Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KUNIGAS DIEVO IR ŽMONIŲ TARNYBOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Stasys Yla   

Daug prirašyta ir rašoma apie kunigą kitomis kalbomis. Rašoma į-vairiais atžvilgiais, žiūrint įvairiopos kunigo misijos ir jo vaidmens įvairiais laikais. Nuo Hermes "Pastor", Jono Chrisostomo "De Socer-dotio" ligi Sellmair "Priest in der Welt" arba J.C. Heenan "The People's Priest" susirinktų šimtai tomų tuo klausimu.
Pastaruoju laiku kunigas išėjo iš teologinio akiračio ir į visuomeninius ir net literatūrinius barus. Vargiai kurio kito meto beletristika buvo taip pamėgusi brautis į kunigo pasaulį, kaip dabar. Kunigas pasirodė įdomus personažas ne tik savyje, savo psichologiniais požvilgiais. Įdomi jo kontroversinė, savotiškai dualistinė padėtis žmonių tarpe. Jis gyvena tarp kraštutinių situacijų ir ta prasme labiausiai egzistentiškas. Tuo požiūriu įsidėmėtinas M. Pflieg-ler veikalas "Priestliche Existenz.". Kunigas tat nebėra pačių kunigų tema, bet ir pasauliečių. Jis visada buvo "tema" pasauliečių apkalboms ir "problema" tiems, kurie pradeda juo domėtis iš gilesnių pagrindų.

Mūsų literatūroj, gaila, dar nebuvo veikalo, kuris liestų kunigą iš psichologinių gelmių, išskyrus pirmąjį Putino bandymą, pasirinkusį nukunigėjantį tipą. Vaižganto "Jaunam kunigėliui" — tik maža visuomeninio pobūdžio brošiūra. Bučio "Rekolekcijos kunigams" — asketiniai moralai. Beje, "Tiesos Kelias" 1925 buvo pradėjęs seriją straipsnių — anketinių pasisakymų apie lietuvio kunigo tipą. Tai beveik ir viskas mūsų kalba. Kunigo vaidmuo mūsų istorijoje, ypač tautiniame atgimime, knygnešyboje, kultūroje, literatūroje, visuomeninėje politinėje srityje tebėra nepasvertas, nesusumuotas, tik trumpai iškeltas Patirgo — prof. Z. Ivinskio keletu straipsnių, buvusių '"Naujajame Gyvenime" Vokietijoj.

Kai paimi tat į rankas Mykolo Krupavičiaus naujai išėjusį stambų, kaip kokią summą, veikalą Kunigas Dievo ir žmogaus tarnyboje pirmiausia negali nepasidžiaugti: va, ir mes, kaip visad pavėluodami, susilaukėm tuo klausimu svaresnes knygos. Fizinis jos svoris bei storis truputį bauginąs, estetiškai ir knygiškai nepavykęs, bet tai ne autoriaus, o leidėjų kalte. Svarbiausia, koks knygos vidus — turinys, problematika?

Visų pirma, turime pasakyti, kad ši knyga nėra nei grynai teologine, nei istorine, nei psichologinė. Ji nesiekia atskleisti kunigo vidaus pasaulio, nei jo buvusio ar esamo vaidmens praeity ar dabarty apskritai ar Lietuvoj, nei jo esminės giliausios misijos mistiniame Kristaus kūne. Knygai tiktų gal Karolio Boro-mėjaus terminas "instructiones pas-torum". Instruktyvinės knygos paprastai kalba į kunigą ir aplink kunigą, neliesdamos paties kunigo, jo sielos, jo problematikos. Tai yra funkcijinis priėjimas, "tarnybinis"— iškeliant kunigo vaidmenį jo uždavinių požiūriu ir kalbant į jį pamokomuoju būdu, ne analizuojamuoju, ar sintetizuojamuoju.

Jei kiekvienas veikalas yra autoriaus charekteristika, tai šis ypatingai Mykolas Krupavičius — ne teologas ex professo, ir ne sociologas teoretikas, bet teologas praktikas ir sociologas-veikėjas, be to, talentingas kalbėtojas ir geras plunksnos meistras. Iš praktinės teologijos jį domino dvi sritys — homiletika (pamokslai) ir liturgika. Iš sociologi-gijos — enciklikinė Bažnyčios doktrina, šiais trim savo intereso bei dėmesio požiūriais autorius reiškėsi kunigų žurnaluose, pradedant, turbūt, 1918 metais. Kas prisimena jo straipsnius, kas juos tada sekė ar vėliau, grįžtamuoju būdu, jais domėjosi, tam šis veikalas atrodys rinkinys to, kas jau buvo per 40 metų parašyta, nūn dar kartą peržiūrėta, papildyta, kai kas nauja pridėta ir viskas naujai apdorota dabartinės kalbos forma.

Veikalas iš esmės ne naujas, bet lyg nauja patobulinta laida, šiuo atveju atskirame leidinyje. Bet jis bus naujas jaunesniems kunigams, o ypač pasauliečiams, kurie ir Lietuvoje vargiai domėjosi kunigų žurnalais. Bus įdomus dviem atžvilgiais. Pirma, parodys skaitytojui, kokiais skatinimais autorius veikė Lietuvos kunigus maždaug per 25 metus ir lietuvius kunigus tremtyje ligi nūnai. Jo žodis nebuvo nereikšmingas dėl jo augštos pozicijos visuomenėje ir dėl įtaigios žodžio jėgos. Antra, veikalas bus pravartus apibūdinti, vertinti ir suprasti patį autorių, kuris buvo ir liko pirmon eilėn kunigas ir veikė kunigo misijos įkvėpimu. Kas nuostabu, kad labiausiai "įsivėlęs" į visuomeninius bei politinius darbus, autorius ne tik neatsistojo šalia ar nuošaliai savo konfratrų, bet priešingai — juos traukė į savo veiklos sritis. Dar nuostabiau, kad traukė, nenorėdamas jų atitraukti nuo altoriaus (liturgija) ir nuo sakyklos.

Veikalas turi tris pagrindines dalis: 1. kunigas visuomenėje, 2. kunigas sakykloje ir 3. kunigas liturgijoje. Būtų per platu leistis į veikalo problemų analizę. Bet viena kita autoriaus svarbesnė mintis, kurias bandysime iškelti, gal padės susidaryti įspūdį apie patį veikalą ir apie autoriaus tikslus.

Pirmajai "visuomeninei" daliai, sakyčiau, būdingi šie bruožai. Pirma — žvilgsnis į gyvenimo tikrovę, esamą padėtį, laiko sąlygas ir žmonių reikalavimus. "Dabartis, kokia ji bebūtų, mus ima į savo geležinį glėbį ir neišleidžia. Jai turim būti ištikimi ... Dabartis iš mūsų reikalauja ir kitokių santykių su pasauliečiais" ir kitokių "pastoracijos metodų bei priemonių" (22). Antra — dėmesys žmogui, nežiūrint, kokiai klasei jis priklausytų, bet ypač liaudies, darbo žmogui. Ne tik dėmesys, bet gyvas su juo sąlytis, nes tik tuo būdu kunigas brandina žmonių pažiūras ir jų įsitikinimus. Kunigas turįs nevengti laisvų diskusijų ir būti ne kaip teisėjas ar autoritetas, bet kaip lygus su lygiais. Jis "visiems ir visuomet turi būti lygiai prieinamas, visiems lygus tėvas ir ganytojas" (55) Trečia — dėmesys visuomeniniams bendruomeniniams uždaviniams. Iš to reikalas veikti, reikšti iniciatyvą, imtis atsakomybės, apaštalauti ir vadovauti, bet veikti "ne autoriteto jėga", o dorinėmis vertybėmis ir bendradarbiavimo dvasia. "Kunigo santykis su pasauliečiais turi būti nuoširdus ir atviras, ne pariziejiškas" (72). Pa-riziejus manosi stovįs augščiau kitų, dedasi viską žinąs ir geriau už kitus išmanąs, sunkiai pakenčiąs kitokią nuomonę, negu jo. Toks kunigas netinka visuomeniškam darbui. O "mūsų laikų gyvenimo sąlygose šis darbas yra viena svarbiųjų ir sėkmingųjų priemonių religijai plėsti ir stiprinti" (107).

Antrajai "sakyklinei" daliai reikšmingesni šie vedamieji bruožai. Pirma — gili pagarba Tam, kurio vardu kalbama, kurio tiesa ir žodis skelbiamas. Ne tik pagarba, bet meilė — įsimylėjimas, nes kitaip bergždžia būtų skelbti Dievą žmonėms. Kunigo išsilavinimas būtina sąlyga, tačiau nedemonstruotinas, neinąs virš klausytojų galvų. Pamokslai nėra tiek galvoms pakrauti, kiek pasotinti širdis. Pamokslininkas turi būti sielų žinovas ir geras psichologas. Antra — skelbti tikėjimo visumą, tikėjimo, kuris yra "sielos jėga ir proto sveikumo ženklas". Tikėjimo dogmos nereikalauja iš mūsų paaukoti protą, bet tik aroganciją. Tikėjimo turinys turi būti priartintas žmonių sampratai ir laiko kalbai. Tačiau laikui nedera aukoti tikėjimo tikslą. "Jei pamokslas, taikomas laiko sąlygoms, nesutinka su amžinybės sąvoka, tai jis tampa išsikvėpusia druska, nustojusiu šildyti ugniakuru. Pamokslas turi iškilti augščiau laiko kategorijų" (224). Trečia — pamokslų kūrybiškumas. "Pamokslininko siela pamokslo metu turi kurti." Jis turi kalbėti ugnimi, būti gyvas veiksmas (235). Pamokslai šiandien išgyveną krizę, nes netekę kūrybiškumo, realaus turinio, gyvo palyginimo, imto iš dabarties gyvenimo. Bet krizę išgyvenąs ir dabarties klausytojas, ne tik pamokslas. Šis klausimas sprendžiamas net per du skyrius (250-63 ir 264-98).

Trečioji "liturginė" dalis iškelia kai kuriuos platesnės reikšmės momentus. Pirma — liturgija nėra tik hierarchijos ir kunigų reikalas, bet visų tikinčiųjų. Ji išreiškia viešąjį ir bendruomeninį Bažnyčios kultą, palikdama platų atvirą lauką privačiam žmonių pamaldumui. Liturgija turi nekintamų elementų, tačiau kai kas gali būti keičiama, ir tai šiandien studijuojama. Liturgija yra kaip tik tas plotas, kuriame labiausiai reiškiasi Dievo ir žmogaus sąveika, čia ir iškyla kunigo, kaip tarpininko bei ryšininko vaidmuo. Nors visais laikais kunigas buvo bendruomenių organizatorius ir administratorius, bet jo tarnybos centras — būti pašventintoju; telkti tikinčiuosius prieš šv. aukos ir jiems atverti sakramentinius šaltinius. Antra — "skaudus paradoksas, kad krikščionys nesupranta esmingiausio kulto akto — šv. mišių" (471); nesuvokia liturginių metų — tos "apeigų ir funkcijų sistemos", kurios tikslas perteikti pilnutinį dieviškąjį gyvenimą. Liturgija iš tikro yra ne tik įvaiz-dinta išpažinimo visuma (lex orandi — lex credendi), bet paties išpažinimo — tikėjimo įtikslinimas žmogaus vienybėje su Dievu per malonės šaltinius. Dėl to iškyla liturginės pastoracijos arba pastoracinės liturgijos reikalas, t.y. ugdyti krikščioniškąjį, religinį žmonių gyvenimą atsiremiant į liturgiją ir pačius žmones aktyviau įjungiant į liturginius vyksmus. Autoriaus mintimi, "liturgija yra pagrindinė ir esminė pastoracinės tarnybos dalis. Nėra tikros pastoracinės tarnybos be liturgijos" (542). Trečia — liturgija turi kultūrinės ir auklėjamosios reikšmės. Ji tam tikra prasme yra estetinis veiksmas, meniškai parengtoj aplinkoj, išgyvenamas ir pergyvenamas giliausiais žmogaus jausmais. "Jokia auklėjimo sistema neturi galimybės tiek Ir tokiomis paprastomis priemonėmis siekti šio idealo (ugdyti dvasinę kultūrą), kaip tai gali atlikti liturgija" (552).

Šiom trim veikalo dalim autorius išreiškė kunigo tarnybos trilogiją: vadovauti, mokyti, pašventinti. Išskleidė ją ne vadovėliškai bet gyvenimiškai. Nenorėjo kalbėti tik savo išmintimi ir patirtimi, bet prila-sinėjo medžiagos iš visur — teologinių ir neteologinių šaltinių; kitur stačiai darė santraukas geresnių autorių straipsnių, arba pateikė ištisus vertimus. Veikale daug gražios medžiagos, kai kur labai įkvėpiančios, verčiančios medituoti. Bet didelė knygos apimtis, pats medžiagos apstumas kai kuriuos perliukus lyg paskandina. Kai kurie straipsniai (skyriai), rašyti ne vienu laiku, bet artimu klausimu įneša pasikartojimą. Bet autorius veda ir traukia skaitytoją savo trumpasakišku, sklandžiu ir sodriu sakiniu, gryna kalba, lengvu — pusiau retoriniu, pusiau publicistiniu — stiliumi.

Nesutiktume su autoriumi dėl mišių, krikšto ir kitų žodžių vartojimo didžiąja raide. Koks reikalas skirti šiems, nors šventus aktus iš-reiškiantiems žodžiams tą pačią pagarbą, kaip Švč. Sakramentui. Jeigu net eucharistiją ir ostiją rašome mažosiomis, kam anuos rašyti kitaip?

Tai yra lyg likutis seno įpročio, mė-gusio šventąsias sąvokas be išskir-ties vartoti "pagarbesne" rašyba.
Autorius neatsipalaidavo ir nuo kai kurių praeities patirčių, kurios šiuo metu netekusios pagrindo. Sakysim, "giminių šelpimas" (83) gal buvo ryškiau pastebimas autoriaus jaunystėje, bet visai atkrito nepriklausomybės laikais. Tiko seniau ir tokie priminimai: "Išsivilk iš sutanos, ir tų gražių titulų (tėveli, kunigėli, klebonėli) nebebus, nes jie ne-atmezgamai surišti su sutana, kaip kunigystės ženklu" (79). To ženklo nevartojame čia viešumoj, nevartojome jokio kunigo ženklo Vokietijoje, o nūn Lietuvoj nebeatskirsi kunigo nuo darbininko, bet ar kunigas mažiau gerbiamas, mylimas ir klausomas ? žiūrint dabarties akimis, gal kitaip būtų statytini ir visuomeninio bei politinio kunigo veikimo klausimai, negu jie buvo statomi 1918-1924 metais. Mūsų tautos patirtys buvo panašios į austrų, o šios tautos atstovas, Dolfuso ir Schu-schningo draugas, prel. Seipelio — kanclerio gerbėjas, taip pat Mykolas, Pfliegler minėtame veikale "Priestliche Exsistenz" šiuos klausimus sprendžia anaiptol ne tokiu palankumu, kaip mūsų autorius. Tie patys Bažnyčios autoritetų šaltiniai bei katalikų socialinių vadų žodžiai gali būti panaudojami vienokiu arba kitokiu būdu, prilenkiant vienai ar kitai asmeninio požiūrio pusei. Mūsų tauta, reikalavusi kunigo įsijungimo politinėn kovon, gal daugiau gali džiaugtis turėjusi gražių teigiamų kunigo įnašų, arba mažiau patyrusi iš to moralinių nuostolių, kaip kad mena Pfliegleris buvus Austrijoje. Tačiau į mūsų autoriaus pasisakymus, ypač dėl politinio kunigo veikimo reikia žiūrėti iš praeitinės laiko perspektyvos.

Visuomenė, turbūt, nebus apvilta, kad jos gerbiamas visuomenininkas-kalbėtojas-politikas pagaliau staiga "sukunigėjo". Ne. Jis visuomet toks buvo, nežiūrint visokiariopos ir kitokios jo veiklos. Jei tokie kunigai būtume visi, gyvenime būtų pravesta daugiau reformų ir prirašyta daugiau knygų. Bet Krupavičius negimsta kiekviename lopšyje.

Mykolas Krupavičius, KUNIGAS DIEVO IR ŽMONIŲ TARNYBOJE, — išleido Lietuviškos Knygos Klubas 1961, spausdino Draugo spaustuvė Chicagoje, 724 psl., kaina $7.00.
Stasys Yla
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai