Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
V. BOGUTAITĖS PIRMOJI KNYGA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.G.   
Kiekviena pirma knyga — vistiek, poezijos ar prozos — sukelia skaitytojo smalsumą: kas naujo ir įdomaus ateina mūsų gyveniman ir mūsų literatūron. Kaip kiekviena sekanti autoriaus knyga, jei jis kartą skaitytoją sudomino, traukia žinoti, kokia linkme ir kaip toli jį talentas neša.

V. Bogutaitė atsiskleidžia mums kaip tipiškas savo dienų vaikas: susirūpinęs savosios būties šaknimis, jieškąs prasmės ir pateisinimo savo buvimui. Ji leidžiasi savosios būties dugnan susikaupti ir pamatyti save, kaip veidrodyje ("Veidrodis jūros dugne"). Tačiau sąmoningai ir atviromis akimis leistis gilyn į save visados nejauku ir baisu:
Paėmęs veidrodį, skandink į jūros
dugną,
Lai šaltos bangos apkabina —
Jis vertas tos bausmės.
Tegul vanduo jam skruostus vilgo
Ir žuvys nardydamos
Save mato,
Kaip aš save mačiau
(Veidrodis, 5 p.)

Ji randa ten individualybę, nepakartojamą, nelygstamos vertės ir, be abejo, vienišą, nes kiekviena individualybė yra vieniša ("Ir aš likau savos vagos glėby" 31 p.). Ji aiškiai pajunta dvilypę žmogiškąją prigimtį: — fizinę ir dvasinę; dvilypę žmogiškąją būtį: — žemišką ir antgamtinę; ir perėjimą iš pirmosios antrąją: — mirtį ("Gal ir mane rugiene duona ir sula vaišintų. Bet žengiant, bėga kelias amžinybėn.".. 31 p.). Autorė šį asmens ir būties dvilypumą stipriai jaučia, dažniausiai aštriam kontraste, gi harmonija ir pusiausvyros valanda yra reta.
(Padėkos malda, 52-55 p.). Aistringas ir sunkus žemės balsas šaukia eilėraštyje "Laukiu". Ilgesys gyventi žemės gyvenimą skamba eilėraščiuose "Buitis" ir "Neša mane žemė" Nenuostabu, kad "Aš palikau Tave bandymo valandoj. Valgiau žemišką duoną, kvepiančią rugiena (43 p.), "Palikau Tave, jieškodama savęs ir duonos" (44 p.).

Tačiau autorė gal dar stipriai jaučia dvasinės savo prigimties ir antgamtinės būties šauksmą, nuo kurio ji niekur čia, žemėje, negali nei pabėgti, nei pasislėpti ("Atimkit ką žemė testamentu man paliko.. Atimkit, kas mane skiria nuo Jo. 36 p., "ateinu pas Tave, kad laukiniai paukščiai nebelankytų", 49 p "Ir Tu žengi negrąžinamai arčiau" 51 p.). Antgamtinės tikrovės šviesoje atsiskleidžia žmogiškosios būties prasmė, nes beprasmybė yra žemės vaisius ("Beprasmių valandų galerijos tuštėja — Numiršta laikrodžiai.

bestumdamas mane į kasdienybę." 46 p.). Žeme (nežiūrint viso jos žavingumo) ir laikas tampa tik praeinamumo sinonimais (Buitis, Kartumas, šią liūdesio valandą. Laikas). Nenuostabu, kad mirtis tada pergyvenama ramiai, su pasitikėjimu, kad ji tampa tartum slenks. čiu iš vienos būties — sunkios, kankinančios, — į kitą — tobulą (Lietus, Sugrįžimas).

Tokia, atrodo, bus pagrindinė Bo-gutaitės knygos mintis, užėmusi didžiausią knygos dalį. Tik kol kas ji nėra pakankamai svari. Būties poezija ir metafizinė mintis įdomi tik brandi. Kol ji jauna, ji neišvengiamai naivi. Be to, autorei nesvetima kūrimo valanda ir jos problemos. Būtinybė kurti gerai išreikšta eilėraštyje "Dovana" ("Nes manyje nesutelpa per vasarą prinokę vaisiai" 10 p.). Bet kiekviena polėkio valanda yra tik akimirka, po kurios vėl viskas grįžta dar tirštesnėn kasdienybės pilkumon. Iš to ir kyla toks aistringas poetinės vizijos (Vizija) ir kūrybinės valandos ("Klausysiuos, gal po žemėmis šaltinis šnara" 22 p.) pasiilgimas, toks sunkus tuštumos (žiema) ir dvasinės sausros (Dykuma) pajautimas.

Kai kada autorė atkreipia savo žvilgsnį į daiktus ir šalia savęs (Menuetas, Knygos, Naktis, Pavasa. ris), tačiau jaučiasi, kad jie autorei neturi didesnės reikšmės. Gal todėl šie eilėraščiai ir yra patys silpniausi.

Bogutaite yra savo dienų vaikas ir formos bei poetinės išraiškos atžvilgiu. Jos forma yra visiškai laisva, rimų atsisakyta, ritmas artėja į prozą. Vis dėlto ritmą, nors ir labiausiai nutolusį nuo klasiško metro, Bogutaite, atrodo, jaučia ir juo rūpinasi. Gerai skambančiais eilėraščiais laikytume "Veidrodis" ir "Ateik", prastai — "Padėkos malda".

Pati eilėdara, deja, neįvairi, todėl visumoj knyga pasidaro monotoniška. Perskaitai knygą, ir nė vienas eilėraštis atmintyje neprasiveržia. Vidinė eilėraščių nuotaika (taip pat neįvairi), tiesa, nereikalauja skambios kalbos, vis dėlto manytume, kad būtų pravartu pasirūpinti ir tokiomis smulkmenomis, kaip pvz. pana. šių skiemenų susibėgimas gretimuose žodžiuose: "Dabar jame miega išsprūdusi vaikystė" (11 p.), "Bet žemė mane neša" . . .(37 p.).

šiandien ne vienam poetui "išsakyti save", atsisakant bet kokios išviršinės fermos, yra pagrindinis rūpestis. Todėl ir liejasi žodžių marios. Laimei, Bogutaitės šitas "išsakyti save" nėra sugundęs. Ji toli gražu ne viską išsako. Jos eilėraštis visumoje yra organizuotas ir kondensuotas (svarbiausios poetinės dorybės). Sumažinus poetines priemones iki minimumo, visiškai atsisakius mažybinių ir maloninių daiktavardžių, simbolinis vaizdas gaunasi kietas ir koncentruotas (Ateik). Be šio dar "Veidrodis", Dovana", "Sugrįžimas" yra stipriausi rinkinyje.
Sunku jaunam poetui iš karto at_ sistoti ant nuosavų kojų, nes vis-tiek poezijos meno tenka iš ko nors mokytis, tad ir įtakos pradžioje neišvengiamos. Vietomis Aistis, Bradūnas, o didžiausia dalimi Nyka-Niliūnas dar gerokai gožia pačios V. Bogutaitės poetinę individualybę. Tikimės, kad su laiku ji išsivaduos ir pati išaugs. A.G.

Vitalija Bogutaite, VEIDRODIS JUROS DUGNE; eilėraščiai, 58 p. Išleido Ateitis, 1960 m.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai