Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIAI STUDENTAI IR JŲ VYRESNIEJI JUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTYBĖSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. J. GRINIUS   
1961 m. "Aidų" Nr. 10 buvo išspausdintas Jūros Gailiušytės straipsnis "Lietuvis studentas Jungtinėse Amerikos Valstybėse". Jį buvo įdomu ir malonu skaityti, nors jis sukelia ir liūdnų minčių bei įvairių klausimų, kurių sprendimas nepriklauso nuo vienų studentų, bet taip pat nuo jų tėvų ir kitų vyresniųjų. Malonu pirmiausia, kad minimą straipsnį parašė jauna lietuvaitė blaiviai ir sklandžia lietuvių kalba. O tai yra retas ir labai pageidautinas reiškinys bendrinėje lietuvių spaudoje.

Malonūs ir kai kurie J. Gailiušytės straipsny suminėti konstatavimai. Jie šitaip atrodo suglaustai: 1. religiniu ir moraliniu atžvilgiu lietuvis studentas JAV stovi gana augštai; .2. jo intelektualinis lygis ir darbštumas yra geras, intelektualinis lygis gal net augštesnis už grynųjų "jankių"; 3. lietuvis studentas turi idealizmo ir yra kūrybingas studentiškoj plotmėj (studentų organizacijose ir jų spaudoje); 4. lietuvis studentas yra susijęs su lietuvių kultūra ir populiarina pagal galimybes Lietuvos laisvės mintį tarp amerikiečių.

Bet Jūra Gailiušytė savo straipsny iškelia taip pat keletą bendro pobūdžio liūdnų faktų, ypač liečiančių studentų santykius su lietuvybe ir lietuviškomis organizacijomis. Šiame klausimų komplekse simpatingoji autorė lyg pirštu tiesiog duria į akį vyresniesiems, ypač^ lietuvių studentų tėvams, sakydama: "Tėvai, bukite geri lietuviai, išmokykit savo vaikus kalbėt lietuviškai." Nors to aiškiai nepasakydama, J. Gailiušytė netiesiog kaltina vyresniuosius, primindama, kad dalis lietuvių studentų nori susilieti su amerikietiška mase, nes tie lietuviai studentai nemato prasmės dalyvauti lietuvių veikloje. Kadangi lietuvių veikla JAV yra daugiausia visuomeninė-kultūrinė, tai reiškia, kad studentų tėvai ir jų tolimesni globėjai — vyresnieji lietuvių šviesuoliai — neįpratino jaunesniųjų domėtis visuomeniniais ir kultūriniais klausimais, kurie yra būdingi lietuvių ir apskritai europiečių kultūrai. Tarp kaltinimų, paslėptų J. Gailiušytės straipsny, yra nurodymas, kad studentai, baigę augštąsias mokyklas, nenori dėtis prie esamų lietuviškų sendraugių organizacijų, nes jose jie randa "politinių partijų atmosferą". Tai yra didelis paslėptas kaltinimas vyresniųjų organizacijoms ir jiems patiems. Jeigu jos nepajėgia į savo tarpą patraukti geros valios lietuviškai nusiteikusį akademinį jaunimą, tai reiškia du dalyku: 1. arba tos vyresniųjų organizacijos nevykdo arba nepajėgia vykdyti savo tikslų ir uždavinių (vadinas, yra tuščios, tik formalinės organizacijos); 2. arba tų organizacijų vykdomi tikslai ir uždaviniai neatitinka laiko ir aplinkybių reikalavimus. Kaip šitie klausimai atsakytini pavienėms sendraugių organizacijoms, geriau tegalėtų pasisakyti asmens, stovį arčiau šitų organizacijų. Čia, straipsnio gale, tepaliesiu ateitininkus sendraugius. Bet pirmiau reikia sustoti ties vienu antru platesnės reikšmės klausimu.

Kad vyresniosios kartos lietuviai (net šviesuoliai arba inteligentai) JAV nėra tinkamai atlikę savo pareigų lietuviško jaunimo atžvilgiu, tai aišku. Jei būtų buvę kitaip, J. Gailiušytei, jaunai lietuvaitei, šiandien nereiktų rašyti: Tėvai, išmokykit vaikus lietuviškai. Visiems lietuvių šviesuoliams pateisinti dėl nepakankamo pareigų atlikimo savo jaunimo atžvilgiu galima pasakyti, kad prieš 12-15 metų jie patys nesiori-entavo JAV gyvenime ir momento reikalavimuose, nes svarbiausias jų dėmesys buvo nukreiptas į savo materialinių reikalų minimalinį patenkinimą. Bet šitokio pateisinimo nebegali būti šiandien. Tuo tarpu spaudoj tebekursuoja tie patys šūkiai, kaip prieš 12 m. Svarbiausias jų: Būkime lietuviai — išlaikykime lietuvybę! Tik prieš 10-12 m. buvo rašoma: mes grįšime į Lietuvą; dabar dažniau sakoma, kad nebedaug kas mūsų begrįš, bet Lietuvos laisvinimo darbą turės tęsti lietuvių jaunoji karta JAV. Tonas pesimistiškesnis, nors šūkis "būkim lietuviai — išlaikykim lietuvybę" nėra realistiškiau pagrįstas negu tada.

Jis dar gali patenkinti tuos, kurie Lietuvą prisimena, arba kurie su lietuviška kultūra buvo glaudžiai susigyvenę tėvų šeimoj. Bet tas šūkis nebegali patenkinti tų, kurie Lietuvos neprisimena, o tėvų šeimoj labai paviršutiniškai tegavo susipažinti su lietuvių kultūra^ Šiems pastariesiems labiausiai ir reikia lietuvių kultūros ir lietuvybės išlaikymo reikalą formuluoti taip, kad jis taptų pozityviu uždaviniu pačiai Amerikai, kurioj tas jaunimas gyvena, eina mokslus ir dirbs. Šiems jauniesiems lietuvių kultūros išlaikymas neturėtų būti siūlomas, kaip specifinis lietuvių uždavinys (jauniesiems jis atrodytų senas ir per siauras), bet drauge kaip Amerikos piliečių uždavinys Amerikos gerovei, ypač jos dvasiniam turtingumui (materialinių turtų ir pilkų vidutiniokų masės padidinimu Amerikos nepraturtinsi).

Bet kad jaunieji lietuviai savo kultūros išlaikymo uždavinį suprastų drauge kaip Amerikos praturtinimą, nereikia lietuvių kultūros uždaryti siauruose "parapiniuose" rėmuose. Iš tikrųjų lietuvių kultūra yra europinė kultūra, kurioj labiau negu kitur yra pabrėžtos šeimyninės, moralinės ir religinės krikščionių dorybės. Be europinės kultūros Amerika neapsiėjo praeity, neapseis dar ilgai ateity. Ji tos europinės kultūros ypač reikalinga šiandien, nes Amerikai tenka atlikti vadovaujamas vaidmuo pasaulio po-litikoj. Iš Europos žiūrint, labai teisingu prof. St. Kolupailos pastebėjimu, dabartinė Amerikos politika iš tikro atrodo, kaip mažo vaiko žaidimas kortomis su šuleriu, kiek tai liečia komunizmą. Taip yra pirmiausia dėl to, kad amerikiečiams labai stinga to, ką turi europinės kultūros žmonės, taigi ir lietuviai. Jei Amerikos lietuviai subręs glaudžiame dvasiniame kontakte su europine lietuvių kultūra, jie dažniausiai bus platesni, dvasiškai turtingesni, pajėgesnės ir pranašesnės asmenybės už vidutinį "gryną" amerikietį. Kitaip tariant, jų pačių gyvenimas bus prasmingesnis, originališkesnis, kūrybingesnis. Tuo jie patarnaus Amerikai ir Lietuvai.

Lietuvių kultūros išlaikymo klausimą pastačius plačiau, tarp kitų uždavinių lietuvybei išlaikyti iškyla konkretus uždavinys dažniau ir gausiai lietuviams lankytis Europoj. Gerai 1-2 mėnesių turistinės kelionės, bet jos nepakankamos. Amerikos jauni lietuviai turėtų pagyventi Europoj 1-3 metus. Šitokios studijos yra naudingos asmeniškai ir reikalingos Amerikai ir Lietuvai, nes Lietuva yra Europoj, o socializmas bei komunizmas yra kilę Europoj. (Prancūzijoj, Vokietijoj, tik vėliau persimetę Rusijon). Kas nepažįsta XIX amž. filosofijos ir ekonominių socialinių santykių Europoj, tam labai sunku (arba beveik negalima) gerai, iki šaknų, pažinti komunizmo. Grynieji amerikiečiai, studentai ir vyresni šviesuoliai, atvykę į Europą, dažnai paviršutiniškai tesiorientuoja europinėj kultūroj. Nėra abejonės, kad Amerikos jauni lietuviai, kurie yra paveldėję europinės lietuvių kultūros, Kuropoj jaustųsi stipriau, kūrybingiau, jų studijos būtų naudingesnės keleriopai (asmeniškai, Lietuvai, Amerikai, Europai). Bet kiek skaitėme lietuvių patriotiniuose laikraščiuose straipsniu, patariančių lietuviams studentams arba graduantams vykti studijų pagilinti į Europą? Kokios vyresniųjų lietuvių organizacijos ir kiek kartų svarstė - diskutavo reikalą lietuvių akademiniam jaunimui vykti į Europą? Ar yra koks nors fondas šitokioms studijoms skatinti?

Pastačius plačiau lietuvių kultūros išlaikymo klausimą Amerikoj, gabiems jauniems lietuviams atsirastų naujų kūrybinių paskatų ir mažėtų susiaurėjimo pavojus lietuvių šviesuoliams Amerikoj. Kad JAV jie pasidaro geri specialistai, nėra abejonių. Tai gera ir reikalinga. Bet koks jų bendras išsilavinimas, kurio reikalavo Lietuvos universitetai ir tebereikalau-ja Europos universitetai net iš specialistų? Amerikos lietuvių studentų šiaurėj imas aiškėja iš J. Gailiušytės straipsnio, kur ji rašo apie kalbų mokėjimą. Ji nepasako, kelias kalbas apskritai moka jaunieji lietuvių akademikai, bet matyti, kad daugumas jų gerai tevaldo vieną anglų kalbą, nes lietuviškai jie moką silpnai raštu. Tai reiškia, kad daugumas lietuvių akademikų dar nėra tokie siauri, kaip daugumas "grynųjų" amerikiečių. Tačiau J. Gailiušytė pasako, kad ateity gausūs lietuvių šviesuoliai laisvai tevar-tosią anglų kalbą, nors turėsią sentimentų lietuviams ir Lietuvai. Tai skandalinis stovis ne vien lietuvių kultūros atžvilgiu, bet ir apskritai šviesuolių išsilavinimo atžvilgiu šiais laikais, kada ne tik kuriasi pasaulinė Žemės kultūra, bet rimtai galvojama apie kitas planetas. Susidūręs su šitokiu stoviu, nebesupranti, kas atsitiko su lietuvių moksleiviais ir studentais JAV: ar jauni lietuviukai staigiai pradėjo išsigimti (pasidarė labai negabūs), kad jie nebepajėgia nei dviejų kalbų laisvai išmokti? ar jie ir jų tėvai nustojo vertybių nuovokos ir užmiršo, kad kalbų mokėjimas yra turtas, kurio negalima nupirkti už pinigus? ar Amerikos universitetai nekreipia dėmesio į Europos kalbų mokėjimą?

Sustojus prie šių klausimų, tuoj prisimena Lietuvos Vytauto Didž. universitetas, kuris neišduodavo baigimo diplomo, jei studentas nebuvo išlaikęs Europos vienos kalbos egzaminų žodžiu ir raštu. Tai buvo minimalus reikalavimas, kurį silpnesnieji studentai stengdavosi visaip apeiti, bet buvo sudarytos galimybės universitete ir daugiau kalbų išmokti. Prof. St. Šalkauskis studentams, ypač ateitininkams, dažnai kartodavo, jog lietuviai šviesuoliai be gimtosios lietuvių kalbos dar turi mokėti 2-3 svetimas kalbas, kad pajėgtų gerai atlikti šviesuolio pareigas ir dalyvauti europinės kultūros kūrime. Dabar girdime liūdną žinią, kad lietuviai šviesuoliai kalbų atžvilgiu eina į tokį stovį, kaip grynieji amerikiečiai, kurie dėl svetimų kalbų nemokėjimo (ir tuo pačiu dėl svetimų tautų ir jų kultūrų nepažinimo) per pastaruosius 15 metų yra pridarę nesuskaičiuojamų nuostolių savo kraštui ir visam laisvajam pasauliui, nes už amerikiečių pinigines dovanas prigamino A-merikai priešų. Turint prieš akis tokį lietuvių stovį kalbų atžvilgiu, reikia pradėti labiau vertinti ir Vasario 16 gimnaziją, negu tai buvo lig šiol. Ten vyresniųjų klasių gimnazistai pasirodo pranašesni už daugelį šviesuolių, baigusių universitetus JAV, nes tie gimnazistai žodžiu ir raštu laisvai vartoja dvi kalbas (lietuvių ir vokiečių) ir dar pusėtinai pramoksta trečiosios (angliškai susikalbėti ir parašyti nesunkų tekstą). Ar jau lietuviai graduantai JAV nebepajėgia to pasiekti? Kur lig šiol buvo vyresnieji lietuviai šviesuoliai, kurie prisimena Europos universitetų reikalavimus, bet kurie nekalė į galvas jauniems lietuvių studentams, kad be lietuvių ir anglų kalbų dar reikia išmokti bent vienos europinės kalbos (prancūzų, ispanų, vokiečių)? Ar jau dabar vėlu šitą reikalavimą kelti, to uždavinio siekti ir jį atkakliai vykdyti? Ar jo gyvendinimas, sukuriant to reikalaujančių opiniją, nebūtų pozityvus pasitarnavimas Lietuvai ir Amerikai? Ar prof. K. Pakštas, kuris mokėsi žymiai sunkesnėmis sąlygomis negu dabartinis jaunimas, bet augštuosius mokslus ėjo Amerikoj ir Europoj bei kelias kalbas išmoko (nors nebuvo koks nors genijus), nėra paskatinamas pavyzdys lietuviams, ypač įvairių sąjungų ateitininkams? Ar lietuviai studentai nebegali imtis iniciatyvos pasitelkti energinges-nius Europos emigrantų vaikus ir pradėti JAV universitetuose sąjūdį už svetimų kalbų mokymąsi ir gilesnį (neturistinį) svetimų tautų kultūrų pažinimą?

Vystant iniciatyvą su reikalavimu studentams mokytis svetimų, ypač Europos, kalbų, atsivertų lietuviams gretimas uždavinys sulaužyti amerikiečių šviesuoliuose įsigalėjusį patogų familialumą, vedantį prie nesidomėjimo tarptautinėmis religinėmis, moralinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis ir politinėmis problemomis. Lietuviai, kaip komunizmo aukos, arba tų aukų vaikai turėtų geriau už kitus įsikalti į galvą, kad tarptautiniu mastu paplitusių idėjų negalima nugalėti nei pinigais, nei ginklais. Galima ginklais ir pinigais laimėti karą, bet šitaip dar negalima nugalėti tarptautinio sąjūdžio, kokiu yra komunizmas, turįs religinę (ateizmą), filosofinę (dialektinį materializmą), moralinę (utilitarizmą) ir socialinę-ekonominę (turtų lygybę) prigimtį. JAV tarptautinė politika kovoj su komunizmu pasidarys tada paveiki ir konsekventiška, kada Amerikos šviesuoliai realiai (ne atsitiktinai, ne pramogai) susidomės minimomis problemomis ir pajus uždavinį aktyviai dalyvauti jų sprendime tarptautiniu mastu. Kaip apverktinai atrodo amerikiečiai šviesuoliai šituo atžvilgiu buvo matyti pernai vasarą jubiliejiniame tarptautiniame Pax Romaną kongrese Šveicarijos Friburge. Amerikos katalikų šviesuolių (intelektualų) atstovai nedalyvavo nei to kongreso profesionalinių sekcijų darbuose, nei jo plenumo posėdžiuose, nors tuo pačiu laiku daugybė amerikiečių ekskursavo Europoj ir toj pačioj Šveicarijoj. JAV draugams buvo gėda matyti, kaip Amerikos katalikų šviesuoliams rezervuotos vietos Pax Romaną kongreso posėdžiuose buvo tuščios, ir girdint, kaip viešai šaukiami dalyvauti rinkimuose Amerikos šviesuolių (kažin kokia amerikiečių katalikų sąjunga yra užregistruota Pax Romaną šviesuolių federacijoj) atstovai neatsiliepė ir nepasirodė. Šitaip viešai buvo pademonstruotas JAV ir Kanados šviesuolių katalikų abejingumas tarptautinėms problemoms ir tarptautiniams sąjūdžiams. Ten geriau buvo atstovaujami JAV studentai ir lietuviai ateitininkai su Vygantais priešaky. Išjudinti amerikiečius iš parapinio uždarumo į kultūrinių problemų tarptautinius horizontus turėtų tapti uždaviniu jauniesiems lietuvių akademikams, kurie dalyvauja ateitininkų ir lietuvių skautų organizacijose, nes šios turi tarptautinių tradicijų praktikos. Šia proga galima priminti, kad ateitininkų ir skautų pasireiškimas tarptautinėj plotmėj yra sustojęs, jeigu ne susil-pęs. Šiandien nebeužtenka džiaugtis, kad tarptautinės Pax Romaną federacijos priešaky stovi jaunas lietuvių akademikas dr. V. Vygantas. Reikia turėti kandidatų, kai po metų kitų dr. Vygantas turės palikti turimą tarptautinį postą. Bet kur tie dr. K. Pakšto ar dr. Vyganto tipo kandidatai? Ar ateitininkai sendraugiai turi numatę studentų ar jaunų akademikų, juos parėmę materialiai ir moraliai, kad tokie kandidatai pasiruoštų, gilindami ir turtindami savąsias asmenybes, išmokdami Europos kalbų?

Čia pabrėžiamas kaip svarbus uždavinys studentams ir lietuviams akademikams domėtis įvairiomis tarptautinės reikšmės problemomis dėl dviejų motyvų. Viena, parapinis, tautinis, valstybinis uždarumas nebeatitinka mūsų laiko reikalavimus, nes šie yra tapę ir dar labiau taps tarptautiniais. Antra, tampant įvairioms problemoms tarptautinėmis, reikalingas aktyvus kūrybingas atsiliepimas į jas, nenorint atsidurti paskutinėj vietoj. Trečia, svarbu, kad lietuviai moksleiviai, studentai ir akademikai neprarastų atvirumo pasauliui tradicijos, kurią jie išsinešė iš Lietuvos su ateitininkų ir skautų organizacijomis. Šiuo atžvilgiu lietuviai buvo laimingi ir pažangūs. Žymiai anksčiau, negu popiežius Pijus XI išjudino pasauliečių apaštalavimo mintį Katalikų Akcijos sąjūdžio forma, lietuviai jau turėjo gajų ir stiprų ateitininkų są-

R. Matūzonytė - Ingelevičienė Motina (aliejus)

jūdį, kuris, labai lietuviškas savo forma, didžia dalim savo turinio buvo platus ir atviras tarptautinėms religinėms ir kultūrinėms problemoms. Prof. St. Šalkauskio skelbtos idėjos apie lietuvių misiją tarp Rytų ir Vakarų, apie glaudų kultūros ir religijos santykį, apie pilnutinį žmogų, apie jo nuolatinį uždavinį atsiliepti kūrybiškai į laiko keliamus klausimus ir reikalavimus palaikė lietuviuose platų ir atvirą žvilgsnį ir dėmesį pasauliui. Deja, komunizmo agresija, išbloškusi daugelį lietuvių šviesuolių iš tėvynės į platųjį pasaulį, pastatė juos į tautinio apsigynimo poziciją. Sunkūs tremties ir įsikūrimo metai Amerikoj, kur vyrauja praktinė materializmo nuotaika, daugelio lietuvių žvilgsnį susiaurino iki tautinės pozicijos ir nevieną jų uždarė į siaurą šaltą egoizmą, kad jis nebeleidžia jautria širdimi ir šviesiu protu reaguoti į tautinius ir tarptautinius rūpesčius. Šitoks pavojus gresia lietuviams studentams ir jauniems akademikams Amerikoj.

Šitoks susiaurėjimas ir drauge noras apginti lietuvybės pozicijas lietuvius išeivius A-merikoj pastato į panašią poziciją, kokią buvo užėmę Lietuvoj žydai. Jie norėjo naudotis ir naudojosi visomis Lietuvos piliečių teisėmis ir Lietuvos materialinėmis gėrybėmis, bet nieko nenorėjo duoti ir mažai ką davė Lietuvos kultūrai. Panaši lietuvių laikysena išeivijoj dar gali patenkinti vyresniuosius, "užkietėjusius", bet negali patenkinti normalaus jauno žmogaus, kuris nuo vaikystės svetimuose kraštuose išaugo ir subrendo. Jam jo gyvenamas kraštas nebegali būti svetimas: jis negali prie jo neprisirišti ir jo nė kiek nemylėti. Dėl vienokių ar kitokių motyvų prisirišdamas, jaunas žmogus negali norėti tam nebesvetimam kraštui nepasitarnauti, nieko neduoti. Kai vyresnieji lietuviai tokį polinkį pradeda peikti, lietuvis jaunuolis pradeda jaustis nejaukiai, šalintis nuo tokių vyresniųjų, kurie tą tariamai svetimą kraštą peikia, nenurodo jam pozityvių uždavinių jame, gal išskyrus pačius egoistiškiausius (naudokis!). Tokie uždaviniai tam jaunimui, kuris turi idealistinių nusiteikimų, būtinai turi būti surasti su vyresniųjų pagalba. Tik jie neturi būti suprasti kaip susiliejimas pagal bendrą standartą, bet kaip originalumas (forma, arba turiniu), nes originalus dalykas yra vertingas, apreiškia kūrybinę asmenybę ir pasitarnauja krašto kultūrai. To originalumo pradai lietuviams Amerikoj glūdi jų europinėj lietuvių kultūroj. Tarp čia minimų yra platumas ir atvirumas visoms svarbioms tarptautinėms reikšmės turinčioms problemoms. Šitą gerąją lietuvių tradiciją, daugiau ar mažiau puoselėtą ateitininkų ir skautų, reikia sujungti su pastanga išjudinti amerikiečius, ypač Amerikos katalikus, iš jų uždarumo šeimos rateliuose ir šeimyniniuose klubuose. Todėl gal reiktų, kad planuojamas lietuvių religinis kongresas būtų pravestas ne tik šūkiu "už tylos Bažnyčią ir kenčiančią Lietuvą", bet drauge "ir už tautų bendradarbiavimą".

Be abejo, uždavinių lietuvių studentams ir jauniems akademikams JAV yra daugiau, negu čia minima. Tuos uždavinius turėtų įžvelgti, iškelti, pagrįsti ir plačiai apsvarstyti sendraugiai kartu su jaunaisiais akademikais. Bet ką sendraugiai lig šiol šia kryptimi yra padarę? Iš tylos laikraščiuose galima manyti, kad jie eina į du kraštutinimus: vieni, kietai užsikirte, laikosi konservatyvios pozicijos, o kiti eina iki kraštutinio oportunizmo, nesiūlančio nieko kito, kaip susiliejimą į masę, ir tetinkančio neoriginalioms, menkavertėms asmenybėms, kurios nesugeba savo vaikų šeimoj išmokyti lietuviškai. Laiškuose buvo minimos kelios tokių ateitininkų sendraugių pavardės. J. Gailiušytės priminimas "tėvai, išmokykit savo vaikus lietuviškai" leidžia manyti, kad tokio oportunizmo atvejų ateitininkuose sendraugiuose yra daugiau. Kad ir tebūtų keli, ateitininkams sendraugiams tai būtų nusikaltimas lietuviškumo ir inteligentiškumo principams. Todėl šitaip nusikaltusiems reiktų iškelti bylas garbės teisme ir nusikaltusius pašalinti iš ateitininkų. Atlikdami šią skaudžią operaciją (šalindami iš savo tarpo sendraugius, nepajėgiančius savo vaikų išmokyti lietuviškai), ateitininkai sendraugiai turi likviduoti juose atsiradusį siaurumą, kuris reiškiasi ginčais dėl formalinių klausimų, dėl procedūrų, dėl simpatijų ir antipatijų politinėms partijoms ar sąjūdžiams, dėl VLIKo.

Ta politinių partijų atmosfera, kaip išsi-reiškia J. Gailiušytė, yra netiesioginis nusižengimas ateitininkų principams, nes šie nieko nenurodo kelioms ir kokioms partijoms ar sąjūdžiams gali priklausyti sendraugiai, o bergždi ginčai dėl jų atstumia jaunuosius akademikus nuo bendro darbo. Žinoma taip pat, kad ateitininkuose sendraugiuose sukelia ginčų "pasau-lėžiūrinės-nepasaulėžiūrinės politikos" klausimas. Bet tai pirmiausia yra teorinis terminų klausimas, o plačiai imant, klausimas metodų, kurių gerumą ar prastumą tegali parodyti gyvenimo praktika, o ne ilgi ginčai. Jei per 15 metų "Pa-saulėžiūrinės-nepasaulėžiūrinės politikos" klausimas nebuvo išspręstas abiem šalim patenkinamai, bergždžia tikėtis, kad ginčais jis būtų išspręstas per ateinančius 10 metų, bet per šitiek laiko galima prarasti daug gražaus jaunimo, kuriam pozityvių nepartinių uždavinių Lietuvai ir Amerikai nestinga, tik juos reikia iškelti naujoj šviesoj ir naujai suformuluoti. Sendraugiai taip pat turėtų suprasti, kad amerikinio gyvenimo sąlygose lietuviškos partijos, praėjus 20 metų nuo Lietuvos laisvės netekimo, tėra pa-gerbtinos reminiscencijos vyresniesiems ir teturi prasmės tiek, kiek dar reikalingos vienam antram politiniam organui sudaryti. Tos senosios lietuviškos partijos, kurios per 15 metų nepajėgė savo šūkių bei programų naujai sufor-luoti ir jų pritaikyti naujoms sąlygoms Amerikoj, vistiek netolimoj ateity turės pačios išnykti. Tai kam dėl jų nuodyti kraują, leisti bergždžiai laiką, kai yra sunkiai įveikiamų uždavinių, kurių apleidimas neša neatitaisomų nuostolių lietuvių kultūrai, bet kurių vykdymas būtinas lietuvių jaunimui.

Pagaliau ateitininkai sendraugiai, mokslus baigę Lietuvoj, turėtų įsigyti drąsos vadovaujamus postus savo Sendraugių Sąjungoj užleisti jaunesniems sendraugiams, kurie augštuosius mokslus yra baigę užsieniuose ir stovi arčiau studentų Amerikoj. Nereikia iš anksto manyti, kad jaunesnieji sendraugiai bus neatsakingi, kažin kur nuvairuos, pridarys "erezijų". Jeigu jau šitokie reiškiniai pasirodytų, ar jau nebūtų galimybių "neklaidingiesiems" tuos reiškinius pakoreguoti ir jaunesniesiems padėti? Argi lietuviams šviesuoliams tiek mažai darbo, kad reiktų varžytis dėl valdybų? O vis dėlto tokios varžybos vyksta. Tai parodė netvarkingai pravesti paskutinieji rinkimai į Sendraugių Sąjungos centrinę valdybą. Juos laimėjo senieji, bet nelabai garbingai, maža balsų persvara, sukėlusią abejonių rinkiminės komisijos tvarkingumu ir sąžiningumu. Šitaip buvo sutrukdyta jaunesniam garniturui ateiti į vadovavimą. Laimėjo ne naujos idėjos, ne nauji darbų sumanymai, bet kažin kas, kurį, švelniausiai tariant, galima pavadinti dideliu nesusipratimu, nes jis sukėlė kartėlio ir naujo trynimosi Sendraugių Sąjungoj. Jos konferencijoj 1961 m. lapkričio 25 d. dėl rinkimų kilo karštos bergždžios diskusijos.

Vienas to suvažiavimo geros valios dalyvis laiške rašė: "Po konferencijos žmonės skirstėsi labai blogos nuotaikos . . . Sugaišinta visa diena brangaus laiko (jo taip maža šiame krašte), ne-išsinešta nieko ateičiai, jokios naujos idėjos, jokios paskatos naujam darbui, jokio šviesesnio pragiedrulio. Geriausia visoj konferencijoj — dr. J. Meškausko paskaita." O viena ateitininkė po nemalonių ilgų ginčų dėl konferencijos sendraugių susirinkime New Yorke šitaip rašo: "Pavydžiu Vokietijoj jums. Jūs visi studijų savaites ruošiat, randat bendrą kalbą. O mes duodame didelį smūgį Ateitininkų organizacijai. Bet kas to paiso?" Taigi ar sendraugiai, kurie "pasižymi" šitokia veikla, kaip charakterizuoja citatos, gali patraukti akademinį jaunimą, kuris natūraliai laukia naujų originalių, svarbių uždavinių, pla-

R. Matūzonytė -Ingelevičienė Peizažas

čių perspektyvų? Ar tokia "veikla" nėra nusikaltimas apsileidimu ir nesąžiningumu prieš tuos lietuvių studentus, kurie turi daugiau idealistinių aspiracijų negu "gryni" amerikiečiai (J. Gailiušytės liudijimas)? Ar tai yra tarnavimas šūkiui "Viską atnaujinti Kristuje", ar Kristaus priešams? Ar sendraugiai nepastebi, kad jie yra įsivairavę į pavojingą bergždžią situaciją, iš kurios reikia trauktis visu "gazu" į kūrybines tikrai ateitininkiškas pozicijas pagal laiko reikalavimus ir pozityviai nuteikiančias lietuvių šviesuolius išeivijoj.
Būdami lietuviai patriotai ir turėdami bendrų uždavinių su kitais lietuviais šviesuoliais, ateitininkai sendraugiai (taip pat ir studentai) turėtų labiau susirūpinti krikščioniškuoju aspektu lietuvių ir amerikiečių kultūroj — svarstyti pirmiausia problemas, susijusias su religija, filosofija, pedagogika. Iš laikraščių sunku susekti, kiek šitokios rūšies problemų, kurias kelia nekrikščioniškos amerikiečių mokyklos ir gyvenimas, ateitininkai svarstė savo susirinkimuose ir pateikė jų studentams bei moksleiviams. Iš laikraščių beveik tylos galima spręsti, kad nedaug. Bet argi sendraugiai nepastebėjo, kad amerikiečių dominuojančios kultūros šaknys nesiderina su ateitininkų principais ir todėl bent retkarčiais turi susilaukti viešai gilesnio atsiliepimo, negu tai daroma privačiai? Be specialaus tyrinėjimo ateitininkai turėjo pastebėti, kad amerikiečių kultūros šaknys dar tebėra maitinamos XVIII amž. šviečiamosios ideologijos (JAV konstitucija — Ch. de Montesquieu Esprit des lois principų konkreti išraiška; J. Dewey pedagoginės sistemos pagrinduose — J.J. Rousseau Emile principai). Skaitant JAV konstitucijoj apie žmonių laimę, nejučiomis prieš akis iškyla šviečiamosios ideologijos optimizmas, kuris nepripažino ir nepripažįsta žmonių įgimtosios nuodėmės. Iš čia kyla amerikiečių dirbtinis maskavimasis nuo kančios ir mirties, dirbtinės pastangos nematyti mirties, apie ją nemąstyti, ją papuošti, kad neatrodytų tikra, nors kiekvienas supranta, kad nei kančios, nei mirties neišvengs. Šitoks šviečiamosios ideologijos oficialus optimizmas, remiamas technikinės ir ekonominės pažangos, neleidžia amerikiečiams išvystyti savo tikros, žmogiškos ir gilios kultūros. Lyginant su europine kultūra (ir kalbant simboliškai), amerikietiškoji atrodo lyg paauglių kuriama, nes tokie nesubrendę žmonės labai mėgsta visokias mašinas, staigiai susižavi blizgančiomis naujenybėmis, neklausdami jų vertingumo, neturi planingos ištvermės ir, žinoma, niekada negalvoja apie mirtį. Jei ateitininkai sendraugiai susidomėtų tuo šviečiamosios ideologijos palikimu ir ją imtų lyginti su jai priešinga egzistencine filosofija, aktualia Europoj, jie pasitarnautų Amerikai ir okupuotai Lietuvai, nes komunizme taip pat yra dirbtinio nerealaus optimizmo. Šitoks pagilintas amerikietiško gyvenimo keliamų problemų svarstymas galėtų būti naudingas ir įdomus studentams ir jauniems akademikams. Trumpai ir apskritai tariant, dvasinės kultūros gilinimas turėtų būti vienas nuolatinių ateitininkų uždavinių JAV, nes kaip tik dvasinio gilumo reikia Amerikai, bet taip pat jis bus labai reikalingas būsimai laisvai Lietuvai.

Šio straipsnio mintys nelaikytinos nei pilnomis, nei atbaigtomis (gal jose yra ir netikslumų). Jos keliamos svarstymams, kad būtų pažadintos kitos ir kitokios mintys, nes, atrodo, nebegalima tylėti, kai jaunimas pats neranda ir pageidauja minčių, kurios padėtų sustiprinti jų ištikimybę Lietuvai, bet atiduodant savo dalį Amerikai, kurioj jie gyvena ir dirba. Jau vienas šio dvilypio klausimo blaivus ir vispusiškas svarstymas galėtų būti įdomus jauniesiems, nes jiems paaiškėtų, kad ištikimybė Lietuvai nereikalauja užsidaryti į dvasinį getto, bet susiderina su lojaliu, blaiviu, kritišku žvilgsniu, atsiliepiant kūrybiškai į visas laiko ir aplinkybių problemas.
1962.1.25

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai