenį. Esu įsitikinęs, kad geriausia praktiškai JV LB organizaciją sudaryti, sujungiant abu veiksniu: demokratinę lietuvių masę ir jos organizuotąją dalį. Visuotiniai LE organų rinkimai, kaip ligšiol, įgalintų pasireikšti demokratinę masę, o draugijoms, parapijoms, etc. suteikta teisė turėti savo atstovus LB organuose lygia kompetencija su rinktaisiais įtrauktų organizuotąją visuomenės dalį. Augščiau minėta Vliko knygutė —"Pasaulio Lietuvių Bendruomenė" — teisingai paaiškino, kad "PLB organizacija ateina ne esamos tvarkos ir esamų draugijų keisti, griauti ar naikinti, bet tik jų veiklos paremti, papildyti ir apvainikuoti bendra visų lietuvių organizacija." (Pabraukta tekste). Bet savo reikšmingus tautinius uždavinius LB organizacija gali sėkmingai vykdyti tik visų lietuvių bendromis jėgomis ir tautiniu solidarumu.
V. Vaitiekūnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai