Kotryna Grigaitytė — Eilėraščiai |
|
|
|
Parašė Kotryna Grigaitytė
|
VIDUVASARIS
Kai vasara išsišakoja, nuo pirmojo rasos įsižiebimo, žaliais stogais čiulbėjimai upeliais teka.
Tingiai dienų kolonos slenka per liepos aikštę pasveikinti subrendusio jaunuolio skrybėlėto.
Ir moja jos vainikais varpų jam iš tolo — tviskėdamos sagtim ramunių, vosilkų auskarais — — — gal su malda, gal su kerais linguodamos per liepos aikštę.
PO LAPKRIČIO MEDŽIU
Stoviu po medžiu, lyg ištempta styga. Jei prabėgdamas vėjas paliestų mano petį, suskambėčiau grauduliu. Kodėl? —
Kodėl verkia apnuogintas klevas, žvelgdamas į geltonas marias . . . O, jis sau vaikštinėja pūsdamas fleitą — Jis . . . eina, net nepaliesdamas geltonų marių paviršiaus savo pėda -
- - - - - eina į baltąją erą padėti fleitą.
PAMIRŠTOS NUOTRUPOS
Širdis — mieganti arfa verkiančio gluosnio arterijom; kiekvienas suskambėjimas pramuša ledą. Kai žingsniai tolinas užmindami šešėlius nusileidžia tyla juodo debesio sunkumu. Arfa ima keistis į skęstantį laivą.
Nežadėk nieko. Visi pažadai tik mirę perlai — seniai nuimti nuo kaklo. Nekalbėk apie vakar dieną — dar neišmokau vaikščioti sudužusio stiklo tiltais. Neatsigręšk. Pavirsiu į miglą. Užtvindysiu daubas ir kalnus ir . . . ateinančią dieną.
SAPNAS GYVENS
Kai aš nebegyvensiu Sapnai gyvens. Įkūnytos iliuzijos Sapnuos pasivaidens.
Kai aš nebegyvensiu, Sapnai budės, — Ties jūra prie bedugnės Gyvos srovės
|