Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VALSTIEČIU ATLYGINIMAS OKUPUOTOJE LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS ZUNDE   
Iki maždaug 1955 metų sovietai neskelbė statistinių duomenų, iš kurių būtų galima susidaryti pilną ir objektyvų vaizdą apie kurią nors ūkio šaką, ekonominę darbininkų ar valstiečių padėtį ir panašiai. Kiek daugiau ir, svarbiausia, vertingesnės statistinės medžiagos pasirodė sovietų leidiniuose tik pastaruoju metu. Pasitaiko, kad tie skaičiai kalba visai ką kita, nei sovietinė propaganda. Ryškus tokios faktų ir sovietinės propagandos priešybės pavyzdys yra valstiečių būklė okupuotoje Lietuvoje.

Kaip žinia, sovietai teigia ir įtikinėja, kad valstiečių padėtis Lietuvoje jų režimo laikotarpyje labai pagerėjusi, kad valstiečiai dabar pelną daug daugiau, nei kad jie pelnydavo nepriklausomybės laikais. Žodžiu, anot sovietų, jie gyveną kuone pertekliuje. Sovietai grindžia tuos savo teigimus arba bendrybėmis arba pavyzdžiais pirmaujančių kolūkių, nurodydami valstiečių uždarbius, kurie jokiu būdu nėra būdingi vidutiniokams. Tuo tarpu yra žinių, kad tikrumoje valstiečių būklė Lietuvoje yra labai prasta. Apie tai mes ne kartą girdėjome pasakojant žmones, kurie patys kolūkiuose gyveno, juose dirbo, o vėliau vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis atsidūrė vakaruose. Mūsų spauda tuo klausimu gana daug rašė, bet taip pat bendrybėmis arba tik paskirų kolūkių pavyzdžiais. Kai kam tat galėjo kilti abejonė, gal ir mūsų teigimai nebūdingi visai valstiečių masei, gal mes vaikomės kito kraštutinumo ir parenkame pavyzdžius vien tik sovietinės santvarkos "juodinimui", kaip to režimo propagandistai tvirtina? Tat šio rašinio tikslas yra panagrinėti tą klausimą kiek giliau, remiantis išimtinai pačių sovietų skelbtais duomenimis. Kalba bus tik apie kolūkiuose dirbančius valstiečius.

Esama tvarka kolūkiečiai apmokami už jų darbą pagal darbadienius: jei kuris kolūkietis išdirbo per metus du kartu daugiau darbadienių už kitą to kolūkio narį, jis gauna du kartus didesnį atlyginimą. Atlyginimas už darbadienį nustatomas pinigais ir natūra iš bendrų kolūkio pajamų metų gale, suvedus kolūkio balansą. Aišku, apmokėti kolūkiečiams jų darbą panaudojama tik dalis kolūkio pajamų. Iš savo piniginių pajamų, kurias kolūkis gauna už privalomus pristatymus, už parduotus valstybei gaminius, už produktus, parduotus betarpiškai naudotojams ir pan., jis pirmučiausiai turi sumokėti valstybinius mokesčius, draudimo mokesčius ir padengti įvairias gamybines išlaidas (anksčiau į tas išlaidas įeidavo ir mokesčiai mašinų-traktorių stotims už tam tikrus patarnavimus). Tada atskaitomos įmokos į nedalomąjį fondą (kartais tos įmokos sudaro 20-25% visų kolūkio pajamų) ir į kitus fondus. Kas tada lieka, — o būdavo, kad ir nieko nelikdavo — padalijama kolūkiečiams pagal jų išdirbtą darbadienių skaičių. Be to, kolūkiečiams paprastai dar išduodama grūdų ir šieno jų nuosaviems galvijams. Kaip ir pirmuoju atveju, dalijama kolūkiečiams tik tas grūdų kiekis, kuris lieką atidavus pyliavas ir pardavus kas nustatyta valstybei, sudarius reikalingą sėklų fondą sekančių metų sėjai ir t.t. Aišku, likutis ir šiuo atveju dažniausiai būdavo labai menkas.
Pabandysime dabar apskaičiuoti vidutinį kolūkiečio atlyginimą. Kolūkių bendros piniginės pajamos buvo:1

Metai Viso pajamų rubl.2
1950 16 520 000
1951 22 940 000
1952 30 510 000
1953 36 930 000
1954 50 860 000
1955 50 260 000
1956 65 180 000
1957 107 740 000
1958 140 610 000
1959 171 600 000
Turime taip pat žinių iš sovietinių šaltinių, kaip tos pajamos kai kuriais metais buvo paskirstytos išlaidomis. Ir būtent:3


Taip pat yra žinoma, kiek kuriais metais buvo darbingų kolūkiečių, kurie faktiškai dalyvavo kolūkinėje produkcijoje, ir kiek viso buvo jiems užskaityta darbadienių:5

Turint tuos duomenis, lengva apskaičiuoti, kiek vienam kolūkiečiui buvo vidutiniškai išmokėta už vieną darbadienį grynais ir kiek pinigų jis gavo už visų metų darbą:7

Kaip jau buvo minėta, antroji svarbi kolūkiečių pajamų pozicija yra jo gaunamas atlyginimas grūdais, taip pat apskaitomas ir išmokamas pagal darbadienius. Iki šiolei dar sovietai, berods, nėra niekur skelbę, kiek kuriais metais buvo išduota kolūkiečiams grūdų, nors kai kurių užuominų yra buvę.8 Tenka vėl eiti aplinkiniu keliu, bet ir šiuo atveju galima j ieškomus dydžius pakankamai tiksliai apskaičiuoti. Pagrindinis grūdų gamintojas yra kolūkiai. Tarybiniams ūkiams 1959 m. teko apie 14 % bendro grūdinių kultūrų pasėlių ploto, o ankstyvesniais metais dar gerokai mažiau. Atėmę iš bendro grūdinių kultūrų derliaus kolūkių ir tarybinių ūkių supiltas valstybei pyliavas ir valstybei parduotų grūdų kiekį, atskaitę reikalingą grūdų kiekį sėklų fondui, išmokėjimus M'ST grūdais (kol tos Mašinų Traktorių Stotys dar egzistavo), pašarui sunaudotą grūdų kiekį etc, bei tarybiniams ūkiams išpuolančią produkcijos dalį, gausime likutį, kuris buvo išdalintas kolūkiečiams. Kiek kuriais metais buvo atiduota valstybei pyliavų formoje ir parduota grūdų, yra žinoma. Kiek kiekvienais metais buvo atskirta grūdų sėklų fondams, galima nustatyti pagal sovietų skelbtas normas.9 Sunkiau yra sutikrinti, kiek grūdų buvo atiduota MTS kaip užmokestis už jų atliktus patarnavimus, kiek sunaudota pašarui ir t.t. Įvertinus visas aplinkybes ir apibendrinus kai kurių pavienių kolūkių duomenis, prieita išvados, kad apmokėti MTS už darbus, pašarui bei kitokiems gamybiniams reikalams buvo sunaudojama apie 35% metinio grūdinių kultūrų derliaus. Drauge čia yra įvesta ir pataisa, atsižvelgiant į tarybinių ūkių indėlį grūdų gamyboje. Vadovaudamiesi tuo, kas augščiau pasakyta, galime sudaryti šią tabelę:

Tuo būdu išeina, kad už vieną darbadienį vidutiniškai buvo priskaityta ir vienam kolūkiečiui už jo metų darbą vidutiniškai buvo išduota šie grūdų kiekiai:

Be pinigų ir grūdų kolūkiečiams paprastai dar išduodama ir tam tikras kiekis pašaro jų nuosavybėje esantiems gyvuliams. To pašaro vertė yra tokia menka, kad dėl to vidutinis kolūkiečio atlyginimas mažai ką padidėja.12

Albinas Elskus Vitražas šv. Antano vienuolyne New Yorke

12 Kolūkiečio atlyginimo pagrindu lieka pinigai ir grūdai, kuriuos jis gauna iš "savo" kolūkio. Ogi mes ir matome, kad, sakysime, 1958 metais kolūkietis gavo metinio atlyginimo vidutiniškai 68,40 rublių ir 452 kg. grūdų. Palyginimui verta paminėti keletą kainų: 1 kg. dešros 2,80 rubliai, 1 kg. cukraus — 0.83 rub., 1 kg. šok. saldainių — 3,70 rub., rankinė siuvimo mašina — 58,30 rub., vyr. megztinis artikelio nr. 2758 — 20,00 rub., šaldytuvas "Saratov-2" 150.00 rub., motociklas "K-750" — 980.0 rub.13 Lengva taip pat apskaičiuoti, kad kolūkietis gauna už savo darbą tik mažą dalį jo pagaminto socialinio produkto vertės. Štai, 1958 metais vienas kolūkietis vidutiniškai davė žemės ūkio produkcijos už 667,9 rublius.14 Gi atlyginimo jis gavo, kaip matėme, 68,40 rublius ir 452 kg. grudų. Tas grūdų kiekis to meto valstybinėmis supirkimo kainomis, kuriomis apskaičiuota ir visa jo produkcija, buvo vertas maždaug 36,00 rublius. Vadinasi, kolūkietis gavo atlyginimo grynais ir natūra tais metais vidutiniškai viso 104,40 rublių, kas sudaro apie 16 % jo per tą patį laiką pagamintos produkcijos vertės. Palyginimui galime paminėti, kad 1938-39 metais Lietuvoje darbo algos, alga, mokėtina ūkininkui su šeima, ir ūkininko pelnas vidutiniškai sudarė 73% bendros produkcijos vertės. (Tame skaičiuje darbo jėgai kompensuoti buvo panaudoti 60% bendrųjų brutto pajamų, o ūkininko pelnas sudarė 13% pajamų.)15

Liūdniausia, kad kolūkiečiai negali greit tikėtis žymesnio atlyginimo pagerėjimo. Sovietinis Lietuvos ekonomistas ir žemės ūkio specialistas, Mokslų akademijos narys-koresponden-tas P. Vasinauskas savo straipsnyje "Didieji žemės ūkio pertvarkymai ir tolesni socialistinio žemės ūkio uždaviniai Tarybų Lietuvoje" rašo:lc
"Mūsų ekonomistai apskaičiavo, kad normalus atlyginimas valstiečiams už darbadienį turėtų būti toks:
1) grūdų — 3 kg,
2) šieno-šiaudų — 6 kg,
3) pinigų —10 rb.
"Kyla klausimas, kokie turėtų būti pagrindinių žemės ūkio kultūrų derliai, kad kolūkiečiams būtų užtikrinta tokia darbadienių atlyginimo norma ir kad liktų tam tikra pajamų dalis statyboms plėsti ir visam ūkiui progresyviai vystyti.

"Tų pačių ekonomistų apskaičiavimai rodo, kad nurodytą darbadienio atlyginimo normą galima bus užtikrinti, kai bus pasiektas toks vidutinis visos respublikos žemės ūkio kultūrų derlingumas: grūdinių — 15, linų pluošto — 4,5, linų sėmenų — 4,5, bulvių — 140, cukrinių runkelių — 220, šieno (dobilų) — 35, silosinių kultūrų — 250, pašarinių šakniavaisių — 225 cnt-ha (centneris — 100 kg)."
Kol kas dar kolūkiai yra toli nuo tokių derlingumo rodiklių. Štai, 1959 metais vidutinis žemės ūkio kultūrų derlingumas visų kategorijų ūkiuose buvo: grūdinių — 9,5, linų pluošto — 2,1, bulvių — 121, cukrinių runkelių — 149, šieno — 17,6, silosinių kultūrų — 159, pašarinių šakniavaisių — 152 cnt-ha17. Kolūkiuose derliai buvo dar mažesni, nes čia pateikti duomenys — vidutiniai žemės ūkio kultūrų derliai centneriais nuo hektaro — apima taip pat tarybinius ūkius ir kolūkiečių sodybinius sklypus, kuriuose derliai yra gerokai didesni. Naujos partijos programos projekte yra numatyta per ateinančius dvidešimt metų smarkiai pakelti žemės ūkio kultūrų derlingumą. Pavyzdžiui, grūdinių kultūrų derlingumą žadama net padvigubinti.18 Prileidžiant, kad toji programa tikrai bus įgyvendinama, kaip užplanuota, tai ir tokiu atveju lietuvis kolūkietis galėtų tikėtis "normalaus atlyginimo už darbadienį" tik už kokių penkiolikos metų, kai Sovietų Sąjungoje turėtų jau būti baigiama statyti "materialinė bazė komunizmui". Kiekgi susidarytų jam tada to atlyginimo? Tepakyla iki to laiko vidutinis kolūkiečio išdirbis į metus net iki 300 darbadienių, tai ir tuomet jis už savo metų darbą gautų vidutiniškai tik tris šimtus grynais, 900 kg grūdu ir 1,800 kg šieno arba 25 rublių grynais, 75 kg. grūdų ir 150 kg. šieno per mėnesį.19 Iš tiesų skurdžios sovietinio režimo engiamo valstiečio perspektyvos.

Kyla klausimas, kaip kolūkietis gali išgyventi iš tokio menko atlyginimo. Bet tai jau kita tema.

1. Plg. Komunistas Nr. 9, 1957; Tiesa, 1959.IV.29; Selskoje chozjaistvo SSSR, Maskva 1960, 66 p.
2 čia ir visur toliau naujais pinigais (naujas 1,00 rublis = 10,00 senų rublių).
3 Plg. "20 metų Tarybų Lietuvos liaudies ūkiui", Vilnius 1960, 220 p.
4 Būdinga, kad kiekvienais čia nurodytais metais kolūkiai išleisdavo daugiau, kaip turėdavo pajamų. Skirtumas buvo dengiamas paskolomis iš banko, t.y. valstybes. Tuo būdu kolūkis vis daugiau ir daugiau įsiskolino valstybei.
5 Plg. Lietuvos TSR liaudies ūkis, Vilnius 1957, 135-136 p.; Narodnoje chozjaistvo SSSR v 1958 g., Maskva 1959, 502-503 p.; 20 metų Tarybų Lietuvos liaudies ūkiui, Vilnius 1960, 227 p.
6 Darbadienių vidurkis apskaičiuotas pagal pirmųjų 2 skilčių duomenis. Skliaustuose nurodytas vieno kolūkiečio išdirbtų darbadienių per metus vidurkis paimtas iš "20 metų Tarybų Lietuvos liaudies ūkiui", Vilnius 1960, 226 p.
7 Atlyginimas už darbadienį grynais už 1956 metus neapskaičiuotas, bet paimtas iš "40 metų", Vilnius
1958, 223 p. (P. Vasinauskas: Didieji žemes ūkio per-
tvarkymai ir tolesni socialistinio žemės ūkio uždaviniai
Tarybų Lietuvoje). Ten pat nurodyta, kad 1951 m. vi-
dutiniškai už darbadienį -buvo išmokėta grynais 0.035
rb. (plg. apskaičiuota 0,034 rb.).
8 Plg. op. cit. 223 p., kur paminėta, kad 1951 m. vidutiniškai išduota 1,37 kg grūdų ir 1956 m. — 1,40 kg grūdų už darbadienį.
9 Plg. Spravočnik predsedatelja kolchozą, T. II, Maskva 1956, 91-125 p.p.
10 Narodnoje chozjaistvo SSSR v 1958 g., Maskva
1959, 358 p., Selskoje chozjaistvo SSSR. Maskva 1960,
94-95 p.p.
11 Latvijoje 1954 m. buvo išduota kolūkiečiams pa-
gal darbadienius 21,0% grūdinių kultūrų derliaus kol-
ūkiuose (ne bendro grūdinių kultūrų derliaus, t.y. be ta-
rybinių ūkių dalies!), o 1956 m. — 34,7% derliaus. Plg.
Socialistiska atrožošana Padomju Latvijas kolchozos,
Riga 1958, 181 p.
12 1951 m. kolūkiečiams už darbadienį buvo išduota
vidutiniškai 1,63 kg šieno - šiaudų, 1956 — 1,40 kg. Plg.
40 metų, Vilnius 1958, 223 p.
i* Plg. 20 metų Tarybų Lietuvos liaudies ūkiui, Vilnius 1960, 228 p.
13 Plg. Komunistas Nr. 12, Vilnius 1958; Czerwcny
Sztandar, Vilnius, 1961.1.2.
15 Plg. Lietuvos statistikos metraštis 1939 m., Vilnius, 124-128 p.p.
16 40 metų, Vilnius, 223 p.
17 Plg. Selskoje chozjaistvo SSSR, Maskva 1960, 214-250 p.p.; Tarybų Lietuvos dvidešimtmetis, Vilnius
1960, 148-149 p.p. ir 180 p.
18 Plg. Komunistas Nr. 8, Vilnius 1961, 44 p.
19 Atlyginimai, kurie buvo išmokami eiliniams ko-
lūkiečiams, taip pat ryškiai parodo materialinę nelygybę
tarp išnaudojamųjų ir jų užvaizdų; kolūkio pirmininko
garantuotas mėnesinis atlyginimas, ir tai ne nuo šian-
dien, yra mažiausiai 120,00 rublių, o be to dar įvairūs
priedai, premijos, atlyginimas natūra ir kitokios privi-
legijos.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai